A N D R I U S U Ž K A L N I S
T R E Č I O J I EVANGELIJA
GRIŪTIS IR LAISVĖ ATGIMIMO B U I T I E S I S T O R I J A
K A I P GY V E N O PA P R AS T I I R N E PA P R AS T I Ž M O N Ė S Y PAT I N G A I S L A I K A I S
Vilnius, 2019
turinys Rimvydas Valatka. Ilga lietuvio sodiečio kelionė per kopas į pasaulio šventę, išguldyta evangelijoje pagal Užkalnį ..................................... 9 Pratarmė ....................................................................................................................... 15 Įžanga ............................................................................................................................. 21
Kur mes gyvenome, kai stuktelėjo atgimimas ..................................... 27 Ką mes vairavome ............................................................................................... 47 Kaip mes pradėjome keliauti ir negalėjome sustoti ....................... 65 Mūsų maistas ir restoranai ......................................................................... 101 Kaip sirgome ir kaip mus gydė .................................................................... 157 Kaip mes rengėmės ir kuo kvepėjome ..................................................... 175 Nuo dvūškės iki noškės: mūsų telefonai ...............................................201 Žinios: ką mes skaitėme, klausėmės ir žiūrėjome ............................ 217 Kino dešimtmetis: kas mus mokė apie gyvenimą .................................. 251 Kaip mes džiaugėmės gyvenimu ir pramogavome ............................... 277 Uždrausti vaisiai: meilė ir seksas laisvoje Lietuvoje ................... 321 Paaugliai ir vaikai: gyvosios gyvenimo gėlės ir piktžolės ............... 335 Kalba ir mąstymas: Kaip žmonės keitėsi ............................................... 347 Ko nepasiilgstu iš to dešimtmečio .......................................................................... 365 ILIUSTRACIJOS ............................................................................................................. 382
7
14
TREÄŒIOJI EVANGELIJA
PRATARMĖ
S
ąjūdis, Atgimimas ir Lietuvos laisvė buvo didžiausi ir staigiausi pasikeitimai mūsų gyvenime per labai ilgą laiką. Keitėsi pinigai, pasai, valdžia, policija, valstybės įstaigos, o svarbiausia, keitėmės mes visi ir mūsų buitis, kiekvienos dienos gyvenimas nuo tos sekundės, kai pabusdavom ryte, iki to momento, kai užmigdavom, – ir net sapnai bei košmarai keitėsi. Kai kalba apie Atgimimą, žmonės kalba apie Sąjūdžio mitingus, Vingio parką Vilniuje, Santaką Kaune, Baltijos kelią, Vytautą Landsbergį, Algirdą Brazauską, Aukščiausiąją Tarybą (paskui – Seimą), rinkimus, referendumus, vėliavos kėlimą Gedimino pilies bokšte, naujųjų ir senų paminklų Vytautui Didžiajam atidengimą ir šventinimą. Šituos dalykus filmavome, fotografavome, įrašinėjome ir mes patys, ir užsieniečiai, tai buvo viršeliuose ir reportažuose, tai buvo mūsų gyvenimo paveikslas. Nežmoniškai daug visko liko už kadro. Tūkstančiai dalykų, kurie yra buities ir kultūros istorija, ir mums ji niekada nebuvo svarbi. Lietuviams istorija buvo karalių ir kunigaikščių kronikos, rašytiniai dokumentai, sutartys ir mūšiai, ginkluotos pergalės ir pralaimėjimai, atnešti priešo karių ir patrankų. Mes visada drovėjomės kalbėti apie buities dalykus, nes mums atrodė, kad tai smulkmeniška ir nesvarbu. Apie buities istoriją mes kalbame tik tada, kai ji susijusi su akmens ar bronzos amžiais. O čia yra naujųjų laikų istorija. Naujausiųjų laikų istorija. Istorija, kuri dar visai neseniai net nebuvo istorija. Tai dar buvo prisiminimai iš mūsų gyvenimo, ne istorija. Dar tebėra laikraščių
PRATARMĖ
15
