Froidistiskai marksistiniai issu

RAIM UNDA VILIS S MILAŠI ŪN NORM ANAS AS

FROIDISTIŠKAI MARKSISTINIAI IR KONSERVATORIŠKAI ANARCHISTINIAI

SKRYDŽIAI ANT KUŠETĖS VIRŠ GEGUTĖS LIZDU VIRSTANČIO PASAULIO

vilnius 2012

UDK 159.964.2 Mi-182

© Raimundas Milašiūnas, 2012 © Vilis Normanas, 2012 © Leidykla VAGA , 2012 ISBN 978-5-415-02244-1

Turinys I skyrius

Kas mes, arba kodėl bijome būti nuoširdūs? / 8 II skyrius

Laisvė, ribos, tiesa ir abejonės / 58 III skyrius

Politika, tikėjimas ir kitos žmogaus silpnybės / 140 IV skyrius

(Ne)Žinojimo stebuklas / 202 V skyrius

Meilė ar protas – atsakymas į visus klausimus? / 254

7

Turinys

I skyrius

Kas mes, arba kodﾄ様 bijome bﾅｫti nuoﾅ｡irdﾅｫs?

vn:

Nežinau, nuo ko reikėtų pradėti ir kaip turėtų atrodyti „teisinga“ mūsų pašnekesio pradžia. Ilgai apie tai galvojau: kas mane verčia veltis į tokią avantiūrą? Viena vertus, pats pokalbis su Jumis savaime intriguoja ir yra įdomus, kita vertus, viskas, ką pasakome, mus demaskuoja. O ypač, kai kalbi su psichoanalitiku. Tačiau baimė „būti demaskuotam“ nėra didesnė nei troškimas diskutuoti.

Neabejotina, kad nesurežisuotas, atviras ir nuoširdus pašnekesys – jau vertybė, kurią reikia branginti.

Tačiau išeikime anapus tokių deklaratyvių frazių. Visai nebūtina pabrėžti pokalbio rimtumo ir svarbos, kad jis būtų prasmingas.

Turiu Jums daug klausimų, kurie, manau, rūpi ne tik man.

Psichoanalizė mūsų visuomenėje vis dar yra tokia pat mistifikuota ir sulaukia tiek pat kritikos, kaip ir filosofija. Taigi mes savotiškai esame iš dviejų „nepripažintų teritorijų“, kurios labai retai bando viena su kita susisiekti. rm: Man labai patinka tokia pradžia, tai yra tam tikras skaitytojo perspėjimas: ir su jumis, ir tarpusavyje kalbasi du žmonės, atstovaujantys ne tik „nepripažintom“ profesijom, bet ir tom, kurios kartais gąsdina paprastą pilietį. Žmogus juk yra būtybė, bijanti visko, kas nėra pažįstama ir kontroliuojama. Beje, 9

Kas mes, arba kodėl bijome būti nuoširdūs?

vn:

tai ir yra šiuolaikinės psichoanalizės, kuriai labai norėčiau savo požiūriu čia ir atstovauti, esmė. Mes siekiame saugumo, o saugumo pagrindas – žinojimas ir numatymas. Jei nežinau, tai jau tampa grėsminga. O juk filosofija ir psichoanalizė daugeliui atrodo keistos, nepažįstamos ir svetimos sritys.

Tad ir nuvertiname: „Visa tai nesąmonė...“ Kad ir kaip ten būtų, toks mūsų prisistatymas yra ir išlaisvinimas, nes jau dabar dalis skaitytojų gali viską mesti ir nepradėti gilintis į „nesąmones“... O tie, kurie pasiliks, manau, įvertins ne profesines subtilybes, bet nuoširdumą, nes ir filosofija, ir psichoanalizė man atrodo ne tik ir ne tiek mokslas, kiek menas. O menas juk yra nuoširdus menininko sielos dialogas su savimi ir skaitytoju, klausytoju, stebėtoju...

Aš dar šiandien gavau komentarą, kad filosofija yra nereikalinga, nes nesiekia praktinių tikslų. Psichoanalizės atveju kritika turbūt kitokia. Bet nesu apsėstas minties, kad kiekvienas turi filosofuoti. Dar daugiau – manau, kad tikrai ne kiekvienas žmogus yra toks stiprus, kad ryžtųsi suabejoti daugeliu tarsi „savaime“ egzistuojančių tiesų. Esencializmas apsaugo nuo neapibrėžtumo, netikrumo, dvejonių. Kita vertus, universitete mane visada erzindavo tas prievarta kemšamas „reikia susimąstyti“ arba „reikia mąstyti kritiškai“ stereotipas. Tuomet visada klausdavau: o kodėl? Ką man tai duos? Žinoma, tai būdavo vaikiškos provokacijos, bet jos turėjo aiškių tikslų – suprasti, ar žmogus, raginantis kažką daryti, žino, ką tai duos. Problema ta, kad niekada nesulaukdavau nuoširdaus paaiškinimo. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl filosofija atrodo tokia atstumianti – paaiškinimo, kodėl reikėtų ja domėtis, tarsi nėra. Kita priežastis, kodėl ir fi10

Raimundas Milašiūnas / Vilis Normanas

losofija, ir psichoanalizė yra „anapus domėjimosi horizonto“, mano galva, yra ta, kad pernelyg stipriai panyrama į sav(it) ą žodyną, norima ne pateikti žinias, bet jas pademonstruoti, parodyti, ką pavyko prievarta susikišti į galvą per studijas.

O kai pradedama kalbėti paprastai – kaip romane Sofijos pasaulis tai daro Josteinas Gaarderis, ką pabandė padaryti Fernando Savateris knygoje Gyvenimo klausimai ar Lucas Ferry paaugliams skirtame traktate Išmokti gyventi, – filosofija dirbtinai supaprastinama. Tuomet ji atrodo juokinga, jei ne apgailėtina. rm: Sutinku... Praktiniai tikslai ir yra tai, kas mums visuomet pakiša koją. Ir čia, matyt, šios epochos žymė, o kartu ir tragedija... Nieko nebestebina tai, kad žmonija šiandien eina savotišku savinaikos keliu, tačiau mažai kas susimąsto, jog tai yra ir praktinės naudos kelias. Turiu galvoje didžiuosius mūsų atradimus, neva palengvinančius žmogaus egzistenciją. Ar dar sugebėtume gyventi be vienokių ar kitokių technikos ir elektronikos priemonių? Siekiame pajungti sau gamtą, užvaldome kalnus ir vandenynus. Kitaip sakant, iš visko gauname naudos. O juk gamta nieko už dyką neduoda, o šiandien ir apskritai ima reikalauti atlygio, tirpdydama ozono sluoksnį, ledynus, šildydama atmosferą. Ir tai vis praktinės naudos paieškos... Bet tai jūsų sritis. Sutinku, kad žmogus nori žinoti kiekvieną situaciją ir ją valdyti, bet ne kiekvienas tai sugeba. O valdymas, visa ko numatymas yra saugumo pagrindas, todėl ir veržiamės viską pažinti ir kontroliuoti, išgauti tą praktinę naudą. Bet tuomet prarandame intuicijos jėgą, nebeleidžiame sau klysti, pasijusti silpniems. Kartu, matyt, atimame iš savęs ir galimybę būti „čia ir dabar“, o tai, 11

