HERAKLIS NR. 4

HERAKLIS N R .4

MARIUS REPÅ YS

HERAKLIS N R .4

MARIUS REPŠYS Su L AISVE R ADZE VIČIENE

HERAKLIS N R .4

Bio g rafin is romana s

Vilnius, 2019

V I E TO J P RO LO G O

Apie bipolinį sutrikimą nežinojau nieko. Iki pat praėjusių metų pavasario, kai vieną dieną vaikystės bičiulė mane pakvietė kavos.

Skaudus jos pasakojimas apie bipolinį sutrikimą turintį sūnų, istorijos, kuriomis sunku patikėti, ir jos ašaros ilgai nepaliko ramybėje. Perskaičiau, ką tik galėjau rasti, sužinojau, kad nuo tokio pat sutrikimo kentėjo rašytojas Grahamas Greene’as, politikas Winstonas Churchillis, grupės „Nirvana“ lyderis Kurtas Cobainas, aktorė Catherine Zeta-Jones, popmuzikos žvaigždė Mariah Carey... Kaip ir daugybė žmonių pasaulyje, jie važinėjo greituoju traukiniu. Kartais stotelė būdavo dangus, o kartais – bedugnė. Kuo aukštesnis skrydis, tuo skaudesnis lėkimas žemyn. Į patį dugną, o kartais – ir į mirtį.

7

Marius Repšys

Ši liga, aiškino man psichiatrai, visada turi du polius.

Viename – bekraštis džiaugsmas, euforija, laimė, pergalės, siekiai, svajonės, užmojai, pasitikėjimas savo jėgomis, fantastiški, nuolat besikeičiantys planai. O kitas slepia juodą spalvą: atsliūkina liūdesys, dingsta gyvenimo džiaugsmas, pabėga svajonės, norisi slėptis nuo visų tamsiame kambary ar užsikloti galvą antklode.

Nepasitikėjimas savimi apsigyvena kiekvienoje kūno ląstelėje, o galvoje gimsta siaubingos mintys apie tai, kad geriau išvis nebūti.

Sustingęs liūdesys dažniausiai lieka tarp namų sienų, apie jį žino tik patys artimiausi, o džiugesį pastebi visi. Ne tik pastebi – sveikina ir ploja rankomis per pečius: šaunuolis, varyk toliau taip!

Jiems net į galvą neateina, kad tai ne užsispyrimas, o manija, ne atkaklus siekis, o nesąmoningas noras kažko daugiau.

Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Winstonas Churchillis atvirai kalbėjo apie savo negalią. „Juodasis mano šuo“, – sakė. Savo pakilimų energiją jis sugebėjo surinkti ir nukreipti į darbą ir knygas, o tai jam atnešė Nobelio literatūros premiją.

Ieškodama informacijos apie bipolinį sutrikimą, radau keletą lietuvių prisipažinimų. „Nuo jo nepabėgsi“, – keliuose straipsniuose teigė dizainerė, iliustratorė Jolita Vaitkutė. „Net iš sunkiausių akimirkų galima išbristi, tereikia laiku suprasti, kad tau reikia pagalbos“, – viešai kalbėjo sporto žurnalistas Gediminas Reklaitis.

Su bičiule sugalvojome planą: gal sūnui padėtų kitas žmogus, kuris nebijo apie savo ligą kalbėti? Gal jiedu turėtų bendrą interesą? Tačiau planas nesuveikė. Ak, kokios buvome naivios!

Ne planuoti, o psichiatrų pagalbos ieškoti reikia. Tik kai nusvyra rankos, juk griebiesi bet ko.

8

H E R A K L I S N r. 4

Tiesą sakant, tomis pavasario dienomis numanyti negalėjau, kad su bipoliniu sutrikimu susitiksiu dar kartą. Ir jis bus daug arčiau.

Mačiau beveik visus spektaklius, kuriuose vaidino Marius Repšys. Kartais, kai susitikdavome gatvėje, jis man primindavo išplėstomis akimis į pasaulį žvelgiantį vaiką. Joks kietuolio apvalkalas to negalėjo paslėpti.

Neprasprūdo, kai Marius viešai prisipažino apie savo depresiją.

