Iš Afrikos by knygos.lt

Kamantė ir Lulu

From the forests and highlands We come, we come.*

* Mes ateinam, ateinam / Iš miškų ir kalvų. Pirmosios P. B. Šelio „Himno Panui“ eilutės.

Ngongo ferma

Aš turėjau fermą Afrikoje, Ngongo aukštumų papėdėje.

Ekvatorius tas aukštumas kerta už šimto mylių į šiaurę, o pati ferma išsidriekusi daugiau kaip šešių tūkstančių pėdų aukštyje. Vidudienį jausdavaisi esąs labai aukštai, prie pat saulės, bet ankstūs rytai ir vakarai būdavo vaiskūs ir ramūs, o naktys šaltos.

Tas geografinės padėties ir aukščio derinys kūrė peizažą, neturintį jam lygių. Čia nebuvo jokios gausos, jokio vešlumo; tai buvo šešių tūkstančių pėdų aukščio išdistiliuota Afrika, nelyginant stiprus, išgrynintas žemyno ekstraktas. Spalvos sausos, išdegusios it keraminių rykų. Medžių lapija lengva, gležna, o pavidalai skyrėsi nuo Europos medžių, tai buvo ne lankai ir kupolai, jų lajos buvo horizontalios ir savo forma tie aukšti vieniši medžiai priminė palmes ar tristiebius laivus nuleistomis burėmis, herojiškus ir romantiškus; pamiškėj keistai atrodydavo, tarsi visa giria vos vos virpa. Didžiulėse lygumose iš žolės tarpais kyšojo kreivi, belapiai, dygūs medžiai, žolė aitriai kvepėjo čiobreliais ir balų mirtomis, kai kur kvapas

būdavo toks stiprus, jog užduodavo šnerves. Visi lygumų ar miško vijoklių bei lianų žiedai buvo mažyčiai kaip ir tos aukštumų plynėse augančios gėlės, bet liūčių sezono pradžioje lygumose pražysdavo daugybė didelių, stambių, aitriai kvepiančių lelijų. Visur atsiverdavo didžiulės erdvės. Viskas, ką užmatydavo akis, keldavo didybės, laisvės ir neprilygstamo kilnumo pojūtį.

Pagrindinis to peizažo ir tavo gyvenimo jame ypatumas – oras. Kai mintimis sugrįžti į viešnagę Afrikos aukštumose, apstulbina jausmas, jog visą laiką gyvenai ore. Dangus dažniausiai būdavo vos vos mėlynas ar violetinis su gausybe didžiulių, besvorių, nuolat kintančių debesų, kurie vis telkėsi ir plaukė, bet jis turėjo didžiulės mėlynos energijos ir nudažydavo artimiausias kalvų virtines bei miškus gaiviu sodriu mėliu. Dienos aky oras virš žemės atgydavo, degte degdavo it kokia liepsna; jis mirgėdavo, banguodavo ir švytėjo kaip tekantis vanduo, atspindėdavo ir sudvejindavo visus daiktus ir sukurdavo didingą fatą morganą. Tokiame aukštyje alsuodavai lengvai, įkvėpdamas tikrąją gyvastį ir širdies lengvumą. Rytą nubudęs tose aukštumose pagalvodavai: esu ten, kur turiu būti.

Ngongo kalnas – tai ilga kalnų virtinė, besidriekianti iš šiaurės į pietus, apvainikuota keturių taurių viršukalnių, panašių į sustingusias tamsiai mėlynas bangas dangaus fone. Jis siekia aštuonis tūkstančius pėdų virš jūros lygio, o rytuose – du tūkstančius pėdų viršum apylinkių; vakaruose jo šlaitai gilesni ir staigesni – kalvos vertikaliai leidžiasi į Didįjį Lūžių slėnį.

Vėjas tuose kalnuose beveik visuomet pučia iš šiaurės ir šiaurės rytų. Tai tas pats vėjas, kurį Afrikos ir Arabijos pakrantėse vadina musonu, rytų vėju, kaip numylėtą karaliaus Saliamono žirgą. Mūsų aukštumose jis jaučiamas tik kaip koks oro pasipriešinimas: sakytum žemė puola priekin į erdvę. Tas vėjas bloškiasi stačiai į Ngongo kalną, jo šlaitai, man regis, būtų ideali vieta sklandyti: oro srovės iškeltų sklandytuvą iki pat viršūnės. To vėjo genami debesys irgi užkliūdavo už šlaito ir pakibdavo ties juo arba, užpūsti viršūnėn, išsiliedavo lietumi. O tie, kurie pakildavo aukščiau ir praplaukdavo rifus, ištirpdavo rytuose virš degančios Lūžių slėnio dykumos. Daugybę kartų savo namuose stebėjau artėjant tą galingą procesiją ir kaskart nustebdavau, kad tos išdidžios plaukiančios masės, vos tik persiritusios per keterą, ištirpdavo ir išnykdavo mėlyname ore.

Žiūrint į juos iš fermos, kalnai, dienai slenkant vakarop, atrodydavo vis kitaip: čia jie būdavo visai pašonėj, čia be galo nutoldavo. Vakare, pradėjus temti, iš pradžių atrodydavo tarsi plona sidabro juosta apkraštuoja tamsaus kalno kontūrus; nusileidus nakčiai keturios viršūnės susmukdavo, sakytum kalnas atsiguldavo miegoti.

