„Tu privalai pasakyti tiesą, kad ir kokia ji būtų skaudi ar sunki. Nes galbūt kitą kartą tavo vietoje atsidurs kita mergina – gal mažiau stipri, mažiau pasiruošusi kovoti su melu ir neteisybe. Tavo balsas gali tapti jos išsigelbėjimu, o tavo tylėjimas – jos pražūtim.“
Štai dabar stoviu nedidelio miestelio autobusų stotyje. Nukeliavau į priešingą šalies pusę, kur manęs niekas nepažinotų, niekas nebadytų pirštais ir nesakytų, kad Frėja Greison pati dėl visko kalta. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl likau kaltinama tik aš viena. Ai, visai pamiršau, kad vyrai niekada neklysta. Buvo skaudu. Kai dovanoji klubui pergales, kai ištaisai kitų klaidas, atlaikydama begales įvarčių, kai tavo komanda tavo dėka laimi, tada gerai. Bet jei suklysti, tampi pašaipos objektu. Ir visai nesvarbu, kad esi žvaigždė, suklydus tavonuopelnus visipamiršta.
Skaudu. Futbolą pradėjau žaisti nuo ketverių. Kadangi visur eidavau kartu su broliais, o jie be galo mėgo spardyti kamuolį, man nieko kito neliko, tik užsiimti tuo pačiu. Buvau tam pakankamai gabi. Po kelerių metų mane pastebėjo mergaičių komandos treneris, paskui – mokyklos komanda, miesto klubas. Ech...Viską palikau namuose. Gal kada nors…
Nors ne. Futbolas sunaikino ir sužlugdė mane. Todėl aš čia, kur manęs niekas neatpažins. Tai – ne didmiestis. O tai irgi gerai. Net ir darbą radau internete. Barui „Dar po vieną?” reikėjo barmeno. Puikus pavadinimas. Todėl su krepšiu rankose ir kuprine ant pečių einu pagrindiniu keliu link miesto centro. Prie manęs sustoja didžiulis pikapas, atsidaro šoninis langas ir vaikinas poilgiais kviečių
geltonumo plaukais besišypsodamas man pasiūlo:
– Sėsk, pavešiu. Su vyrais irgi baigta. Vyrai – totalus blogis. Prisiekiau sau, kad daugiau nesusidėsiu nei su vienu. Man visko per akis. Dėl jų turėjau atsižadėti visko, kas man buvo brangu. Daugiau ko prarasti nebeturiu. Netekau namų, šeimos, sporto, kuriuo užsiminėjau šitiek metų, ir net savo ateities. Viskas. Vyrų mano gyvenime nebebus. Taškas.
– Dėkui, nereikia, man netoli, – sakau jam.
– Iki kur? – klausia jis neatstodamas.
– Iki centro, greičiausiai, – atsakau jam.
– Kurtiksliau? – nepasiduoda jis.
– Iki baro „Darpo vieną?”
– Sėsk, atrodo esi ne vietinė, nes nesupranti, kad tau keliauti dar teks dvi tris valandas pėsčiomis, – nusijuokia jis.
– Nesvarbu, aš neskubu, – atšaunu ir einu toliau.
– Aš – Bretas, sėsk, nesispyriok, nuvešiu, man pakeliui. Ką veiksi tame bare?
– Bandysiu įsidarbinti barmene.
– Tu? Barmene? – jis juokiasi.
– Oką, arpas jus moterys nedirba?
– Dirba, bet… Tame bare susirenka nemažai liaudies, toks karštas taškas, vyrai barmenai nelabai išsilaiko, o tu, mergička, dar visai jauna. 3
–
Duos Dievas, pasimatysime, –nusijuokiu, išsitraukiu krepšį, įsikišu kepurę į kuprinę ir apsidairau. Pastatas senokas, nemažas.Susirandu medines duris. Įeinu. Bare prieblanda. Pamatau prie baro du vyrus. Vienas – blizgina taures, kitas – apžiūrinėja butelius.
– Baras nedirba, – ramiai tarsteli vienas jų ir toliau užsiima taurių švara.
– Atvykau dėl darbo pasiūlymo, kur rasti šeimininką?
Bare pakankamai tamsu ir, kiek suprantu, jie manęs neįžiūri.
– Eik tuokoridoriumi iki galo, durys į kairę, jis tuoj ateis.
– Galiu palikti savokrepšį?
