Įstrigote? by knygos.lt

Pirmoji taisyklė –jūs pateksite į aklavietę

Brianne Desaulniers gimė Sakramente, Kalifornijoje, 1989 metais.1 Ji buvo lavinama namuose prancūzų kilmės kanadiečio tėvo ir amerikietės motinos, ją traukė egiptologija ir magija, bet užvis labiausiai – vaidyba. Būdama šešerių Brianne tapo jauniausia San Fransisko Amerikos konservatorijos teatro mokine, po trejų metų suvaidino laidos The Tonight Show with Jay Leno komiškoje scenoje. Šis trumpas pasirodymas atnešė jai daugiau vaidmenų televizijoje: iš pradžių Brianne dalyvaudavo kaip laidų viešnia, paskui ėmė gauti epizodinius vaidmenis, galiausiai tapo populiarių televizijos serialų žvaigžde. Apžvalgininkai gyrė jos vaidybą, o tai atvėrė kelią būsimiems vaidmenims kine, režisūrai ir rašymui. Po poros metų Desaulniers – dabar jau žinoma kaip Brie Larson – tapo septyniasdešimt ketvirtąja moterimi, laimėjusia „Oskarą“ geriausios aktorės kategorijoje – šį aukščiausią kino apdovanojimą jai pelnė vaidmuo filme „Kambarys“. Be „Oskaro“, Larson už savo vaidybą gavo daugiau kaip septyniasdešimt kitų apdovanojimų, be to, ji atliko pagrindinį

vaidmenį labai populiariame filme „Kapitonė Marvel“. Larson kelias primena pasaką: ne pagal metus ankstyva pradžia, paskui dešimtys mažų žingsnelių, kurie galiausiai atvedė į svaiginančią sėkmę.

Šio pasakojimo apie Larson karjerą trūkumas tas, kad čia neužsimenama apie nevilties kupinus dešimtmečius. Kaip ir daugelis aktorių, Larson prieš proveržį buvo atsidūrusi aklavietėje. Ją atmesdavo, ji buvo nepatenkinta savo išvaizda, prisipažino, kad didžiąją dalį savo gyvenimo jautėsi „bjauri“. Kalbant apie asmeninį gyvenimą, jos tėvai išsiskyrė, motina su Larson ir jos seserimi Milaine persikėlė į Los Andželą, kad būtų arčiau Holivudo. „Gyvenome šlykščiame vieno kambario bute, – prisiminė Larson. – Ten buvo sieninė lova, kiekviena turėjome po tris drabužių komplektus.“

Larson šimtus kartų nesėkmingai ėjo į atrankas ir pretendavo į dešimtis vaidmenų, išbandė jėgas visur – nuo komercinių reklamų iki pramoginių televizijos laidų.

Nuo kitų pirmo ryškumo aktorių Larson skiriasi tuo, kad ji neslepia savo problemų. 2020 metų rugpjūčio 13-ąją ji įkėlė į jutubą keturiolikos minučių vaizdo įrašą, pavadintą „Metas klausyti istorijų! (1 d.)“.2 „Nutariau šiek tiek pakalbėti apie savo nueitą kelią, – kalba Larson prieš kamerą, – nes manau, kad kur kas dažniau dėmesys buvo sutelktas į mano sėkmę, o ne į tai, kaip man buvo sunku, kiek daug kartų buvau atmesta; jūs nieko nežinote apie visus tuos darbus, kurių negavau. Taigi nutariau, kad galbūt bus įdomu apie tai pakalbėti.“

Šiame vaizdo įraše ir jo tęsinyje Larson pasakoja apie dvidešimt metų nusivylimo, pradedant nuo pirmos perklausos vaidmeniui reklamoje, kai jai buvo septyneri. Larson pralaukė patalpoje, prigrūstoje kitų pretendentų, o paskui vos po ke-

lių sekundžių buvo atmesta už atranką atsakingo režisieriaus padėjėjo. Ji apsiverkė, nes jis net nepaprašė atlikti jos paruošto monologo. „Vėliau, – pasakoja Larson, – vienas už aktorių atranką atsakingas režisieriaus padėjėjas pasakė mano agentei, kad esu visiškai niekam tikusi, ir paprašė daugiau manęs nebeatvesti. Ji taip ir padarė.“ Larson negavo vaidmenų tokiuose filmuose ir serialuose kaip „Liežuvautoja“, „Bado žaidynės“, „Rytojaus žemė“, „Žvaigždžių karai“, „Išmanusis namas“, „Šnipų vaikučiai“ ir „Didžiojo sprogimo teorija“. Larson vardija šiuos pavadinimus juokdamasi, bet jeigu reikiamu metu sustabdysite vaizdo įrašą, pamatysite jos veide vos įžiūrimą skausmo išraišką. Tai nėra malonūs atsiminimai ir, nepaisant vėliau atėjusios sėkmės, jie niekur nedingo. Antroje šio vaizdo įrašo dalyje Larson žengia dar toliau ir pasakoja apie dešimtis kitų nepavykusių atrankų.3 „Patekau į paskutinį atrankos etapą tokiuose filmuose ir serialuose kaip „Džuno“, „13“, „Status krantas“, „Išmanusis namas“, „Rytojaus žemė“, „Aukšta klasė“, „Gilyn į mišką“, „Jaunatviškas maištas“, „Piteris Penas“, „Sustok ir sudek“, „Didžiojo sprogimo teorija“. O varge. Buvo tiek daug širdgėlos, žmonės. Bet aš vis dar laikausi.“ Larson pripažįsta, kad šie skaičiai neatrodo patraukliai, bet užbaigia viltingai: „Aš nepapasakojau apie devyniasdešimt aštuonis ar devyniasdešimt devynis procentus atvejų. Žinau, jog jums sunku iki galo suvokti, kad dalyvavau tūkstančiuose peržiūrų.“