ir žurnalų, spausdintų tais laikais, ir jie nebūtinai bibliotekų saugyklose – jie sodybose ir namuose, ir ant aukšto, apdulkėję ir pasiekiami. Justinas Marcinkevičius rašė: „Dar viskas gyva, viskas rėkia“, ir tai lygiai taip pat pritaikoma mūsų aptariamam laikui. Prisiminimai niekada nebus objektyvūs ir pamatuoti, jie visada bus individualūs. Šioje knygoje yra mano, Andriaus Užkalnio, gimusio 1970 metais Kaune, prisiminimai ir paaiškinimai apie tą laiką, kuris teko mano jaunystei, ir šiek tiek faktų, kuriuos irgi gali kas nors ginčyti. Žmonės manęs klausia, ar savo istorinę dokumentiką aš teikiu patikrinti istorikams, ir aš sakau – niekada. Nes istorikai turi savo prisiminimus, o aš turiu savuosius, ir dar aš turiu savo atmintį ir savo supratimą apie tai, kaip klostėsi dalykai ir kaip jie man atrodė. * * * „Trečioji Evangelija“ yra knyga, kuri tęsia pirmuosius du pasakojimus: „Naujųjų laikų Evangeliją pagal Užkalnį“ ir „Antrąją Evangeliją pagal Užkalnį“. Pirmosios dvi knygos buvo apie mano vaikystės Tarybų Lietuvą, kuri dar kitaip vadinama sovietine Lietuva. Aš vartoju abu terminus, laisvai juos kaitaliodamas. Tarybų Lietuva yra tai, kaip mes vadindavom savo šalį. Sovietų Lietuva mus vadino „Amerikos balsas“, kuris kalbėdavo iš Vašingtono, o mano diedukas, Juozas Marčiulionis, klausydavosi per radijo imtuvą, Latvijoje gamintą VEF, žinių – kiekvieną vakarą. Bet šalis tada sutrumpintai vadinosi LTSR, Lietuvos Tarybų Socialistine Respublika, ir ši knyga, kurią dabar laikote rankose, prasideda nuo nepriklausomybės, kai LTSR nustojo būti ir tapo Lietuvos Respublika. Ši knyga, „Trečioji Evangelija“, baigiasi maždaug 2000 metais – ne todėl, kad tada buvo koks nors ypatingas istorijos lūžis, tiesiog skaičius gražus ir lengvas prisiminti. Beje, kadangi šioje knygoje mes mėgstame detales, turiu jums priminti – trečiasis tūkstantmetis prasidėjo ne 2000-aisiais, o 2001-aisiais. Po Kristaus gimimo ėjo pirmieji metai. Pirmasis šimtmetis buvo nuo pirmųjų iki 100-ųjų metų. Antrasis prasidėjo 101-aisiais metais. Jei turime dėžę su dešimčia butelių alaus, antroji dėžė prasideda ne nuo dešimto, bet nuo vienuolikto butelio, kuris yra pirmas antrojoje dėžėje. Pagalvokite apie tai. Todėl visi, kas 1999-ųjų gruodžio 31-ąją šventė
16
TREČIOJI EVANGELIJA
„naujojo tūkstantmečio atėjimą“, pasiskubino lygiai metais. Naujasis tūkstantmetis prasidėjo 2001-ųjų sausio 1-ąją. Herbą pakeisti buvo labai paprastas reikalas, o žmonės keitėsi labai iš lėto, ir daugelis nepasikeitė beveik visai. Tai buvo tarybiniai žmonės, gimę ir užaugę Tarybų Sąjungoje, čia išauklėti, čia daugelis baigę aukštąsias mokyklas, čia sukūrę šeimas su tokiais pačiais žmonėmis iš Tarybų Sąjungos, kai kurie tarnavę tarybinėje armijoje, ir kitokios Lietuvos, kitokios santvarkos ir kitokios tvarkos jie nežinojo. Kokį gerą dešimtmetį, nuo 1989 metų iki tūkstantmečio pabaigos, tai buvo keista šalis, keista buvo jos buitis ir keistas gyvenimo būdas. Kalėjimo durys buvo atidarytos, kaliniai paleisti laisvėn ir galėjo gyventi kaip norėdami, bet labai greitai suprato, kad kitokio gyvenimo jie neturi, tik buvusiame kalėjime, kurį gali puošti ir tvarkyti kaip norėdami, bet pastatai dar ilgai liks tie patys, kiemas tas pats ir net daugiabučių administracijoje sėdi tie patys žmonės iš kalėjimo administracijos. Žmonės, atvažiavę į Vietnamą, stebisi, kokie populiarūs ten prancūziški batonai, ilgi, tokie kaip Paryžiuje. Tuos batonus vietnamiečiams atvežė prancūzų kolonistai, norėję gyventi taip kaip Prancūzijoje. Ir gyvenimas Vietname tapo truputėlį prancūziškas. Mūsų gyvenimas irgi gėrė į save viską, juo labiau kad kempinė toji buvo sausa, nes sovietiniais laikais mes neturėjome beveik nieko – nei materialine, nei dvasine prasme. Sovietiniais laikais nebuvo nei maisto, nei drabužių, nei pastatų, nei automobilių įvairovės. Atkūrus nepriklausomybę, viskas, kas ateidavo pas mus, buvo nauja ir nematyta, todėl prigydavo nesunkiai.
