Jaunoji nuotaka by knygos.lt

Tiesiog laikas pralėkė taip greitai, kad jie net nespėjo apsižiūrėti, o jaunoji Nuotaka jau stovėjo čia, veikiausiai atvykusi atlikti to, kas su visų formaliu pritarimu buvo seniai sutarta, – ištekėti už Sūnaus. Buvo apmaudu pripažinti, kad, remiantis faktais, Sūnaus nebuvo. Alessandro Baricco (Alesandras Barikas, g. 1958 m.) – italų literatūros fenomenas. Filosofas, muzikos kritikas, vienas populiariausių italų rašytojų pasaulyje. Jis yra parašęs 12 romanų, „Jaunoji Nuotaka“ – naujausias jo kūrinys.

Prabangioje užmiesčio viloje pagal savus ritualus ir papročius gyvena turtinga, keista, atsaini Šeima. Dieną namiškius apima jaudulys ir džiugesys, tiesiogiai proporcingi nakties nerimui ir kančiai, mat, pasak legendos, būtent naktį karta po kartos miršta visi šeimos vyrai ir moterys. Dėdė per miegus žarstosi išminties perlais ir net žaidžia tenisą. Romus ir tvirtas Tėvas kiekvieną ketvirtadienį tam tikru reikalu važiuoja į miestą. Dukra savotišku būdu kovoja su naktinės mirties siaubu. Paslaptingos praeities Motina gyvena apgaubta legendinio grožio auros. Knygos čia uždraustos, nes jos atitraukia žmones nuo gyvenimo, kuriame viskas jau ir taip yra, tik reikia įsiklausyti... Nepajudinamą šios Šeimos gyvenimo ritmą palaiko visur esantis liokajus Modestas. Sūnaus nėra, jis išvykęs į užjūrį tvarkyti klestinčio tekstilės verslo reikalų ir namo siunčia tik gremėzdiškas ir keistas dovanas. Ir jaunutė Nuotaka, sugrįžusi iš užjūrio, kad ištekėtų už Sūnaus. Ji laukia, stebėdama nekintamus ritualinius įpročius, iš kurių įspūdingiausias – gausūs pusryčiai, neturintys nei galo, nei krašto. Viskas, rodos, sukasi tik apie viena – Sūnaus laukimą. O laukdamas kiekvienas iš jų savaip mėgina išsigelbėti. „Jaunoji Nuotaka“ – lėtas, keistas, melancholiškas ir poetiškas romanas, alsuojantis bundančia erotika ir drauge nekaltumu, paslapties laukimu. Romanas apie paslaptis ir žinojimą, kurį slepia tie, kurie apie tai nieko nenutuokia.

UDK 821.131.1-31 Ba433

Alessandro BARICCO LA SPOSA GIOVANE Giangiacomo Feltrinelli Editore Milano, 2015

ALESSANDRO BARICCO



JAU N O J I N U O TA K A

Viršun veda trisdešimt šeši akmeniniai laipteliai, senis kopia lėtai, apdairiai, kone rinkdamas juos po vieną ir stumdamas į antrą aukštą: jis – piemuo, jie – romūs gyvulėliai. Jis vardu Modestas. Tarnauja šiuose namuose penkiasdešimt devynerius metus, taigi yra savotiškas jų šventikas. Užkopęs ant paskutinio laiptelio sustoja priešais platų koridorių, jo žvilgsniui nepateikiantį jokių staigmenų: dešinėje – uždaryti Ponų kambariai, iš viso penki; kairėje – septyni langai užvertomis lakuoto medžio langinėmis. Vos praaušę. Senis sustoja, mat turi atnaujinti skaičius. Mintyse suskaičiuoja rytus, sutiktus šiuose namuose, – visada taip pat. Tada prideda dar vieną – keliatūkstantąjį. Skaičius įspūdingas, bet jo nesutrikdo: jam atrodo, kad to paties rytinio ritualo kartojimas nuo neatmenamų laikų nuosekliai dera su jo amatu, atliepia jo polinkius ir yra būdingas jo likimui. Delnu persibraukęs išlygintą kelnių audinį – šonuose, ties šlaunimis, – jis vos gunkteli galvą į priekį ir išsijudina eiti. Praeina Ponų duris, bet, prisiartinęs prie pirmojo lango kairėje, stabteli atverti langinių. Atidaro minkštais, tiksliais judesiais. Pakartoja juos prie kiekvieno lango – septynis kartus. Tik tada atsigręžia 7

