Iš anglų kalbos vertė
Žiedė Gintalaitė
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
ISBN 978-609-444-606-1
Versta iš: Jasmine Mas, Blood of Hercules, Toronto: Canary Street Press, 2024
Copyright © 2024 by Jasmine Mas
First published in 2024 by Jasmine Mas. This edition published in 2024.
© Žiedė Gintalaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2025
© Maria at Steamy Designs, dizainas, 2025
© Leidykla „Sofoklis“, 2025
Visagalė
Užsimečiau ilgą togą ant sukryžiuotų kojų ir sėdėjau nejudėdama vidury laukų. Aplink mane ratu buvo išdėlioti akmenys iš Delfų.
Rinkau juos dar būdama maža mergaitė, prieš tūkstančius metų.
Delnai atpalaiduoti, atversti į viršų.
Galva atlošta.
Tarp lūpų kyšojo rūkstanti pypkė.
Įkvėpiau žolelių dūmų ir užsimerkus akyse sutvinksėjo skausmas – pajutau, kaip bunda mano galios.
Galvoje ėmė šmėkščioti raštų, skaičių ir tikimybių gausybė, kurios neįma noma aprėpti.
Egzistencijos kelias – paprasčiausia atsitiktinumų virtinė, o atsitiktinumas – tik įvykių ratas.
Aštrūs pojūčiai virto agonija, tačiau įkvėpusi dūmų atlaikiau proveržį.
Beprasmiški vaizdiniai tapo mįslingais žodžiais, kurie suskambo galvoje:
L emtis
Prarastasis pakeis tai, kas prieš akis; Prikaustytas prie mirties karių taps amžinas; Arba titanai paveldės žemę, ir liks tik karas.
Akimirksniu atsimerkiau.
Tamsios ateities perspekty vos burnoje paliko kartėlį, o kelių vingius pajutau kaulų čiulpuose, kuriuose jau alsavo senovė.
Mano spartietiška galia be veiksmų buvo nieko verta, bet aš niekada nevengiau nepatogių sprendimų. Todėl ir išgyvenau, kai visi kiti mano gentainiai žuvo.
Ateitis stovėjo prieš mane it ant peilio ašmenų: apokalipsė ir taika buvo dvi tos pačios monetos pusės.
Ji galėjo nusvirti bet kuria kryptimi.
Reikėjo veikti. Visgi nullum magnum ingenium sine mixture dementia fuit.
Didžioje išmintyje visada slypi lašelis beprotybės.
Springdama dūmais ir jausdama geliančius sąnarius, atsistojau. Suklupau, bet pasileidau per lauką į rūmus, tada žemyn baltu marmuriniu koridoriumi.
Mano purpurinės akys ir balti plaukai atsispindėjo veid rodinėse sienose.
Pasiekusi sunkias onikso duris, vedančias į vidinę menę, nė nesivarginau belstis. Stumtelėjusi plačiai atvėriau.
Federacijos nariai stovėjo už auksinių pakylų didžiojoje arenoje ir ginčijosi.
Jie atsisuko ir pažvelgė į mane. Trakšt.
Visi puolė ant kelių.
Ištraukusi pypkę iš lūpų, pamojau ja ore.
– Santuokos įstatymas, kurį buvome atmetę, privalo būti priimtas. Šiandien, – iškošiau. – Santuokos amžius turi būti dvidešimt šešeri.
Salė sugriaudėjo.
– Bet mes kalbėjome apie šimtmetį! – kažkas suriko. – Dvidešimt šešeri – per jaunas amžius būti susaistytam visai amžinybei!
Pakėliau ranką.
Visi nutilo.
Akimirksniu.
– Tai dar ne viskas, – tariau. – Šiemet Charonas ir Augustas privalo tapti dėstytojais išbandyme.
Visi tik mirktelėjo nesuprasdami.
– Kodėl? – prisimerkęs paklausė Dzeusas ir priklaupė prie pakylos menės centre. Nuo jo odos kibirkščiavo elektra.
Kilstelėjau antakį.
– Abejoji mano sprendimais, vaike?
– Žinoma, ne. – Nuleido galvą. – Atsiprašau už nepagarbą.
Tiesiog bandžiau suprasti.
Įsmeigiau į jį žvilgsnį.
– Nereikia.
Įsiviešpatavo tyla.
Vienas po kito giminių vadai puolė ant kelių, kaktas priglausdami prie raudono marmuro grindų.
Lėtai nusileidau juodu kilimu dengtais laiptais į menės centrą.
Priėjusi prie pagrindinės pakylos, paėmiau žirkles ir įkišau ranką į pintinę, kur buvo sudėti nepriimti įstatymai, perrišti raudonu kaspinu.