Kas mes, arba kodėl bijome būti nuoširdūs?

mano manymu, yra egzistencijos esmė. Net ir psichoanalizėje mes kartais per daug užsižaidžiame praeitimi ir joje tiesiog įklimpstame. Beje, šiandieninė psichoanalizė labiau verčia žmogų pajusti šios akimirkos, bendro buvimo su analitiku spalvingumą. Žodžiu, išmintis dažnai slypi jausme, pojūtyje, o ne mąstymo labirintuose. Ir vis dėlto nesutinku, kad mes, psichoanalitikai ir filosofai, kalbame pernelyg sudėtingai. Tas žargonas – tai vidinio naudojimo sritis, kuri neskirta paprastam žmogui. Nors gal jūs manysite kitaip... vn: Tiesą pasakius, ir aš nežinau, ką reiškia būti „čia ir dabar“.

Labai norėčiau platesnio paaiškinimo. Beje, Jūs kalbate labai panašiai kaip Martinas Heideggeris, kuriam norėjosi visus sugrąžinti į „čia ir dabar“ išgyvenamą būtį, norėjosi atgrasinti nuo nežabojamo technologinės pažangos troškimo. Jis nuėjo taip toli, kad savo noru atsisakė civilizacijos malonumų ir apsigyveno kažkokiame kaime. Visa tai puiku. Galime išmesti visą technologizuotą pasaulį ir grįžti „atgal į gamtą“.

Bet čia norėtųsi prisiminti psichoanalitiką Jacques’ą Lacaną ir jo teoriją apie Tikrovę, kuri sukasi apie tuštumą. Jūs teigiate, kad mąstymas tarsi užgožia jausmus, išstumia juos ir panardina mus į labirintą, iš kurio nėra kitos išeities, kaip tik „pojūčiais“ atrandama būtis. Ar gerai supratau? rm: O aš ir nesakau, kad turime atsisakyti technologijų ir grįžti „atgal į gamtą“. Mano požiūris susijęs su ribų suvokimu – juk galime jaustis viską valdantys ir beribiai ir taip sugriauti ir gamtos, ir žmonių santykių, ir savo pusiausvyrą.

Lygiai taip pat manau, kad turėtume priimti mąstymo ir jausmų pusiausvyrą, o ne eskaluoti proto pranašumą prieš jausmus ir juos nuvertinti. Niekuomet nesutiksiu su požiū12

Raimundas Milašiūnas / Vilis Normanas

riu „pasikliauk protu, bet ne jausmais“. Kartais sakau, kad davęs žmogui protą Dievas kaip reikiant papokštavo. Mat protas – ne tik progreso variklis, bet ir priemonė viskam įvilkti į racionalizavimo rūbą ir taip sukurti pačius gudriausius gynybos prieš vidinius išgyvenimus ir savęs pažinimą mechanizmus. Tuomet, užuot pažinę savo liūdesį susidūrę su netektimi, imame protingai aiškinti, kad liūdesys nieko neduoda, jis tik apsunkina patį žmogų ir aplinkinius ir t. t.

O man atrodo, kad liūdesys ir ašaros yra būtinybė – kaip mechanizmui reikia tepalo sėkmingai veikti, taip ir mums reikia ašarų savo sielai suvilgyti... Štai ką vadinu drąsa būti „čia ir dabar“ ir pažinti save visą – nuo proto iki paties giliausio jausmo... vn: Bet juk tos ribos – sąlyginis dalykas. Kas gali pasakyti, kur riba? Beje, čia susiduriame su visiška antinomija: vadovaujantis protu, neįmanoma pasakyti, kur yra to paties proto riba. Protą kritikuojate tuo pačiu protu. Vis dėlto supratau, ką Jums reiškia „čia ir dabar“. Nors nesu tikras, kad galėčiau įsivaizduoti, kas yra mąstymo ir jausmų pusiausvyra? Žmogus paprastai neatsisako nei proto, nei jausmų, bet kai reikia priimti konkretų sprendimą, dažniausiai akivaizdu, kuri pusė laimi. Nors mums norėtųsi teigti, kad tai bendras „proto ir jausmų“ sprendimas. Ar taip būna? rm: Pradėsiu nuo antros klausimo dalies. Jūs visiškai teisus, kad kažkuri pusė – protas arba jausmai – priimant sprendimus laimi. Kartais mes ilgai mąstome ir gerokai save pakankinę nusprendžiame, o kartais sprendimus priimame impulsyviai, o jau kankinamės paskui... Juokauju, nors tikrai esame linkę į savigraužą ir bet kokį sprendimą laikome blogu, tai 13

Kas mes, arba kodėl bijome būti nuoširdūs?

yra svarstome ir svarstome: „O gal reikėjo taip... O gal būtų geriau kitaip...“ Esmė ta, kad kažkuria savo savasties dalimi visuomet naudojamės daugiau, nors sąmoningai apie tai ir nesusimąstome. Bet esu matęs žmonių, kurie kurią nors savo pusę tam tikru metu tarsi tiesiog sunaikina: kartais priešais mane sėdi „robotas“, neleidžiantis jokiam jausmo spinduliui prasibrauti pro paviršių, o kartais imu manyti, kad matau žmogų, neturintį nė kruopelytės racionalaus proto – viskas tik jausmai... Žodžiu, taip būna. Bet turbūt sutiksite, kad nebandau paneigti nei vieno, nei kito komponento. Reikia abiejų, bet pagaliau nustokime aiškinti, kad jausmai tik trukdo, neva protas yra visa ko pagrindas. Taip ir prigyvename abejingumą, santykių šaltumą ir visa ko naikinimą dėl civilizacijos. O dėl ribų – manau, žinome jas patys. Nesąmoningas žinojimas – štai jėga, kuri mums atsako į daug klausimų. Tik ne visuomet tą žinome... O beje, ar jums neatrodo, kad būtent filosofija ir pabrėžia proto viršenybę prieš visa kita? Gal jūs ir skatinate tą technokratinės visuomenės raidą, kurią, regis, abu dabar kritikuojame? vn: Nežinau, iš kur tas mitas, kad filosofija pabrėžia proto viršenybę. Gal Jūs atsakysite? Jau labai seniai filosofai yra nuvaikavę protą. rm: Man žiauriai patinka klaida, kurią dabar padarėte. Jūs pasakėte, kad filosofai protą ne nuvainikavę, bet nuvaikavę... Gal atsakytumėte, ką tai galėtų reikšti? Ar tik nenorėjote pasakyti, kad protas – suaugusiojo prerogatyva, todėl reikia jį vertinti rimtai ir nepaversti vaikišku kad ir jausmo atitikmeniu?