ALESSANDRO BARICCO



JAU N O J I N U O TA K A

įvertinti aušros šviesos, pluoštais srūvančios per stiklus: pažįsta visus įmanomus atspalvius, iš jos tirštumo žino, kokia bus diena – kartkartėmis nuspėja jos miglotą pažadą. Kadangi juo visi pasitiki, svarbu susidaryti tinkamą nuomonę. Blyški saulė, švelnus vėjelis, nusprendžia. Taip ir bus. Tuomet grįžta koridoriumi, šįkart atsisukęs į pirma praleistą sieną. Vienas po kitų atidaro Ponų duris ir garsiai paskelbia dienos pradžią – penkiskart pakartoja tą patį sakinį nekeisdamas nei balso tembro, nei tarsenos. Labas rytas. Blyški saulė, švelnus vėjelis. Paskui dingsta. Nebeegzistuoja tol, kol visai pasikeitęs atsiranda pusryčių menėje.

Šis iškilmingo pabudimo, vėliau tampančio ilga švente, paprotys kilęs iš senų nutikimų, kurių detales kol kas nutylėsime. Į jį įsitraukia visi namiškiai. Tik ne prieš aušrą – griežtai. Jie laukia brėkšmos ir Modesto šokio prie septynių langų. Tik tada baigiasi gulėjimo lovoje bausmė, miego aklumas, sapnų lažybos. Jie būna mirę, senio balsas grąžina juos į gyvenimą. Tuomet jie spiečiumi išvirsta iš kambarių nė neapsivilkę drabužių, neatsigaivinę vandeniu akių, rankų. Su miego kvapu plaukuose ir dantyse mes susitinkame koridoriuose, ant laiptų, prie kambarių durų, apsikabiname kaip tremtiniai, grįžę iš tolimos žemės, dar negalėdami patikėti, kad išsivadavome iš tų kerų, kuriais mus, rodos, apgaubia naktis. Išskirti priverstinio miegojimo mes vėl susiburiame į šeimą ir plūstelime į didelę pusryčių menę pirmame aukšte lyg į šviesą išsiveržusi požeminė upė, nujaučianti artėjant jūrą. Dažniausiai tai darome juokdamiesi. 8

ALESSANDRO BARICCO



JAU N O J I N U O TA K A

O jūra iš tiesų yra padengtas stalas su pusryčiais – ne be reikalo šis žodis vartojamas daugiskaita, mat tik daugiskaita įvardijama jų įvairovė, gausa ir beprotiškas ilgumas. Akivaizdus pagoniško dėkingumo ženklas, mat išsigelbėta iš didžiulės nelaimės – miego. Viską prižiūri aplink nepastebimai šmėžuojantis Modestas ir du tarnai. Šiokią dieną, ne per gavėnią ir ne per šventes, įprastą meniu sudaro skrudinta balta ir juoda duona, ant sidabrinio padėklo išdėliotos sviesto roželės, devynių vaisių uogienės, medus ir kaštainių džemas, aštuonių rūšių pyragaičiai, vainikuojami nepakartojamų sviestinių ragelių, keturi skirtingų spalvų pyragai, didžiulė plaktos grietinėlės taurė, visada tiksliai simetriškai supjaustyti sezoniniai vaisiai, retų egzotinių vaisių rinkinys, tos dienos trejopos virimo trukmės kiaušiniai, švieži sūriai ir angliškas stiltonas, plonai pjaustytas kumpis iš ūkininko, virtos dešros kubeliai, jautienos sultinys, raudonajame vyne virti vaisiai, kukurūzų miltų sausainiai, anyžinės pastilės virškinimui gerinti, marcipaninės vyšnaitės, riešutiniai ledai, karšto šokolado ąsotėlis, šveicariški šokoladiniai saldainiai, saldymedžio ledinukai, žemės riešutai, pienas, kava. Arbata čia niekinama, užplikytos ramunėlės tiekiamos tik ligoniams. Iš to galima suprasti, kad valgymas, daugumos laikomas tik greitu įsibėgėjimu prieš dieną, šiuose namuose yra nesibaigianti sudėtinga ceremonija. Pagal nusistovėjusią tvarką jie sėdi prie stalo valandų valandas, kol laikas persirita į pietų metą, nors šiuose namuose taip niekada ir nepietaujama, tai tarsi itališka aukščiausios klasės brančo imitacija. Kartkartėmis jie po vieną pakyla, o paskui vėl išdygsta prie stalo pusiau apsirengę ar nusiprausę, ištuštinę šlapimo pūsles. Tik šių smulkmenų beveik niekas nepastebi. Mat verta paminėti, kad prie didžiojo stalo sodinami 9