– Žinoma.
Aš nueinu, kur paliepta, atsiremiu į sieną ir laukiu. Apsirengusi paprastai. Džinsiniais kapriais, sportine palaidine ir sportiniu džemperiu. Įsispyrusi į konversus. Neturiu kitokios aprangos. Kai sportuoji tiek, kiek aš, yra tik kelias iki sporto klubo, į namus ar į tėvo barą. O po visko – į lovą. Iki to laiko, man to pakako. Todėl nieko keisto, kad žvilgtelėjęs į mane baro šeimininkas pasako: – Užeik, jauskis, kaip namie, įtariu, jog esi pavargęs.
Aš nustembu, kad jis mane palaikė vaikinu. Nusijuokiu. Jis – gal kokių trisdešimties, gal šiek tiek vyresnis. Poilgiais juodais plaukais, 5
–
Mergaite, kiek tau metų?
– Devyniolika.
– Pas mus renkasi triukšmingi vyrai ir kartais čia būna karšta. Nemanau, kad susitvarkysi.
Kaip aš nekenčiu vyrų seksistų! O šitas būtent toks.
– Tačiau jums reikia barmeno, tiesa?
– Taipreikia, gal net dviejų.
– Jūs nepasigailėsite.
– Man bus baisu tave palikti už baro.
– Nesijaudinkite. Aš sugebėsiu su jais susitvarkyti.
Jis nusijuokė.
– Klausykite, keliavau iki jūsų ne vieną dieną. Juk jūs pažadėjote man darbą. Ar jūsų žodis nieko nereiškia? – pykau ant jo.
Jis atsiduso. Paskui paklausė:
– Kodėltrenkeisi čia iš taip toli?
– Noriu gyvenimą pradėti čia, – tvirtai jam pasakiau.
Jis pasižiūrėjo į mane.
– Tikiuosi nebuvai teista.
– Ne, pone. Leiskite man savaitę savanoriškai pas jus padirbėti, jei nepatiksiu, galėsite mane išmesti.
– Sakei, užaugaibare?
– Taip, mano tėvas turi barą.
– Kodėlnedirbi pas jį?
Nuleidau galvą. Pakračiau ją lyg norėdama jam pasakyti „ne”.
– Kurapsistojai?
– Aš ką tik atvykau, tad dar niekur. Pasiieškosiu.
– Galiu rekomenduoti?
– Jei tai nėra labai brangu, neturiu daug pinigų, – tyliai pasakiau.
– Nuoko bėgi?
– Nuosavęs.
– Baro pastate yra keli nedideli kambarėliai. Prieš tave dirbęs barmenas ten gyveno, jei nori, gali laikinai apsistoti, kol susirasi, kur geriau.
– Ačiū jums. Nesukelsiu jums problemų, esu disciplinuota. Į darbą žiūriu rimtai. Alkoholio negeriu ir nerūkau.
– Jis nusišypsojo, atsistojo ir, keistai pasižiūrėjęs, paklausė:
– Ką ašgėriau?
– „Amen”– tyliai jam atsakiau.
– Nesupratau?
– Kokteilį pavadinau „Amen”.
– Jėzau…
Nusijuokiau, mirktelėjau jam akį ir pasakiau:
– Tokių turiu bet kokiam atvejui. Žmonėms patiko.
– Kada nori pradėti? Ryt?
– Ne, tinka ir šiandien.
– Juk esi po ilgos kelionės.
– Perdaug ilgaisėdėjau.
prabangiuose namuose. Mano kambarys buvo puikus. Buvo. Sugriežiau dantimis. Tikrai neverksiu, juk pažadėjau sau nebeverkti. Eina jie visi velniop.
Neįsivaizduoju, kokia čia įprasta darbo apranga, todėl išsitraukiau juodus šortukus ir tokios pat spalvos palaidinę su šiek tiek didesne iškirpte nei T formos marškinėlių. Mano kūnas ištreniruotas, gal net kiek per daug kaip merginai. Gimiau, kai mamai buvo keturiasdešimt. Po gimdymo ji pasimirė nepraėjus nei trims metams. Broliai buvo gerokai vyresni už mane, todėl mane auklėjo visi, kas netingėjo. Deja, tarp auklių moterų nebuvo. Tėvas labai mylėjo mamą, todėl kitos moters į namus neatsivedė. Tiesa, turėjome namų šeimininkę, bet ji mamos nepakeitė. Taip ir užaugau žalio supratimo apie moters gyvenimą neturėdama. Namai, sportas, mokykla ir barmenės pareigos. Na, gal ne viskas tokia tvarka pagal svarbą. Nusiprausiau, apsirengiau ir grįžau prie baro. Vyrainužiūrėjo mane nuo galvos iki kojų.