Larson yra aktorinės sėkmės įsikūnijimas. Ji sulaukė apdovanojimų, šlovės, pinigų, kritikų liaupsių, suvaidino daugelyje filmų. Tačiau, pasak jos, net ir ji devyniasdešimt devyniais procentais atvejų atsimušė į sieną. Larson vaizdo įrašai jutube buvo žiūrimi šimtus tūkstančių kartų, jie įkvėpė de-

šimtis žiniasklaidos atstovų. Šie vaizdo įrašai pagarsėjo, nes buvo neįprasta atskleisti, kad tavo kelyje, kuris žvelgiant iš tolo atrodė toks lygus, pasitaikė duobių. Aklavietė – ne ta tema, apie kurią su tokiomis kankinančiomis smulkmenomis daug kalba garsūs aktoriai ar sėkmingi kitų sričių atstovai, ir todėl, kai mūsų pačių kelyje, rodos, pasitaiko tiek daug nelygumų, dažnai jaučiamės vieniši ir atstumti.

Žmonės patenka į aklavietes visose įmanomose gyvenimo srityse. Tai gali nutikti darbe, kai norime jį mesti, santykiuose, kai esame jais nepatenkinti. Aklavietėse atsiduria rašytojai, dailininkai, kompozitoriai, sportininkai, mokslininkai ir verslininkai. Kartais tai trunka keletą dienų, kartais ištisus dešimtmečius. Kartais jie galiausiai sulaukia proveržio, o kartais lieka įklimpę visam gyvenimui. Mes gana retai girdime apie tas ilgalaikes aklavietes, nes esame nuolatos bombarduojami sėkmės istorijomis. Tos istorijos verčia mus manyti, kad kiti žmonės patiria mažiau sunkumų nei mes. Kartais tokios žvaigždės kaip Brie Larson išsklaido šį mitą, bet dažniausiai aklavietė mums atrodo kaip gedimas, varginantis mus labiau nei kitus žmones. O iš tikrųjų savo kelyje į sėkmę mes visi susiduriame su kliūtimis, ir patekti į aklavietę šiame kelyje yra labiau tendencija nei atsitiktinumas. Tad kodėl kur kas lengviau pastebėti kliūtis, iškilusias mums, nei tas, su kuriomis susiduria kiti ?

Yra mažiausiai dvi priežastys. Pirmoji – tai priešinio ir palankaus vėjo asimetrija, psichologinis reiškinys, kurį įvardija tyrėjai Shai Davidai ir Tomas Gilovichas.4 Ši asimetrija rodo,

kad skiriame daugiau dėmesio iškilusioms kliūtims (arba priešiniam vėjui), o ne palankiems dalykams (palankiam vėjui), ir tai verčia mus manyti, jog susiduriame su daugiau rūpesčių nei iš tiesų. Davidai ir Gilovichas iliustravo šią mintį žodžių loto žaidėjo, kuris ištraukė nepalankias raides, pavyzdžiu. Įsivaizduokite, kad ištraukėte korteles su U, U, I, I, I, Q ir W. Jeigu nepaaukosite ėjimo, kad ištrauktumėte naujų raidžių, įstrigsite su šiomis kortelėmis daugeliui žaidimo ratų. Kiekvieną kartą, kai bandysite sugalvoti žodį, vis mąstysite apie tai, kaip jums nesiseka. Ir priešingai: ištraukus geras raides žaidimas puikiai sekasi. Išnaudojate korteles, kai tik jos patenka į jūsų rankas. Tas pats galioja ir kitose srityse. Jeigu vairuojate per didelius kamščius ir pasirenkate lėtesnę iš dviejų juostų, apimtas nevilties stebėsite, kaip dešimtys automobilių važiuoja pro šalį, nors sėdėdamas vienoje iš tų pravažiuojančių mašinų jūs tiesiog susitelktumėte į kelią. Be to, mes skiriame kliūtims daugiau laiko ir energijos dėl to, kad tai vienintelis būdas joms įveikti. Jūs nepradėsite geriau žaisti žodžių loto ir nekompensuosite kamščiuose sugaišto laiko, nebent apsvarstysite savo galimybes ir ko nors imsitės. Davidai ir Gilovichas nustatė dar vieną dalyką: nors skiriame daug dėmesio mums iškylančioms kliūtims, mes linkę nepastebėti sunkumų, kuriuos patiria kiti žmonės. Vieno eksperimento metu tyrėjai paprašė studentų iš Kornelio universiteto poromis pažaisti viktoriną. Kai kurie dalyvių traukiami klausimai buvo gana lengvi – iš situacijų komedijų ir garsių animacinių filmukų, o kiti buvo sudėtingi, pavyzdžiui, apie baroko muziką ir rusų literatūrą. Po žaidimo dalyviai geriau prisiminė oponentams tekusius lengvus klausimus, o ne sudėtingus, tačiau ši tendencija nepasireiš -

kė, kai jiems reikėjo atsiminti jų pačių ištrauktus klausimus. Tai galioja ir kitose srityse. Pavyzdžiui, kitame tyrime Gilovichas atskleidė, kad žmonės linkę manyti, jog mokesčiai ir taisyklės jiems daro daugiau žalos nei kitiems žmonėms –net kai objektyviai tai nėra tiesa.