Beveik viskas, kas Lietuvoje atsirado po nepriklausomybės, buvo geriau, gražiau, kokybiškiau, skaniau ir maloniau kvepėjo negu bet kas, kas buvo likę iš sovietinių laikų.
PRATARMĖ
17
Išties, labai lengva sugėrinėti naujus dalykus, kai visas palikimas iš tarybinių laikų buvo labai mažai vertas, praktiškai nieko nevertas, ir tinkamas būti šalia tik todėl, kad gaila išmesti. Beveik viskas, kas Lietuvoje atsirado po nepriklausomybės, buvo geriau, gražiau, kokybiškiau, skaniau ir maloniau kvepėjo negu bet kas, kas buvo likę iš sovietinių laikų. Tas palikimas, dažniausiai, buvo tik butaforinis arba visiškai nepritaikomas, kaip tos knygos, kurios stovėdavo lentynose pas žmones, – visokios raštų rinktinės, kurias pirkdavo todėl, kad tai buvo įprasta. Reikėjo sekcijas, kurios buvo baldų komplekto dalis (į baldų komplektus dar įeidavo minkštoji dalis, sofa arba kampas, ir žurnalinis staliukas, išplėstiniu atveju – ir pietų stalas su šešiomis kėdėmis), užpildyti knygomis, kurių nelabai kas skaitė, bet mes juk buvome labiausiai skaitanti šalis pasaulyje. Su tomis knygomis nelabai kas buvo susipažinęs, lygiai kaip ir iš visokių receptų knygų, skirtų šeimininkėms, nelabai kas ką nors gamindavo – receptai vaikščiodavo iš rankų į rankas, būdavo perrašinėjami, o tos tariamai vertingos sovietinių laikų knygos taip pat buvo butaforija. Apie tą maistą, kurį mokėmės pažinti, valgyti ir skanauti Atgimimo laikais ir iš karto po jų, čia taip pat kalbėsime. Dešimtmetį, kuris prasidėjo 1989 metais, mes gėrėme į save viską nekritiškai ir iš karto. Kad būtų kritinis požiūris ir mokėjimas atsirinkti, reikia laiko ir patirties, o laiko ir patirties nebuvo. Išmanymo nebuvo. Mes buvome, turbūt, kaip Amerikos indėnai, naiviai žiūrintys į užkariautojus iš Europos ir perkantys arba keičiantys savo brangenybes į blizgučius ir veidrodėlius. Paskui daugeliui atėjo susivokimas, kas gerai ir kas blogai, ką verta importuoti į mūsų gyvenimą ir ko nereikia, kokie įpročiai ir įgūdžiai mums reikalingi, o kas yra tiesiog purvinos svetimo gyvenimo putos arba svetimi spalvoti muilo burbulai. Tai buvo didžiojo mokymosi, nubalnotų kelių ir sukruvintų krumplių laikotarpis.
