*
Girdėjau kažką, krintantį anksti rytą. Vėjas, pjaudamas laiką, švilpavo retų šakų raizginy, susikūprinęs, paskutinį kartą pargriovęs žiemą. Staiga pasigirdo garsas, ūmus dardėjimas dausose, vaiduoklių palėpėje, nuspirtas įpročių žemėn. Dėmesys nesusitelkė, nepakito senatvės spalvos pakelės daiktuose, suprato – dangus per arti prisigretino ir kraujuoja. Niekas neužsibūna. Niekas dulsvoje šviesoje. Niekas šią žlugimo akimirką. Dulkės lange iš lėto mokosi savo tylaus amato, naktis rodo į kitą pusę, girdžiu save, kur tik pasisuku, krisdamas, rankos virš galvos, vaško ir plunksnų kruša toli nuo jūros, tartum šlovės kamuolys, aplinkui ugnis ir džiaugsmas, krisdamas ant sienų, ant nuožulnaus čerpių stogo. Mačiau amžinybę dangaus žydroje šviesoje, pamiršau seno tėvo perspėjimą, dainavau sau, bejėgis ir laisvas, kol visatos stygos iš lėto išsitempė ir spragsėdamos trūko.
9