Nuo Ngongo aukštumų veriasi nepakartojamas vaizdas: pietuose plyti didžiulės lygumos, erdvūs medžioklės plotai driekiasi iki pat Kilimandžaro; rytuose ir šiaurėje –parką primenantis kraštovaizdis: prieškalnės miško fone ir banguotos kikujų rezervato žemės, nusidriekusios iki Kenijos kalno, esančio už šimto mylių; tai nedidukų stačiakampių kukurūzų laukų, bananmedžių giraičių,

pievų mozaika su vienur kitur kylančiu mėlynu dūmu iš smailiaviršūnių mažų kurmiarausius primenančių būstų guoto čiabuvių kaimelyje. O vakaruose giliai žemyn driekiasi sausas mėnuliškas Afrikos žemumų peizažas. Rudoje dykroje šen bei ten išmėčioti erškėtkrūmių taškeliai, vingiuojančios upių vagos traukia paskui save išlinkusius tamsiai žalius valkčius: tai milžiniškų plačiašakių, ilgaspyglių mimozų miškas; ten auga kaktusai, ten gyvena žirafos ir raganosiai.

Pats kalnų kraštas, kai į jį patenki, pasirodo besąs nežmoniškai didelis, pavaizdus ir paslaptingas, paįvairintas ilgais slėniais, tankmėmis, žaliomis atšlaitėmis ir stačiomis uolomis. Aukštai, po viena iš viršūnių, čia netgi plyti bambukų giraitė. Čia trykšta versmės ir alma

šaltiniai, ne kartą esu prie jų stovyklavusi.

Mano laikais Ngongo aukštumose dar buvo buivolų, antilopių ir raganosių; labai seni čiabuviai netgi prisiminė laikus, kai čia matydavai dramblių, ir aš visuomet gailėdavausi, kad visas Ngongo kalnas nebuvo įtrauktas į žvėrių draustinio teritoriją. Tik nedidelėje jo dalyje buvo draudžiama medžioti ir tos dalies ribas žymėjo pietinės viršūnės švyturys. Kolonijai suklestėjus ir jos sostinei Nairobiui išaugus į didelį miestą Ngongo aukštumos būtų tapusios neprilygstamu zoologijos parku. Bet paskutiniais savo gyvenimo Afrikoje metais mačiau, kaip visas Nairobio auksinis jaunimas sekmadieniais suplūsdavo motociklais į kalvas ir šaudydavo viską, ką išvysdavo, tad manau, kad stambieji žvėrys pasitraukė iš tų kalvų per dygliuotas tankmes ir akmenynus tolyn į pietus.

Vaikščioti kalvų šlaitais ir keturiose viršūnėse buvo lengva: žolė trumpa kaip veja, šen bei ten iš velėnos kyšo pilkas akmuo. Į viršūnes ir iš jų palei keterą lyg mažutėlis geležinkelis vingiuoja siauras žvėrių takas. Kartą ryte, dar tais laikais, kai išeidavau į kalnus su palapine, buvau

čionai užklydusi: užkopiau tuo taku iki viršūnės ir radau

šviežius didžiųjų kanų bandos pėdsakus, jų mėšlo. Tie dideli ir taikūs gyvūnai, matyt, užkopė ant keteros saulei tekant, ėjo vorele. Ko jos čionai atėjo, jei ne tiesiog pažvelgti iš viršaus į apačioje abipus kalno nusidriekusią žemę?

Fermoje mes auginome kavą. Dirva ir aukštis ne itin jai tiko ir reikėjo įdėti nemaža triūso, kad ką nors užaugintum; mes taip ir neprasigyvenome. Bet kavos plantacija tave sučiumpa ir nepaleidžia, čia visada yra kas veikti, dažniausiai vis ko nors griebiesi per vėlai.

Malonu būdavo matyti apribotą ir taisyklingai užsodintą žemės sklypą tarp netvarkingų to krašto dykrų. Vėliau, kai skraidydama Afrikoje lėktuvu matydavau savo fermą iš viršaus, mano kavos plantacija, taip ryškiai žaliuojanti toje pilkšvai žalioje žemėje, mane tiesiog žavėdavo, tuomet supratau, kaip aistringai žmogaus protas ilgisi geometrinių pavidalų. Visa teritorija aplink Nairobį, ypač į šiaurę nuo jo, tvarkoma panašiai, ir čia gyvena žmonės, nuolat galvojantys ir kalbantys apie tai, kaip sodinti ir genėti kavamedžius, kaip rinkti kavos pupeles, naktį gulėdami lovoje jie mąsto apie tai, kaip patobulinus savo kavos fabrikus.

Kavos auginimas – daug laiko reikalaujantis triūsas. Ne viskas vyksta taip, kaip įsivaizduojate, kai jaunas ir kupinas vilčių lietui pliaupiant nešate iš daigyno dėžes su mažais žvilgančiais sodinukais ir drauge su visais lauke susirinkusiais fermos samdiniais rūpinatės, kad tie augalai būtų susodinti lygiomis eilėmis į drėgnoj žemėj iškastas duobes, kur jie turės išaugti, paskui kruopščiai uždengiate juos krūmų šakomis nuo saulės, nes toms jaunoms gyvybėms išsaugoti reikia tamsos. Derėti medžiai pradeda tik po ketverių penkerių metų, o per tą laiką teks kovoti su sausra, ligomis, narsios vietinės piktžolės nieko nepaisydamos želte žels tuose laukuose – ypač Merilando ąžuolas su ilgais šiurkščiais ūgliais, kimbančiais prie drabužių ir kojinių. Pasitaiko sodinant pažeisti medelių šaknis ir jie numiršta kaip tik tuomet, kai tikiesi išvysiąs juos pražystant. Šiaip jau sodinama šiek tiek daugiau nei šešis šimtus medelių į akrą, o aš turėjau šešis šimtus akrų žemės, apsodintos kavamedžiais; mano jaučiai vežiojo žemdirbius tūkstančius mylių pirmyn atgal po tuos laukus, visi kantriai laukdavo būsimo derliaus. Tarpais kavos plantacija būna nepaprastai graži. Kai prasidėjus liūtims medžiai pražysdavo, rodės, lyg viskas spindėte spindi, virš visų šešių šimtų akrų žemės, gaubiamos rūko ir dulksnos, tvyrodavo tarytum kreidos debesis. Kavamedžio žiedų kvapas – švelnus, kartokas, kaip kryklės žiedų. Kai nuo prinokusių pupelių laukai parausdavo, sukviesdavome visas moteris ir toto (taip čia vadinami vaikai) padėti vyrams nurinkti jas nuo medžių;