Tuomet jūs tik patvirtintumėte, kad filosofui protas – esmė ir viršenybė, o man nebereiktų atsakyti į šį klausimą...

14

Raimundas Milašiūnas / Vilis Normanas

vn:

Suprantu, kad norite čia įžvelgti kalbos riktą, bet VISI FILOSOFAI YR A VAIK AI! Turi, kaip sako Fédérickas Beigbeder, į tai, kas nenormalu, žiūrėti ramiai, o į tai, kas normalu, žvelgti su nuostaba. Protas turi ilgą istoriją. Bet aš jau antro romano viršelyje pareiškiau, kad esu beprotis. Pagalvokime racionaliai, kas yra protas? Tai paprasčiausia ideologija. Protas niekada nėra „pats savaime“. Jis visada jau yra įvilktas į tam tikrą struktūrą, kuri diktuoja, kaip jis turi veikti. Norėdamas išvengti prievartos – o to siekė visi filosofai – pirmiausia turi abejoti protu. Beje, tokie filosofijos genijai kaip Friedrichas Nietzsche, Georges’as Bataille’is taip stipriai suniokojo racionalizuotą protą, kad jį reabilituotų nebent Jėzus Kristus, kuris, beje, vertinant iš šiandienos perspektyvos, ne tik nekalbėjo protingai, bet kalbėjo parabolėmis, trumpai tariant – kaip tikras pamišėlis. Nejuokauju. rm: O parabolės ir palyginimai, deja, mūsų nūdienos visuomenei tampa dažnai neįkandama užduotimi... Ir tuomet labai lengvai suteikiame bepročio vardą tam, kuris bent kiek nuo mūsų, tai yra daugumos, skiriasi ar kalba nesuprantamai... vn: Manau, reikia skirties tarp „originalu“ ir „nesuprantama“.

Nes nebūtinai tai, kas originalu, yra nesuprantama, ir nebūtinai tai, kas nesuprantama, yra originalu. Bet kad nepataikantys į globalų common sense atstumiami – sutinku. Ir taip yra dėl to, kad nesuprantamumo negalima parduoti.

Grįžkim prie jausmų. Ar tikrai būtį rasime jausmuose? Beje, tas pats Heideggeris puikiai suvokė, kad problema ne išorinis pasaulis, o mūsų mąstymas – jo tiesiog negalima atsisakyti. Galima jį keisti, bet visi mūsų pojūčiai susiję su kalba.

15

Kas mes, arba kodėl bijome būti nuoširdūs?

Jis bandė laužyti kalbą, bet jam nieko neišėjo. Neįmanoma išmesti mums visuomenės įdiegto „techninio proto“. rm: Jūs visiškai teisus. Mums reikia visko. Ir nieko neatsisakykime, priešingai – kuo daugiau įsileiskime. Bet būkime nuoseklūs: jei sakome, kad nereikia atsisakyti mąstymo, tai pripažinkime, kad privalome išsaugoti ir jausmus. Beje, kalba čia būtina – nuolat matau, kaip savo jausmus įvardijęs žmogus ima jaustis kitaip, geriau. Žodžiu, aš už vienybę ir pusiausvyrą – nė vienas kraštutinumas dar nieko gero niekam nedavė. Jūs sakysite, kad jausmų valdomas žmogus – „isterikas“, tuomet aš sakysiu, kad mąstymo persunktas yra ne kas kitas, kaip „robotas“... vn: Ne, aš nesakysiu, kad toks žmogus isterikas, nes nežinau, ką šitas žodis reiškia. Kaip ir nesakysiu, kad tik mąstantis žmogus yra robotas, – mąstyti neįmanoma be emocinio krūvio, tai yra įrodę neurobiologai. Beje, kur sakiau, kad reikia atsisakyti jausmų? rm: Nesiginčysiu, nesakėt. Tiesiog jaučiuosi, lyg būčiau pernelyg įsitraukęs gindamas jausmus. Bet man iš tiesų knieti pasakyti, kad filosofija protą garbina labiau nei jausmus... vn: Filosofija nieko negarbina. Tarkim, fenomenologija visą dėmesį skiria patirčiai... Tačiau filosofiją sunku apibendrinti, tai tuščias reikalas, nes skirtingos mokyklos, skirtingi mąstytojai pabrėžia skirtingus dalykus. rm: Beje, ir psichoanalizėje sutiksime gausybę mokyklų, kurių vieni atstovai jums pasakys, kad tikroviškas santykis yra niekas, o svarbiausia – fantazijos ir varos. O kiti pabrėš, kad svarbiausia patirtis, kuri kyla iš tikroviško santykio. vn: Bet juk tai puiku. Alternatyvų, kuo daugiau alternatyvų!

16

Raimundas Milašiūnas / Vilis Normanas

rm:

O aš ir nesakau, kad tai yra blogai. Tiesiog ne visuomet esame pasirengę priimti kitokią nuomonę ir, kaip jau minėjau, išvadiname kitą bepročiu... Jūs sakėte, kad pats pasivadinote bepročiu vienos iš knygų viršelyje, ir aš esu patyręs panašų nutikimą, tik pasivadinti pats nespėjau, nes tą už mane padarė viena garbi kolegė, nesuvokusi, kad priešinga jos nuomonė dar nerodo problemiškumo. Beje, psichiatrams ir psichoanalitikams netgi būdinga diagnozuoti gatvėje sutiktą žmogų ar net savo kolegą, jei tik šis mąsto kitaip... vn: Kai žmogų pavadina bepročiu, visada aišku, kad kalbama ne apie proto negalią, bet apie kitaip nei visų dirbantį protą. Juk nebuvote pavadintas kvailiu. Beprotis – tai taip originalu.