Antra priežastis, kodėl manome, jog mūsų kliūtys yra išskirtinės, ta, kad kitų žmonių sunkumus įžvelgti sunku. Mes linkę kovoti su savo demonais vienumoje, anapus uždarų durų arba savo galvose, tad galiausiai kiti pamato tik nepriekaištingą tos kovos rezultatą. Mes matome, kaip Brie Larson gauna „Oskarą“, bet nematome dešimtmečius trukusių jos pastangų, kad pelnytų šį apdovanojimą. O žiniasklaidos priemonės skiria daugiau dėmesio įspūdingoms sėkmės istorijoms – Rogerio Federerio ir Serenos Williams, Jeffo Bezoso ir Marko Zuckerbergo, Meryl Streep ir Danielio Day-Lewiso, – o ne pasakoja apie milijardus žmonių, susiduriančių su sunkumais, nes tai kur kas labiau paplitęs dalykas ir todėl ne toks įdomus. Socialiniai tinklai taip pat užgriozdinti nuglaistytomis ir populiariomis paskyromis; netgi nežymūs mūsų sekami nuomonės formuotojai dalijasi patobulintomis savo gyvenimo versijomis, kurios paviršutiniškai atspindi geriausias akimirkas ir palieka rūpesčius nuošalėje. Rūpesčius sunkiau pastebėti kitų žmonių gyvenime, taigi mes klaidingai manome, kad jie mus kamuoja labiau nei kitus.

* * *

2021 metų pradžioje „Airbnb“ rinkos vertė pasiekė 100 milijardų dolerių, ji tapo viena iš šimto didžiausių pasaulio kompanijų, kurių akcijomis prekiaujama biržoje. Trijų jos

įkūrėjų – Briano Chesky, Joe Gebbios ir Nathano Blecharczyko – turtas buvo vertinamas daugiau kaip 13 milijardų dolerių. Iš šios trijulės Chesky tapo kompanijos veidu ir vadovu. Kaip ir Brie Larson, Chesky atvirai kalba apie „Airbnb“ iššūkius ir savo paties sunkumus kompanijai augant. „Airbnb“ gimė iš būtinybės. Chesky ir Gebbia susipažino koledže, baigęs studijas Chesky persikėlė į Los Andželą, o Gebbia – į San Fransiską. Jų darbai po koledžo buvo nuobodūs, taigi Chesky persikėlė į Gebbios butą San Fransiske, kad jiedu išbandytų laimę technologijų verslo srityje. „Tuo metu banko sąskaitoje turėjau tūkstantį dolerių ir išvažiavau į San Fransiską“5, – pasakojo Chesky per interviu Stanfordo universitete 2015 metais.

Buvo 2007-ieji. Atvykęs į San Fransiską sužinojau, kad mano nuomos dalis siekia tūkstantį du šimtus dolerių, taigi tiesiogine prasme neturėjau pakankamai pinigų jos sumokėti. Tuo pat metu San Fransiske vyko tarptautinė dizaino konferencija ir tam renginiui skirtame puslapyje buvo rašoma, kad visi artimiausi viešbučiai jau užimti.

Mums kilo mintis, kad visiems tiems į konferenciją atvykstantiems dizaineriams reikės vietos apsistoti. Neturėjome pinigų, tad pagalvojome: o jeigu konferencijos metu teiktume nakvynę su pusryčiais? Bėda ta, kad neturėjome lovų, užtat turėjome tris pripučiamus čiužinius. Tada ir sugalvojome pavadinimą „Air Bed and Breakfast“*, o mūsų pirmoji svetainė buvo pavadinta airbedandbreakfast.com. Galiausiai per tą konferenciją priėmėme savo namuose tris žmones ir tuo metu manėme, kad tai smagus ir šaunus būdas užsidirbti šiek tiek pinigų.

* „Čiužinys ir pusryčiai“ ( angl .)

Paskui Joe pakvietė Nathaną Blecharczyką – vieną iš savo senų kambariokų – ir mes nutarėme steigti tuo užsiimančią kompaniją. Pagrindinė idėja buvo tokia: o jeigu būtų galimybė visame pasaulyje užsisakyti kieno nors namus taip, kaip užsisakai viešbučio kambarį?

Šis sumanymas atrodė kaip menkavertis „verslas“, spontaniškai sugalvotas keleto ką tik koledžą baigusių vaikinų. Netgi Chesky juokdamasis interviu pradžioje pripažino, kad daugybė žmonių jam sakė, kad „Airbnb“ yra visų laikų blogiausia idėja, pateisinusi lūkesčius“.