paskui suveždavom jas vežimėliais ir furgonais į fabriką prie upės. Mūsų mechanizmai toli gražu nebuvo tokie, kokie turėjo būti, bet mes tą fabriką pasistatydinome patys pagal savo brėžinius ir juo džiaugėmės. Kartą jis sudegė iki pamatų ir reikėjo jį atstatyti. Didžiulis džiovintuvas vis sukosi, sukosi, kratydamas savo geležiniame pilve kavos pupeles, ir jos šnarėdavo lyg jūros bangų skalaujami pakrantės akmenėliai. Kartais išdžiūvusias pupeles tekdavo išberti iš jo vidurnaktį. Tai būdavo įspūdinga akimirka: milžiniškoje tamsioje fabriko salėje įsižiebdavo gausybė žibintų, nuo kurių būdavo nukarę kavos iženų priskretę voratinkliai, jie apšviesdavo susispietusius aplink džiovintuvą smalsumu degančius tamsius veidus; fabrikas, regis, pakibdavo beribėje Afrikos naktyje it švytintis brangakmenis etiopo ausyje. Po to pupelės būdavo išlukštenamos, išvėtomos, surūšiuojamos rankomis ir suberiamos į maišus, pasiūtus balniaus adata.

Galiausiai ankstų rytą, dar neišaušus, gulėdama lovoje girdėdavau, kaip furgonai, iki viršaus prikrauti kavos maišų – toną sudarė dvylika, – kiekvienas pakinkytas šešiolika jaučių, patraukdavo ilga fabriko kalva Nairobio geležinkelio stoties link; jie garsiai dardėdavo, lydimi šauksmų, o šalia jų bėgdavo varovai. Džiaugdavausi, kad tai buvo vienintelė aukštuma jų kelyje, nes ferma plytėjo tūkstančiu mylių aukščiau Nairobio. Vakare išeidavau pasitikti grįžtančios procesijos: pavargę jaučiai kėblindavo nunarinę galvas priešais tuščius furgonus, juos vesdavo nusikamavę mažieji toto, o visiškai išsekę varovai vilkdavo savo bizūnus per kelio dulkes. Jausdavomės pa-

darę, ką galėjome. Po dienos kitos ta kava jau plauks jūra ir mums teliks tikėtis sėkmės didžiuosiuose Londono aukcionuose.

Aš turėjau šešis tūkstančius akrų žemės, taigi dar didelį plotą be kavos plantacijų. Dalis fermos buvo pirmykštis miškas, apie tūkstantį akrų užėmė mano skvoterių gyvenvietės, kurias jie vadina šambomis. Skvoteriai – tai čiabuviai, kurie už keletą akrų žemės baltaodžio fermoje atidirba jam tam tikrą dienų skaičių per metus. Mano skvoteriai, man regis, padėtį regėjo visai kitaip, nes daugelis jų, kaip ir jų tėvai, toje fermoje buvo gimę ir, labai galimas daiktas, laikė mane tiesiog pranašesne skvotere, įsikūrusia jų valdose. Tų skvoterių užimami sklypai buvo kur kas gyvesnė fermos dalis, ji nuolat keisdavosi, nelygu metų laikas. Kukurūzai juose užaugdavo tokie aukšti, kad žingsniuojant suplūktu taku tarp žalios šnarančios jų gausybės, galvos nesimatydavo; paskui juos nukirsdavo. Jie sunokdavo laukuose, moterys surinkdavo burbuoles ir iškuldavo, o stiebus ir tuščias burbuoles sumesdavo krūvon ir uždegdavo, tad tam tikru metų laiku vienur kitur per visą fermos plotą vinguriuodavo plonyčiai dūmų stulpeliai. Kikujų gentis taip pat augindavo įvairių rūšių didelius, geltonus, žaliai taškuotus moliūgus ir batatus, kurių lapai, primenantys vynmedžio lapus, nuklodavo žemę nelyginant tankus, susipynęs demblys.

Kai vaikštai po kikujų šambas, pirmiausia, kas patraukia žvilgsnį, – iškelta kokios nors besikapstančios savo žemėje senučiukės sėdynė, – sakytum smėlyje paslėpęs

galvą strutis. Kiekviena kikujų šeima turi po kelias apvalias smailiastoges trobas: vienose gyvenama, kitos – sandėliai; jas skirianti erdvė būdavo kupina gyvybės, o žemė suplūkta nelyginant betonas; čia būdavo malami kukurūzai, melžiamos ožkos, čia lakstydavo vaikai ir viščiukai. Nusileidus mėlynoms sutemoms aš dažnokai ateidavau pašaudyti kurapkų batatų laukuose, juosiančiuose skvoterių trobas; laukiniai karveliai garsiai burkuodavo aukštaūgiuose garbanotuose medžiuose, pasiklydusiuose tarp tų šambų, – jie liko iš tų senų girių, kitados plytėjusių fermos vietoje.

