Romualdas Granauskas / KAI REIKĖS NEBEBŪTI
Svarbiausia, kad dabar jau buvome kartu visi trys, ir daugiau nebeišsiskirsime ligi pat mirties. Atsibudę auštant, abu su Genute ant pirštų galų pristypčiojom prie Bulio dėžės pažiūrėti, kaip jis miega. Jis tebemiegojo mano kailinėje kepurėje vis taip pat iškišęs į vamzdelį susuktą liežuvio galiuką. Nuėjom į virtuvę, uždarėm duris, kalbėjomės ten pašnibždomis ir visai neatrodėm patys sau juokingi. Tuoj Bulis atsibus, ir reikės jį šerti. Kuo? Neduosi jam tos vakarykštės estiškos varškės, kuri po tiek laiko, žinoma, jau yra surūgus kišenėj. Todėl Genutei, prieš išeinant visai dienai į darbą, tuoj pat reikia sulakstyti į parduotuvę, nupirkti du butelius šviežio pieno, gretimoj vaistinėj – buteliuką kalio chlorido, buteliuką skysto vitamino D ir pipetę. Kai ji išskubėjo per skverą, šalia Bulio dėžės patiesiau kelis storus laikraščius, – nuo pat pirmųjų dienų mažą šuniuką privalu pratinti, kad darytų tuos savo reikalus tam skirtoj vietoj. Gal nuo tų laikraščių šiugždėjimo Bulis atsibudo, ir dabar iš kepurės į mane žiūrėjo viena atmerkta akis. Gal jis bandė prisiminti, kaip čia atsidūrė ir kokia čia vieta? Per tą dėžės išpjovą bandė repečkoti ant grindų, bet aš pats jį iškėliau ir švelniai stūmiau paklotų laikraščių link, bet vos pažengęs kelis žingsnius jis nugriuvo ant šono. Pakėliau jį ir pastačiau ant tų laikraščių, jis padarė balutę, bet grįždamas vėl nugriuvo. Įkėliau jį atgal į dėžę, o pats griebiausi už širdies: Bulis susirgo! Jis nepaeina kelių žingsnių! Jis griūva ant šono!.. Kur pulti, ko griebtis, kam skambinti?.. Skambinti, žinoma, reikia į Taliną, juk kitame kambarėlyje ten sėdi veterinarė, bet dabar dar tik pusė dešimtos, o jeigu per tą pusvalandį mano Bulis numirs?!. Grįžo Genutė, ir jos vos neištiko infarktas. / 32 /
– Eik tu į darbą, o kai aš prisiskambinsiu į tą Taliną, ir tau tuoj paskambinsiu. – Niekur aš dabar neisiu!.. Pasiutimas, koks ilgas kartais gali būti vienas pusvalandis!.. Pagaliau išgirdau ragelyje anos estės balsą. – Nebijokit, neišsigąskit, – ramino ji mane. – Nieko čia tokio nėra. Paprasčiausiai jį vakar traukinyje užsupo. Daugeliui mažų šuniukų ilgesnėj kelionėj taip atsitinka. Tik nepanikuokit, o šuniukas šiandien tegu miega kiek tinkamas, išsimiegos – ir viskas bus gerai. Ne, vis dėlto kokie ramūs ir malonūs žmonės tie estai!.. Genutė išėjo į darbą. Virtuvėj nusikabinau nuo sienos jos prijuostę ir pats šyptelėjau: dabar kokius metus, kol Bulis paaugs, aš kasdien būsiu jo auklys, tarnaitis, guvernantis, vedžiotojas į lauką, dresuotojas ir šeimininkas. Netrukus upės išneš ledą, atsivers ežerai, o man užsidarys visos žvejybos, pasivaikščiojimai po miestą ir pasisėdėjimai su draugais Rašytojų sąjungos kavinukėj. Nepaliksi tokio mažo šuniuko uždaryto vieno bute, kad jis ten staugtų iš ilgesio ir baimės, o paskui užaugtų koks bailys. Tiesa čia labai paprasta: kokį užsiauginsi – tokį ir turėsi. O aš norėjau tokio, kokio neturėtų niekas kitas! Paties geriausio, paties gražiausio, drąsiausio ir ištikimiausio, kitokio man nereikia. Pieną reikia supilti į emaliuotą puodą, tik neužvirinti, o pakaitinti maždaug iki šešiasdešimties laipsnių, tada įpilti valgomąjį šaukštą kalio chlorido, pamaišyti, kol susitrauks į minkštus šviežius žildinius, kiaurasamty nuvarvinti, perdėti į lėkštę, atskaičiuoti reikiamą skaičių vitamino D lašų ir vėl viską išmaišyti. Vitaminas D būtinai reikalingas, juk šuniukas dar nė karto / 33 /
Romualdas Granauskas / KAI REIKĖS NEBEBŪTI
nėra buvęs lauke, nelakstęs saulėj, – gali užaugti koks silpnakojis rachitikas. Pusryčiai jam paruošti, belieka laukti, kol jis šiandien išsimiegos ir atsibus jau sveikas. Nebijojau šito vargo, nes tvirtai tikėjau, jog užsiauginsiu šunį, kuris vėliau už viską su kaupu atsilygins daugybe kasdienių džiaugsmų ir begaline ištikimybe. Ir mes būsim tokie draugai, kuriuos išskirti galės tik mirtis. Atsisėdau prie savo stalo ir atsiverčiau knygą. Tegu Bulis išsimiega ir užmiršta tą vakarykštę siaubingą kelionę dviem traukiniais, tegu sapnuoja savo dar kūdikiškus sapnus. Tiktai ką jis galėtų sapnuoti? Juk gimė aklas, iš pradžių nematė ne tik savo brolių ir seserų, bet ir motinos, o kai atako, – pasaulis dar tebuvo tiktai motinos guolis ir šilta, jauki, pati brangiausia jos papilvė. O dabar staiga reikės atsibusti nepažįstamų daiktų ir kvapų apsuptyje, kurioje ničnieko dar negalima suprasti!.. Aš turiu būti visą laiką šalia, turiu būti tas, greta kurio jis jaustųsi saugesnis ir ramesnis nuo šitos staiga užgriuvusios įvairybės, daugybės, baisybės ir nesuprantamumo. Ir pamažu, palengva, kasdien jam aiškinti, kas čia, o kas ten, kad čia galima, o ten negalima, kad šitoj vietoje slypi jam pavojus, o anoje jis galės būti saugus. Juk jis visur lįs, viską tyrinės, uostys, dėsis į savo mažą galvą, užstrigs už kokio baldo taip, kad ir atgal nebegalės išlįsti, todėl turės šauktis manęs į pagalbą, kol jo sąmonėj aš jau imsiu atrodyti kaip pats geriausias ir stipriausias, vos ne kaip pats ponas Dievas, ir jis jau niekada nebeturės gyvenime kitų dievų, tiktai mane vieną. Suskambo telefonas: – Tete, tai mes šįvakar atvažiuojam? – Kur? Ko? / 34 /