Iš pradžių kompanijai sekėsi sunkiai. „2008-aisiais mes pradėjome šią veiklą tris kartus“, – prisiminė Chesky. Po trečiojo karto vaikinai buvo pristatyti penkiolikai investuotojų, finansuojančių veiklą pradedančias įmones. „Septyni iš jų niekaip nereagavo, keturi pasakė, kad tai „ne jų sritis“, vienas pasakė, kad jam nepatinka ši rinka, trys tiesiog dingo.“ Chesky ir Gebbia finansavo kompaniją kredito kortelėmis, kurias laikė beisbolo atvirukų dėžutėje, ir netrukus įklimpo į 30 000 dolerių skolas.

Kaip ir Brie Larson, Chesky atvirai kalba apie jam pasitaikiusias kliūtis. 2015 metų vasarą jis „Medium“ tinklaraštyje pasidalijo momentinėmis ekrano nuotraukomis, kuriose buvo įamžinti tie pirmieji neigiami atsakymai elektroniniu paštu.6 Jie prasidėjo tokiomis frazėmis kaip „ne tai, kuo mes užsiimame“, „ne mūsų sritis“, „potencialios galimybės rinkoje neatrodo pakankamai didelės“ ir „mums visada kyla sunkumų, kai keliones vertiname kaip atskirą kategoriją“. Akivaizdu, kad „Airbnb“ atlaikė šias ankstyvąsias audras ir užsigrūdino. Vaikinai susitiko su dešimtimis savo buvusių

nuomininkų, kad sužinotų, kas veikia ir neveikia teikiant

šią paslaugą. Tais metais jie apsigyveno „Airbnb“ nuomojamuose butuose, kad patys viską patirtų savo kailiu. Kuo skiriasi trijų žvaigždučių, penkių žvaigždučių ir – kaip Chesky išdidžiai tai vadina savo apžvalgoje – „septynių žvaigždučių patirtis“? Galiausiai „Airbnb“ išaugo: pirmiausia Niujorke, paskui ir kituose JAV didmiesčiuose, o investuotojai

ėmė rimtai vertinti šią kompaniją. 2009 metais ji pritraukė 620 000 dolerių, 2010-aisiais – 7 milijonus, 2011-aisiais –112 milijonų. Nors kyla nemažai sunkumų, dauguma žmonių dažniausiai atsižvelgia į kompanijos sėkmingą kryptį, o ne į jos kelyje pasitaikančias kliūtis.

„Airbnb“ duobėtas kelias į sėkmę nėra kažkas neįprasto. Pažvelkime, pavyzdžiui, į kitą verslo banginį – „Amazon“– ir pamatysime tas pačias kliūtis. Danas Rose’as vadovavo mažmeniniams „Amazon“ skyriams nuo 1999-ųjų iki 2006 metų ir padėjo išvystyti „Kindle“. 2020 metų rugsėjį Rose’as tviteryje paskelbė keletą žinučių, kuriose papasakojo, su kokiais sunkumais susidūrė kompanija, kai jis joje įsidarbino 1999 metų lapkritį:

Amazon“ savo veiklą pradėjo 1995-ųjų liepą ir pirmus septynerius metus per kiekvienas Kalėdas beveik žlugdavo. Įsidarbinau ten 1999-aisiais ir viską patyriau savo kailiu. Nuo lapkričio pabaigos visi darbuotojai buvo perkelti į užsakymų vykdymo centrus šešioms savaitėms pakuoti dėžių. Ir štai ką ten pamačiau: Nors stengėsi planuoti darbą, kompanija niekaip nespėdavo patenkinti šventinio laikotarpio poreikių. 40 procentų kasmetinių užsakymų ateidavo per šešias savaites nuo Padėkos dienos iki Naujųjų metų... Nuo 1995 metų Kalėdų visi darbuotojai, įskaitant (vadovą Jeffą) Bezosą, ištisas šešias savaites iš eilės pakuo-

davo dėžes, paskui prisiekdavo, kad neleis, jog daugiau taip nutiktų... Kai įsidarbinau 1999-aisiais, tai buvo kasmetinė tradicija... Pakuoti daiktus, pakuoti dėžes, vynioti dovanas dešimt valandų per dieną šešias dienas per savaitę – tai sumautai sunkus darbas. Jaučiu didžiulį dėkingumą žmonėms, kurie tai atlieka. Jūsų kojos skauda, akyse viskas ima lietis... (Tai) sekina.7

Jeffas Bezosas galiausiai pasikvietė Jeffą Wilke’ą, kuris išgelbėjo augančią kompaniją nuo savęs pačios. Dėl savo patirties gamyboje Wilke’as sugebėjo paversti „Amazon“ sandėlius puikiai suderintomis mašinomis, o kompanija galiausiai galėjo pažadėti klientams pristatyti prekę tą pačią arba kitą dieną ir tai paskatino sukurti privilegijuotos narystės paslaugą. Wilke’o vaidmuo „Amazon“ sėkmės istorijoje buvo toks svarbus, kad jis galiausiai tapo kompanijos pasaulinio klientų aptarnavimo skyriaus vadovu – tai reiškė, kad jis tapo antru žmogumi po paties Bezoso. Savo interviu, kurį Wilke’as davė netrukus po atsistatydinimo 2021 metų sausį, jis prisiminė tas ankstyvąsias dienas, kai „Amazon“ paslaugų teikimo procesas strigo:

Taigi aš pritaikiau gamybos srities metodus mažmeninėje prekyboje. Tai tikrai buvo pirmas kartas, kai šie metodai buvo taikomi mažmeninėje terpėje. Laimei, tai suveikė: labai trumpas (gamybos) laikas, mažesni nuostoliai, mažiau defektų. Ir tai leido mums pradėti privilegijuotos narystės programą. Ji iš esmės yra viso to patvirtinimas.8

Mes telkiame dėmesį į didžiulę „Amazon“ sėkmę, o ne į jos sunkumus. Bet kas būtų nutikę, jeigu kompanija nebūtų

įveikusi šių kliūčių? Kaip ir daugelis kitų naujų kompanijų, „Amazon“ būtų žlugusi nuo savo sėkmės svorio. XX amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigoje, per trečią ar ketvirtą šventinį laikotarpį, „Amazon“ būtų gavusi internetu šimtus tūkstančių knygų užsakymų. Norėdama juos patenkinti, užsakymų vykdymo komanda būtų priversta dirbti daugiau kaip po dvylika valandų per dieną. Daugelis užsakymų vėluotų, klientai būtų įsiutę. Vaikai Kalėdų rytą negautų naujausios knygos apie Harį Poterį, tėvai liktų be šventinio Stepheno Kingo bestselerio. Kompanija išgarsėjo 1997 metų gegužę, bet dėl neigiamų atsiliepimų 1998-aisiais ir 1999 metais jos akcijos krito.9 (Be to, daugelis ankstyvųjų „Amazon“ apžvalgų buvo gana neigiamos. Slate pavadino kompaniją Amazon.con, o Wall Street Journal – Amazon.bomb*).

XXI amžiaus pradžioje alternatyviojoje „Amazon“ įvyktų vidinis sprogimas. Ir kadangi ji nebesulauktų didžiųjų laikraščių, svetainių ir apžvalgininkų dėmesio, jos sunkumai liktų nepastebėti. Kompanija atsidurtų aklavietėje, bet, kaip ir tūkstančių kitų kompanijų, kurios užsidaro kiekvieną dieną, atveju, nebūtų nieko, kas užfiksuotų šį nuopuolį.

Esmė ta, kad verslo duobes pamatyti sunku nepriklausomai nuo to, ar tas verslas sėkmingas, ar ne. Sėkmė užgožia prieš tai iškilusius sunkumus, o nesėkmė yra toks įprastas reiškinys, kad dažnai nepritraukia dėmesio. Savo ruožtu mus nuolat pasiekia viena istorija po kitos apie „Apple“, „Google“, „Facebook“, „Netflix“ ir kitas elitines didžiulės sėkmės sulaukusias kompanijas.

* * *

* Amazon.apgavystė, Amazon.bomba.

Brie Larson, „Airbnb“ ir „Amazon“ yra tik trys pavyzdžiai, bet jų daug ieškoti nereikia. Tiesiog pasikapstykite po iškiliausias mūsų kultūros sėkmės istorijas ir po vienu ar antru sluoksniu aptiksite nevilties apimtus pagrindinius veikėjus. Jaunasis Fredas Astaire’as skundėsi, kad buvo atsidūręs aklavietėje, kai vienas Holivudo prodiuseris pareiškė: „Tu nemoki vaidinti. Esi šiek tiek praplikęs. Nelabai moki šokti.“10 Kai pirmoji Walto Disney studija „Laugh-O-Gram“ artėjo prie bankroto, jis penkerius metus nieko nenuveikė, o paskui nupiešė peliuką, kuris vėliau tapo jo naujosios studijos talismanu. Fotorealizmo dailininkas Chuckas Close’as 1988 metais patyrė tai, ką pats pavadino „įvykiu“ – priepuolį, po kurio liko iš dalies paralyžiuotas. Ištisus dešimtmečius jis tapė savo hiperrealistinius paveikslus subtiliais motoriniais judesiais, o dabar tai pasidarė neįmanoma. Close’as iš pradžių puolė į neviltį, bet per laiką išmoko tapyti nauju išraiškingu stiliumi pririšęs teptuką prie riešo. Kai Close’as išniro iš sielvarto rūko, pasakė savo garsiąją frazę: „Įkvėpimas skirtas mėgėjams; visi kiti tiesiog ateina ir dirba. Jeigu lauki, kol debesys prasisklaidys arba galvoje trenks žaibas, nieko doro nenuveiksi.“11

Prisimenant man artimesnę sritį, esama daugybės istorijų apie ilgalaikį rašytojo bloką. Ralphas Ellisonas sukūrė klasikinį bestselerį „Nematomas žmogus“ 1952 metais ir nebegalėjo rašyti iki pat mirties 1994-aisiais, taigi daugiau kaip pusę gyvenimo. Per tuos keturis dešimtmečius jis sukaupė du tūkstančius puslapių pastabų suplanuotam antrajam romanui ir skundėsi savo draugui rašytojui Saului Bellow, kad turi „rašytojo bloką dydžio sulig „Ritz“ viešbučiu“.