Be to, aš turėjau porą tūkstančių akrų pievos. Pučiant stipriam vėjui aukšta žolė banguodavo jose it jūra ir maži kikujai piemenukai ganydavo čia tėvų karves. Šaltuoju

metų laiku atsinešdavo čionai iš trobos rusenančių žarijų, susižėrę jas į mažus pintus krepšelius, ir kartais sukeldavo didžiulius žolės gaisrus, pragaištingus fermos gyvulininkystei. Per sausras zebrai ir didžiosios kanos nusileisdavo į fermos pievas pasiganyti.

Nairobis buvo mūsų miestas, už dvylikos mylių, įsikūręs tarp kalvų, ant nediduko plokščiakalnio. Ten gyveno šalies valdžia, jis buvo administracinis centras ir šalis buvo valdoma iš ten.

Miestas neišvengiamai atlieka vieną ar kitą vaidmenį mūsų gyvenime; net nepriklausomai nuo to, ar turi pasakyti apie jį daugiau gera, ar bloga, pagal mentalinės gravitacijos dėsnį jis traukia tavo sąmonę. Iš tam tikrų fermos vietų matydavau švytintį rūką, gaubiantį jį naktį,

jis išjudindavo mano mintis ir primindavo didžiuosius Europos miestus.

Kai atvykau į Afriką pirmąsyk, čia nebuvo automobilių ir į Nairobį jodavome arkliu arba važiuodavome šešiais mulais pakinkytu vežimu; gyvulius palikdavome „Kalnų transporto“ arklidėse. Mano laikais Nairobis buvo margas miestas su keletu gražių naujų pastatų iš akmens ir ištisais kvartalais senų gofruotos skardos namų: parduotuvių, kontorų, vienaukščių gyvenamųjų pastatų; jie buvo išrikiuoti palei tuščias dulkėtas gatves, apsodintas ilgomis eukaliptų eilėmis. Aukščiausiojo teismo, Čiabuvių reikalų, Žemės ūkio, Veterinarijos departamentų raštinės buvo įrengtos šlykščiai ir jausdavau didžiulę pagarbą tiems valdininkams, kurie sugebėdavo ką nors nuveikti tuose mažučiuose tvankiuose rašaluotuose kambarėliuose, į kuriuos buvo įgrūsti.

Ir vis dėlto Nairobis buvo miestas, čia galėjai nusipirkti daiktų, išgirsti naujienų, papietauti ar pavakarieniauti viešbučiuose ir pašokti Klube. Be to, tai buvo gyvas miestas, judrus it tekantis vanduo, augantis it vaikas, jis keisdavosi sulig kiekvienais metais ir net pargrįžęs iš safario ekspedicijos rasdavai jį jau kitokį. Iškilo nauji Vyriausybės rūmai, didingas, vėdinamas pastatas su gražia pokylių sale ir dailiu sodu, vienas po kito dygo dideli viešbučiai, buvo rengiamos didžiulės įspūdingos žemės ūkio, gėlių parodos, mūsų elegantiškoji kolonijos grupė retkarčiais išjudindavo miestą viena kita netikėta melodrama. Nairobis tarsi sakydavo tau: „Pasinaudok manimi ir laiku kiek tik gali. Wir kommen nie wieder so jung – tokie

nedrausmingi ir plėšrūs – zusammen *.“ Šiaip jau mudu su Nairobiu puikiai supratome vienas kitą, o kartą važiuodama per miestą pagalvojau: „Nėra pasaulyje nieko puikesnio už Nairobio gatves.“

Čiabuvių ir spalvotųjų imigrantų kvartalai buvo didžiuliai palyginti su tokiais pat kvartalais Europos miestuose.

Šiaip ar taip, suahelių miestelis, pakeliui į Mutaigos klubą, gero vardo neturėjo, bet buvo gyva, purvina, akį rėžianti vieta, kur dieną naktį vis kas nors įvykdavo. Pastatai čia didžia dalimi buvo iš kūju išlygintų daugiau ar mažiau surūdijusių žibalo skardinių ir priminė koralų rifą, suakmenėjusią struktūrą, kurios tolydžio šalindavosi artėjančios civilizacijos dvasia.

Somalių miestelis šliejosi atokiau nuo Nairobio, manau, tai galima paaiškinti jų papročiu laikyti savo moteris atskirtas. Mano laikais čia buvo keletas gražių jaunų somalių, – jų vardus žinojo visas miestas, – kurios ateidavo į turgų, čia gyvendavo ir atvirai tyčiodavosi iš

Nairobio policininkų; jos buvo protingos ir kerinčios. Vis dėlto garbingos somalės mieste nesirodydavo. Somalių miestelis atviras visiems vėjams, be jokio pavėsio ir dulkinas, tikriausiai jis priminė savo gyventojams gimtąsias jų dykumas. Europiečiai, ilgai, net iš kartos į kartą gyvenantys toje pačioje vietoje, niekaip negali apsiprasti su visišku klajoklių abejingumu savo gyvenamajai aplinkai. Somalių namai buvo padrikai sustatyti ant plikos žemės

* Mes niekada daugiau tokie jauni (...) nesusieisime (vok.).