Dar pagalvojau – kur jau jam?! Bet ir pati patyriau: liga nesirenka nei lyties, nei amžiaus, nei statuso, nei vietos. Žinau, ką reiškia, kai artimas žmogus nepakyla iš lovos ir tiesiog būna, o ne gyvena. „Padėsi man?“ – vieną gražią vasaros dieną jis manęs paklausė.

Galėčiau net pasakyti, kokios spalvos marškinėlius tąsyk vilkėjo ir kokiu lankeliu buvo į viršų subraukęs anuomet dar ilgus plaukus. Žinoma, padėsiu. Nes labai tikiu, kad nieko šiame gyvenime nedarome be reikalo. Ir dalykai, kurie mus pasiekia, greičiausiai yra mums skirti. Priežastį dažniausiai sužinome gerokai vėliau.

Mariaus pasiryžimas kalbėti apie savo ligą yra drąsus. Tokių kaip jis – tūkstančiai. Tik jų nematome, kol patys mūsų nepasiekia. Iš pirmų lūpų išgirstos istorijos – labai skaudžios. Mes klaikiai bijome to, ko nesuprantame. O Marius nori, kad suprastume. Noriu ir aš.

Užaugau sovietmečiu. Anuomet durnius ir durnynas buvo įprasti žodžiai. Mūsų kaime, prisimenu, vienoje šeimoje aukle dirbo tokia keista moteriškė. Vaikai sakydavo, kad po ilgu sijonu ji nenešioja kelnaičių. Vieną dieną nusprendėme patikrinti. Pakelti sijoną buvo patikėta man. Egzekuciją iš džiaugsmo klykiančių vaikų būryje įvykdžiau, bet namo parėjau nunarinta galva, – kažkas toje istorijoje buvo ne taip, nes labai jau spaudė širdį. Tėtis apie tai, kas 9

Marius Repšys

vyko kaimynų kieme, sužinojo gal po valandos. Skalbinių virve gavau per pakinklius. Deginantį skausmą palydėjo žodžiai: „Ji – žmogus, kaip visi. Nedrįsk niekada užgauti kito, koks jis bebūtų.“ Šitą pamoką gerai išmokau.

Per keturiasdešimt metų daug kas pasikeitė. Vieni lengviau, kiti sunkiau vaduojamės iš stigmų, įsivaizdavimų ir nuosprendžių.

Mokomės priimti kitą tokį, koks jis yra, ir ištiesti pagalbos ranką, kai jam labiausiai jos reikia.

Mariaus istorija yra pamoka. Pirmiausia – tiems, kurie nesupranta savęs. Ir tiems, kurie verkia šalia jų. Gal perskaičius bus lengviau gyventi?

Per pirmąjį mūsų susitikimą jis sakė: „Aš visada maniau, kad kiekvienas žmogus yra bandęs nusižudyti ar bent jau pagalvojęs apie savižudybę.“ „Mariau, aš – ne“, – nejučia ištariau. „Na, štai, o man atrodė, kad visi“, – šyptelėjo. Ši knyga yra apie tai, kad neatrodytų. Apie tai, kad žinotume daugiau. Ir ne nusisuktume, o paimtume už rankos ir, pažiūrėję tiesiai į akis, paklaustume: „Matau, kad tau bloga. Gal reikia pagalbos?“ Net negalėjau įsivaizduoti, kokie demonai siautėjo Mariaus viduje, kai jis išgyveno kryčio periodus. Kokį savęs nevertinimą, savęs menkinimą jis patyrė. Ir koks perfekcionizmas jį kankino.

Net ir tuomet, kai man apie tai kalbėdavo, suvokti būdavo sunku – pats juk to nepatyrei.

Tai, ką atskleidžia Marius, yra vertinga. Kad bent pro plyšelį galėtume pažvelgti į sergančio žmogaus sielą. Kad mokėtume atpažinti ir laiku pasakytume – kiekvienas tunelis turi išėjimą. Yra 10

H E R A K L I S N r. 4

žmonių, yra vaistų, kurie padeda jį rasti.