ALESSANDRO BARICCO



JAU N O J I N U O TA K A

ir tos dienos lankytojai, giminės, pažįstami, prašinėtojai, tiekėjai, valdininkai, Dievo tarnai ir tarnaitės – kiekvienas su savo kalbomis. Šeima pratusi priimti juos čia, tų gausių pusryčių įkarštyje, prikišamai rodydama familiarumą, kurio niekas, net ji pati, neįstengtų atskirti nuo aukščiausio lygio pasipūtimo, kitaip tariant, įprasta sutikti žmones vienomis pižamomis. Šaltutėlis sviestas ir legendiniai tobulai iškepti pyragai visgi byloja apie širdingumą. Vien šampanas, nuolat laikomas lede ir dosniai pilstomas svečiams, daugelį paragina čia užsukti. Dėl to aplink pusryčių stalą vienu metu neretai gali išvysti dešimtis žmonių, nors šeimoje jų tik penki, o dar tiksliau – keturi, nes Sūnus šiuo metu Saloje. Tėvas, Motina, Dukra, Dėdė. Užsienyje, Saloje, – laikinai – Sūnus. Galop apie trečią popiet jie išsiskirsto po savo kambarius ir po pusvalandžio išeina švytėdami elegancija ir gaivūs, kaip visi pripažįsta. Popietines valandas skiriame reikalams: gamyklai, sodyboms, namams. Temstant atsidedame darbui vienumoje: medituojame, išradinėjame, meldžiamės arba priimame svečius. Vakarienė patiekiama vėlai ir kukliai, užvalgome kas sau, be jokių iškilmių: ją jau apglėbęs nakties sparnas, taigi greitai atsikratome jos kaip nereikalingos įžangos. Neatsisveikinę panyrame į miego nežinomybę, kiekvienas galynėdamasis su ja kaip išmano. Verta paminėti, kad jau šimtą trylika metų mūsų šeimoje visi miršta naktį. Tai viską paaiškina.

Tą rytą pokalbis sukosi apie maudynių jūroje naudą, kuria Monsinjoras, kraudamasis burnon plaktos grietinėlės, labai suabejojo. 10

ALESSANDRO BARICCO



JAU N O J I N U O TA K A

Jose jis nujautė esant kažin kokį akivaizdų moralinį nežinomąjį, tik nedrįso tiksliai jo įvardyti. Tėvas, geraširdis, bet prireikus aršus žmogus, padėjo jam susidėlioti mintis. Būkit malonus, Monsinjore, priminkite man, kur tiksliai Evangelijoje apie tai kalbama. Monsinjoro išsisukinėjimą nustelbė durų skambutis, į kurį visi sureagavo gana santūriai, mat tai, savaime suprantama, būsiąs tik dar vienas lankytojas. Tuo šoko rūpintis Modestas. Vis dėlto atidaręs duris jis išvydo jaunąją Nuotaką. Jos tądien niekas nelaukė, o gal ir laukė, tik pamiršo. Aš jaunoji Nuotaka, prisistačiau. Jūs, pasitikslino Modestas. Tada nustebęs apsidairė – keista, kad atvykau viena, bet aplinkui, kiek akys užmatė, tikrai nieko daugiau nebuvo. Jie paliko mane alėjos gale, pasakiau, norėjau ramiai suskaičiuoti savo žingsnius. Ir padėjau lagaminą ant žemės. Man, kaip sutarta, buvo aštuoniolika. Nė kiek nesivaržyčiau paplūdimyje apsinuoginti, tuo metu aiškino Motina, juk aš visada mėgau kalnus (daugelis jos silogizmų išties buvo protu nepaaiškinami). Galėčiau išvardyti bent dešimt žmonių, toliau dėstė ji, kuriuos esu mačiusi nuogus, ir kalbu ne apie vaikus ar merdinčius senius, kuriuos giliai širdyje suprantu, nors... Ji nutilo jaunajai Nuotakai įžengus į menę – ne tiek dėl to, kad jaunoji Nuotaka įžengė į menę, kiek dėl to, kad Modestas, pranešdamas apie jos atvykimą, nerimastingai kostelėjo. Galbūt nepaminėjau, kad per penkiasdešimt devynerius tarnybos metus 11