Grįžtant prie proto temos: sutinku, kad „techninis“, o tiksliau – racionalizuotas kapitalistinis protas yra savinaikos priemonė, bet problemų matau visai kitur: tai alternatyvų nebuvimas. Pasaulyje nuolat moralizuojama apie žalą, kurią žmogus daro gamtai, bet niekas nepasako, ką turėtume daryti kitaip? Mums, žinoma, nereikia kurti „vadovėlio kaip gyventi“, bet galime kartu pamąstyti, ką būtų galima pakeisti. rm: Vis tiek manau, kad nebūtina ko nors keisti, tačiau būtina save riboti. Riboti savo apetitą ir nesąmoningą siekį užvaldyti viską. Protas yra jėga, tačiau beribis protas – jau beprotybė. Psichoanalizėje kalbama apie įvairius asmenybės tipus, lygius. Vienas jų, atskiriantis sveiką žmogų ar neurotišką asmenybę, yra vadinamas ribine asmenybe. Pats pavadinimas sako, kad šis žmogus turi problemų dėl ribų. Paprastai jis neranda aiškių savasties ribų arba nėra jų sukūręs vaikystėje. Kitas žingsnis po ribinės asmenybės – jau psichozė. Tai, 17

Kas mes, arba kodėl bijome būti nuoširdūs?

matyt, geriausias atsakymas, ko žmogui reikia siekiant išvengti beprotiško vartojimo ir savęs sunaikinimo, – ribų... vn: Raimundai, klausiu tiesiai: kas nustato ribas? Man būtų velniškai įdomu sužinoti, kada imti save riboti? Būtent verifikacinis momentas čia yra įdomiausias. Visi suprantame, kad reikia save riboti, problema, kad tai nėra patirtinis dalykas.

Turime „numatyti“, kur sustoti. Protu nuspręsti, kur mūsų proto ribos. Mąstymo antinomija? Bet Jūs teigiate – ne! rm: Mes kalbame apie skirtingus dalykus. Jūs sakote „riboti“, „numatyti, kur sustoti“, ir tai aiškus sąmoningos psichikos, arba proto, veiksmas. O aš kalbu apie savasties ribas, kurios su protavimu ir sąmoningumu siejasi tik tiek, kiek spalvingame piešinyje įsikomponuoja kokia nors viena spalva. Ir tos ribos yra visame kame: ir sąmonėje, ir pasąmonėje, ir asmenybėje apskritai. Tai ne tik gebėjimas „numatyti“, kur sustoti, bet ir gebėjimas atskirti save nuo kito, nesusilieti ir netapti priklausomam. Taigi ribas nustatome patys augdami, bendraudami su tėvais, mokytojais ir draugais. vn: Kitaip sakant, tos ribos yra visuomenės primetamos... rm: Arba ne. Kaip pažiūrėsi: tėvai labai priklauso nuo visuomenės normų ir stengiasi tai perduoti vaikams. Bet jų vidiniame pasaulyje yra jų tėvų įspaudų, ir t. t. Vaikas, beje, renkasi, kaip reaguoti ir kokius sprendimus priimti. vn: Pakalbėkime apie priešpriešą protui. Filosofai dažniausiai siūlo patį primityviausią variantą – estetinį pasitenkinimą.

Neva, nėra kaip daugiau ištrūkti iš mąstymo vergijos. Na, dar esama tokių utopijų kaip socializacija ir panašiai, bet juk tiesa kitokia – kad pabėgtų nuo „techninio“ proto, žmogus viską investuoja į malonumus. Užtenka perskaityti vieną 18

Raimundas Milašiūnas / Vilis Normanas

Michelio Houellebecqo romaną, ir supranti, kad alternatyva protui yra bestiariškumas. Šiuo terminu filosofai įvardija žmoguje tūnančią bestiją, kuri yra tarsi racionalaus mąstymo antipodas. Ši dichotomija, mano manymu, yra didžiausia tragedija. Nes, kad ir ką pasirinktum, – tai garantuotas susinaikinimas. Bet ar yra alternatyvų? Nes alternatyva negali būti variantas „tarp“ – šiek tiek proto, šiek tiek malonumų. Šiuo atveju tai ne alternatyva, nes renkamasi tik iš tų pačių variantų. rm: Skamba liūdnokai. Jei remsimės klasikine tradicija, irgi gana pesimistiškai turėsime tarti, kad anapus racionalaus proto telieka tamsiųjų pasąmonės jėgų ir instinktų valdomas žmogus, tesiekiantis vieno – malonumo. Sigmundas Freudas ir sakė, kad mes funkcionuojame malonumo principu, ir tik tikrovės principas, tai yra vidiniai cenzoriai, vadinamasis Superego, ar išorinė tikrovė, tegali suvaldyti vien pasitenkinimo siekiantį žmogų. Tai ir yra garsioji psichoanalizės varų teorija, sakanti, kad ir agresija – dvi vienos monetos pusės – lemia mūsų kasdienį gyvenimą. Ir tik protas tegali kažką keisti. Bet šiandien sakome, kad varos nėra tik šios – mus valdo ir intersubjektyvioji, tai yra ryšio, savęs pamatymo kito žmogaus akimis, vara. O ji tikrai niekaip nesisieja vien su primityviuoju Id, siekiančiu tik malonumo. Mums reikia santykio su kitu žmogumi ne tik malonumui (to neneigsiu), bet ir savasčiai sukurti bei jausmams išgyventi. vn: Suprantu, kad psichoanalizė siūlo pamatyti save Kito akimis, siūlo santykį su Kitu kaip visa ko pagrindą, ir taip, tai galima vadinti menu. Kažkuria prasme ir filosofija – menas, bet jos išeities taškai visai kiti: tikrosios „susimąstymo“ ir „kritinio 19

Kas mes, arba kodėl bijome būti nuoširdūs?

mąstymo“ priežastys toli gražu nėra nepraktiškos ar meniškos. Man – atsiejant tai nuo universitetinės veiklos – jos visų pirma yra gilesnio gyvenimo pažinimo šaltinis. Manau, kad psichoanalizė siekia to paties, ar klystu? Bet čia klausimas mums abiem – ką duoda gilesnis gyvenimo pažinimas? Kodėl šiandienos žmogui, kuriam svarbiausia – net neabejoju – yra laimė, reikėtų siekti kažko, kas gali tą laimę sugriauti?

Juk ne paslaptis, kad filosofija toli gražu nespinduliuoja optimizmu. Ar psichoanalizėje gilesnis savęs pažinimas visuomet suteikia tik teigiamų emocijų? rm: Jokiu būdu. Psichoanalizė toli gražu nėra susijusi vien su teigiamomis emocijomis. Man nuolat tenka pacientams parodyti, kad šiame kabinete jie nebus glostomi ir raminami. Mat daugelis įsivaizduoja, kad psichoanalizė, kaip ir psichoterapija, skirta žmogui paguosti. Tiesos čia yra, tačiau paguoda nėra vien sakyti gera. Kartais tenka guosti, parodant neadekvačius žmogaus funkcionavimo būdus, o tai skausminga.

Neretas supyksta ir išeina, o tai, matyt, irgi rodo nesugebėjimą priimti savo silpnumo. Maža to, per psichoanalizę stengiamės kuo giliau pažvelgti į žmogaus vidų, o tai jau savaime reiškia, kad bus atskleistas ir visas tas purvas, kurį taip kruopščiai bandome paslėpti po gražia kauke... Tai, matyt, verčia sutikti ir su jūsų minėto „kritinio mąstymo“ būtinybe.