Perkirpau.
Kaspinas nukrito.
Išsivyniojo ritinys, ant kurio juodai buvo parašyta „Santuokos įstatymas“.
– Priimkit jį. – Pasilenkiau ir ištiesiau ritinį vis dar nusilenkusiam Dzeusui. – Priimkit dabar pat, pakeiskit amžiaus ribą ir paskirkit du naujus dėstytojus.
Dzeusui paėmus ritinį, popieriaus paviršiumi perbėgo elektros kibirkštys. Jis nedelsdamas grįžo į savo vietą.
Nusisukau.
Lėtai šlubčiodama lipau atgal laiptais, o nemirtingieji vis dar gulėjo išsitiesę iš abiejų pusių.
Paniekinamai šyptelėjau. Jei tik matytum, Kronai, kas liko iš tavo imperijos… Spartiečiai tapo tokie silpni.
Skirtingai nei giminių vadų, mano žodis buvo galutinis.
Aš vienintelė stovėjau tarp Spartos pakilimo ir žlugimo.
Kronai, gelbėk mus visus.
Didysis karas
Viskas prasidėjo iš L ėto
d ar gerokai prieš žmonijos atsiradimą Sparta driekėsi per tūkstančius salų dabartinėje Graikijos teritorijoje.
Sparta buvo sudaryta iš šimto nemirtingų spartiečių, jų gyvūnų sergėtojų ir vietinių būtybių. Būtybėmis spartiečiai vadino visas civilizuotų žmonių rases, turinčias ypatingų galių, bet nepriklausančias spartiečiams.
Valdomi oligarchinės federacijos, nemirtingieji spartiečiai gyveno ramų, lėtą, salų prabangos kupiną gyvenimą.
Jie nežinojo, kas yra kon fliktai, godumas ar pavydas.
Vyravo taika.
Kol nepasirodė žmonės.
Žmonija nuščiuvo išvydusi nemirtinguosius.
Sparta išmokė žmones meno, žemdirbystės ir valdymo.
Žmonės ėmė ją garbinti.
Taip spartiečiai tapo žmonijos dievais.
Po kelių šimt mečių spartiečiai ir būtybės persikėlė kartu su žmonėmis į dabartinę Italiją ir mėgavosi turtais bei dieviškumo statusu.
Tada gimė Romos imperija.
Tačiau žmonių nederėjo nuvertinti.
Mirtingųjų populiacija augo neįtikėtinu greičiu.
Tuo metu spartiečiai susidūrė su vaisingumo krize – jų skaičius laikėsi ties šimtu.
Ir tada žmonės suprato, kad spartiečiai nėra visiškai nemirtingi. Juos galima sukapoti į gabalus, marinti badu ar kankinti iki komos.
Žmonija atsigręžė prieš savo dievus.
Imperatoriai paskelbė karą spartiečiams – jie troško galios ir turtų.
Bet žmonės pamiršo: jie kovojo su rase, pranokusia juos intelektu.
Sparta išnyko.
Visiškai.
Spartiečiai ir būtybės pasitraukė į Šiaurės Italiją ir pasislėpė Dolomituose.
Bet prieš pasitraukdami jie sunaikino viską, ką buvo dovanoję žmonėms, – Aleksandrijos biblioteka virto pelenais, o kartu su ja pradingo ir mūsų žinios apie dievus. Viskas atrodė melas.
Be Spartos pagalbos Roma žlugo.
Bėgant šimtmečiams, iš gyvųjų dievų, kažkada vedusių žmoniją į didybę, liko tik mitai. Tačiau tie mitai, kuriuos pasakojome sau, neteisingi. Dievai nebuvo tokie, kokius prisimename legendose. Jų sąjungos, jų kraujo linijos, jų galia – visa tai buvo melas. Laikas slinko.
Saugomi anonimiškumo, šešėliuose veikiantys spartiečiai ir būtybės susikrovė neregėtus turtus ir sukūrė pažangiausias technologijas.
Tačiau Sparta nebuvo tokia taiki, kaip atrodė.
Joje gyvavo dvi aiškiai pasidalijusios spartiečių frakcijos: Chtoninės giminės ir Olimpiečių giminės.
Kiek viena giminė buvo at skira šeimos kraujo linija, pavadinta savo įkūrėjo vardu – spartiečio, kurio galia pranoko visų kitų.
Visi olimpiečiai turėjo fiziškai arba psichologiškai juos stiprinančių galių.
Jie nenaudojo savo galios žaloti kitiems – dėmesys buvo nukreiptas į savęs tobulinimą ir mokslą.
