Visatos Giesmė
(Ištrauka) Taip prabėgo pora tūkstantmečių ir atėjo Elearo brandos egzamino metas
laikas keliauti į Hesperidžių sodą, esantį karalystės centre, smėlio dykvietėje, ir parnešti obuolį.
Sodą juosė kelių elfų ūgio mūrinė siena, per kurią iš anapus neprasiskverbdavo nei vaizdas, nei garsas. Sienoje buvo įstatyti dailiais ornamentais išraižyti metaliniai vartai. Pro šiuos vartus, atidžiai dairydamasis į šonus, pasiruošęs susidurti su nerimastingomis būtybėmis ir įžengė Elearas. Už vartų jis netikėtai pateko į nuostabiausios darnos ir grožio įvairiausių medžių sodą. Elearas tyliai, atsargiai sėlino takeliu, tik staiga iš nežinia kur jį apsupo pulkas ore plevenančių šurmulingų dvasių ir ėmė giedoti kiekviena skirtingą keistą melodiją, bet žodžiai visų buvo panašūs:
– Kas gi čia musaplankė? Koks gi čiajaunas elfas? Ko jis pas mus ieško? Ar tik neobuolių skinti atėjo šis keleivis?
Nuo balsų sūkuriavimo aplink jį elfui ėmė suktis galva ir visai išgaravo, kad jis moka įtakoti balsu. Pirmą kartą atsidūręs realaus pavojaus situacijoje, Elearas sutriko.
Staiga visas šis pakrikas choras lyg dirigentui mostelėjus apsijungė ir ėmė dainuoti naują, džiaugsmingą dainą:
– Betgi pažiūrėk, Kirilanija, maloningoji mūsų valdove, juk tai Chaoso Dainius mus aplankė! Kokia laimė vėl susitikti! O Dainiau, padainuok man tą nuostabią dainą apie mane – ne, apie mane, apie mane, mane... – ir jaunuolį lavina užpylė padriki dvasių maldavimai.
Elearas stovėjo visiškai apdujęs, vedžiodamas akimis visą šį sūkuriuojantį dvasių ratą, nieko nepajėgdamas suvokti. Jos neatrodė priešiškos, nepyko už įsiveržimą į jų sodą, bet elgėsi priešingai jo įsivaizdavimui ir kitų elfų pasakojimams. Staiga dvasios prasiskyrė ir priešais jį iškilo didinga, plevenanti hesperidžių valdovė Kirilanija. Ji taip pat keistai kreipėsi į elfą:
O Chaoso Dainiau, mūsų maloningasis išgelbėtojau, būk pasveikintas atvykęs mūsų aplankyti! Kuo galime tau pasitarnauti? Sakyk, nedvejok, dėl tavęs viską padarysime.
Elearas, vis dar nesusigaudydamas, pamanė, kad čia kokia nors klaida, kad jį maišo su kuriuo nors ankstesniu jo protėviu, gal netgi su jo didinguoju seneliu, ir nusprendė, kad geriau jis prisipažins, kas esąs. Jaunuolis prakalbo paprastu balsu, visai pamiršęs mokėjimą įtakoti:
– Mielosios hesperidės, ačiū už didžiai maloningą priėmimą, tik, matyt, jis buvo skirtas ne man. Ašesu jaunas, niekonepasiekęs elfas, oį jūsųsodąatėjautikėdamasisnuraškyti vienąvienintelį obuolį, kurio man reikia, kad praeičiau savo brandos egzaminą. Jeigu jums būtų nelabai gaila, gal duotumėt kokį jums pačioms mažiau reikalingą obuolėlį?
Hesperidės sušurmuliavo nustebę:
– Kaip? Ką tai reiškia, valdove Kirilanija, jis mūsų neprisimena!
Kirilanija kurį laiką tylomis įdėmiai žvelgė Elearui į akis ir staiga susivokusi sušuko:
– O, viskas aišku, šis susitikimas vyksta anksčiau už aną! Laiko kilpa! Mes sugrįžome į Chaoso Dainiaus jaunystę, ir jis mūsų dar nebuvo sutikęs, jis mums dar negiedojo savo graudulingų giesmių.
Hesperidės ėmė šurmuliuoti ir juoktis, sugriebė Elearą į savo ratą, nuskraidino prie obels sodo centre, atsargiai pastatė ant kojų, ir tuomet jų valdovė leido jam rinktis patį dailiausią iš obuolių. Po to jie dar ilgai kalbėjosi, hesperidės prisistatė jam vardais, prašė jį padainuoti. Kai atėjo laikas keliauti namo, Kirilanija atsisveikindama taip išlydėjo jaunuolį:
– Keliauk savo keliais, Chaoso Dainiau. Kitą mūsų susitikimą viskas bus apsivertę aukštyn kojomis – tu mus atpažinsi, o mes tavęs – ne…
Elearas, patenkintas savo žygiu, grįžo namo, elfų susirinkimui išdainavo patirtą istoriją, visi stebėjosi, bet nė vienas nesugebėjo paaiškinti, kas įvyko. Ligaja, Chaoso būtybė, atsakymą nujautė, tačiau kol kas apie tai kalbėti buvo per anksti: nebuvo subrendusių ausų, kad tai išgirstų ir žinotų, ko imtis.