Mes rašėme ne tik apie tai, kas gali kelti šiurpulį, – Mariaus gyvenimas ir karjera pilni įdomiausių nuotykių ir istorijų. Kai kurios jums gali pasirodyti žinomos, o veikėjai – atpažįstami.

Tegu! Paliekame jums tą malonumą painioti prisiminimų kamuolį.

Labai norėčiau, kad šią knygą perskaitytų vaikystės draugės sūnus. Mariaus istorija juk sako: kelias iš tamsos į šviesą egzistuoja.

Laisvė Radzevičienė, žurnalistė ir rašytoja

P R ATA R M Ė

Kodėl aš parašiau šią knygą? Todėl, kad tyla yra beprasmė. Todėl, kad toks esu ne vienas. Todėl, kad žinau, kaip jaučiasi žmonės, kuriems psichiatras ligos istorijoje įrašo diagnozę. Rašiau, kai skaudėjo, kai gelbėjausi nuo svečių ir balsų savo galvoje, minčių apie savižudybę. Dvasios liga Lietuvoje – vis dar stigma. Taip ir liks, jei tylėsime. Stebėkite save ir kitus – egzistuoja laikas, kai vieni kitiems dar galime padėti.

Marius Repšys, aktorius

Po trejų metų, penktadienis, Naujoji Vilnia Kokio velnio Dievas žmogų sukūrė tokį netobulą? Argi neįmanoma padaryti taip, kad jis neknarktų? Bent jau tokią menką problemėlę galėjo išspręsti?

Pasikišu bicepsą po viena ausimi, pagalve užspaudžiu kitą.

Knarkimas susilpnėja, tačiau pasikartojantys garsai gręžia smilkinių odą ir braunasi vidun.

– Kaimyne, neknark!

Jokio atsako.

– Užsičiaupk!

Spyris koja suveikia. Palatoje tylu.

Tuf! Akys stoja piestu. Jausmas toks, tarsi kas būtų trenkęs kumščiu į galvą.

Durys. Pro jas skuodžia kitas, susiėmęs už pilvo. Įdomu, spės? Nes juk, būna, nespėja.

Atsikeliu. Surūkau cigaretę. Grįžtam kartu į palatą. Anas vėl knarkia.

Brėkšta. Vakar vakare išgėriau maksimalią dozę migdomųjų.

Atrodo, neveikia. Galvoju apie tai, kad dienos psichiatrijos ligoninėje yra tikresnės nei realus gyvenimas. Pojūčiai aštresni, laikas tarsi sustojęs. Rytoj ryte – pusryčiai, vidurdienį tįsosiu ant žolės po medžiu. Rašysiu. Turiu užrašyti, kas dedasi galvoje. Kol 19

Marius Repšys

nepamiršau, sukaišioti į lentynėles kankinančią košę, kuri ten kunkuliavo trejus metus.

2015, rugsėjo 6, sekmadienis, Vilnius – Tu – šūdo gabalas. Girdi? Niekas. Aktorius? Cha! Koks tu aktorius? Tik dėmė ant stalo. Nubrauksi šlapiu skuduru – nieko neliks. Tu – niekas. Iš kur ištraukei, kad esi geriausias? Tavo vieta grabe, šūdžiau! Ten turi gulėti ir pūti. Supratai? Nulis! Klausyk manęs! Dabar pat pasiimi butelį brendžio ir išgeri!

– O tada – kas?!

– Tada ir sužinosi, šūde! Eik į virtuvę, šunsnuki! Greičiau!!!

Greičiau!!! Šūdo gabale. Tu nevertas šio pasaulio, turi mirti! Gerk!

Gerk, sakau! Viską išgerk! Darysi, ką liepiu.

– Ką darysiu?!

– Tuoj sužinosi. Paimk peilį!

– Ne!!!

– Taip. Imk peilį, sakau! Girdi? Tu, kirmine. Imk peilį ir pagaląsk.

– Neee!

– Kas – ne?

– Negaliu!

– Gali. Turi. Privalai. Nes tu esi Niekas. Tavo vieta – po žeme!

Tu, kirmine!

20

H E R A K L I S N r. 4

Darau viską, kaip liepta. Pagalandu peilį ir nušliaužiu į vonios kambarį.