Harper Lee ištiko panašus likimas.12 Ji išleido romaną „Ne-

žudyk strazdo giesmininko“ 1960 metais, būdama trisdešimt ketverių, o jo tęsinį „Eik ir pastatyk sargybinį“ – tik 2015-aisias, likus metams iki mirties, sulaukusi aštuoniasdešimt devynerių. Nors didžioji „Sargybinio“ dalis buvo parašyta XX amžiaus šeštojo dešimtmečio viduryje, dar prieš išleidžiant „Strazdą“, Lee „dailino“ rankraštį penkiasdešimt penkerius metus. „Supratau, kad negaliu rašyti, – sakė ji draugei. – Turiu apie tris šimtus draugų, kurie vis užsuka kavos puodelio. Bandžiau keltis šeštą ryto, bet tada susirinkdavo visi, besikeliantys šeštą.“

George’as R. R. Martinas, „Ledo ir ugnies giesmės“ ciklo autorius, įkvėpęs „Sostų karų“ serialą, išleido pirmas tris serijos knygas 1996-aisiais, 1999-aisiais ir 2000 metais. Ketvirta ir penkta knyga pasirodė 2005-aisiais ir 2011 metais, bet iki šiol – praėjus daugiau kaip dešimtmečiui – vis dar neišėjo šeštas ir septintas romanas. Martinas atvirai kalba apie savo sunkumus. „Žinau, jog daugybė žmonių ant manęs labai pyksta, kad nebaigiu (šeštos knygos). Ir pats už tai siuntu ant savęs. Norėjau ją užbaigti jau prieš ketverius metus. Norėčiau jau būti ją baigęs. Bet taip nėra... Kas, po galais, vyksta? Aš turiu tai padaryti.“13

Martinas neslepia savo kovos su rašytojo bloku, bet netgi tada, kai tai vieša, sėkmė yra ryškesnė už nesėkmę. Savo šlovės viršūnėje „Sostų karų“ serija pritraukdavo maždaug 44 milijonų žmonių auditoriją. Šiems gerbėjams Martino sukurtas turtingas pasaulis ir jo, kaip magiškosios fantastikos autoriaus, įgūdžiai užtemdo jo rašymo demonus. Jie pirmiausia mato žmogų, kurio kūryba įkvėpė 3 milijardų dolerių vertės pramogų imperiją.

Rašytojo blokas persekioja žmones nuo pat laikų, kai jie

pradėjo rašyti, bet oficiali sąvokos kilmė susijusi su poetu Samueliu Tayloru Coleridge’u. Švęsdamas savo trisdešimt antrąjį gimtadienį 1804 metais Coleridge’as nusiskundė, kad rašymas jam kelia „neaiškų neapibrėžiamą siaubą“. Metai baigėsi „vargu ar mėnesio vertais vaisiais“, be to, Coleridge’as įniko į opijų. „O sielvarte ir gėda, – rašė jis, – aš nieko nenuveikiau!“ 1949 metais austrų psichiatras Edmundas Bergleris, interpretuodamas Freudo idėjas, sugalvojo „rašytojo bloko“ terminą. Bergleris manė, kad rašytojai, kurių kūdikystėje motinos nemaitino krūtimi, patiria rašytojo bloką kiekvieną kartą, kai užklumpa stresas ir protas priverčiamas kovoti su panika. Šiandien kai kurie ekspertai teigia, kad rašytojo bloko apskritai nėra – tai natūrali atidėliojimo, prasto planavimo ar netikusios strategijos išdava arba tiesiog gerų idėjų stygius. Kad ir kaip tai pavadinsite, jausmas, kad siekdamas kūrybinio tikslo patekai į aklavietę, pažįstamas beveik kiekvienam rašytojui.

Toks pat „blokas“ galioja ir kitiems kūrėjams.14 Per beveik visą šešiasdešimt septynerius metus trukusią dailininko karjerą Claude’as Monet buvo kūrybinės sėkmės pavyzdys. 1860–1920 metais jis sukūrė maždaug du tūkstančius penkis šimtus darbų, tapo vienu impresionizmo pradininkų, šimtai Anglijos meno mėgėjų išrinko jo „Lelijų“ ciklą Didžiojoje Britanijoje mėgstamiausiu dailės kūriniu.15 Bet netgi Monet patyrė kūrybinio bloko laikotarpių. Kai 1911 metų pavasario pabaigoje mirė jo antroji žmona Alice Hoschedé, Monet buvo palaužtas. Po jos mirties jis sunaikino dešimtis, gal net šimtus drobių ir dvejus metus negalėjo prisiversti tapyti. Kiti dailininkai – nuo Jacksono Pollocko iki Pablo Picasso – apibūdino panašius laikotarpius kaip

kūrybinę neviltį, kankinančias pastangas sukurti bent vieną kūrinį per ištisus mėnesius ar netgi metus. Vis dėlto mes atsimename juos, kaip ir Coleridge’ą arba Monet, dėl jų pergalių, o ne dėl patirtų sunkumų.

Šiandien žvelgdami į Brie Larson, „Airbnb“, „Amazon“, garsių, bet kartais į neviltį puolančių rašytojų, dailininkų ir kompozitorių istoriją mes matome nudailintą nuotrauką „po visko“. Nuotraukos „prieš tai“ paprastai neviešinamos ir nėra tokios tobulos. Jos kupinos neužtikrintumo ir nerimo.

