Iš švedų kalbos vertė
Mantas KarvelIs Vilnius, 2023
Tai suvokti gali būti sudėtinga, nes reikia tam tikro nuolankumo – nebelieka galimybės versti kaltės kitiems ar aplinkybėms. Vis dėlto suvokimas žadina ir susidomėjimą: koks turėtų būti mano santykis su savo mintimis ir jausmais, kad nesusikurčiau didelių psichologinių kančių?
Tam tikras žmogaus sąmonės lygis labai mėgsta viską versti kitiems: „Jei mano tėvai būtų buvę kitokie, jei bendradarbiai nebūtų pasielgę taip kvailai, jei politikai būtų priėmę geresnius sprendimus.“
Nieko keista, tai ego esmė. Visiškai natūralu. Kai gyvenimas pasidaro sunkus ir jaučiame psichologinį spaudimą, kaltinti kitus lengviau ir ne taip skaudu. Vis dėlto netrukus tampa tiesiog būtina paklausti savęs, kad ir kaip tai nepatogu: „Ar čia ir dabar galiu pats ką nors padaryti, kad šioje situacijoje nesijausčiau taip prastai?“
Net jei Žemė apsiverstų, niekas kitas neturi pasikeisti, kad jums ir man būtų lengviau būti savimi. Kai jaučiamės spaudžiami, nusiminę, vieniši, sunerimę, maži ir nepakankamai geri, itin dažnai esame įsikibę kokios nors minties ir nenorime jos paleisti. Neretai ji atrodo labai suprantama, joje dažnai būna žodis „turėjo“. „Tėtis neturėjo taip pasielgti. Mama neturėjo taip pasakyti. Draugai turėjo prisiminti. Vaikams turėtų rūpėti. Viršininkas turėjo suprasti. Partneris turėjo vienaip ar kitaip pasielgti, pasakyti ar pagalvoti.“
Ir galiausiai tai, kas skaudina labiausiai, – aš turėčiau būti kitoks. Protingesnis, stropesnis, turtingesnis, sumanesnis, lieknesnis, brandesnis. Tęsti galima iki begalybės.
Nors galima ir truputį žengtelėti į šoną bei nusišypsojus ištarti: Ačiū už nuomonę. Mes susisieksime.
Kiek pepsio gali išgerti atsiskyrėlis?
Septintaisiais ir paskutiniais metais Tailande gyvenau atsiskyrėlio gyvenimą. Vasarį kaip visada aplankė mama ir tėtis, mes kartu nuvykome į Čantabūrį, ten jie palydėjo mane ant kalno nacionaliniame parke. Po dvidešimties minučių priėjome vietą, kur ketinau praleisti artimiausius vienus metus, – nutriušusią, pusiau supuvusią ir vandenį praleidžiančią bambukinę trobelę vidury džiunglių.
Šešių kvadratinių metrų kambarėlyje nelabai išėjo atsistoti visu ūgiu, be to, trobelę apgadino neseniai prašvilpę musonai. Tėtis atrodė susimąstęs, bet buvo kaip reta sumanus tėvas, todėl nieko nepasakė.
Po pietų grįžome į viešbutį. Aš nepaprastai mėgavausi galimybe pirmą kartą po dvejų metų palįsti po šiltu dušu. Paskui atėjo metas praleisti pirmąją naktį savo naujuosiuose namuose. Ką tik virš Tailando buvo praūžusi audra, prieš man išeinant viešbutyje dingo elektra. Pasiekus kalno papėdę džiunglėse buvo jau beveik visai tamsu. Pylė kaip iš kibiro.
Kišeninis žibintuvėlis kažkodėl
ėmė streikuoti. Girdėjau, kaip vėjas purto medžių vainikus ir kartais ant žemės šlumšteli didelės, nudžiūvusios šakos. Pagalvojau, kad aplink turėtų knibždėti ne mažiau už mane išsigandusių gyvačių. Taigi atsikrenkščiau ir po žingsnelį patraukiau vos matomu miško takeliu, garsiai giedodamas nuo gyvačių saugančias Budos giesmes.
Kiek anksčiau tą pačią dieną vos dvidešimt minučių trukęs pasivaikščiojimas dabar užėmė beveik valandą, bet galiausiai pasiekiau savo trobelę. Šlapias ir susibraižęs, pakylėtas ir kartu ramus. Uždegiau prie Budos statulos stearininę žvakę ir nusilenkiau.
