Prie Tigro krantų, senieji laikai
Vėliau, kai audrai nurimus visi šnekės apie pragaištingus jos padarinius, niekas, net pats karalius neprisimins, kad viskas prasidėjo nuo vieno vienintelio lašo.
Ninevijoje vasaros pradžios popietė, dangus apsunkęs nuo lietaus debesų. Miestą gaubia keista, slegianti tyla: nuo pat aušros negirdėti paukščių giesmių, pasislėpė drugeliai ir laumžirgiai, varlės paliko kūdras, pajutusios artėjančią grėsmę nutilo žąsys. Net baimės apimtos avys nebemekena, o tik dažniau šlapinasi. Ore tvyro aštrus, sūrus kvapas. Visą dieną ties horizontu tvenkėsi šešėliai, tarsi prieš mūšį jėgas kaupianti priešo armija. Iš tolo jie atrodo tylūs ir nurimę, bet tai tik iliuzija, optinė apgaulė. Genami gūsingo vėjo debesys nenumaldomai slenka artyn pasiruošę kiaurai permerkti pasaulį ir pakeisti jo veidą. Šiuose kraštuose, kur vasaros kaitrios ir ilgos, upės – nenuspėjamos ir negailestingos, o ankstesnio potvynio prisiminimai dar neatslūgę, vanduo yra tiek gyvybės pranašas, tiek mirties pasiuntinys. Ninevijai nėra lygių: didžiausias ir turtingiausias pasaulio miestas, įsikūręs rytiniame Tigro krante taip arti upės, kad vakarais čia vaikus užliūliuoja ne motinų lopšinė, o į kran-
vais saugo ir pritraukia sėkmę. Jo valdoma imperija tokia milžiniška, kad jį vadina Keturių pasaulio šalių imperatoriumi. Vėliau jis bus prisimenamas kaip „karalius bibliotekininkas“, „apsišvietęs monarchas“, „Mesopotamijos valdovas eruditas“ –epitetai, visiems leisiantys pamiršti, kad, nors ir išsilavinęs bei kultūringas, jis buvo ne mažiau žiaurus nei jo pirmtakai.
Pasukęs galvą žvelgdamas į miestą Ašurbanipalas giliai įkvepia. Pasinėręs į svaigius iš sodų ir giraičių sklindančius kvapus jis ne iš karto pastebi tolumoje besitvenkiančią audrą.
Lėtai pakelia akis į švininį dangų. Raumeningu kūnu perbėga šiurpas, mintis išvaiko pranašiški ženklai ir artėjančios nelaimės nuojauta. Keletas žynių išpranašavo, kad Ninevija bus užpulta, apiplėšta ir sudeginta iki pamatų, didingas miestas nušluotas nuo žemės paviršiaus, o jo gyventojai pasmerkti bėgti.
Karalius, žinoma, kaipmat nutildė tokius pranašautojus įsakęs užsiūti jiems lūpas ketgutu*. Tačiau dabar artėjančios nelaimės nuojauta tarsi povandeninės srovės purto jį iš vidaus. O jei žyniai vis dėlto buvo teisūs?
Bet Ašurbanipalas nuveja niūrias mintis šalin. Nors jam netrūksta priešų, tarp kurių ir jo tikras brolis, nerimauti priežasčių nėra. Niekas nesunaikins jų didingos sostinės, kol dievai jiems palankūs, o jis įsitikinęs, jog dievai, kad ir kokie kaprizingi ir nenuspėjami paprastų mirtingųjų atžvilgiu, visada bus Ninevijos pusėje.
Lašas jau greit pasieks žemę. Krisdamas jis vieną akimirką pasijunta laisvas ir besvoris, tarsi galėtų nuskrieti kur panorėjęs. Jam iš kairės – aukštas medis be šakų, datulinė palmė – tinka-
* Siūlai iš smulkiųjų raguočių žarnų.
ma vieta nusileisti. Iš dešinės – drėkinimo kanalas, einantis per ūkininko lauką. Čia jis itin laukiamas, kad prisidėtų prie gausesnio šių metų derliaus. Dar jis galėtų nusileisti ant zikurato*, skirto deivei Ištarei, laiptų. Ištarė – ne tik meilės, aistros ir grožio, bet ir karo bei griaustinio deivė. Būtų išties derama vieta.
Lašas blaškosi niekaip negalėdamas apsispręsti, bet čia įsikiša vėjas. Staigus gūsis kilsteli mažą lašelį ir nuneša link terasoje stovinčio vyro.
