Nepykite, kad kalbėsiu apie senus laikus. Pasaulį vėl
gaubia blausi apokalipsės šviesa, dar neišsisklaidęs paskutinės katastrofos kraujo kvapas ir dulkės, ir jau
vėl visu pajėgumu dirba laboratorijos ir fabrikai, kad išsaugotų taiką kurdami naujus ginklus, kuriais galima išsprogdinti visą Žemės rutulį.
Taiką pasauliui! Niekada apie tai nebuvo dau-
giau kalbama ir niekada dėl to nebuvo mažiau daroma kaip mūsų laikais; niekada nebuvo daugiau
netikrų pranašų, daugiau melo, daugiau mirčių, daugiau griuvėsių ir ašarų kaip mūsų amžiuje,
dvidešimtame — pažangos, technikos, civilizacijos, masinės kultūros ir masinių žudymų — amžiuje.
Todėl nepykite, jei grįšiu į legendinius metus,
kai viltis dar plaikstėsi virš mūsų kaip vėliava ir mes tikėjome tokiais įtartinais dalykais kaip žmo-
giškumas, teisingumas, pakantumas — ir tuo, kad vieno pasaulinio karo vienai kartai turėtų užtekti kaip pamokos.
3