Vietoj visų šių didžiulių laimėjimų lengvai galėjo užklupti nesėkmė taip ir nespėjus išeiti iš aklavietės. Šalia kiekvienos garsios sėkmės istorijos yra šimtai ar tūkstančiai asmeninių nevilties istorijų.

* * *

2020 metų pradžioje, prieš pat COVID-19 pandemiją, apklausiau internete šimtus žmonių. Skaičiau apie iškilių aktorių, rašytojų ir verslininkų neviltį, bet norėjau daugiau sužinoti apie tai, kaip jaučiasi patekę į aklavietę visi kiti. Vieni apklausoje dalyvavę žmonės gyveno skurdžiai, kiti buvo nepadoriai turtingi. Vieni buvo bedarbiai, kiti – verslo milžinai. Vieni jautėsi nevykėliai, o kai kurie buvo olimpiniai čempionai. Vieni buvo įstrigę netikusiuose santykiuose ir protą bukinančiuose darbuose, kiti – laimingai vedę ir jiems puikiai klojosi karjera.

Iš žmonių, maloniai sutikusių dalyvauti mano apklausoje, sužinojau bent tris dalykus.

Pirmiausia sužinojau, kad aklaviečių pasitaiko visose srityse. Visi mano apklausti žmonės teigė, kad tam tikru metu

bent vienu požiūriu buvo atsidūrę aklavietėje. Kažkas įsivėlė į nelaimingus santykius, kažkieno karjera sustojo, kažkas nesugebėjo numesti, priaugti arba išlaikyti svorio, o kažkam sunkiai sekėsi pradėti naują verslą, įstoti į mokymosi įstaigą, grąžinti paskolas ar taupyti pinigus ateičiai. Vieni ieškojo kūrybiško įsisenėjusių problemų sprendimo, kiti manė, kad sprendimas akivaizdus, bet vis tiek buvo „sustingę vietoje“.

Apskaičiavau, per kiek laiko žmonės atsako į kiekvieną klausimą, ir nustačiau, kad vidutiniškai jiems reikia mažiau kaip dešimties sekundžių įvardyti savo aklavietę. Septyniasdešimt procentų teigė, kad tai jiems atėjo į galvą „labai lengvai“, nes kiekvieną dieną susiurbia daugybę protinės energijos. Pusė apklaustųjų buvo įstrigę aklavietėje keletą metų ar dešimtmečių, aštuoniasdešimt procentų – ilgiau kaip mėnesį. Septyniasdešimt devyni procentai jautė „labai neigiamas emocijas“, kai galvojo apie tą situaciją, ir – kas stebina, nes dauguma tų žmonių nebuvo turtingi, – daugelis buvo pasiryžę sumokėti tūkstančius dolerių ar paaukoti didžiulę dalį santaupų, kad iš to išsilaisvintų.

Antra, nustačiau, kad žmonės nesuvokia, koks paplitęs reiškinys yra įstrigti aklavietėje. Daugelis teigė, kad tuo metu jautėsi vieniši ir atskirti, įsivaizdavo, jog likęs pasaulis žengia į priekį, o jie stovi vietoje. Jie kalbėjo apie savo nerimą, netikrumą, baimę, pyktį ir atbukimą. Psichologai tai vadina klasikiniu pliuralistinio nežinojimo atveju – tai polinkis manyti, kad matai pasaulį kitaip nei kiti žmonės, nors iš tiesų jautiesi lygiai taip pat.16 Pavyzdžiui, jeigu paklausite koledžo studentų, ar jiems tinka tai, kiek alkoholio išgeriama universitetų miesteliuose, dauguma atsakys, kad stu-

dentai geria per daug, tačiau vidutiniam koledžo studentui visai nesvarbu, kiek tuose miesteliuose geriama. Problema kyla dėl to, kad žmonių elgesys yra matomas plika akimi, o polinkiai ir pažiūros – nematomi. Dauguma koledžo studentų viešai nesipiktina dėl suvartojamo alkoholio kiekio –ir kai kurie visiems matant jo geria per daug, – taigi kiekvienas mano, kad jo požiūris yra išskirtinis. Kalbant apie užstrigimą aklavietėje aptikau lygiai tokią pat schemą: žmonės įsivaizduoja, kad kiti lengvai slysta per gyvenimą, ir tik jie bei mažuma kitų jaučiasi įstrigę.

Trečia, nustačiau, kad mano respondentų apibūdintus „įstrigimo aklavietėje“ atvejus galima suskirstyti į dvi kategorijas: vienus lemia išorės veiksniai, kitus – vidiniai. Išorinės kliūtys gali būti neįveikiamos. Jeigu pandemijos metu norite nukeliauti iš Niujorko į Paryžių, o sienos uždarytos, jūs fiziškai įstrigęs aklavietėje; jeigu norite „Ferrari“, bet negalite sau leisti net naudotos „Honda“, jūs įstrigęs finansinėje aklavietėje. Tokie išoriniai suvaržymai iš esmės neįveikiami ir apie juos šioje knygoje nekalbėsime. Be to, jie gana reti: tyrimo metu nustačiau, kad tikrai neįveikiamų kliūčių pasitaiko itin retai – tai maždaug dešimt procentų visų stipraus įstrigimo aklavietėje atvejų. Žmonės norėtų daugybės dalykų, kurių negali turėti, tačiau juos kamuoja tai, ką jie mano privalantys arba galintys turėti. Tad mane kur kas labiau domina vidinės kliūtys – tie devyniasdešimt procentų atvejų, kai kliūtį galima įveikti. Tai gali būti sudėtinga, bet žmonės tam subręsta. Kad būtų aiškiau, kaip jie jaučiasi, pateiksiu keletą pavyzdžių iš savo tyrimo. Respondentas Nr. 6: „Man per trisdešimt. Regis, nesugebu taupyti. Visada randu, kur išleisti pinigus, ir negaliu su-

stoti. Taupymas man neįmanomas dalykas. Mane kamuoja nerimas ir baimė, kaip gyvensiu ateityje.“