18
TREČIOJI EVANGELIJA
TREČIOJI EVANGELIJA: PRATARMĖ
19
ĮŽANGA
J
ei reikėtų sugalvoti vieną aprašomojo laikotarpio simbolį, prisiminkite pirmąsias pasirodžiusias dešimties litų kupiūras. Tie iš jūsų, kas prisimena litus. Naujasis litas, Lietuvos Respublikos nacionalinė valiuta, pasirodė 1993 metų birželio 25 dieną. Tada dirbau Lietuvos radijuje ir iš pat ryto nuėjau naujųjų pinigų gauti, nunešęs 10 JAV dolerių iškeisti pagal tuomet buvusį kursą į 40 litų. Gavau keturias kupiūras po dešimt. Parsinešiau į darbą ir bendradarbiai smalsiai apžiūrinėjo, nes buvau pirmasis savo aplinkoje, juos čiupinėjęs. Šie banknotai buvo išspausdinti jau 1991 metais Amerikoje ir laukė paleidimo banko saugyklose. Iki tol atsiskaitymo būdas buvo laikinieji talonai (terminas „laikinieji“ pakankamai ironiškas, nes visi pinigai yra laikini, nieko amžino nėra, ir lietuviškas litas sugrįžo ne amžiams, o gyveno tik truputį ilgiau nei du dešimtmečius – litas pasirodė esąs laikinas, kaip Kaunas kažkada buvo Lietuvos laikinoji sostinė). Iš pradžių vadinti bendraisiais talonais, tai yra tokiu priedu prie sovietinių pinigų. Talonai pačių didžiausių deficitų laikotarpiu buvo prekių skirstymo būdas, o bendrieji talonai, matyt, buvo sugalvoti kaip tokie talonai, kurie nebuvo skirti specialiai cigaretėms arba cukrui, o buvo tinkami bet kam. Trumpai, 1992–1993 metais, jie buvo tapę pinigais, kuriuos vadino „vagnorkėmis“, pagal tuometinį premjerą Gediminą Vagnorių, arba „žvėriukais“. Ant vieno talono buvo du driežai, ant trijų talonų – garniai (sovietiniu pavyzdžiu pinigai dar nebuvo 1, 2,
ĮŽANGA
21
5, 10, 20 ir kt. nominalo, talonai buvo matuojami nominalais kaip rubliai: 1, 3, 5, 10, 25, 50 ir 100). Dar buvo vištvanagis, kiaunės, briedis ir stumbras. 1992 metais išleistos kupiūros jau turėjo naują numeraciją: 1 (pempės), 10 (strazdas), 50 (tetervinas), 100 (ūdros), 200 (elniai), 500 (meška). Prieš pat lito įvedimą dar buvo viena nauja laida: 200 talonų buvo vis dar su elniais, o 500 – su dviem vilkais. Jų ne tiek daug ir tepačiupinėjome, nes talonus, prastai išspausdintus ir beveik neapsaugotus nuo klastojimo, pakeitė litai. Visi iki vieno, kas čiupinėjo naujuosius litų banknotus, buvo nusivylę prasta spaudos kokybe, nesmagiu popieriumi, išplaukusiais, lyg provincijos laikraštyje išspausdintais Stepono Dariaus ir Stasio Girėno portretais, reverse – „Lituanica“ virš audros debesų tarp Amerikos ir Europos siluetų, kuriuos net sunku atpažinti kaip žemynų siluetus, ir negrabus, lyg iš primityvaus ano meto kompiuterio išspaustas šriftas. „Tai tik tokie ir bus mūsų pinigai?“ – sakė daugelis. Jau vėliau pasklido žinia, kad tuos pinigus labai brangiai spausdino labai menkos reputacijos spaustuvė, šiaip jau gaminanti žaislinius Disneilendo pramogų parko pinigus su Peliuku Mikiu. Ant pirmųjų litų buvo Viliaus Baldišio, Lietuvos banko valdybos pirmininko, parašas. Laikraštyje „Lietuvos rytas“ (naujojo pavadinimo laikraštis tada buvo dar labai jaunas, taip pasivadinęs 1990 metais, anksčiau jis vadinosi „Komjaunimo tiesa“) buvo tyrimai ir pasakojimai, kodėl litai taip atrodo ir kas