ALESSANDRO BARICCO



JAU N O J I N U O TA K A

senis buvo sukūręs tikrų tikriausią gerklinės komunikacijos sistemą, kurią namiškiai įgudo iššifruoti it dantiraštį. Nesigriebiant žodžių smurto, pačių išraiškingiausių formų kostelėjimas – rečiau pora – lydėjo jo judesius lyg priesaga, išaiškinanti jų prasmę. Tarkim, jis neatnešdavo nė vieno patiekalo į stalą, nepalydėjęs jo gerkliniu komentaru, išreiškiančiu jo asmeninę nuomonę. Šia proga jis pristatė jaunąją Nuotaką vos girdimu, tolimu švokštelėjimu. Tai, kaip visi žinojo, reiškė itin rimtą įspėjimą, štai dėl ko Motina nutilo, nors tai jai nebuvo būdinga, mat pranešimas apie svečią įprastomis aplinkybėmis jai buvo tas pat, kas įpilti vandens į stiklinę – vėliau ramiai jį išgersianti. Taigi ji nutilo ir atsisuko į atvykėlę. Įvertinusi jos jauną amžių automatiškai, bet elegantiškai šūktelėjo: Mieloji! Nors neturėjo menkiausio supratimo, kas ji. Paskui jos sujauktose mintyse veikiausiai įsižiebė kokia kibirkštėlė, nes paklausė: Koks dabar mėnuo? Kažkas atsakė, kad gegužė, greičiausiai Vaistininkas, mat išgėręs šampano tapdavo neįtikėtinai tikslus. Motina vėl pakartojo: Mieloji! – tik šįkart sąmoningai suvokdama, ką sako. Neįtikėtina, kaip greitai šiais metais atėjo gegužė, pamanė. Jaunoji Nuotaka nežymiai nusilenkė.

Jie užmiršo, ir tiek. Viskas buvo sutarta, bet taip seniai, kad tikslus prisiminimas apie tai kažkur pasimetė. Iš to nederėjo spręsti, kad jie persigalvojo: vienaip ar kitaip, tai būtų buvęs per didelis vargas. Kartą nusprendus tuose namuose niekas nebeapsigalvo12

ALESSANDRO BARICCO



JAU N O J I N U O TA K A

davo – dėl akivaizdžių ekonominių ir emocinių priežasčių. Tiesiog laikas pralėkė taip greitai, kad jie net nespėjo apsižiūrėti, o jaunoji Nuotaka jau stovėjo čia, veikiausiai atvykusi atlikti to, kas su visų formaliu pritarimu buvo seniai sutarta, – ištekėti už Sūnaus. Buvo apmaudu pripažinti, kad, remiantis faktais, Sūnaus nebuvo. Visgi neatrodė svarbu gaišti prie šios aplinkybės, taigi visi nedvejodami džiaugsmingu choru puolė jos sveikinti, kas su nuostabos, kas su palengvėjimo ar dėkingumo – už gyvenimo tėkmę, nepaisančią žmogaus išsiblaškymo, – gaida. Kadangi jau pradėjau pasakoti šią istoriją (nepaisydamas mane užgriuvusių gluminančių bėdų, šiaip jau raginančių atsisakyti šito reikalo), būtinai turiu paaiškinti griežtą faktų geometriją, kurią po truputį atgaivinu atmintyje: tarkim, atskleisiu, kad Sūnus ir jaunoji Nuotaka susipažino, kai jai buvo penkiolika, o jam aštuoniolika, ir pamažu vienas kitame ėmė įžvelgti rafinuotą vaistą nuo širdies dvejonių ir jaunystės nuobodulio. Dabar dar per anksti aiškinti tą nepaprastą procesą, svarbiausia – žinoti, kad jiedu gana greitai priėjo prie džiaugsmingos išvados, jog nori susituokti. Jų šeimoms toks sprendimas pasirodė nesuvokiamas – priežastis galbūt paaiškinsiu vėliau, jei tik atsileis mane suspaudę liūdesio gniaužtai, – vis dėlto išskirtinė Sūnaus asmenybė, kurią aprašyti anksčiau ar vėliau rasiu jėgų, ir giedras jaunosios Nuotakos ryžtas, kuriam perteikti viliuosi įgauti proto skaidrumo, skatino šeimas elgtis apdairiai. Visi sutarė, kad būtų geriausia sukurti kokius nors apmatus, ir puolė narplioti tam tikrų techninio pobūdžio mazgų, pirmiausia – netobulos dermės jųdviejų socialinę padėtį. Dera priminti, kad jaunoji Nuotaka buvo vienintelė turtingo gyvulių augintojo, turinčio net 13