– Dėk peilį prie riešo.

– Ne! – Dėk, turi mirti, kirmine! Daryk, ką liepiu!

– Negaliu!

– Pjauk! Šūdžiau, pjauk!

– Bijau!

– Nes tu – šūdas! Ir dar – bailys! Pjauk, sakau!

Peilio ašmenys brūkšteli išpampusią veną. Pasipila kraujas. Iš vonios šliaužiu į kambarį, paskui mane – vyšnių spalvos kraujo rėžis. Galva sukasi, nesuprantu, nuo kraujo ar nuo brendžio. Man reikia meilės, apkabinimų, šilumos ir bučinių. Kraujas teka maža srovele. Matyt, per mažai įpjoviau. Grįžtu į vonią. Pjaunu dar.

Dabar gerai. Akimirka kita – ir bus baigta. Vėl šliaužiu į kambarį, akyse raudona, visas butas – kraujuose. Žliumbiu.

Imu telefoną, skambinu Vaidai. Ji atlekia per kelias minutes, krentu jai į glėbį. Gera ir šilta kaip niekada.

Vaida sustabdo kraujavimą, sutvarko žaizdą.

– Pasilik, prašau, pasilik.

– Julius nori valgyti. Turiu jį pamaitinti. Būk geras, pasistenk nusiraminti.

Girdžiu, kaip ji kalba, ir staiga – stingdanti baimė: jei Vaida papasakos tėvams, mane paguldys į durnyną. Negaliu ten atsidurti.

Ranka gyvena savo gyvenimą, ilgėja, tiesiasi, kol pasiekia telefoną. Randu Varno numerį.

– Alio! Su gimtadieniu, mano mielas mokytojau! Aš ką tik 21

Marius Repšys

pjoviausi venas! Man blogai, bet jus sveikinu. Linkiu niekada nepasiduoti ir kurti tai, kas patinka.

– Herakli? Tau viskas gerai? Ačiū už sveikinimus...

– Viskas gerai, gal... tik truputį pasimaišė. Bet aš stiprus, susitvarkysiu.

– Herakli?.. Tau reikia pagalbos?

– Sakau, kad viskas gerai.

Vaida vaikšto aplinkui, tvarko išblaškytus daiktus, valo kraują.

Tik mano siela – kitur. Raudu į telefono ragelį, jaučiu mokytojo ausį. Jis klausosi. Nuspaudžiu mygtuką, renku kitą numerį.

Atsiliepia filmavimų planuotojas.

– Nesifilmuosiu šiandien. Šiandiena man neateis – persipjoviau venas, laukiu mirties.

– Herakli, tu nemirsi, tu negali... – švelniai mane apkabina Vaida. Ji man kažką ilgai kalba, bet mano ausis pasiekia tik nuotrupos.

– Mes turime užauginti vaikus, – sminga į mano smegenis, tačiau šiandien jos gyvena savo gyvenimą ant ugnikalnių. Išsiveržti jie gali bet kurią akimirką.

Vaidai reikia maitinti Juliuką. Palikti vieno manęs nenori.

Girdžiu, kaip skambina sesers vyrui Audriui.

– Palydėk iki tėvų, eime kartu, – paprašo. Abu nusileidžiame laiptais. Šalia laiptinės mūsų laukia Audrius.

– Pasivaikščiokim, – pasiūlo.

Vaida važiuoja pas tėvus pasiimti vaikų, o mudu išeiname į Krasnūchą. Vos velku kojas, pėdiname link mokyklos, kur mažiau 22

H E R A K L I S N r. 4

žmonių. Vidų drasko įkaitintos žnyplės – vos laikausi nepuolęs praeivių, norėčiau apversti suolą ar bent kokią šiukšliadėžę. Jei ne Audrius, klykčiau visa gerkle.

– Audriau, ar tu bijai mirti?

– Visi bijo, – sako jis man.

Kokia nesąmonė!

– Aš nebijau! Tai mirtis bijo manęs. Atėjo šiandien ir išėjo nieko nepešusi. Išsigando, nepasiėmė kartu.