– Kas? – paklausiau jų.
– Ne, nieko, – šyptelėjo Natanas. – Gražiai atrodai.
Gūžtelėjau pečiais. Aš galiu puikiai ginti vartus, gerai spardyti kamuolį, bet gražiai atrodyti… Kas iš to? Jei nebūčiau taip atrodžiusi, Davydas nebūtų į mane atkreipęs dėmesio. Tiesa, mūsų komandos panos tikros
šiluma daigui, pradėjo lepinti. Ir mintis, kad esu graži nenorom šildė išalkusią meilės vienišą sielą. Tada man buvo tik septyniolika. Mačiau, kaip jis žiūrėdavo į mane lyg nurenginėdamas. Pagalvoju, kur tada buvo mano broliai, kaijų labiausiaireikėjo?!
Nėra kada savęs gailėtis, reikia eiti dirbti, ir dar reikia susirasti, ką įsimesti į skrandį, kol žarna žarnos neprarijo. Deja, įprotis gerai pavalgyti niekur nedingo.
– Vyrai, ar būtų galimybė ko nors užkąsti? Visą dieną nieko nevalgiau.
– Žinoma, – nusijuokė Augustas, – eime, supažindinsiu su Steisės komanda. Steisė vadovavo virtuvėje, todėl tik nusišypsojo ir pasakė:
– Nors viena moteriška siela daugiau. Sveika atvykusi į Džerestauną. Viena ar su savoantrąja puse?
– Viena.
– Kurapsistojai?
– Ponas Taileris pasiūlė čia kambarėlį.
– Ponas, – nusijuokė ji.
– Jei sugalvosi pakelti sparnus, pasakyk. Žinau, kas nuomoja kambarius.
– Puiku, tik pirmiausia reikia gauti čia darbą ir, pasitaupiusi pinigų, galėsiu pagalvoti apie pasiūlymą. Dėkui.
– Nėr už ką. Žinai, miestas čia nedidelis, gandai sklinda greitai, ir visi viską žino vieni apie kitus.
amžiną atilsį senelio, gal mano gyvenimas nebūtų taip pasisukęs. Deja, yra, kaip yra. Kiekvienas iš mūsų kuriame savo istoriją ir turime ką slėpti nuo kitų. Gerai, kad Džerestaune apie mane mažai kas nutuokia. Aš jiems tik viengungis šio baro ir nedidelio namo Pamiškės gatvėje savininkas. Turiu vos keletą draugų, su kuriais kartais smagu praleistilaiką.
Aš gerai atpažįstu žmones, kurie nuo kažko bėga. Šiandien man tokia pasirodė Frėja Greison. Nė velnio ji man nereikalinga bare, nes puikiai suprantu, kad tokią gražią merginą kabins visi čia užsukantys. Tos jos gilios tamsios akys. Skruostai, suteikiantys veidui tobulą simetriją, putlios lūpos, prie kurių norėjosi prisiliesti. Drąsi mergina, jei nepabijojo nusiskusti taip trumpai plaukus. Savo šukuosena ji rėkte rėkė: „Nelįsk prie manęs, aš tau per stipri!” O ko vertas jos kūnas! Jėzau, mačiau sporto salių aukų kiek tik nori. Mano praeityje jos visos tokios buvo. Mėgo tik salotų lapus ir dulkintis, bei visus priedus, kuriuos joms suteikdavo mano neriboto limito kreditinė kortelė. Ne, Frėjos kūnas ne toks. Jis – ilgalaikio sporto padarinys. Ji stovėjo tiesi kaip nendrė, užtikrinta savimi lyg gintų savo poziciją ragais ir nagais. Tikra kovotoja. Reikia suteikti jai progą. Tik bijau, kadvyraisuvalgys ją gyvą.
Ji net nepailsėjo po kelionės. Kai pamačiau
ją persirengusią, nustebau. Tobulos kojos, riestas užpakaliukas, palaidinė nedengianti pilvo, kurį norisi ranka paglostyti. Ne, tai neįgimta, taiaktyvaus gyvenimo