Romualdas Granauskas / KAI REIKĖS NEBEBŪTI
Svarbiausia, kad dabar jau buvome kartu visi trys, ir daugiau nebeišsiskirsime ligi pat mirties. Atsibudę auštant, abu su Genute ant pirštų galų pristypčiojom prie Bulio dėžės pažiūrėti, kaip jis miega. Jis tebemiegojo mano kailinėje kepurėje vis taip pat iškišęs į vamzdelį susuktą liežuvio galiuką. Nuėjom į virtuvę, uždarėm duris, kalbėjomės ten pašnibždomis ir visai neatrodėm patys sau juokingi. Tuoj Bulis atsibus, ir reikės jį šerti. Kuo? Neduosi jam tos vakarykštės estiškos varškės, kuri po tiek laiko, žinoma, jau yra surūgus kišenėj. Todėl Genutei, prieš išeinant visai dienai į darbą, tuoj pat reikia sulakstyti į parduotuvę, nupirkti du butelius šviežio pieno, gretimoj vaistinėj – buteliuką kalio chlorido, buteliuką skysto vitamino D ir pipetę. Kai ji išskubėjo per skverą, šalia Bulio dėžės patiesiau kelis storus laikraščius, – nuo pat pirmųjų dienų mažą šuniuką privalu pratinti, kad darytų tuos savo reikalus tam skirtoj vietoj. Gal nuo tų laikraščių šiugždėjimo Bulis atsibudo, ir dabar iš kepurės į mane žiūrėjo viena atmerkta akis. Gal jis bandė prisiminti, kaip čia atsidūrė ir kokia čia vieta? Per tą dėžės išpjovą bandė repečkoti ant grindų, bet aš pats jį iškėliau ir švelniai stūmiau paklotų laikraščių link, bet vos pažengęs kelis žingsnius jis nugriuvo ant šono. Pakėliau jį ir pastačiau ant tų laikraščių, jis padarė balutę, bet grįždamas vėl nugriuvo. Įkėliau jį atgal į dėžę, o pats griebiausi už širdies: Bulis susirgo! Jis nepaeina kelių žingsnių! Jis griūva ant šono!.. Kur pulti, ko griebtis, kam skambinti?.. Skambinti, žinoma, reikia į Taliną, juk kitame kambarėlyje ten sėdi veterinarė, bet dabar dar tik pusė dešimtos, o jeigu per tą pusvalandį mano Bulis numirs?!. Grįžo Genutė, ir jos vos neištiko infarktas. / 32 /