Praleidus atsiskyrėlio trobelėje pusmetį, kaime prie nacionalinio parko, kuriame gyvenau aš, mirė vienas vyrų. Mudu spėjome pamėgti vienas kitą, kai porą dienų per mėnesį valgydavau
kaime ir laužyta tajų kalba bandydavau pasidalyti, kaip suvokiu budizmą. Savo testamente tas vyras skyrė įspūdingą sumą mano atsiskyrėliškam gyvenimui pagerinti. Vienas paskutinių jo norų buvo pastatyti geresnę trobelę, kurioje galėtų apsistoti viešinčios vienuolės ir vienuoliai. Jo dovana nepaprastai mane nudžiugino.
Tikiuosi, jis taip sumanęs džiaugėsi dar labiau.
Galėjau pats nuspręsti, kaip atrodys naujoji trobelė. Didžiausia prabanga buvo ant langų įrengtas tinklelis nuo uodų, galimybė atsistoti visu ūgiu ir meditacijai vaikštant skirtas dešimties žingsnių ilgio takelis po stogu.
Pagal miško tradiciją galvą skusdavomės du sykius per mėnesį, per jaunatį ir pilnatį. Dažniausiai skusdavome vienas kitą, bet gyvendamas atsiskyręs, aišku, turėjau tai daryti pats. Mama ir tėtis padovanojo man labai reikalingą kosmetinę su kabliuku. Aš ją pasikabindavau ant šakos virš upelio ir prilipdydavau prie jos
veidrodėlį. Tada pritūpdavau prie upelio, išsimuiluodavau galvą ir išsitraukdavau skustuvą.
Kartą truputį ilgiau žiūrėjau į savo atspindį. Kritiškai nužvelgiau kaip visada prieš dvi savaites matytą veidą. Man niekada nepatiko stambios skruostų ir nosies poros arba nelygi, paraudusi oda su paauglystės spuogų pėdsakais. Būčiau mielai turėjęs lygesnę ir gražesnę, kaip tailandiečiai. Ir nosį – argi ne juokingas tas užlinkimas gale?
Kaip suprantate, tuo metu turėjau labai daug laiko. Laiko su savo mintimis. Būtent tada, kritiškai žvelgiant į savo veidą, kažkas sušnibždėjo viduje: „Keista... Jaučiuosi daug gražesnis, nei esu.“ Būtent. Vidinis grožis. Septynerius metus gyvenau etiškai nepriekaištingą gyvenimą. Tyčia net skruzdės nenuskriaudžiau. Nepadariau ir nepasakiau nieko, kas slėgtų sąžinę. Medituodamas daug geriau išmokau būti čia ir dabar. Taip pat sustiprinau didelę dalį to, kas žmonių gražiausia: dosnumą, empatiją, kantrybę, atjautą. Tapau gražesnis vidumi.
Mano atsiskyrėliška trobelė stovėjo ant kalno, kurio papėdėje buvo kaimas su vienintele gatve. Kasryt maistą man aukodavę gyventojai, savaime suprantama, tapo mano draugais. Netrukus prasidėjo savotiškas vaidinimas bandant išsiaiškinti, ką mėgstu valgyti, bet aš stengiausi būti geras miško vienuolis ir nesakyti, kam teikiu pirmenybę: „Alai godai – tinka viskas!“ – viso labo atsakydavau unikalia tailandietiška intonacija, kurią labai pamėgau.
Pavalgęs išsiplaudavau indą netoli trobelės telkšančiame ežerėlyje ir likučiais pašerdavau žuvis. Paskui valandėlę paplaukiodavau ir leisdavau kriokliukui pamasažuoti nugarą, smulkioms žuvytėms
kramsnojant nuo pėdų ir kojų negyvą odą.
Tai buvo laimingiausi metai mano gyvenime. Iki galo vis dar nesupratau, kodėl. Gal iš tiesų yra taip, kaip tais metais atviruke rašė mano mokytojas Ajahnas Jayasaro:
„It seems to me, the more refined forms of happiness are characterised by the absence of things, rather than the presence of things.“
(„Man regis, aukštesnėms laimės formoms greičiau būdingas daiktų nebuvimas nei buvimas.“)
Dienos virto savaitėmis, savaitės mėnesiais, o mėnesiai vienais metais. Pamažu brendo sprendimas. Atėjo laikas pirmą kartą po septynerių metų grįžti į Europą. Sužinojau apie miško
tradicijos vienuolyną pietų Anglijoje. Jis turėjo labai išmintingą mokytoją ir vienuolių moterų! Be to, aš visada buvau šiek tiek anglofilas, todėl Anglija atrodė lengvas pasirinkimas. Mažesnis atstumas nuo šeimos, aišku, irgi prisidėjo.