ALESSANDRO BARICCO



JAU N O J I N U O TA K A

penkis sūnus, duktė, o Sūnus buvo iš šeimos, kurios jau trečia karta turtus krovėsi iš vilnos ir brangių audinių gamybos bei prekybos. Pinigų nei vieniems, nei kitiems netrūko, tačiau tų pinigų kilmė skyrėsi iš esmės: vieni byrėjo iš audimo staklių ir senovinės elegancijos, kiti – iš mėšlo ir sunkaus triūso, perimto iš protėvių. Tai atvėrė lyg kokią ramaus neapsisprendimo duobę, bet ji buvo staigiai peršokta Tėvui iškilmingai pareiškus, kad žemės ūkio turtų ir pramonės finansų santuoka simbolizuoja natūralią šiaurietiškojo verslumo plėtrą ir nubrėžia aiškias visos Šalies pokyčių gaires. Pabrėžė iš to kylančią būtinybę peržengti socialines schemas, jau priklausančias praeičiai. Kadangi tą pasakė būtent tokiais žodžiais, tik meistriškai pagardindamas jų seką keliais šventvagiškais keiksmais, jo argumentai, kurių nepriekaištingas racionalumas buvo sumišęs su grynais instinktais, visus įtikino. Nusprendėme tik sulaukti, kol jaunoji Nuotaka taps nebe tokia jaunutė: reikėjo vengti galimo gerai apgalvotos santuokos ir tam tikrų kaimietiškų jungtuvių – skubių ir mažumėlę gyvuliškų – lyginimo. Laukti, be jokių abejonių, buvo ne tik patogu, tai, mūsų nuomone, liudijo ir moralinį pranašumą. Vietinė dvasininkija ilgai negaišusi tai patvirtino, jau spėjusi pamiršti keiksnojimą prieš Dievą. Taigi jie susituoksią. Kadangi jau prakalbau, o šįvakar mane apėmęs dar ir kažin koks nelogiškas lengvumas, bene įkvėptas graudžių šio man laikinai suteikto kambario šviesų, noriu pridurti kai ką apie tai, kas stulbinama jaunosios Nuotakos tėvo iniciatyva nutiko netrukus po sužadėtuvių paskelbimo. Jis buvo tylenis, galbūt savaip geras, bet ir ūmus bei neprognozuojamas žmogus, tarytum glaudus ryšys su darbiniais gyvuliais būtų jam suteikęs nekenksmingo nenuspėjamumo savybę. Vieną dieną jis nedaugžodžiaudamas pa14