Iš viso egzistavo penkiasdešimt Olimpiečių giminių, kiek vienoje – dešimtys narių.
Jie palaikė gausią populiaciją susilaukdami vaikų su žmonėmis, o šie pusiau žmonės, pusiau spartiečiai buvo vadinami mišrūnais.
Chtoninės giminės buvo visiškai kitokios. Chtonų akys žėrėjo kraujo raudonumo šviesa.
Jų galios buvo skirtos tik kitų žalojimui – kankinimui, proto kontrolei ir skausmui.
Per visą istoriją egzistavo vos keturios tokios šeimos. Jos atsirado dar auštant Spartai. Skirtingai nei Olimpiečių giminės, kurios kilo ir žlugo, chtonai išliko tokie patys.
Visada.
Liūd nai pagarsėjęs chtonų ket vertas – Hado, Afroditės, Artemidės ir Arėjo giminės.
Kiek vienoje jų buvo tik saujelė narių – jie beveik niekada nesusilaukdavo palikuonių su silpnais žmonėmis, kurie nebūtų ištvėrę jų galių. Kai kurios būtybės, turinčios tamsiausių galių, taip pat stojo į šių giminių pusę.
Per visą istoriją abi frakcijos laikėsi trapaus paliaubų susitarimo. Taiką palaikė federacija, kuriai vadovavo galingiausi olimpiečiai.
Vis dėlto XXI amžiaus pradžioje taika žlugo.
Prasidėjo Didysis karas.
Keturios Chtoninės giminės užpuolė penkiasdešimt Olimpiečių giminių, siekdamos nuversti federaciją ir perimti valdžią Spartoje.
Nors jų buvo nepalyginamai mažiau, dvidešimt keturi chtonai stojo į kovą su šimtais olimpiečių.
Ir vis dėlto karas truko de šimt mečius – chtonų galios buvo pernelyg žiaurios.
Silpnesnės Olimpiečių giminės krito pirmos – chtonai juos medžiojo negailestingai, o kūnus išmėtė po visą pa sau lį. Stipriausi olimpiečiai susivienijo ir siekė keršto.
2045 metais buvo išlikusios tik aštuonios seniausios ir galingiausios Olimpiečių giminės: Dzeuso, Heros, Atėnės, Hermio, Poseidono, Demetros, Apolono ir Dioniso.
Karas atsidūrė aklavietėje – abiejose pusėse liko vis mažiau karių.
Spartai grėsė visiškas žlugimas.
Keturi nenugalimi Chtoninių giminių vadai vis dar tvirtai stovėjo, bet visi jų dvidešimt vaikų buvo sučiupti ir nužudyti.
Jei karas būtų tęsęsis, būtų nebelikę ko valdyti, tad abi pusės pasirašė paliaubas.
Naujojoje federacijoje olimpiečiai užėmė dar didesnę daugumą.
Taika buvo atkurta.
Praėjus keleriems metams, 2050 -aisiais, Žemėje pasirodė nemirtingos pabaisos titanai ir ėmė masiškai naikinti žmones.
Olimpiečių vadovaujama federacija gavo progą prisistatyti žmonijai iš naujo.
Dievai sugrįžo.
Ir pasinaudojo proga nubausti chtonus.
Kaip kompensaciją už karą ir padarytus nusikaltimus federacija paskelbė, kad visi likę chtonai, taip pat jų sūnūs ir tamsiosios būtybės, kovojusios jų pusėje, privalo prisiimti atsakomybę už titanų grėsmę Žemėje.
Taip gimė nauja organizacija, pavadinta Mirties Asamblėja.
Bet tai dar ne viskas.
Chtonai ir būtybės buvo ne tik įpa reigoti kovoti su titanais, bet ir priversti kautis vieni su kitais Dolomitų Koliziejuje. Tai buvo trikdantis reginys, vadinamas Spartos gladiatorių turnyru.
SGT greitai tapo pačiu žiauriausiu turnyru, kokį kada nors regėjo Žemė.
Jis žymėjo naujos žiaurumo eros pradžią.
Praėjus beveik pusei amžiaus titanai vis dar klaidžiojo po pasau lį, chtonai vėl ėmė daugintis, o olimpiečių palikuoniai vis dažniau gimdavo silpnesni.
Federacija vėl sunkiai laikėsi valdžioje, o istorijos vėjai rodė artėjant naują karą.
Sparta buvo labiau susiskaldžiusi nei bet kada anksčiau.
Norėdama užglaistyti gilėjančią prarają, federacija priėmė prieštaringą santuokos įstatymą.
Chtonai iš karto ėmėsi jį žlugdyti.
Štai čia ir prasideda mūsų istorija.