Nežiūriu, ar Audrius klausosi. Man nesvarbu. Esu beprotiškai laimingas, kad viskas gerai baigėsi. Aš – gyvas. Pasprukau nuo to supisto Balso. Jo nėra, jis man nieko padaryti nebegali.

– Gerai, kad jus turiu, – ištariu. – Vaida, tu esate mano apsauga.

Viduje – ramu, viskas baigėsi. Prisnūdau.

Buvo jau sutemę, kai pro duris įėjo mama. Atrodė sumenkusi, veidas įraudęs, matyt, užduso lipdama laiptais. Paskui ją – tėvas.

Jo žvilgsnis nežadėjo nieko gero. Nebijojau jo. Herakliai juk neturi baimės. Buvau įkalęs pusę butelio brendžio. Vos pamatęs tėvus, meistriškai suvaidinau nuovargį.

– Beprotiškai dirbu, – pasakiau. – Eisiu prigulti.

– Pailsėk, tau reikia poilsio, – per pečius apkabino mama.

Bandžiau nekvėpuoti, kad nepajustų alkoholio tvaiko.

Buvau tikras, kad nepajuto.

Lovoje Balsas nepasirodė.

– Pailsėsiu, – ištariau ir užsnūdau.

Marius Repšys

1984, rugsėjo 1-oji, Vilnius Tą dieną aš, Heraklis, gimiau. Ypatinga diena, tiesa? Gimiau žydo ir totorės šeimoje. Neturiu nė menkiausio supratimo, kaip susipažino mano tėvai – skirtingų kultūrų, skirtingų tikėjimų žmonės. Jie nebuvo susituokę, tačiau man atrodė, kad mūsų šeima – ideali. Augau laimingas ir aprūpintas, mylėjau tėvus labiau už viską pasaulyje. Mano tėvas buvo Dzeusas. Mama pagal mitą turėjo būti Alkmenė, bet buvo kur kas daugiau: Heraklio šventovė, užuojauta ir draugė. Troškau būti stiprus – kaip tėtis, tačiau ypatinga jėga nepasižymėjau. Dažnai sirgau, nuolat vaikščiojau snargliuotas. Sinusitas, kurio išgydyti, rodos, buvo neįmanoma, prilipdė Snargliaus pravardę. Jaučiausi atstumtas.

Ketverių išoperavo tonziles. Gerai pamenu: tamsiu koridoriumi mane veda į operacinę, sodina į kėdę, suriša rankas už nugaros.

Dvi bobos savo šaltomis rankomis suspaudžia galvą, o daktarė į burną kiša žirkles. Klaikiai baisu – šalia nei mamos, nei tėčio.

Visomis išgalėmis tvardausi – šitie neturi pamatyti mano baimės ir ašarų, bet skausmas – nepakenčiamas. Matau, kaip kraujas srūva upeliais, rėkiu. Daktarė iš gerklės iškerpa mėsos kukulius.

Numesti ant stalo du raudoni kruvini gabalai guli ir juokiasi iš manęs. Rėkiu kaip skerdžiamas, tačiau riksmą įkalina baltos operacinės sienos.

Tą dieną pasijutau niekam nereikalingas. Ir supratau, kad pasaulis yra žiaurus.

24

H E R A K L I S N r. 4

Ilgi mano plaukai tėvams atrodė gražu. O aš jų nekenčiau – jie buvo vešlūs ir pakirpti bliūdeliu, na, taip, tarsi kas būtų man ant galvos uždėjęs skardinį dubenį ir apie jį nurėžęs plaukus. Šukuosena domino ir auklėtojas, ir vaikus.

– Mergaitė snarglys! – šaukdavo grupės draugai, o aš buvau per silpnas ir per švelnus, kad atsikirsčiau.

Užtat grįžęs namo stodavau priešais veidrodį ir mėgindavau šalinti pajuokų šaltinį. Žirklės mažose rankose drebėdavo, plaukai krisdavo kuokštais, o ryte darželyje pasitikdavo dar įnirtingesnės patyčios. Įlindęs į kampą svajodavau, kad vieną dieną tapsiu didelis ir stiprus. Tada šitam šūdui ateis galas.