Pasibaigus atsiskyrėliško gyvenimo metams, prieš grįždamas į Europą nusprendžiau leistis į paskutinę piligriminę kelionę. Atrodė, gražu ir prasminga taip užbaigti Tailande praleistą laiką.
Taigi iš dėkingumo už viską, ką patyriau, ir norėdamas nudžiuginti savo mokytoją pėstute įveikiau penkis šimtus kilometrų, kad galėčiau pasisvečiuoti savo vienuolyne. Kelionė buvo šiek tiek sekinanti – penki šimtai kilometrų su visa manta ant pečių, apsiavus plastikiniais sandalais ir visai be pinigų. Galėjau tik viltis, kad kelyje sutiksiu gerų žmonių.
Aš nėjau žaliuojančiais miškais ir gražiomis džiunglėmis, kaip tikriausiai būtų galima pagalvoti. Tailande taip pat daug miškų iškirsta, o dažnas likęs yra monokultūrinis, todėl žalumoje sunku rasti kelią. Taigi didžiąją dalį atstumo ėjau vieškeliais. Dažnai per
dieną sustodavo tuzinas automobilių. Įprastas pokalbis skambėdavo maždaug taip:
– O, kaip šaunu, kad vis dar yra gyvenančių kaip senais gerais laikais! Gal galime jums padėti ar kuo nors pasitarnauti?
– Ne, ačiū, daviau sau žodį visą kelią nueiti pats.
– Gal galėtume paaukoti šiek tiek pinigų?
– Ne, aš miško vienuolis, mes visai nenaudojame pinigų.
– Aišku, bet kuo nors juk galime paremti? Gal maisto paimtumėte?
– Deja, ne. Tikriausiai žinote, kad miško tradicijos vienuoliai valgo tik kartą per dieną, o aš šiandien jau pasistiprinau.
– Būkite geras, nejau visai niekuo negalime pagelbėti?
– Na... Gal pepsio?
Taip ėjau dešimtis kilometrų vieną po kitos su kraujotakos sistemoje cirkuliuojančiais aštuoniais dešimt buteliukų pepsio ir mąsčiau, ar tai Buda turėjo omenyje, kalbėdamas apie šventą gyvenimą. Po kelių dienų pradėjo kaip reikiant lyti. Aš pasislėpiau nedidelėje pakelės maisto prekių parduotuvėlėje su kietai sumintos žemės asla. Viduje susiradau dėžę nuo limonado, kad galėčiau atsisėsti. Tarp buvusių viduje ir netoliese kilo šioks toks sujudimas. Čia buvo neįprasta pamatyti vakarietį miško vienuolį. Žmonės ėmė klausinėti daugybės dalykų:
– Kiek laiko buvote miško vienuoliu?
– Dabar jau septynerius metus.
– Aišku. O kiek laiko mokėtės?
– Na, viską sudėjus, šešiolika metų.
– Kiek turite brolių ar seserų?
– Tris brolius.
Po kiek laiko pradėjau įžvelgti klausimų valandėlės tendencijas. Viena vertus, jie užsirašinėjo visus mano atsakymus, antra vertus, atsakymai visada buvo skaičiai. Tai pasirodė šiek tiek keista. Paskui susiprotėjau: rytoj vyks loterija! Dažnas tailandietis tiki, kad medituojantys miško vienuoliai ir vienuolės turi sąsajų su antgamtinėmis jėgomis.
Po pusvalandžio lietus liovėsi ir aš galėjau tęsti kelionę. Netrukus sutikau malonios išvaizdos senyvą vyrą baltais drabužiais. Aš taip ir nepripratau prie pagarbos, kurią tailandiečiai rodydavo mums, vienuoliams, o kai tai darydavo vyresni žmonės, atrodydavo visai absurdiškai. Taip nutiko ir šį kartą, kai baltai apsirengęs vyras priėjo užkalbinti: „Ak, man neregėta laimė sutikti didžiai gerbiamą miško vienuolį. Gal garbusis pastaruoju metu regėjo įdomių sapnų? Gal kuriame nors buvo skaičių?“
Tas pagarbos ir savų interesų derinys tiesiog nenusakomas!
