– neramumas keistas tylus iš dangaus ir iš žemės kaip sniegas nekliudydamas medžių šakų – veidą savo slepiu iškreiptą baimės kodėl jūs ateinat be triukšmo nepaskelbdami neiškeldami ženklo – jūsų karo* vežimai gerai sutepti jie negirgžda neprunkščioja jūsų žirgai jų kanopos netrinksi ir neskimbčioja jūsų kardai – jūsų skyduose saulė mėnulis ir žvaigždės neatsispindi – tiktai neramumas keistas tylus iš dangaus ir iš žemės kaip sniegas tik girdėti kaip trankosi neapykantos širdys tik pavydo sparnų šnaresys tiktai krintantis nuodo lašas – jau dega!
1992 04 29 RS
51
* Viršuje skliaustuose: (kovos).
Artėjimas (?)
(Poezija) Ką ji mylėjo, ko neapkentė, ką sukapojo kaip malkas, sudegino (galbūt šildėsi, gal virė arbatą etc.) sudegino*, pelenus išpylė darže pavasarį ten kažkas išdygo
52
* Greta parašyta: buvo drėgnos.
RS
*** Koks balsas purvinas man kalba apie tiesą! Kokia pikta ranka man meilės gėlę tiesia! Lyg atsakydamas ir aš piktai juokiuos. Tamsu. Giliai tamsu. Ir prošvaistės – jokios. 1992
53
RS
*** Ačiū, kad išsisakėte Ačiū, kad liovėtės staugti. Tarytum vilkai į aketę sumerkėt uodegas: laukiat.
54
RS
*** nereikia nereikia nereikia bet riekia bet riekia bet riekia ne tik nuo tavęs bet ir tau neriekia nereikia nereikia bet rėkia bet rėkia bet rėkia pakyla pakyla pakyla į kilpą į kilpą į kilpą dvasia pasiryžus maištaut
55
RS
Belaukiant*
56
* Rankraštyje pavadinimas pratęstas: (Godo?). Ir išbraukta.
1. Štai: gyvenimas toks panašus į tikrą, bet ir negyvenimas toks tikras, kad atrodo, jog iš tikro gyveni. 2. Gal: nutildamas atsitrenki į dugną išgirsti visai kitokią kalbą, supranti ją, bet nepajėgi ištart.
3. Ne. nereikia vis kartot, kad viskas, jeigu visko pilnas tiktai niekas. Tu iš jo tik liejies per kraštus. 4.
57
Juk: žvakidė tik palaiko žvakę, kol ši sudega – ak, rankos mano, laikančios žvakidę, bet jau tuščią – ok.
5. Taip: laimingas tiek, kiek nelaimingas. Tai siūbavimas. Kai jis užgęsta, pasakyk, kad viskas – ne daugiau.
58
RS
*** Išdžiūvus mintis suvirpa – tik tiek: konvulsija, ženklas, kad ji dar gyva. Iš tikrųjų, per vasarą mumyse niekas nė trupučio nepaūgėjo ir jau nėra jėgų laukti ko nors, žiedų arba vaisių. Nebus, nes nėra. Tik stagaras kietas ir aštrus, nelankstus ant jo pasismeigus sausra. RS
59
Rankraštyje šis eilėraštis buvo priskirtas ciklui „Sausra“, kuris spausdintas rinkinyje Naktį užkluptas žaibo. Neskelbtas.
60
* Versijos rankraštyje: vakarienę, jų vakarienę prie žvakių. ** Virš balsą užrašyta: raminantį.
*** Ašara, mano sesuo, ištryškusi einant prieš vėją, apgailėk tą nykimą, kapų pražydėjimą baltą puotą* jų rudeninę – mano siela nespėja, užsižiūrėjus į mirtį gal net išgirdus jos balsą**. RS