Tačiau šūdas buvo ilgas ir nesibaigiantis. Išaušo diena, blogesnė už visas dienas darželyje, kai tyliai kamputyje konstruodavau savo pasaulį ir norėdavau tik vieno – tegu visi mane pamiršta.

Tą dieną mus paliko tėvas. Tiesiog uždarė duris ir išėjo pas kitą moterį.

Ideali šeima griuvo it kortų namelis. Mama kasdien verkė.

Nežinojau, kaip ją raminti, todėl verkiau kartu. Jutau: nuo apkabinimų ir prisilietimų ji kiek aprimsta.

– Herakliuk, viskas bus gerai? Tiesa? – laukdavo, kad patvirtinčiau.

– Taip, mama, – atsakydavau. Kitų žodžių neradau, nemokėjau.

Tėvas išeidamas pasiėmė visus baldus. Mums liko tik tarakonai ir skruzdėlės. Tarakonai šeimininkavo visur: virtuvėje, tualete, netgi miegamajame. Kaimynai mamai paskolino čiužinį, kai ant jo atsiguldavome, tarakonai lipdavo mums per veidus. Žinojimas, kad gyviai šmirinėja po mus miegančius, kėlė šleikštulį ir baimę.

25

Marius Repšys

O jei įlįs į burną ir apsigyvens pilve?

Arba pro ausį pateks į mano smegenis?

Negaliu mirti, neturiu teisės palikti mamos!

Mūsų butas buvo tuščias, kaip teatras per atostogas. Skolintas guolis liko vienintelė vieta, kur jaučiausi saugus. Užmigdavau mamos glėbyje, klausydamasis pasakų. Ir tai buvo nuostabiausias laikas po darželio patyčių.

O tada atėjo Jos – utėlės. Nežinia, iš kur atslinko į mūsų namus ir mūsų galvas. Naktimis jų rasdavau ir ant mamos pagalvės.

Vieną dieną ji parėjo nešina buteliu, iš kurio šlykščiai dvokė skystis.

– Herakliuk, plausim tau galvą žibalu, – pasakė. Jos balsas nežadėjo nieko gero.

– Kas tas žibalas? Mama, ar skaudės?

– Reikės tik gerai užsimerkti, jis graužia akis, – perspėjo. Žibalo procedūros truko ne vieną dieną. Po jų plaukai klaikiai dvokė. Užtat utėlės krito it žaisliniai kareivėliai. Mama negyvėles iššukuodavo tankiomis šukomis.

Pati šukuodavosi, kai miegodavau.

Mama ir sūnus. Abu utėlėti ir be pinigų.

– Taip tęstis negali, – kartą lyg man, bet greičiausiai sau ištarė mama ir kitą naktį išėjo į darbą. Naktimis tvarkė žuvies kombinato patalpas, valė tualetus, o dienomis prekiavo turguje.

Išeidavo labai anksti, grįždavo vėlai, aš mokiausi gyventi vienas.

Vienas apsirengdavau, vienas užsirišdavau batus, vienas pavalgydavau, vienas užrakindavau namus, vienas išeidavau į darželį ir vienas iš jo grįždavau.

26

H E R A K L I S N r. 4

Man buvo ketveri.

Išmokau pasišildyti sriubą. Vėliau – išsikepti blynų.

– Herakliuk, tu vėl išplovei grindis? – atsidusdavo mama, pravėrusi mūsų tuščio buto duris.

– Niekis, mama, pailsėk, – jaučiausi nepaprastai suaugęs.

Pamažu mūsų namuose atsirado lova, paskui – sofa, dar keletas baldų, jie mūsų gyvenimą darė panašų į tą, kurį, mačiau, gyveno kaimynai.

Mama vis dirbo, jai atrodė, kad už atlygį vieną dieną galės nupirkti mums laimę.

Aš kiekvieną rytą žingsniuodavau į darželį ir ieškodavau ten ramaus kampo – patyčios nesibaigė ir tuomet, kai pasikeitė mano šukuosena.

Tą dieną iš darželio grįžau švilpaudamas. Mama kažkodėl buvo namuose.

– Turėsim svečių, – mirktelėjo.

Svečių mes niekada neturėdavome. Vos tik apie tai pagalvojau, į duris pasibeldė dvi jaunos merginos.