ir tarsi sukalti vienas su kitu bušeliu keturcolių vinių, kad išlaikytų kokią savaitę. Todėl labai nustebdavai, kai įėjęs kurian iš jų pamatydavai, kad viduje labai švaru ir gaivu, kvepia arabiškais smilkalais, daug gražių kilimų, portjerų, vario ir sidabro rykų bei kardų su puikiais ašmenimis ir dramblio kaulo rankenomis. O somalių moterys nestokojo nei orumo, nei malonių manierų, buvo svetingos, linksmos ir jų juokas skardeno it sidabro varpeliai. Aš buvau sava somalių miestelyje, dalyvaudavau daugelyje somalių iškilmių, už tai turėjau būti dėkinga savo somaliui tarnui Farahui Adenui, išbuvusiam mano namuose visą tą laiką, kiek gyvenau Afrikoje. Didelės somalių vestuvės – nuostabi tradicinė šventė. Kaip garbės viešnia esu aplankiusi nuotakos kambarį, kur sienos ir jaunosios lova buvo apkabinėtos senais, maloniai blizgančiais audeklais ir siuviniais, o tamsiaakė nuotaka sėdėjo sustingusi it maršalo lazda, išpuošta sunkiais šilkais, auksu, gintaru.

Somaliai buvo galvijų pirkliai ir prekiavo visoje šalyje.

Prekėms gabenti miestelyje laikydavo mažų pilkų asiliukų, bet mačiau ten ir kupranugarių: išdidūs, užgrūdinti dykumos produktai, nepripažįstantys jokių žemiškų kančių, primenantys kaktusus ir pačius somalius.

Visos somalių kančios dažniausiai randasi iš siaubingų jų genčių kivirčų. Čia jie jaučia ir suvokia visai ne taip kaip visi kiti žmonės. Farahas priklausė habrjunių genčiai, todėl kivirčuose aš stodavau jų pusėn. Kartą somalių miestelyje kilo tikras karas tarp dalbahančių ir habrčaolų genčių, su šaudymu iš šautuvų, gaisrais ir

žmonių aukomis (dešimt ar dvylika), kol galiausiai įsikišo valdžia. Tais laikais Farahas turėjo ateidavusį į fermą bičiulį, jaunuolį iš tos pačios genties, vardu Saidas. Jis buvo žavus vaikinas, tad aš labai susikrimtau, kai tarnai man papasakojo, kad Saidas buvo užėjęs aplankyti vienos habrčaolų genties šeimos, o tuo tarpu pro šalį ėjo

įsiutęs dalbahančių gentainis ir aklai iššovęs du šūvius į to namo sieną peršovė jam koją. Pareiškiau užuojautą Farahui dėl jo draugo nelaimės. „Ką? Dėl Saido? – karštai sušuko Farahas. – Taip jam ir reikia. Ko ėjo gerti arbatos į habrčaolų genties namus?“

Nairobio indai buvo užėmę didįjį prekybinį turgaus kvartalą, o turtingieji jų pirkliai – Džyvendžis, Suleimanas Virdžis, Alidina Visramas – turėjo nedidukes vilas už miesto. Visi jie ypač mėgo akmeninius laiptus, baliustradas ir vazas, gan negrabiai iškaltas iš minkšto čionykščio akmens, – vilos priminė konstrukcijas, kurias vaikai dėlioja iš rausvų žaislinių kubelių. Savo soduose jie rengdavo arbatėles ir vaišindavo saldumynais, atitinkančiais jų vilų stilių, buvo protingi, daug keliavę, didžiai mandagūs žmonės. Bet Afrikos indai – tokie besočiai prekijai, kad niekaip nesuprasi, ar turi reikalo su žmogumi, ar su įmonės galva. Aš lankydavausi Suleimano Virdžio namuose ir kai vieną dieną pamačiau pusiau nuleistą vėliavą virš didžiulės jo sandėlių teritorijos, paklausiau Faraho:

– Ar Suleimanas Virdžis numirė?

– Pusiau numirė, – atsakė Farahas.

– Tai jie pusiau nuleidžia vėliavą, kai kas pusiau numiršta? – pasiteiravau.

– Suleimanas mirė, – atsakė Farahas. – O Virdžis gyvas.

Prieš pradėdama ūkininkauti buvau aistringa medžiotoja ir daug laiko praleisdavau safario ekspedicijose. Bet tapusi fermere padėjau šautuvus į šalį.

Masajai, klajokliai gyvulių augintojai, buvo mūsų kaimynai, jie gyveno kitapus upės; retkarčiais kuris iš jų ateidavo pas mane pasiskųsti, kad liūtas nusinešė jų karves, ir paprašydavo, kad jį nušaučiau; kai galėdavau, tai padarydavau. Be to, kartais šeštadieniais nusileisdavau

į Orungio lygumą nušauti vieno kito zebro, kad mano samdiniai turėtų mėsos, ir tuomet mane lydėdavo didžiulis jaunų, entuziastingai nusiteikusių kikujų būrys.

Fermoje šaudydavau paukščius – kurapkas ir putpeles, jų labai skani mėsa. Bet į didžiąsias ekspedicijas nebuvau išvykusi jau daug metų.