Po akimirkos karalius pajunta, kaip lašas kapteli ant viršugalvio ir pasislepia plaukuose. Suirzęs pamėgina nubraukti atgalia ranka, bet sutrukdo karūna. Susiraukęs dar kartą meta žvilgsnį į dangų. Kai šis prakiūra, atgręžęs miestui nugarą karalius grįžta į saugų rūmų prieglobstį.
Ašurbanipalas žingsniuoja ilgomis galerijomis klausydamasis savo žingsnių aido. Jam praeinant klaupiasi tarnai, nedrįsdami pažvelgti valdovui į akis. Iš abiejų pusių geležiniuose
fakeluose liepsnoja ugnis, virpančių liepsnų skleidžiama pamėkliška šviesa krinta ant sieninių bareljefų – ryškiomis spalvomis ištapytų gipsinių raižinių. Vienuose karalius laiko lanką ir laido sparnuotas strėles – medžioja laukinius žvėris ar žudo priešus. Kituose važiuoja ištaigingu dviračiu vežimu, botagu plakdamas žirgus, kurių kamanas puošia trigubi kutai. Dar kituose jis lieja nudobto liūto kraują – atnašauja auką dievams prašydamas jų palaikymo ir apsaugos. Visi bareljefai atspindi Asirijos imperijos galybę, jos gyventojų pranašumą ir imperatoriaus didybę. Moterų juose beveik nėra. Vienintelė išimtis – scena sode, kur Ašurbanipalas su žmona geria vyną ir užkandžiauja, o ant šali-
* Mesopotamijos karalysčių (Šumero, Akado, Babilonijos, Asirijos) sakralinis pastatas, kelių aukštų laiptuota šventykla su aikštele viršuje.
mais augančio medžio šakos tarp sunokusių vaisių kaba nukirsta priešo – Elamo karaliaus Teumano – galva. Nekreipdamas dėmesio į plaukuose pasislėpusį lašą karalius žingsniuoja toliau. Abejingai perėjęs prabangiai apstatytas menes jis stabteli priešais įmantriais raižiniais puoštas duris. Tai jo mėgstamiausia rūmų dalis – biblioteka. Ne atsitiktinių raštų kolekcija, o reikšmingiausias kūrinys, kuriuo jis itin didžiuojasi, viso gyvenimo ambicija, pasiekimas, kuriam nėra lygių. Svarbesnis už kitus pasiekimus, svarbesnis net už politines ir karines pergales, tai jo palikimas ateities kartoms – intelektualinis monumentas, kokio dar niekas nėra regėjęs.
Įėjimą į biblioteką saugo dvi milžiniškos statulos, pusiau žmonės, pusiau gyvūnai. Lamassu – dvasios sergėtojos. Iš kalkakmenio luito išskaptuoti padarai turi žmogaus galvą, erelio sparnus ir galingą jaučio arba liūto kūną. Apdovanoti geriausiomis kiekvienos rūšies savybėmis jie simbolizuoja žmogaus protą, skvarbų paukščio žvilgsnį ir žvėries jėgą. Tai sargai, saugantys vartus į kitas karalystes.
Dauguma rūmuose esančių lamassu turi penkias kojas, kad žvelgiant iš priekio atrodytų tvirtai stovintys ant žemės, o iš šono – žingsniuojantys pirmyn, pasiruošę sutrypti grėsmingiausią priešą. Taip jie gali pasipriešinti nekviestiems svečiams ir atbaidyti šešėliuose tykantį blogį. Ir nors karalius niekada to nepripažins, šalia jų jis jaučiasi saugiau ir užtikrinčiau, todėl neseniai užsakė meistrams išskaptuoti dar tuziną lamassu. Kaip sakoma, atsarga gėdos nedaro.
Lydimas šių minčių Ašurbanipalas žengia į biblioteką. Salė po salės nuo grindų iki lubų kylančiose lentynose guli tūkstančiai molio lentelių, sudėliotų pagal temas griežta tvarka. Čia jos atkeliavo iš tolimiausių imperijos kampelių. Vienos ištrauktos iš užmaršties, kitos už skatikus išpirktos iš ankstesnių savininkų, tačiau didžioji dalis – tiesiog pagrobtos. Ir ko tik jose nėra –nuo prekybos sandorių iki vaistų receptų, nuo teisinių sutarčių iki žvaigždėlapių... Mat karalius supranta, kad siekiant iškilti virš kitų kultūrų reikia užgrobti ne tik žemes, pasėlius ir turtą, bet ir kolektyvinę atmintį bei vaizduotę.
Paspartinęs žingsnį Ašurbanipalas praeina pro skyrius su apeigų aprašymais, pranašystėmis, kerais, prakeiksmais, užkalbėjimais, litanijomis, elegijomis, giesmėmis, raudomis, pasakėčiomis ir patarlėmis, surinktomis iš visų imperijos kampelių.