– Aš – Olia, – prisistatė pirmoji.

– Aš – Rita, – ištarė kita. Ji buvo labai graži.

– Herakliuk, merginos su mumis gyvens, – pranešė naujieną mama.

Norėjau rėkti, šaukti visa gerkle: valio, valio, pagaliau mūsų namuose bus žmonių, aš turėsiu su kuo pasikalbėti!

Neišdrįsau.

Olia ir Rita apsigyveno kambaryje, kuris mums buvo visai 27

Marius Repšys

nereikalingas. Su merginomis greitai susidraugavau. Ypač su Rita.

Ji dažnai pasikviesdavo mane, kažką kalbėdavo, pasakodavo, o aš galvodavau, kad norėčiau turėti tokią žmoną.

Prigalvodavau klausimų, kad tik atsidurčiau jų kambaryje.

– Rita, o kokius žaidimus tu mėgai žaisti vaikystėje? Rita, ar turėjai šuniuką? Rita, ar ėjai į darželį? Rita, ar kada nors žmonės gyvens kitoje planetoje?

Rita sąžiningai atsakinėdavo. Atsakydama kartais imdavo persirenginėti. Išnirdavo iš drabužių, o aš negalėdavau atplėšti akių nuo jos krūtų, sėdmenų ir kojų.

Nuo ilgo žiūrėjimo mano tarpukojis sukietėdavo. Jusdavau, kaip varpa didėja, kyla, tai teikė kažkokį keistą malonumą. Nesupratau, kas vyksta, bet jausmas man patiko. Nuogas moters kūnas teikė palaimą, o Ritos kambarys tapo vieta, kur ją galima patirti.

Tačiau visi geri dalykai mano gyvenime anksčiau ar vėliau baigiasi – studentės išsikraustė. Ilgai negalėjau patikėti, kad Olios ir ypač Ritos daugiau mūsų namuose nebus. Negi taip ir nebepamatysiu Ritos?! Jos krūtų, sėdmenų ir visko, ką moterys turi geriausio. Savo kūnu jaučiau, kad žinau, ką gero jos turi.

O gal mane buvo aplankiusi meilė?

Rita iš mano pasaulio išnyko lygiai taip pat netikėtai, kaip ir tėvas. Tėvas dar keletą kartų buvo grįžęs. Rita – niekada.

Gyvenimas vis gerėjo: namuose atsirado dar daugiau baldų, su mama išnaikinome parazitus, aš pripratau, kad tėvo nėra, susitaikiau su mintimi, kad nebus ir Ritos. Tėvas mums nei rašė, nei skambino, aiškiai buvo pamiršęs ir kūrė naują gyvenimą 28

H E R A K L I S N r. 4

Ukrainoje. Kartais jo ilgėdavausi. Įprastas mūsų ritmas griuvo tądien, kai mama pristatė Dzeusą Antrąjį.

– Tai... Čia – Heraklis? – apsižvalgė jis įėjęs. Tarsi jo turėjo laukti kas nors kitas, ne aš.

– Heraklis, – švelniai nusišypsojo mama. Seniai jos tokios nebuvau matęs, akys švietė kaip anksčiau.

Dzeusas Antrasis buvo jaunas vyras. Blondinas. Jo viršutinę lūpą dengė šviesūs ūsai.

– Blondinų blogų nebūna, – tyliai sau pagalvojau ir ištiesiau ranką. Ilgai nesvarsčiau, kuo jam pavyko pakerėti mamą. Tokia besišypsanti ji man labai patiko.

Vestuvių dieną mama atrodė nepaprastai graži. Su blondinu susituokė cerkvėje. Pažadėjo vienas kitą mylėti iki pat dienų galo.

Aš ceremonijoje ir vestuvių puotoje nedalyvavau. Nesigraužiau per daug dėl to, buvau laimingas. Pagaliau atsirado žmogus, kuris ją myli taip pat, kaip ir aš, kuris mums padės ir mes būsime saugūs už jo nugaros.

Naktimis, kai nemiegodavau, tyliai linkėdavau, kad ji būtų laiminga.

ĮSIGYKITE

KNYGĄ DABAR

23