Kelionei įsibėgėjus sutikau jauną, stilingą motociklininką. Pamatęs mane, jis sustojo ir užkalbino:
– Vau! Vakarietis miško vienuolis, tokio dar nesu matęs! Nuvešiu, kur tik pasakysite!
– Ačiū, bet žinote, man tai tarsi dvasinė treniruotė. Pažadėjau sau nesėsti į jokį automobilį ir visą kelią iki vienuolyno nueiti pėsčias.
– Ak, paklausykite: pastaruoju metu prikrėčiau nemažai kvailysčių. Man reikia truputį pataisyti karmą. Gal galiu pavėžėti bent iki kito kaimo?
– Sorry*, nieko nebus. Sutikdamas sulaužyčiau pažadą.
* Angl. Atsiprašau.
Tada jis pažvelgė į mane ir paklausė:
– O tai nėra kiek savanaudiška?
Aš tik šypsojausi, bet jis neatlyžo:
– Nagi... Gal šimtą metrų? Nejau taip sunku? Tikrai negaliu pavėžėti šimto metrų?
– Deja, ne. Tuomet sulaužyčiau sau duotą pažadą.
Valandėlę patylėjęs jis ištarė:
– Tai gal greičio rankenėlę pasukti galite?
– Laisvai!
Aš priėjau prie jo motociklo ir valandėlę sukau greičio rankenėlę.
– Ačiū! Viso geriausio!
Taip galėjo atrodyti tailandietiškas gatvės budizmas.
Sugniaužtas kumštis, ištiestas delnas
Po septynerių metų Tailande buvau šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo beveik vien tik su vyrais. Vienuolių moterų ten buvo itin mažai. Deja, kaip ir daugelyje pasaulio religijų, budizme moterys turi ne visai tokias pačias galimybes kaip vyrai. Budizme joms sudarytos gal kiek palankesnės sąlygos nei kai kuriose kitose religinėse bendruomenėse, bet vis dar nėra geros. Ciniškoji mano pusė mano, kad vienas didžiųjų pasaulio religijų tikslų, atrodo, yra daugiau ar mažiau spausti moteris. Tai labai tragiška.
Budistinė miško tradicija, kuriai priklausiau, kaip sakyta, plisdama po pasaulį įsteigė ir vienuolių moterų ordiną. Jo centras buvo Anglija, ten įkurtas vienuolynas. Jis nebuvo idealus, bet gana geras. Kelias iš tų vienuolių moterų (ir vyrų iš to paties vienuolyno) buvau sutikęs joms lankantis Tailande. Man jos labai patiko.
Gyventi šalia vienuoliams ir vienuolėms atrodė daug duodanti patirtis ir daugeliu atžvilgių visiškai suprantamas dalykas. Vyrams ir moterims gyvenant lygiomis sąlygomis atsiranda tam tikra
pusiausvyra. Taigi į Angliją išvykau taip pat ir dėl šios, galbūt vienuoliui nelabai prideramos, priežasties – man patinka vienuolės.
Anglijoje kelios jų tapo nepaprastai geromis ir daug man reiškiančiomis draugėmis. Viena jų buvo Ajahna Thaniya – labai smulkaus kūno, bet itin stipraus vidaus moteris iš Naujosios Zelandijos. Ji viena iš trijų įžvalgiausių žmonių, kuriuos man teko sutikti gyvenime. Jai nereikėdavo klausti, kaip sekasi, – žinodavo vien pažvelgusi į mane.
Kitas būtent į šį vienuolyną Anglijoje viliojęs dalykas buvo mane tiesiog sužavėjęs abatas – vienuolis Ajahnas Sucitto. Jis buvo parašęs ir iliustravęs knygą, kurioje apibūdino ir analizavo pirmuosius Budos mokymus. Mano galva, tai padarė tiesiog nuostabiai. Mudu susipažinome dar Tailande, kur jis dažnai atvykdavo žiemomis. Net ir šiandien jis yra mano vienas artimiausių ir svarbiausių draugų.
Ajahnas Sucitto turi tai, ko reikia išties geram mokytojui, mentoriui ar bent jau draugui, – niekada neapgaunantį laiko pojūtį. Jam visada pavykdavo pasakyti tinkamą žodį tinkamam žmogui ir tinkamu laiku. Be to, pridėdavo didelę porciją meilės. Lengva priimti tokio žmogaus siunčiamą žinią, net jei jo tariami žodžiai liečia jautrias stygas.