Vis dėlto nesutikčiau, kad kritinis mąstymas būtinai verčia žmogų keistis. Anaiptol – pamąstęs kritiškai, jis gali imti bėgti kuo toliau nuo savo atradimų. Štai čia ir reikia pajautos, išgyventi „čia ir dabar“ akimirką. Tai juk ne vien mąstymas.

Ir menas čia atras savo vietą... Beje, protas ir išmintis man irgi nėra tas pats...

20

Raimundas Milašiūnas / Vilis Normanas

vn:

Tai neskamba labai optimistiškai, apie filosofiją galiu pasakyti tą patį: diduma jos – labai pesimistiška ir niūri. Ir aš neimsiu teigti, kad susimąstęs apie pasaulį žmogus taps laimingesnis. To greičiausiai nebus. Filosofijos tikslas – tai vien mano interpretacija – yra ne tiek padėti susimąstyti ir ugdyti kritinį mąstymą, bet, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, padėti pačiam rinktis savo gyvenimą. Žinia, tai tikrai daug sunkiau, nei plaukti pasroviui. rm: Šiuo atžvilgiu psichoanalizė yra labai panaši. Jau sakiau, kad psichoanalizėje nuo per didelio susimąstymo žmogus gali pasistengti kuo greičiau pasprukti. O tam, kad jis rinktųsi savo gyvenimą, vien mąstymo negana. Froidiškoji tradicija ilgokai į žmogų žvelgė kaip į prieštaringų, konfliktiškų jėgų sandūrą, kurią suvaldyti ir būtų svarbiausias mūsų tikslas.

Bet jau vien tų jėgų įvardijimas sukėlė niūrumo bangą – kas gi galėjo džiūgauti sužinojęs, kad psichoanalitikų atskleistas vaikų seksualumas ar mirties instinktas yra tokia pat tikrovė kaip artimo meilė ar atjauta? Vis dėlto manau, kad didžiausias tokio pesimizmo kaltininkas – neigimas. Mat kuo daugiau ką nors neigiame, tuo labiau visa tai randa kitų kelių pasireikšti. Gal taip ir nuslopintas seksualumas virto šiandien mus užliejusia pedofilijos banga? Nors čia tikrai galėtume diskutuoti ir apie kitas priežastis. Bet teigiu, kad pažinęs pasaulį žmogus gali lengviau priimti ir savo tamsiąsias puses bei jas suvaldyti. Tik nereikia visko supaprastinti – ir man pacientai neretai sako: „Na gerai, aš dabar suprantu, ir kas toliau?“ vn: Pažinimas, be abejo, nepadeda išspręsti problemų. Tai nuolatos kiekviename romane pabrėžia prancūzų literatūros 21

Kas mes, arba kodėl bijome būti nuoširdūs?

žvaigždė Beigbeder: jis puikiai suvokia visas savo problemas ir gali jas įvardyti, bet jam trūksta alternatyvų. Jų, regis, trūksta ir mums. Ir ką Jūs sakote pacientui, po žodžių: „Na gerai, aš dabar suprantu, ir kas toliau?“ rm: Tai ne humoras, bet neretai atsakau jo paties klausimu: „Na, ir kas gi toliau?“ Aš niekada jam nežadėjau, kad, ką nors naujo atradęs, jis savaime ims keistis. Anksčiau psichoanalitikai teigdavo, kad įsisąmoninimas yra visa ko panacėja. Suvokęs simptomo kilmę, žmogus turėtų tiesiog jo atsikratyti. Deja, deja... Man atrodo, kad suvokimas – tik pirmas žingsnis. Prisilietęs prie pasąmonėje slypinčio fakto, gali tik imti svarstyti apie alternatyvas. Ir tik paskui turi imtis kurti naujus vidinius modelius, galinčius pakeisti senuosius. Taip, matyt, ir nūdienos žmogus. Niekas man negali pasiūlyti alternatyvos senajam gyvenimui. Aš pats turiu ją rasti. Mes vis dar kabinamės už „socialistinio proto“: duok, pasakyk, padaryk už mane... vn: Suprantu, kad tai ne humoras, bet ir aš nejuokavau. Tik labai įdomu, nuo ko ir kaip prasideda paties žmogaus naujo vidinio modelio kūrimas? Kas tai yra? Jeigu noriu susikurti naują veikimo mechanizmą, ar galiu tai tiesiog sugalvoti? Psichoanalizėje tai galbūt kuriama padedant psichoanalitikui. O ką daryti be jo? Dar galėčiau sugalvoti, kaip sukurti kokią nors propagandą, kad žmonės elgtųsi vienaip ar kitaip, bet neįsivaizduoju, kad pats ja patikėčiau... rm: Na štai, ne veltui sakau, kad filosofai vis apie protą... Kaip galima sąmoninga valia sukurti vidinį modelį, kuris yra ne tik protavimas, bet ir gyvenimo būdas, nesąmoningi sprendimai apie save, kitus ir aplinkinį pasaulį apskritai? Juk savo pamatinius vidinius modelius kuriame pagal santykius su 22

Raimundas Milašiūnas / Vilis Normanas

mama, ir juk ji mums nepraneša: „Dabar aš kursiu bendravimo su kitu žmogumi modelį...“ Lygiai taip pat negalime vien sąmoninga valia pakeisti savo gyvenimo būdo, troškimų ir fantazijų. Tai tik bendravimo su aplinka ir naujoviškos patirties rezultatas. Žinoma, be įsisąmoninimo nieko nebus. Kaip išmokstame vairuoti automobilį? Pirmiausia turime suprasti, kaip tai daroma, o paskui viskas vyksta jau automatiškai.

Taip ir vidiniai modeliai: pirma turime suprasti, kas mums negerai, o paskui turime bandyti kažką keisti, kol galiausiai viskas virsta automatika. Žinoma, kito žmogaus buvimas, jo palaikymas, refleksija yra labai reikalingi pokyčiams.

Jūs teisus, sakydamas, kad psichoanalitikas paprastai ir yra mūsų atspindys, jo padedami mes pamatome savo iškreiptą paveikslą. Bet mes bendraujame ir su kitais žmonėmis, ir kartais pastebime, kad niekur toli šis santykis nenuves. Propaganda čia neduos nieko, nors jei ja patikėsime ir imsime kartoti jos siūlomą gyvenimą, nepajusime, kaip vieną dieną jis taps kasdienybe. Bet jei greta bus žmogus, kuris parodys, kaip jam patinka mūsų naujas požiūris, mes irgi nevalingai imsime jį įkūnyti... vn: Labai sunku įsivaizduoti, kaip tai vyksta. Jeigu pasiduodame jausmų tėkmei ir paverčiame savo bendravimo modelius automatiškus, tuomet kaip tik prarandame dalį savasties.