Vis dėlto fermoje mes dažnai prisimindavome senąsias safario ekspedicijas. Stovyklavietės taip įsirėžia į atmintį, lyg būtum ilgai jose gyvenęs. Vežimo vėžes, paliktas lygumos žolėje, prisimeni lyg draugo veido bruožus. Safario metu esu mačiusi buivolų bandą: šimtas dvidešimt devyni gyvuliai vienas paskui kitą išniro iš ryto miglos varinio dangaus fone, tamsūs, masyvūs, lyg būtų iš geležies, su galingais horizontaliais ragais, jie ne artėjo, o stačiai buvo kuriami man prieš akis ir iš karto paleidžiami į pasaulį. Mačiau dramblių bandą, keliaujančią per miško tankmę, kur saulė prasiskverbdavo per lianas tik menkais taškeliais ir lopinėliais; jie ėjo pamažėle, lyg

į pasimatymą, paskirtą pačiame pasaulio pakrašty. Tai buvo tarsi milžiniškas labai seno, nepaprastai brangaus persų kilimo kraštas, nuspalvintas žaliais, geltonais ir tamsiai rudais atspalviais. Ne sykį mačiau, kaip lyguma keliauja žirafos, kupinos keistos, nepakartojamos, augalus primenančios gracijos, atrodė, jog tai iš lėto juda ne gyvulių banda, o retos, ilgastiebės, milžiniškos dėmėtos gėlės. Kartą sekiau iš paskos dviem raganosiams, kai jie ryte išėjo pasivaikščioti ir šnarpšdami kvėpė priešaušrio orą – jis toks šaltas, kad įskausta šnervės, – jie buvo panašūs į du didžiulius kampuotus akmenis, išdykaujančius nutįsusiame slėny ir drauge besidžiaugiančius gyvenimu. Mačiau, kaip liūtas, tas karališkas gyvūnas, dar prieš aušrą, mėnuliui blėstant traukė iš medžioklės per lygumą savo urkštynėn, palikdamas sidabrinėj žolėj tamsų pėdsaką, jo snukis buvo dar iki ausų kruvinas; mačiau jį per vidudienio siestą, kai jis patenkintas ilsėjosi apsuptas šeimynos ant trumpai nupjautos žolės švelniame didžiulių it versmė vilnijančių akacijų šešėlyje Afrikos parke.

Būdavo labai malonu prisiminti visa tai, kai fermos reikalai pašlydavo. Visi tie dideli gyvūnai tebebuvo čia, savo kraštuose, panorėjusi vėl galėdavau nueiti jų pasižiūrėti. Jų artumas teikė spindesio ir džiaugsmo fermos atmosferai. Farahas – nors laikui bėgant jis vis labiau įniko į ūkio reikalus – ir mano senieji vietiniai safario ekspedicijų tarnai gyveno būsimų safarių viltimi.

Šiuose laukiniuose kraštuose išmokau saugotis staigių judesių. Būtybės, su kuriomis čia susiduri, – drovios

ir baikščios, jos sugeba išnykti, kai to mažiausiai tikiesi. Joks naminis gyvūnas nebūna toks tylus kaip laukinis. Civilizuoti žmonės prarado gebėjimą būti ramūs ir turi mokytis tylos iš laukinių, jei nori, kad šie priimtų juos į savo tarpą. Medžiotojas, juolab medžiotojas su kamera, pirmiausia turi išmokti meno judėti pamažu, nedaryti nieko staiga. Medžiotojai negali pasiduoti įkvėpimui, jie turi derintis prie vėjo, prie kraštovaizdžio spalvų, kvapų, jie turi prisitaikyti prie aplinkos ritmo, paklusti jam. Kartais aplinka nuolat kartoja tą patį judesį, ir jie taip pat privalo jį kartoti.

Pagavęs Afrikos ritmą, suvoki, kad tai ir jos muzikos ritmas. Tai, ko išmokau iš tos šalies žvėrių, buvo labai naudinga bendraujant su jos žmonėmis.

Moteris ir moteriškumas traukia vyrus, vyras ir vyriškumas traukia moteris, lygiai taip šiauriečiams būdinga trauka prie pietų kraštų bei jų gyventojų. Normanai, matyt, pamilo svečias šalis, pirmiausia Prancūziją, paskui

Angliją. Tų senųjų aštuoniolikto amžiaus istorijos bei literatūros milordų, nuolat keliaujančių po Italiją, Graikiją ir Ispaniją, prigimty nebuvo nieko pietietiško, tačiau juos traukė ir kerėjo tai, kas skyrėsi nuo jų iš esmės. Senieji vokiečių ir skandinavų tapytojai, filosofai, poetai, atvykę į Florenciją ir Romą pirmąsyk, puolė ant kelių garbinti Pietus.

Keista nelogiška pakanta tam svetimam pasauliui užvaldė tuos nekantrius žmones. Kaip tikro vyro niekad nesuerzins moteris, kaip moteris niekad neniekins ir

neatstums vyro, kol jis bus vyriškas, taip ir ūmūs raudonplaukiai šiauriečiai tapdavo neapsakomai kantrūs susidūrę su tropikais ir jų gyventojais. Nepakantūs savo šalies ar savo artimųjų kvailystėms, jie nuolankiai ir klusniai priima Afrikos kalnų sausras ir saulės smūgius, galvijų marą ir čiabuvių tarnų nemokšiškumą. Jie netgi nebepaiso savo individualumo, trokšdami pasinaudoti galimybe susilieti su kitoniškais individais. Pietų Europos gyventojams ar mišraus kraujo žmonėms tas bruožas nebūdingas, jie smerkia jį arba niekina. Panašiai mizoginai šaiposi iš dūsaujančio įsimylėjėlio, o racionalios moterys, prarandančios kantrybę su savo vyrais, piktinasi grizeldomis.