Respondentas Nr. 107: „Bandžiau išmokti skambinti pianinu. Dariau pažangą, bet pastaruosius kelerius metus jaučiu, kad visai netobulėju. Toliau mokausi, bet jaučiuosi įstrigęs, ir tai verčia nerimauti, kad niekada nepatobulėsiu.

Atrodo, kad gaištu laiką.“

Respondentas Nr. 384: „Aš įstrigęs nemėgstamame darbe ir noriu pradėti savo paties verslą. Noriu padaryti šuolį, bet nerimauju dėl finansų ir netikrumo, kai viskas bus mano rankose. Mintys apie tai mane stingdo ir slopina emocijas.“

Respondentas Nr. 443: „Aš dailininkas. Pasiekiau ribą ir, rodos, nebegaliu tobulėti. Man reikia praktikuotis – privalau arti kaip jautis, kad pagerinčiau portretų ir peizažų tapymo įgūdžius. Privalau išmokti būti kūrybiškesnis ir rasti kūrybinius savo problemų sprendimus.“

Šiuose žodžiuose skamba neviltis. Respondentui Nr. 6 trūksta valios taupyti. Respondentas Nr. 107 sustojo pusiaukelėje lavindamas naujus įgūdžius. Respondentas Nr. 384 bijo atsisakyti stabilaus, bet neįkvepiančio darbo ir rizikuoti steigti naują verslą. O respondentas Nr. 443 išgyvena kūrybinį bloką. Tai viso labo keturios trumpos istorijos, ir tokių pavyzdžių pasaulyje yra milijardai. Visi tie žmonės pasiruošę mokėti šimtus ar tūkstančius dolerių, kad įveiktų savo kliūtis – kad ir kaip keista, įskaitant ir respondentą Nr. 6, kuris sako, kad norėtų išmokti taupyti, tačiau sumokėtų 500 dolerių, kad išsilaisvintų iš šios aklavietės.

* * *

ADAM ALTER (Adamas Alteris, g. 1980) –iš Pietų Afrikos kilęs JAV gyvenantis rašytojas, trijų knygų autorius. A. Alteris dėsto rinkodarą ir socialinę psichologiją Niujorko universitete, daugiau nei 20 metų tyrinėja, kokią įtaką aplinka daro žmogaus elgesiui ir sprendimams. „Įstrigote? Kaip išlipti iš gyvenimo duobių“ –pirmoji jo knyga lietuvių kalba.

„XXI amžiaus priesakas – būti drąsiam. Jeigu nemėgstate sumaišties, jeigu nedirbate šimto valandų per savaitę, jeigu valgote, kvėpuojate ir miegate ne dėl pergalių, jūs pasmerktas likti žemesnėse lygose“, – teigia A. Alteris. Nors šiuolaikinėje visuomenėje žmogus skatinamas išlikti atkaklus, nenustoti žengti į priekį, anksčiau ar vėliau neišvengiamai prieina gyvenimo aklavietę. Pasijunta įstrigęs.

Galbūt kaip tik šiuo metu patiriate kūrybinę krizę, susiduriate su verslo bėdomis, dirbate nepatinkantį darbą arba jūsų santykiai nelaimingi? Gyvenimo duobės turi daugybę formų ir pavidalų. Pasak A. Alterio, nuolat bombarduojami kitų sėkmės istorijomis, neretai pasijuntame paralyžiuoti nesėkmės galimybės. Sustojame vietoje nebežinodami, kaip kovoti su kasdieniu nerimu, irzlumu arba atvirkščiai – staiga apnikusiu abejingumu. Tačiau ko nors siekiant kliūtys – veikiau tendencija nei atsitiktinumas.

Dalydamasis įvairius sunkumus įveikusių menininkų, verslininkų, sportininkų istorijomis bei savo ilgamete darbo patirtimi, knygoje „Įstrigote? Kaip išlipti iš gyvenimo duobių“ A. Alteris aptaria pagrindines pagundas ir pavojus, kurie kyla priėjus gyvenimo aklavietę, ir pristato veiksmingus psichologinius metodus, padėsiančius ištrūkti iš inertiško judėjimo ir perimti gyvenimo vairą į savo rankas.

„Visi, kurie jaučiasi įstrigę, šioje knygoje ras bent keletą išeities taškų.“ – Wall Street Journal

Įstrigote?

ADAM ALTER

ĮSTRIG TE?

Kaip išlipti iš gyvenimo duobių

TURINYS

Pirmoji taisyklė –jūs pateksite į aklavietę