Kažkaip keista, kad formuojant tuos modelius tarsi iškrinta proto vaidmuo, o juk kalbėjome apie dermę... rm: O kas sakė, kad proto vaidmuo iškrenta? Juk sakiau, kad pirmiausia žmogus turi prisiliesti prie patirties aspektų, kurie yra keistini. Ir tą lemia sąmoninga proto veikla. Tik vėliau prisideda bendravimas ir nesąmoninga komunikacija.

23

Kas mes, arba kodėl bijome būti nuoširdūs?

vn:

Tada Jums toks klausimas: ar psichoanalitikas nėra „vadovas“? Ko išties psichoanalitikas siekia iš paciento? Gal žmones gąsdina tai, kad ir filosofai, ir psichoanalitikai tarsi prisiima „aukštesnių“ už kitus vaidmenį? Beje, daugelis filosofų tai ir daro. Ir man gėda dėl jų. Viena iš pačių nuoširdžiausių ir man labiausiai įstrigusių filosofijos pamokų yra iš Karlo R. Popperio stovyklos: jis sako, kad daugiausia, ką galime padaryti, tai sumažinti kitų žmonių kančias. Jis triuškina visus didžiuosius filosofus, kūrusius sistemas, kuriose aiškiai šviečia jų kūrėjų tikslas įrodyti savo pranašumą. Beje, Popperio mintis labai primena Freudo mintį, kad „psichoanalizė – tai gydymas meile“. rm: Nepamirškime ir to paties Popperio minties, kad psichoanalizė – tai paprasčiausias pseudomokslas, nes ji visuomet ras tik jai patogių paaiškinimų. Pamenu, Amsterdame vienas psichoanalizės mokytojas pasakojo, kaip Popperis pagrindė šį teiginį. Jis sakė, kad bandydamas įrodyti, jog visos gulbės yra baltos, mokslininkas ieškos bent vienos juodos, o psichoanalitikas ras dar vieną baltą gulbę ir ims garsiai šaukti, kad visos jos yra tik tokios. Manau, kad daugeliu atvejų jis teisus, jei sutiksime, kad mes vis tebegyvename XX amžiaus pradžioje, o psichoanalizė – tai tik Freudas ir niekas daugiau.

Bet taip seniai nėra, nors psichoanalitikai patys kartais prisiimdavo visažinių vaidmenį ir imdavo naudotis mano jau minėtu neigimo fenomenu. Vietoj ginčo ar diskusijos jie tapdavo visažiniai ir nematė reikalo kalbėtis su „neišmanėliais“. Mes, beje, taip supriešinome save ne tik su filosofais ar tiesiog žmonėmis iš gatvės, bet ir su kolegomis iš kitų psichologijos mokyklų. Aš ir pats esu matęs, kaip, paminėjęs 24

Raimundas Milašiūnas / Vilis Normanas

savo susidomėjimą kitokia psichologijos teorija nei psichoanalizė, iš savo profesijos brolių sulaukdavai atlaidžios šypsenėlės... Matyt, iš čia ateina ir jūsų minėtas „vadovo“, nors tiksliau įvardyčiau – „vado“ fenomenas. Na štai, bet XXI amžiaus psichoanalizė sako, kad psichoanalitikas ir jo pacientas yra lygiaverčiai partneriai, kurių vienas pranašesnis tik tuo, kad žino žmogaus funkcionavimo dėsnius ir gali padėti antram juos pažinti savyje. Pakartosiu: pažinimas nėra vien apmąstymas, bet ir jausminis išgyvenimas, kuris galimas tik empatiškoje aplinkoje. Tad čia sutinku su teiginiu, kad psichoanalizė – gydymas meile. vn: Popperis psichoanalizės nelaikė mokslu, nes ji netilpo į jo mokslinės filosofijos teoriją, kur kiekvienas mokslas remiasi falsifikabilumo principu. Beje, ir šiandien tie, kas dėsto jo mokslines teorijas, labai skeptiškai vertina psichoanalizę.

Bet... Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tai dirbtinė poza, po kuria slypi visai kitokie jausmai. Viena vertus, tokie žmonės neišmano psichoanalizės, kita vertus, kai neišmano ir neigia, kyla įtarimas, kad kažko bijo... Filosofai daug labiau nei psichoanalitikai jaučiasi visagaliai. Ir ne tik galintys viską paaiškinti, bet dar ir pasakyti, kur yra riba, už kurios jau nieko nepaaiškinsi. Tai vaikiška. Dar Honoré de Balzacas yra puikiai pasakęs: „Pripažinęs savo silpnumą žmogus tampa stipresnis.“ Taip ir čia: tie, kas laikosi dogmatiškų pažiūrų, iš esmės jaučia, kad, vos tik jomis suabejos, atsivers praraja. rm: Baimė, neigimas – visa tai vienos šakos vaisiai. Kartais iš baimės tampame agresoriais ir imame naikinti kitą, o kartais nutaisome abejingą miną ir sakome, kad nieko bloga nevyksta, 25

Kas mes, arba kodėl bijome būti nuoširdūs?

kad mums viskas yra tas pats ir panašiai... O iš tikrųjų geriau būtų prisipažinti klydus, atverti akis ir pamatyti savo trūkumus. Juk sakiau, kad ką nors pakeisti galime tik prisilietę prie pasąmonėje slypinčio fakto, o ne tvirtindami, jog „viskas gerai“. Beje, manau, kad mūsų profesijos labai palankios neigti. Mus visi kritikuoja, vadina atgyvenomis. Nežinau, kaip jums, bet man net kyla mintis, kad psichoanalizės atveju yra lengviau, nes bent jau galime gydyti, o jums, filosofams, gerokai sunkiau, nes vis reikia žmonėms aiškinti, kuo galite būti naudingi. Čia ir vėl praktinės naudos klausimas... Bet jei mūsų niekas nespaustų ir leistų patiems įvertinti savo trūkumus, manau, tai duotų gerokai daugiau naudos. Ir gal tada mažiau kiltų pagundų auklėti ir mokyti kitus. Beje, gal norite dabar žmonėms paaiškinti, ką iš esmės filosofas veikia šiame technokratiniame daiktų pasaulyje? vn: Negalėčiau paaiškinti „iš esmės“, nes esu „per mažas“ tokiam aiškinimui. Tegul tai daro profesoriai. Dauguma filosofų tiesiog dirba akademinį darbą. Bent jau Lietuvoje kitokio jų „pritaikymo“ nežinau. Vakarų pasaulyje egzistuoja „viešųjų intelektualų“ kasta. Tai žmonės, nesėkmingai bandantys palaikyti pasaulyje common sense. Beje, kokie yra garsiausi nūdienos psichoanalizės atstovai? Ar egzistuoja toks reiškinys, kaip „viešas psichoanalitikas“? rm: Matyt, „viešus“ psichoanalitikus jūs pats jau paminėjote: Slavojus Žižekas, Julia Kristeva... Kiti tikrai nepretenduoja pasirodyti viešai su savo gyvenimo modeliais, nors manau, kad, nori nenori, tokie tampa. Po karo nutiko taip, kad to meto psichoanalitikas Johnas Bowlby sukūrė naują požiūrį į žmogaus psichiką, kuris rėmėsi prisirišimo prie motinos 26

