Ooo! Koks apskritas pasaulis! Koks jaukus... man jame taip gera, nes jis – mano, aš čia vienas, aš čia esu pats sau. Bet čia dar kažkas gyvena... Ei, kas ten tapsi greta, kas daužosi? Oi! Mano pasaulis apsivertė ir aš dabar kybau galva žemyn... Įdomu, kas čia atsitiko? Pats metas ir man apsižvalgyti. Tik pasibelsiu į savo namelio sieną. Tuk! Tuk tuk tuk! Na ir sienos to namelio... Taukšt taukš! Aš iš visų jėgų vis kertu snapu, o siena nelūžta ir negriūva. Pagaliau... Ak, kaip gera išsitiesti! Kiek daug erdvės! Bet kaip šalta! Pridenkite mane, užklokite! Prašau, sušildykite... O, ačiū! Tu turbūt supratai, kad taip į šį pasaulį pasibeldžiau aš, gandras. Į ką aš panašus? Žinoma, į gandrą! Tiesa, į labai mažą. Jei tau tinka, aš esu dar tik gandras kūdikis, paskui tapsiu gandru vaiku, gandru paaugliu. O kai mudu būsime jau gerai pažįstami, aš būsiu toks kaip ir visi kiti gandrai – raudonkojis, raudonsnapis, baltaplunksnis, su juoda sparnų skraiste.
2