ALESSANDRO BARICCO



JAU N O J I N U O TA K A

reiškė nutaręs išmėginti galutinę savo verslo apoteozę – emigruoti į Argentiną užkariauti ganyklų ir rinkų, kurias buvo smulkiai išsinagrinėjęs rūko apgultais šūdinais žiemos vakarais. Jį pažįstantieji mažumėlę sutrikę nusprendė, kad šitokį pasiryžimą veikiausiai bus nulėmęs santuokinio guolio šaltumas, galbūt vėlyvos jaunystės iliuzija, ko gero, vaikiški bekraščių horizontų lūkesčiai. Jis perplaukė vandenyną su trimis sūnumis – iš būtinybės – ir jaunąja Nuotaka – paguodai. Paliko žmoną su kitais sūnumis prižiūrėti žemių, pažadėjęs, jei tik viskas pakryps tinkama linkme, juos atsiplukdyti: vėliau, po metų, taip ir padarė, pirmiau išpardavęs nuosavybę gimtinėje ir visą turtą pralošęs ant pampos stalo. Šiaip ar taip, prieš išvykdamas jis apsilankė pas Sūnaus Tėvą ir savo garbe patvirtino, kad jaunoji Nuotaka vos sulaukusi aštuoniolikos prisistatys vykdyti santuokos įžado. Vyrai paspaudė vienas kitam ranką – tai tuose kraštuose buvo šventas gestas. O sužadėtiniai atsisveikino iš pažiūros ramiai, bet giliai širdy sutrikę, – turiu pasakyti, kad ir būti ramūs, ir sutrikti jie turėjo svarių priežasčių. Išplaukus žemvaldžiams Tėvas keletą dienų praleido jam nebūdingoje tyloje, apleidęs veiklą ir įpročius, kuriuos laikė nepajudinamais. Kai kurie įsimintiniausi jo sprendimai atsirado būtent per šią pertrauką, dėl to, kai Tėvas pagaliau trumpai, bet labai aiškiai pasisakė, Šeima jau buvo pasirengusi didžioms naujovėms. Jis išrėžė, kad kiekvienas turi savo Argentiną, ir kad jiems, tekstilės pramonės lyderiams, Argentina – tai Anglija. Išties jis jau kurį laiką dairėsi į užjūrį, į tenykštes gamyklas, stulbinamai optimizavusias gamybos linijas: tarp eilučių galėjai įskaityti svaiginamo pelno pažadą. Reikia nuvažiuoti pažiūrėti, pasakė Tėvas, ir, jei reikės, juos pamėgdžioti. Tada pasisuko į Sūnų. Važiuosi tu, nes jau radai žmoną, gudriai tarė. 15

ALESSANDRO BARICCO



JAU N O J I N U O TA K A

Štai taip Sūnus iškeliavo, ir net laimingas, turėdamas misiją ištyrinėti anglų paslaptis ir pasiimti iš jų, kas geriausia, – būsimojo Šeimos klestėjimo labui. Niekas nesitikėjo, kad grįš po kelių savaičių, o vėliau niekas ir nepastebėjo, kad negrįžta jau kelis mėnesius. Jie jau tokie buvo – nekreipė domės į dienų seką, mat siekė nugyventi tik vieną, tobulą, ir be galo pasikartojančią dieną: taigi laikas jiems buvo reiškinys išblukusiais kontūrais, skambantis jų gyvenime tarytum užsienio kalba. Kasryt iš Anglijos Sūnus mums atsiųsdavo visada to paties turinio telegramą: Viskas gerai. Jis, žinoma, turėjo minty nakties pinkles. Tai buvo vienintelė žinia, kurią namuose iš tiesų troškome išgirsti, o šiaip mums būtų buvęs per didelis vargas dvejoti, ar galėtų Sūnus per tą užsitęsusią išvyką veikti ką nors kito užuot vykdęs savo pareigą, nebent paįvairina ją keletu saikingų pavydėtinų pramogų. Matyt, Anglijoj gamyklų buvo gyvas galas ir jos prašėsi išsamiai ištyrinėjamos. Liovėmės jo laukti, vis tiek grįš. Bet pirmiau grįžo jaunoji Nuotaka.

Leisk į tave pažiūrėti, nušvitusi tarė Motina prie stalo vėl įsivyravus tvarkai. Visi į ją sužiuro. Įžvelgė kažin kokį atspalvį, kurio nebūtų galėję apibūdinti. Jį įvardijo Dėdė, prabudęs iš miego, mat jau seniai parpė išsidrėbęs krėsle, tarp pirštų suspaudęs iki kraštų pilną šampano taurę. Ko gero, ten daug šokote, panele. Džiaugiuosi dėl to. Paskui gurkštelėjo šampano ir vėl užsnūdo. Dėdė šeimoje buvo pravarti – ir nepakeičiama – figūra. Paslaptingas sindromas, kiek žinoma, ištikęs tik jį vienintelį, laikė jį 16

