Pirmas skyrius
Tad štai kaip tai atrodo – atsidurti vienut vienai mirties akivaizdoje. Tokia mintis ėmė suktis man galvoje, kai ankštoje ertmėje pa sijutau atsiribojusi nuo pasaulio. Suglebusi ant cementinio luito, skleidžiančio malonią vėsą, palyginti su tvankia šutra, srūvančia pro tirštuose garuose susidariusią kiaurymę. Šutra, kaip toji Pie tų Karolinos Žemumose, kai apsimeta niekur negalinčia nutekėti vandens mase. Bet reikia pripažinti – be jokio vargo užbaigianti pasmerktojo kančias. Mano minčių grandinę nutraukė irzlus šūksnis. – Nagi, Sone. Ar dar ilgai ketini ten gulinėti, toje kriptoje? Kiek pramerkiau vieną akį ir kreipiausi į merginą undinės karčiais, dėbsinčią čion iš už maniškio Canon EOS fotoaparato. – Tai ne kripta. Tai laikinoji kapavietė. Fotoaparatas smuktelėjo žemyn, atidengdamas sumišusį pra kaituotą veidą. – Kas čia? – Tai vieta, kur laidotuvininkai įkeldavo lavoną, kol bus pa rengta kapo duobė ar mauzoliejus. Manau, kad šioje galėjo išsyk
7