O aš pajutau didelę meilę čiabuviams nuo pat pirmųjų

savaičių Afrikoje. Tai buvo stiprus jausmas, kurį jaučiau bet kokio amžiaus ir abiejų lyčių žmonėms. Tamsiaodžių rasių atradimas nuostabiai išplėtė mano pasaulio horizontus. Jei gali įsivaizduoti, kad žmogus su įgimta gyvūnų meile užaugo aplinkoje, kur nebuvo jokių gyvūnų, ir susidūrė su jais tik daug vėliau, ar kad žmogus, jaučiąs instinktyvią trauką miškams ir girioms, pirmąsyk įžengė į mišką dvidešimtmetis, ar kad žmogus, turįs muzikinę klausą, aplinkybėms susiklosčius pirmąsyk išgirdo muziką jau suaugęs, tai ir bus mano atvejis. Susitikusi su čiabuviais, aš suderinau kasdienio savo gyvenimo rutiną su jų orkestru.

Mano tėvas buvo danų ir prancūzų kariuomenės karininkas. Dar labai jaunas leitenantas, jis rašė namo iš

Diupelio: „Grįžęs į Diupelį, tapdavau didelio būrio kari-

ninku. Buvo nelengva, bet kaip nuostabu. Karo meilė –tokia pati aistra kaip ir kitos, kareivius myli taip, kaip myli jaunas moteris – iki beprotybės, – ir toji meilė neišstumia kitos meilės, merginos šitai žino. Bet moterį gali mylėti sykiu tik vieną, o kareivių – visą pulką, kurį dar, jeigu būtų galima, norėtumei padidinti.“ Panašiai buvo su mano meile čiabuviams.

Pažinti čiabuvius buvo nelengva. Jie nepatiklūs ir slapukai, išgąsdinti jie užsisklendžia savyje per sekundę kaip tie laukiniai žvėrys, pradingstantys nuo tavo neapdairaus judesio – jų tiesiog nebėra. Kol gerai nepažindavai čiabuvio, būdavo beveik neįmanoma gauti iš jo tiesaus atsakymo. Pavyzdžiui, į tiesų klausimą „Kiek turi karvių?“ jis atsakydavo aptakiai: „Tiek, kiek sakiau jums vakar.“ Europiečius toks atsakymas žeidžia, bet tikriausiai ir čiabuvius žeidžia toks klausinėjimas. Jei atkakliai stengdavomės išgauti iš jų kokį nors jų poelgio paaiškinimą, jie traukdavosi kiek įmanydami, paskui sugalvodavo ką nors keista ir juokinga, kad mus suklaidintų.

Net ir maži vaikai tokiu atveju panašūs į patyrusį pokerio lošėją, kuris nepaiso, ar pervertini jo kortą, ar įvertini nepakankamai, kol nežinai, ką jis laiko rankoje iš tikrųjų. Kai įsibraudavome į čiabuvių būtį, jie pasielgdavo kaip skruzdėlės, kam nors įkišus į skruzdėlyną pagalį: su nenuilstama energija puldavo glaistyti padarytą žalą, mikliai ir tyliai, – tarsi norėtų sunaikint įžeidimo pėdsakus. Mes nežinojome, nė neįsivaizdavome, kokių pavojų jie tikėjosi iš mūsų. Manau, kad jie bijojo mūsų veikiau taip, kaip bijoma netikėto siaubingo triukšmo, nei taip, kaip

bijoma kančių arba mirties. Nors sunku pasakyti, nes čiabuviai – neprilygstami slapukavimo meistrai. Kartais ankstyvą rytą šambose prieš tavo arklį išnyra kurapka ir bėga mojuodama neva sulaužytu sparnu tarsi bijotų, kad ją sučiups šunys. Bet jos sparnas nesulaužytas ir šunų ji

nebijo (ji bet kurią akimirką gali nuskristi jiems iš panosės) – paprasčiausiai kur nors netoli yra jos mažyliai ir ji nori nukreipti nuo jų dėmesį. Ko gero, ir čiabuviai kaip ta kurapka apsimeta, jog bijo mūsų, kad paslėptų kažkokią kitą, gilesnę baimę, apie kurią mes nenutuokiame. O gal jų elgesys su mumis – tik toks savotiškas keistas pokštas ir tie drovūs žmonės visai mūsų nebijo. Čiabuviai kur kas menkiau negu baltieji jaučia gyvenimo pavojus. Kartais per safarį ar fermoje didžiausios įtampos akimirkomis aš susidurdavau akimis su savo vietiniais bendražygiais ir pajusdavau, kad mus skiria didžiulis atstumas ir tai, jog jie stebisi, kad mane gąsdina pavojus. Tuomet pagalvodavau, jog, galimas daiktas, gyvenime jie jaučiasi esą savo stichijoje, – jausmas, kurio mes niekad nepatirsime, – jog jiems kaip ir giliavandenėms žuvims nesuprantama baimė nuskęsti. Tas jų pasitikėjimas savimi, tas plaukymo menas, pagalvodavau, randasi iš išsaugoto žinojimo, kurį iššvaistė mūsų protėviai, ir Afrika – vienintelis iš žemynų, galintis mus jo išmokyti, nes ji žino, kad Dievas ir Velnias – viena, vienodai amžina didybė, kad jie – ne dvi nesukurtos, o viena nesukurta esybė, o čiabuviai nei painiojo tuos asmenis, nei skaidė jų substanciją.