ALESSANDRO BARICCO



JAU N O J I N U O TA K A

įkalintą amžino miego gniaužtuose, iš kurių dėdė ištrūkdavo tik trumpam ir vien tam, kad pačiu laiku įsiterptų į pokalbį, – mums visiems iš įpročio tai jau buvo savaime suprantama, o iš tiesų visai nelogiška. Kažkas jo galvoje net per sapną įrašinėjo kiekvieną įvykį ir žodelį. Tasai grįžimas iš kitapus dažnai jam netgi suteikdavo tokį proto skaidrumą, tokį neįprastą žvilgsnį, kad jo prabudimai ir pasakymai įgaudavo kone orakulišką, pranašišką atgarsį. Tai mums teikė saugumo, nes žinojome bet kuriuo metu galintys pasikliauti taip gerai pailsėjusiu protu, kad jis lyg burtų lazdele pamojus išnarplioja bet kokį pasitaikiusį buitinių apmąstymų ar kasdienio gyvenimo mazgą. Be to, mums toli gražu nebuvo atgrasi nepažįstamųjų nuostaba išvydus tokį stebuklą – ši detalė mūsų namams teikė dar daugiau patrauklumo. Grįždami į savo šeimas svečiai neretai parsinešdavo legendinį prisiminimą apie šį žmogų, kuris galėjo miegoti sustingęs sudėtingiausiomis pozomis, ir iki kraštų sklidinos šampano taurės laikymas tebuvo blankus jų pavyzdys. Sapnuodamas jis galėjo skustis barzdą, žmonės ne kartą jį matė per miegus skambinantį pianinu, nors ir kiek sulėtintu staccato. Netrūko ir tvirtinančiųjų, kad yra regėję jį žaidžiantį tenisą kietai įmigusį: regis, prabusdavo jis tik prireikus pakeisti aikštelės pusę. Pasakoju, kad žinotumėte, ir dėl to, kad šiandien aš lyg įžvelgiu tam tikrą viso to, kas vyksta mano gyvenime, nuoseklumą, taigi jau keletą valandų lengvai išgirstu garsus, kurių antraip per sumaištį niekaip neišgirsčiau, kaip antai tankų gyvenimo dzingsėjimą ant marmurinio laiko stalo, tarytum pabirus perlams. Kokie juokingi tie gyvieji tokiomis ypatingomis aplinkybėmis. Štai taip, ko gero, ten daug šokote, atitarė Motina, negalėčiau pasakyti tiksliau, kita vertus, aš niekada nemėgau vaisinių pyragų (daugelis jos silogizmų išties buvo protu nepaaiškinami). 17

ALESSANDRO BARICCO



JAU N O J I N U O TA K A

Ar tangų? – sunerimęs pasiteiravo notaras Bertinis, kuriam jau vien ištarti žodį „tango“ reiškė kažką erotiško. Tangų? Argentinoje? Kai toks klimatas? – paklausė Motina, tik nesuprasi ko. Galiu jus patikinti, kad tango tikrai kilęs iš Argentinos, užsispyrė notaras. Tada nuskambėjo jaunosios Nuotakos balsas. Aš trejus metus gyvenau pampoje. Artimiausias kaimynas buvo už dviejų dienų kelio arkliu. Kartą per mėnesį kunigas mums atnešdavo Komuniją. Kartą per metus išsiruošdavome į Buenos Aires dalyvauti Operos teatro sezono atidarymo premjeroje. Bet niekada nespėdavome laiku. Visada pasirodydavo esą daug toliau, nei manėme. Išties nepraktiška, tarstelėjo Motina. Ir šitaip tėvas manė rasiantis tau vyrą? Kažkas jai priminė, kad jaunoji Nuotaka – Sūnaus sužadėtinė. Savaime suprantama, negi manote, kad nežinau? Kalbu apskritai. Bet tai tiesa, tarė jaunoji Nuotaka, ten jie šoka tango. Be galo gražiai. Erdvė aplinkui ėmė paslaptingai virpėti, o tai visad pranašavo sunkiai suvokiamus Dėdės prabudimus. Tango dovanoja praeitį jos neturintiems ir ateitį jos nesitikintiems. Taip taręs jis vėl užmigo.