Praeina pro gausią kolekciją, išsamiai aprašančią aukojamų gyvulių vidurių panaudojimą aiškinant žmonių likimus ir dievų pinkles. Ir nors jis labai gerbia haruspicijos* tradicijas ir reguliariai aukoja ožkas ir avis, idant iš jų kepenų ir tulžies pūslės orakulai išskaitytų pranašystes, šiandien palankūs ženklai jį menkai tedomina. Jis pasuka į salės gale esantį kambarį, sle-
* Ateities spėjimas iš paaukotų gyvulių vidurių.
mų, kalnų ir miškų, iš kurių retas sugrįžta gyvas. Tereikia įsimintinos sakmės, kuri išaukštintų tave kaip didvyrį.
Tačiau, nors ir mėgsta sakmes, karalius nepasitiki pasakotojais. Jų vaizduotė veržli kaip Tigras pavasarį ir keičia savo vagą pačiu nenuspėjamiausiu būdu – vingiuoja, plečiasi, raitosi pavojingomis kilpomis, laukinė ir nesutramdoma iki pat pabaigos. Kurdamas biblioteką jis žinojo, kad yra ne viena „Gilgamešo epo“ versija. Ne vieną amžių raštininkų perrašinėjama poema kaskart įgauna vis kitą formą ir skambesį. Ašurbanipalas išsiuntė pasiuntinius surinkti lenteles iš visų imperijos kampelių, idant po savo stogu sukauptų visas poemos versijas.
Jis tiki, kad šis nepaprastas sumanymas pavyko. Tačiau lentelė, saugoma kedro dėžutėje, skiriasi nuo kitų, esančių jo kolekcijoje, – ir ne tik dėl to, kad eilės čia išraižytos ne molyje, o brangiame akmenyje, bet ir todėl, kad joje užrašyta šventvagystė.
Pakėlęs lentelę arčiau aliejinės lempos karalius tyrinėja gerai pažįstamą tekstą. Jį raižęs raštininkas – kad ir kas jis toks –baigęs darbą paliko ir savo įrašą:
Užrašyta jaunesniojo raštininko, vieno iš daugelio bardų, baladžių ir sakmių sekėjų, klajojančių po pasaulį. Su kiekvienu atodūsiu mes audžiame eiles, dainas ir sakmes. Prisiminkite mus.
Gan netikėti raštininko žodžiai, bet dar netikėtesnė po jais esanti dedikacija:
Dabar ir visados
Tebūnie pašlovinta Nisaba
nis įsmeigtas į belaisvį – jo buvusį mokytoją, patikėtinį, kadaise artimesnį net už tėvą. Vyras buvo mušamas ir kankinamas – jo veidas subjaurotas, dantys išmušti, burnos vietoje žioji krauju ir pūliais apkepęs plyšys. Jis vos laikosi ant kojų.
– Kilnusis karaliau, – kreipiasi karvedys. – Ašūro, Ištarės, Šamašo ir Nabu vardais prisiekiu, kad jūsų vyriausiasis patarėjas yra šnipas. Tai jis perdavinėjo jūsų broliui svarbiausias žinias. Tiesa, iš pradžių neprisipažino susidėjęs su priešu, neigė savo nusikaltimus. Bet pateikus nenuginčijamus įrodymus suprato, kad toliau meluoti beprasmiška.
Karvedys kyšteli ranką į maišą, kabantį ant peties, ištraukia lentelę ir ištiesia karaliui. Tai Ašurbanipalo broliui skirtas laiškas, kuriame vyriausiasis patarėjas prisiekia ištikimybę ir siūlo paramą. Šis laiškas – nenuginčijamas išdavystės patvirtinimas.
– Kur jį radot? – karaliaus balsas sausas kaip sudžiūvęs medis.
– Jį tarp kitų daiktų gabeno priešo karys, sulaikytas kertantis sieną. Jis turėjo vyriausiojo patarėjo antspaudą ir prisipažino veikęs jo įsakymu.
Ašurbanipalas lėtai pasisuka į kaltinamąjį.
– Kaip tu galėjai?
– Mano karaliau... – sunkiai sušvokščia grandinėmis sukaustytas vyras. Jo kairės akies vokas užkritęs ir ištinęs, dešinė, sumušta ir pasruvusi krauju, virpa kaip nelaisvėn sugautas paukštis. – Pameni, buvai dar berniukas, kai tave pirmąkart atvedė pas mane. Ar ne aš tave išmokiau skaityti ir skaičiuoti?
Ar ne aš tau atskleidžiau baladžių grožį ir išmokiau kurti eiles?