Per safario ekspedicijas ir fermoje mano pažintis su čiabuviais išsirutuliojo į tvirtus asmeninius ryšius. Mes

buvome geri draugai. Aš susitaikiau su faktu, kad nors man niekada nepavyks jų pažinti ir suprasti, jie mane permato kiaurai ir žino, ką aš nuspręsiu, nors aš pati dar nesu dėl to tikra. Kurį laiką turėjau nedidukę fermą Gilgilyje, kur gyvenau palapinėje, ir važinėdavau ten iš Ngongo traukiniu. Kai Gilgilyje pradėdavo lyti, kartais staiga nuspręsdavau grįžti namo. O parvažiavusi į Kikuju – taip vadinosi mūsų geležinkelio stotelė už dešimties mylių nuo fermos – visuomet rasdavau kurį nors iš saviškių su mulu, jie parveždavo mane namo. Kai paklausdavau, iš kur jie sužinojo, kad aš pargrįžtu, jie nusigręždavo ir pasijusdavo nejaukiai, lyg išsigandę ir suirzę, mes taip pasijustume, jeigu kurčnebylys atkakliai reikalautų paaiškinti jam simfoniją.

Kai nesibaimindavo staigių mūsų judesių ar netikėto triukšmo, čiabuviai kalbėdavo su mumis daug atviriau nei europietis su europiečiu. Jie niekada nebūdavo patikimi, bet būdavo savotiškai nuoširdūs. Geras vardas –vadinamasis prestižas – daug reiškė čiabuvių pasaulyje. Sakytum jie kartą įvertino tave visais požiūriais ir po to jau niekas nebegalėdavo nieko pakeisti. Kartais gyvenimas fermoje padvelkdavo klaikia vienatve ir vakaro tyloje, kai minutės lašėdavo iš laikrodžio viena po kitos, atrodydavo, kad sykiu su jomis iš tavęs išlaša gyvenimas, – vien tik iš noro pasikalbėti su kitu baltuoju. Bet visą tą laiką jausdavau, kaip lygiagrečiai su manuoju slenka tylus ir subtilus čiabuvių gyvenimas, tik kitu lygmeniu. Jie susišaukdavo aidu.

Čiabuviai buvo Afrika iš kūno ir kraujo. Didžiulis už-

gesęs Longonoto ugnikalnis, dunksantis virš Lūžių slėnio, plačiašakės mimozos palei upes, drambliai ir žirafos nebuvo tikresnė Afrika nei šitie mano čiabuviai – mažučiai žmogeliukai milžiniškame kraštovaizdyje. Tiek vieni, tiek kiti buvo skirtinga vienos idėjos išraiška, tos pačios temos variacijos. Ne kongenialus nevienalyčių atomų darinys, o nevienalytis kongenialių atomų darinys, kaip ąžuolo lapas ir gilė ar iš jo medienos padarytas daiktas ąžuolo atžvilgiu. Tame peizaže mes, baltieji, visuomet apsiavę, nuolat baisiausiai skubantys, dažnai rėžiame akį. O čiabuviai visuomet gražiai prie jo dera, ir kai aukšti, grakštūs, tamsiaveidžiai ir tamsiaplaukiai žmonės keliauja – visuomet vienas paskui kitą, nes net didieji vietos susisiekimo keliai tėra tik siauri takai, – ar dirba žemę, ar gano gyvulius, ar šoka savo svarbiuosius šokius, ar pasakoja kokią istoriją, visuomet atrodo, kad tai keliauja, šoka ir tave linksmina pati Afrika. Kalnuose prisimeni poeto žodžius:

Čiabuvis visada atrodë man taurus, o atvykëlis – lëkštas.

Kolonija keičiasi ir jau pasikeitė nuo tų laikų, kai aš ten gyvenau. Aš kuo stropiausiai užrašinėju savo patyrimus toje fermoje, toje šalyje, tai, ko išmokau bendraudama su kai kuriais jos lygumų, miškų gyventojais, bet, galimas daiktas, tai jau gali būti įdomu tik kaip istorija.

1941, the Finnish National Board of Antiquities

KAREN BLIXEN (Karen Bliksen, 1885–1962) – pasaulinio garso rašytoja, danų literatūros legenda. Kūrė anglų ir danų kalbomis, iš viso parašė 11 knygų.

Ernestas Hemingway’us, atsiimdamas

Nobelio literatūros premiją, sakė, kad pirmiausia ją turėtų gauti K. Blixen.

Garsiausias jos romanas „Iš Afrikos“, pirmą kartą išleistas 1937 m., minimas

tarp šimto geriausių visų laikų knygų ir iki šiol perleidžiamas įvairiose

pasaulio šalyse. Sydney’is Pollackas

pagal jį pastatė kultinį filmą „Mano Afrika“, pelniusį septynis „Oskaro“ apdovanojimus ir įtvirtinusį rašytojos vardą kino pasaulyje.

„Aš turėjau fermą Afrikoje, Ngongo kalnų papėdėje.“

Šiuo garsiu sakiniu prasideda drąsus autobiografinis K. Blixen romanas apie septyniolika metų, praleistų

Kenijoje, kur rašytoja prižiūrėjo didžiulę kavos plantaciją. Pažintis su čiabuvių tradicijomis, transformuojančios patirtys ir dramatiška meilės istorija – prikeldama to krašto kvapus, spalvas ir ritmą, K. Blixen pina įspūdingą pasakojimą. Juk, kaip pati vėliau sakė, tik

Afrikoje iš tiesų išmoko pasakoti istorijas.

Viena ryškiausių, spalvingiausių literatūrinių asmenybių per visą šimtmetį. – John Updike

Iš Afrikos

Karen Blixen ROMANAS

Kamantė ir Lulu