Anglijoje buvome džiuginami tiek pusryčiais, tiek pietumis.
Už tai buvau labai dėkingas. Vienus vienuolyno pusryčių prisimenu itin gerai. Tuo metu buvau dar neseniai atvykęs. Mūsų
buvo daugiau nei penkiasdešimt: vienuoliai, vienuolės ir svečiai.
Drauge pavalgius, po daugybės „bet“ ir „jei“ pagaliau pavyko nuspręsti, kas ką darys tą dieną. Buvo triukšminga, reikėjo daug ką
nutarti: kas gamins maistą, plaus indus, pjaus žolę, rūpinsis gėlėmis, nuveš į ligoninę susirgusią vienuolę, palydės į odontologijos kliniką vienuolį, sutaisys traktorių, atneš malkų, sukapos jas ir prikraus katilą?
Tas erzelis trikdė. Tvarka ir požiūris Anglijoje man apskritai nelabai patiko. Aš atvykau iš pačių vienuolyno ištakų Tailande, aš žinau, kaip daroma tikrame miško vienuolyne! Anglijoje kartais būdavo elgiamasi nerūpestingai ir chaotiškai. Būdamas rimtas miško vienuolis aš niekaip negalėjau su tuo taikstytis. Taigi likau sėdėti dar valandėlę, neabejotinai kankinamas erzinančių minčių, kad tokia tvarka tikrai nėra verta miško vienuolyno vardo, kad stengiamasi nepakankamai, kad viskas turėtų būti geriau išblizginta, o čia esantiems derėtų labiau pasistengti. Žmonės pamažu
išsivaikščiojo iš salės, kol galiausiai likau tik aš ir mano mokytojas Ajahnas Sucitto. Gali būti, kad tą akimirką mano žiedinis raumuo buvo labiausiai sutrauktas visame Vakarų Sasekse. Ajahnas Sucitto
švelniai pažvelgė į mane ir ištarė: „Natthiko, Natthiko. Chaos may rattle you, but order can kill you.“ („Natthiko, Natthiko. Chaosas gali tave varginti, bet tvarka gali nužudyti.“)
Būtent. Aš vėl per stipriai suspaudžiau kumštį. Manau žinąs, kaip turi atrodyti visas pasaulis, o kai šis nepaklūsta, nesitveriu savame kailyje. Darausi mažas, sudėtingas, vienišas ir visą laiką kamuojamas minčių, kuriose pilna žodžio turėtų.
Jei atpažįstate, kad kartais taip nutinka ir jums, patariu išbandyti šį rankos judesį – kietai suspauskite kumštį ir vėl atgniaužę ištieskite delną. Tikiuosi, kad tas judesys taps priminimu sau patiems. Aš dažnai jį naudoju skaitydamas pranešimus ir per
meditacijas, nes jis aprėpia labai daug to, ką bandau pasakyti. Šis paprastas gestas puikiai iliustruoja, kaip galime paleisti tai, ko laikomės pernelyg įsikibę: daiktų, jausmų, įsitikinimų. Stipriai suspauskite kumštį, paskui atgniaužkite ir ištieskite delną.
Linkiu, kad sugebėtumėte gyventi šiek tiek mažiau sugniaužę kumštį ir daugiau ištiesę delną. Truputį mažiau kontrolės. Šiek tiek daugiau pasitikėjimo. Truputį mažiau aš turiu viską žinoti iš anksto.
Šiek tiek daugiau ateis laikas ir viskas paaiškės. Nuo to visiems bus daug geriau. Būtis neturi būti nuolatinis nerimas, kad bus ne taip, kaip mes norime. Nereikia stengtis būti mažesniems, nei esame.
Mes galime rinktis. Norime laikyti gyvenimą sugriebę už gerklės ar apkabinę?
Atgniaužkite kumštį kiek galėdami dažniau.
Paskutiniai metai versle prieš vienuolystę, AGA pagrindinis biuras, Kadisas, Ispanija, 1987 m. Nuotraukos autorė Miryam MacPherson
Žygyje Milfordo taku (Milford Track), Naujojoje Zelandijoje, 1989 m.
Falsterbu miesto parke, 1999 m. Nuotraukos autorius Björn Andrén