Vardan senųjų dienų meldžiu pasigailėti...
– Paklausiau – kaip tu galėjai?
Stoja sunki tyla.
– Ar mano vadui paduoti jo kilnųjį durklą, ar leisite man savo ašmenimis perverti išdaviko širdį?
– Ne, – atsako Ašurbanipalas. – Jo kraujas nebus pralietas.
Sumaitotame belaisvio veide akimirką šmėsteli viltis.
Bet Ašurbanipalas nežiūri į savo mokytoją, jo žvilgsnis įsmeigtas į priešais kabantį bareljefą. Jis kurį laiką tyrinėja medžioklės sceną Ninevijoje: karalius ant šuoliuojančio žirgo laiko iškėlęs ietį, kuri netrukus pervers nuo mirties bėgantį liūtą. Tarsi stumtelėtas nematomos jėgos jis žengia prie sienos. Paima sienoje įstatytą fakelą ir apšviečia bareljefą. Mirgančioje liepsnos šviesoje atgyja bareljefo figūros – medžiotojas, ietis, auka.
Žvilgtelėjęs per petį, rankoje vis dar gniauždamas mėlynąją lentelę, karalius perduoda fakelą karvedžiui. Balsu, kuriam niekas nedrįstų paprieštarauti, ištaria vienintelį žodį:
– Padegt!
Karvedžio veide nelieka nė lašo kraujo. Jis susvyruoja, bet tik akimirką.
Ninevijoje Šiaurinių rūmų galerijomis lekia liepsnojantis žmogus. Agonijos apimtas kūnas daužosi į freskomis ištapytas sienas, širdį veriantys riksmai aidi koridoriuose ir kyla į aukštas skliautuotas lubas keldami šiurpą rūmų tarnams. Išsiveržęs pro Didžiuosius vartus nevilties kupinas riksmas pasiekia laukus, kuriuose dera kviečiai ir miežiai, ir smėlėtas įlankas, kur iš laivų kraunamas dienos laimikis. Pabaidyti siaubingų riksmų kiek anksčiau nutilę kirai vėl pakyla į dangų ir ima neramiai sukti ratus virš miesto.
Jei belaisviui pavyktų pasiekti Chosro, Tigro intako, vingiuojančio per miesto centrą, krantus arba netoliese esančius Maš-
kio vartus, kur būriuojasi daugybė vandens nešėjų, gal jam dar pavyktų išsigelbėti. Tačiau besiblaškydamas tolydžio stiprėjančių liepsnų pragare jis trenkiasi į biblioteką saugančio lamassu priekinę dešiniąją kanopą, o liepsnos vis aršiau ryja savo auką. Kadaise jam džiaugsmą teikė eilės ir sakmės, skaitymas tapo neatsiejama savasties dalimi kaip ir kvėpavimas. Niekas neteikė didesnio pasitenkinimo nei jaunojo princo lavinimas, kai atsilošę į minkštas pagalves jiedu kalbėdavosi apie literatūrą, skaitė „Gilgamešo epą“ ir žavėjosi pasaulio grožybėmis. Tad kas nutiko – ar tai jis sukūrė pabaisą iš tylaus berniuko drovia šypsena, ar pabaisa jau slypėjo jo vaikiškoje sieloje? To jis jau nesužinos. Jo kūnas virto žaizdru, deginančiu žodžius į nuodėgulius, kadaise skaitytas eiles verčiančiu pelenais.
Šią popietę, kai Ašurbanipalas – turtingiausios pasaulio imperijos vadas, paskutinis iš didžiųjų Asirijos karalystės valdovų, trečiasis Asarhadono sūnus ir tėvo numylėtinis, paskirtas sosto įpėdiniu, didingos bibliotekos, pakeisiančios istorijos tėkmę, įkūrėjas ir globėjas – įsako padegti savo buvusį mokytoją ir kartu su juo sudeginti visus vaikystės prisiminimus, lašas tebetūno pasislėpęs karaliaus plaukuose. Mažytis, vienišas ir išsigandęs nedrįsta net krustelėti. Jis niekada nepamirš to, ką regėjo šiandien. Šiandieniniai įvykiai pakeitė jį visiems laikams. Net praslinkus tūkstantmečiams šios akimirkos liks įsirėžusios jo atminty.
Orui pradėjus šilti lašas pamažu išgaruos, bet niekur nedings. Anksčiau ar vėliau mažas, perregimas vandens karoliukas sugrįš į dangaus žydrynę, o ten kantriai lauks savo valandos, kada ateis laikas sugrįžti į nerimastingąją žemę... vėl... ir vėl... Vanduo viską prisimena.
Užmirštame tik mes, žmonės.