Raimundas Milašiūnas / Vilis Normanas

vn:

samprata. Jis teigė, kad bet kokia atskirtis nuo jos žaloja vaiką ir lemia jo pamatinio saugumo praradimą su visais iš to išplaukiančiais padariniais: ir emocinėmis, ir mąstymo, tiek sveikų vidinių modelių sukūrimo problemomis. Psichoanalizės pasaulyje tai įsitvirtino kaip prisirišimo teorija, tačiau padarė nemažą įtaką ir viešajam gyvenimui. Pavyzdžiui, anglai, pasirodžius Bowlby straipsniams, ligoninėse įvedė naują tvarką, pagal kurią joks vaikas nebūdavo gydomas motinai nesant šalia. Beje, įdomu tai, kad prisirišimo teoriją adaptavo ir kitos psichologijos kryptys, o to laikotarpio psichoanalitikai vos „neišmetė“ Bowlby iš savo rato – mat teorija ne apie vidinius su fantazijomis susijusius psichinius ryšius, bet labiau apie išorinius tikroviškus žmonių santykius. Ir šiandien dar galite sutikti mūsų srities fundamentalistų, kurie jums bandys įrodyti, kad viskas slypi viename žmoguje, jo fantazijose ir troškimuose, bet neigs, kad tai priklauso nuo tikroviško santykio su kitais žmonėmis. Bet šio laikotarpio psichoanalizės autoritetai, tokie kaip Peteris Fonagy, Glennas Gabbardas, Lewisas Aronas ir kiti, jums pasakys, kad mes matome pasaulį per savo vidinius „akinius“, bet juos išsitraukiame vis tiek susidūrę su konkrečiu žmogumi ir reaguodami į jo elgesį, mąstymą ar jausmus. Beje, yra juk filosofų, kurie niekada to nepripažins, sakydami, kad objektyvi tikrovė neegzistuoja... Ir dar vienas klausimas: man vis dėlto atrodo, kad filosofija už individualizmą, o kaipgi į tai integruoti santykius su aplinkiniais ir jų įtaką individui?

Raimundai, nežinau, kodėl manote, kad filosofija yra „už“ kažką? Objektyvios tikrovės tikrai nėra. Bet filosofai nei už individualizmą, nei už socializaciją. Svarbiausia, kad vienas 27

Kas mes, arba kodėl bijome būti nuoširdūs?

ar kitas dalykas būtų pasirenkamas laisva valia. Labai banaliai tariant – filosofija už laisvą pasirinkimą. rm: Ši vieta mus labiausiai skiria, nors, manau, gal tai terminų klausimas. Aš teigiu, kad esama subjektyvios tikrovės, bet ji visuomet žvelgia į objektyviąją. Galima ją vadinti tiesiog tikrove, bet, mano manymu, matyti subjektyviai – tai reaguoti į objektyviąją tikrovę. Galiu sakyti „pusiau tuščia stiklinė“, jūs – „pusiau pilna“, bet stiklinė vandens egzistuoja, tik mes ją matome skirtingai. vn: O dabar aš Jus pagavau – stiklinė neegzistuoja. Jūs pats pasakėte: „Mes ją matome.“ Jos „egzistencija“ yra „mūsų matymas“. Be mūsų matymo jos nebūtų. Yra toks pusiau filosofinis anekdotas: kai René Descartes’as pasakė, „mąstau, vadinasi, esu“, jis pamiršo, kad pirmiausia turėjo būti kalba, kuria jis galėtų tai suvokti ir įvardyti. Mes esame visiškai kalbinės būtybės. Visi bandymai išeiti iš „būties namų“, išeiti anapus „išorinio teksto“ buvo pasmerkti nesėkmei. Nors nemažai fantazuota, kaip išeiti iš kalbos kalėjimo, bet jokių realių projektų nebuvo sukurta. rm: O jeigu aš esu aklas, ar tai irgi reiškia, kad ji neegzistuoja?

Noriu gerti, kažkas man paduoda stiklinę, bet jos nematau...

Man vis tiek atrodo, kad daikto ar reiškinio egzistavimas nuo mūsų nepriklauso, mes tik renkamės jo vertinimą... vn: Net jei esu aklas, aš moku kalbėti. Mokslininkai jau seniai įrodė, kad žmogus net skausmo nejaučia tol, kol to neįsisąmonina, kitaip sakant, nepaverčia kalba. Beje, turbūt žinote ir garsiausią Lacano frazę: „Pasąmonė yra struktūruota kaip kalba.“ Tai nereiškia, kad pasąmonė yra kalba. Ne, tai reiškia K AIP kalba. Kokia ta kalba – galima tik fantazuoti.

28

Raimundas Milašiūnas / Vilis Normanas

Man kilo štai kokia mintis: ar Jums, Raimundai, neatrodo, kad užduoti esminius klausimus vis nemadingiau? Kad vienintelis dalykas, kuris dar turi klausimo statusą viešojoje erdvėje, kitaip sakant, pats klausimo diskursas, konstruojamas tik iš praktinių paskatų? Tam sukuriamos atskiros rubrikos, tokios kaip „Psichologo patarimai“ ir panašiai, ir jose visiškai rimtu veidu bandoma rasti universalių patarimų visais gyvenimo atvejais. Tarkim, ko reikia tvirtai draugystei, santuokai, ko reikia geram (suprask – kokybiškam) seksui, kaip suvilioti, kaip būti lydimam sėkmės ir t. t., ir panašiai.