Tuo metu Dukra, sėdinti ant kėdės šalia Tėvo, tylomis žiūrėjo. Ji buvo jaunosios Nuotakos bendraamžė – beje, tokio amžiaus, kokio aš jau seniai nebesu. (Dabar apie tai pagalvojęs regiu tik didžiulę sumaištį, bet kartu – ir tai man atrodo įdomu – 18

ALESSANDRO BARICCO



JAU N O J I N U O TA K A

neregėto ir nepanaudoto grožio švaistymą. O tai man primena istoriją, kurią mielai papasakočiau, ypač dėl to, kad išsaugočiau sau gyvybę, bet kartu ir dėl paprastos priežasties – mano amatas pasakoti.) Kalbėjom apie Dukrą. Iš Motinos ji paveldėjo grožį, kuris tuose kraštuose atrodė aristokratiškas, mat vietinių moterų grožio blyksnių pasitaikydavo retai: daili akių forma, it nulietos kojos, dervos juodumo plaukai, bet niekada nebuvo tokios visa apimančios, aptakios tobulybės – tai akivaizdus ilgus amžius nesibaigiančioje kart procesijoje vykusio tobulėjimo vaisius, kurį Motina išlaikė iki šiolei, o ji, Dukra, stebuklingai pakartojo, negana to, turėjo laimės būti tokio jauno amžiaus. Šitaip žvelgiant, viskas gerai. Vis dėlto tiesa paaiškėja, kai išsivaduoju iš elegantiško sąstingio ir pajudėjusi neišvengiamai nusveriu laimės svarstyklių lėkštelę į nelemtąją pusę – dėl nepakeičiamo fakto, kad esu luošė. Nelaimingas atsitikimas įvyko apie aštuntus mano gyvenimo metus. Nesuvaldytas vežimas, netikėtai pasibaidęs arklys siaurutėje miesto gatvėje tarp namų. Iš užsienio pakviesti garsūs gydytojai galutinai viską sugadino, net ne dėl to, kad būtų buvę nemokšos, tiesiog, ko gero, nepasisekė, šiaip ar taip, jie viską atliko labai sudėtingai ir skausmingai. Dabar aš vaikštau vilkdama vieną koją, dešinę, ir nors tobulai nulieta, ji nepagrįstai daug sveria ir niekaip neištaiko susiderinti su visu kūnu. Pėda remiasi į žemę sunkiai, lyg mirusi. Ranka irgi nenormali, rodos, moka tik tris padėtis, ir ne pačias grakščiausias. Galėtum ją palaikyti mechanine. Taigi regėti mane atsistojančią nuo kėdės ir prisiartinančią pasisveikinti ar mandagaus gesto atlikti – gan keistas potyris, kurį miglotai apibūdinčiau kaip nusivylimą. Žodžiais nenusakomas grožis subyra vos man žengus žingsnį, ir susižavėjimas akimirksniu virsta gailesčiu, o geismas – nejaukumu. 19

ALESSANDRO BARICCO



JAU N O J I N U O TA K A

Aš tą žinau. Bet neturiu polinkio liūdėti ar talento skaudintis. Kai pokalbis pakrypo apie vėlyvą vyšnių žydėjimą, jaunoji Nuotaka priėjo prie Dukros ir pasilenkusi pabučiavo į skruostus. Ši neatsistojo, nes tą akimirką troško būti graži. Jiedvi kuždėjosi tarsi senos draugės, o gal kad staiga panūdo jomis tapti. Dukra nesąmoningai suvokė, kad jaunoji Nuotaka išmoko laikytis atstumo ir niekada jo neatsisakys, mat pasirinko jį kaip savo išskirtinę ir nepamėgdžiojamą elegancijos formą. Ji visada bus naivi ir paslaptinga, pamanė. Visi ją dievins.

Vėliau, kai nuo stalo jau buvo nešami pirmieji tušti šampano buteliai, pokalbis akimirką visuotinai kone magiškai nutrūko, ir toje tyloje jaunoji Nuotaka mandagiai pasiteiravo, ar gali kai ko paklausti. Be abejo, mieloji. Ar Sūnaus nėra? Sūnaus? – pakartojo Motina, kad Dėdė spėtų grįžti iš kitapus ir jai pagelbėti, bet nesulaukusi tęsė: Ak, Sūnus, žinoma, mano Sūnus, teisingai, geras klausimas. Paskui pasisuko į Tėvą. Brangusis? Anglijoje, ramutėlis ištarė Tėvas. Ar nutuokiate, kas yra Anglija, panele? Manau, kad taip. Tai štai. Sūnus Anglijoje. Bet tik labai laikinai. Vadinasi, jis grįš? Be jokios abejonės, vos jį iškviesime. Iškviesite jį? Žinoma, reikia kuo greičiau tą padaryti. 20