I
Skeletas Nr. 509 iš lėto pakėlė kiaušą ir atsimerkė. Nesuvokė: buvo praradęs sąmonę ar tik miegojo. Šiedu dalykai beveik nebesiskyrė; badas ir išsekimas jau seniai padarė savo. Ir vienu, ir kitu atveju kaskart nugrimzdavai į klampią gelmę, iš kurios, regis, niekada daugiau nebeišnirsi. Nr. 509 valandžiukę ramiai pagulėjo ir pasiklausė. Taip liepė sena lagerio taisyklė; niekada nenumanei, iš kurios pusės gresia pavojus, o kol kiūtojai nejudėdamas, vis galėjai tikėtis, kad tavęs nepastebės arba palaikys mirusiu — paprasčiausias gamtos dėsnis, žinomas kiekvienam vabalui. Negirdėjo nieko įtartina. Sargybiniai kulkosvaidininkų bokšteliuose snūduriavo, jam už nugaros taip pat viskas buvo ramu. Jis atsargiai pasuko galvą ir pažvelgė atgal. Melerno koncentracijos lageris tykiai snaudė saulėje. Didžioji patikrinimų aikštė, kurią esesininkai šmaikščiai praminė šokių aikštele, buvo beveik tuščia. Tik ant tvirtų medinių baslių, į dešinę nuo vartų, kabojo keturi žmonės už nugaros surištomis rankomis. Virvėmis jie buvo pakelti taip, kad nesiektų kojomis žemės. Rankos išnarintos. Du krematoriumo kūrikai pramogavo, mėtydami į juos pro langą anglių gabaliukus, tačiau nė vienas iš keturių nejudėjo. Jie jau pusvalandį kabojo ant kryžių ir dabar buvo be sąmonės. Darbo lagerio barakai stūksojo tušti; užlagerinės darbo 5