Man, kaip filosofui, tai atrodo juokinga, bet galbūt aš ko nors nepastebiu? Nesinorėtų daryti išvados, kad šiandienos visuomenė banalėja, kad žmonės tampa vis mechaniškesni, kad inercija didėja ir laiko apmąstymams jau nelieka. Nepradėsiu nuo kitų – pradėsiu nuo savęs. Kažkada Jūsų pasakyta frazė, kad „pirmiausia reikia būti nuoširdžiam sau“, taikliai apibūdina tai, kas sunkiausia: galima iki begalybės filosofuoti apie ką tik nori, bet kai tenka nukreipti kritinės minties taikiklį į save, paaiškėja, kad „tai, kas tiko vertinti kitiems, man pačiam nebetinka“. rm: Norėčiau pasakyti, kad mūsų visuomenė regresuoja. Mes ne šiaip banalėjame, bet tiesiog nebesugebame išgyventi autentiškos patirties be įvairiausių know-how vadovų, gyvenimo mokytojų ir visokio plauko stebukladarių. Čia matyčiau du aspektus. Vienas būtų jūsų pacituotas žmogaus nepajėgumas išlikti nuoširdžiam sau ir pripažinti ne tik savo galias, bet ir trūkumus ar silpnybes. Kažkodėl tampa baisu pasakyti: „Aš to negaliu...“ Verčiau imame ieškoti pavyzdžių, kurie neretai tėra butaforija. O tai jau ir mūsų žiniasklaidos, televizijos ar 29

Kas mes, arba kodėl bijome būti nuoširdūs?

dar kitų tikrovės atspindėtojų bėda. Pažiūrėkit, kas šiandien yra mūsų elitas, ir jokių klausimų nebekils... Blizgučiai, gražūs batai, stilingi drabužiai, žodžiu, totalus paviršutiniškumas užima dvasingumo ir proto vietą. O man tai ir yra regresijos priežastis – protas, vertybės, moralė vaiką pripildo vėliau nei kūno potyriai. Štai jums ir kūno kultas... Regresuojame iki manekenų, bet nepasistengiame įžvelgti savyje kitokių, gilesnių vertybių. O tada jau atsiranda ir antrasis aspektas: nebenorėdami pažvelgti į savo vidų ir būti nuoširdūs sau, imame ieškoti primityvių pavyzdžių. Regresija ta, kad vaikas viską priima paraidžiui, be įvertinimo ar analizės. Bulvarinis skaitalas „išmetė“ į savo puslapius pavyzdinį aprangos stilių ar pluoštą „psichologo patarimų“, ir imame kopijuoti ar siekti paviršutiniškai vykdyti „patarimus“. vn: Čia Jūs primenate filosofę ir psichoanalitikę Kristevą. Jai ši visuomenė taip pat atrodo regresuojanti. Bet problema jai atrodo ne tiek butaforija, kuri yra ne elitas, o paprasčiausia market economy, bet meilės ryšių praradimas. Ar galime tai susieti? Ką Jūs, kaip psichoanalitikas, pasakytumėte apie autentišką patirtį, apie kurią, kaip jau minėjau, labai daug rašė Heideggeris? Jam atrodė, kad mes visiškai praradę ryšį su autentišku gyvenimu. Tik nepamirškim – jis tai rašė dar XX amžiaus viduryje... Kur, anot psichoanalizės, yra autentiška patirtis? Ir ar įmanoma autentiška meilė sintetiniame, elitizuotame, suvulgarintame, banaliame pasaulyje? Apskritai, ką psichoanalitikai vadina meile? rm: Kiek psichoanalitikų, tiek ir apibūdinimų. Vieni sako, kad meilė – tai siekis patenkinti libidines varas su tam tikru objektu, kiti mano, jog mylime tik tokį patį žmogų, kaip tas, kuris 30

Raimundas Milašiūnas / Vilis Normanas

vn:

mus maitino ar kuris mumis rūpinosi, treti teigia, kad meilė – tai saugumo siekis. Galėčiau tęsti ir toliau, bet ateitų kitas psichoanalitikas ir pateiktų savo apibūdinimą. Man meilė – tai dvasinė patirtis, neturinti nieko bendra su seksualumu ar materialine nauda, kuriuos galėtume pakišti po aistros ar įsimylėjimo sąvoka. Keistai skamba, ar ne? Įsimylėjimas man nėra jokia meilė, bet libidinės varos veiklos rezultatas. Vėliau prisideda patirtis, apipinta ne tik libido, bet ir intersubjektyvumo, prisirišimo varomis. Tai jau šiuolaikinės psichoanalizės naujiena, reiškianti ne tik visiems pažįstamą malonumo siekį, bet ir poreikį kurti saugumą bei juo dalytis, taip pat dalytis savo vidiniu pasauliu, jausmais bei išgyvenimais. Ir būtinai autentiškais, o ne nuspalvintais neigimo ar kitų gynybos mechanizmų... O meilė šiuolaikiniame pasaulyje galima, tuo net neabejoju. Juk ne visi žmonės renkasi primityvias vertybes ir regresuoja į kūniškąjį aš, neigdami savo neįgalumą ir apkaišydami jį paviršutiniško grožio žiedais. Ir nesvarbu, kaip tai vadinsime: butaforija ar rinkos ekonomikos vaisium...

Ne, man tai neskamba keistai. Priešingai – labai suprantamai. Filosofai paprastai nekalba apie meilę, nors filosofija, išvertus iš graikų kalbos reiškia „išminties meilę“, štai kas išties keista! Žodžiai I love you vartojami kone taip pat dažnai kaip ir keiksmažodžiai, bet ieškoti jų prasmės nedrįstama. Pabūsiu neoriginalus ir pasiskolinsiu Lacano ir Žižeko teoriją: man meilė – tai idealybės matymas neidealybėje. Sutinku su poreikiais kurti saugumą ir panašiais dalykais. Visa tai iš esmės yra suprantama. Bet net statistika įrodytų, kad šiandienos pasaulyje meilė patiria milžinišką nuosmukį. Vidutinė santuokų trukmė dar niekada nebuvo tokia trumpa.

31

Kas mes, arba kodėl bijome būti nuoširdūs?

„Knyga – dialogas: dviejų, iš principo skirtingų, bet tuo pačiu labai panašių žmonių pokalbis. Jis skirtas tiems, kas abejoja, ieško, nebijo rizikuoti ir atrasti. Tai viena iš originaliausių kada nors lietuviškai parašytų knygų. Manote perdedu? Ne. Būsiu dar tiesesnis – šita knyga neturi analogų. “

„Lengviau būtų pasakyti, kam ši knyga nėra skirta. O neskirta ji tiems, kurie „viską apie viską“ žino ir išmano, ir dėl to labai greitai nuvertina kitaip mąstančius ar jaučiančius.

Tai – konservatyvaus psichoanalitiko ir radikalaus žurnalisto-rašytojo pokalbis – apie gyvenimą pasaulyje, kuriame vis mažiau vietos lieka protui ir jausmams. Mes nepretenduojame pateikti mokslinių tiesų, bet kalbame labai asmeniškai, diskutuojame, kartais aštriai, kartais atlaidžiai. Vis dėlto, matome, kad net ir labai skirtingų pažiūrų ir patirties žmonės gali atrasti „taškų“, kurie labiau suartina, nei skiria...“

Vilis Normanas

Raimundas Milašiūnas

ISBN 978-5-415-02244-1

32

Raimundas Milašiūnas / Vilis Normanas