kaltas, – Baldišis neteko darbo 1993 metais ir litų prispausdino naujų. Tos pirmosios, nuskalbtos, kupiūros išimtos iš apyvartos jau 1996 metais. Paskui dar pasirodė naujosios laidos litai, pažymėti 1993 metais, ir ant jų buvo jau du parašai – naujojo Lietuvos banko vadovo Romualdo Visokavičiaus ir finansų ministro Eduardo Vilkelio. Kažkas tuomet aiškino, kad taip žymiai geriau ir patikimiau, kai du parašai ant banknoto, tada valiuta bus labiau gerbiama pasaulyje, nes, girdi, bus patikimesnė. Iš šių laikų žiūrint, toks aiškinimas buvo kliedesys ir absurdas (panašiai būtų pasakius, kad banknotų spalvos didina litų vertę), tačiau tuomet daug kas tikėjo, nes laikai buvo žymiai paprastesni ir žmonės patiklesni. Pavadinimai, parašai ir titulai žmonėms turėjo didelę prasmę – galima prisiminti, kaip daugeliui atrodė nepaprastai svarbu, ar Vytautas Landsbergis bus pavadintas, atgaline data, pirmuoju atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos prezidentu, ar liks tik Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, skelbusiu nepriklausomybę.
22
TREČIOJI EVANGELIJA
TREČIOJI EVANGELIJA: PRATARMĖ
23
Vienas Lietuvos radijo korespondentas, kurio niekas ir niekada nematė blaivaus nei darbo vietoje, nei už jos ribų, skraidydavo kiekvienu naujai atidaromu „Lietuvos avialinijų“ reisu ir visą kelią vaišindavosi – kiekviename reportaže Vilniaus oro uostą vadindavo ne kitaip, tik Vilniaus tarptautiniu oro uostu, o kiekvieną ambasadorių – nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi, kad ir kiek tai atimdavo laiko. Tada buvau dvidešimtmetis Lietuvos radijo neetatinis bendradarbis ir paklausiau kolegų, argi būtina kiekvieną kartą burbuliuoti visą oficialų pavadinimą (juo labiau kad ir neblaiviojo korespondento blaivūs kolegos žinių redakcijoje panašiai elgdavosi), eterio laikas juk ne guminis, be to, Vilniuje yra tik vienas oro uostas ir Lietuvoje – tik po vieną Vokietijos ir Danijos ambasadorių. „Jam taip atrodo rimčiau“, – buvo paaiškinta man. O litai buvo dar svarbiau negu oro uostas. Savų pinigų patikimumas tada nebuvo savaime suprantamas dalykas. Tik 1994 metais lito vertė buvo pririšta prie dolerio, o iki tol laisvai svyravo, ir lietuviai, mėgę valstietišką patikimumą, to visiškai nemėgo. Pririšimas prie dolerio aiškiu ir suprantamu santykiu – keturi litai už vieną dolerį, ir tas tik kurį laiką džiugino, nes netrukus lietuviai gavo progą suprasti, kad ir doleris, pasirodo, svyruoja, ir absoliutaus stabilumo anei užtikrintumo laisvame pasaulyje nebūna. Žmonės blaškėsi tarp tikėjimo litu ir didesnio tikėjimo JAV doleriu ir Vokietijos marke. Toks ir buvo tas dešimtmetis, kaip dešimties litų kupiūra: pilnas nusivylimų, negausus džiaugsmų, nekaip nupieštas, iš pigiausių medžiagų pagamintas, nekaip estetiškai atrodantis, tada smulkios suktybės pynėsi su stambiomis – griuvo beveik nereguliuojami (šių dienų supratimu) bankai, privatizavimo buvo daugiau neskaidraus nei skaidraus, nebuvo aišku, kas valdo Lietuvą – banditai ar teisėsauga, ir žmonių gyvybė buvo kraupiai pigi. Kai ką nors Kaune rasdavo gatvėje nušautą dėl trijų tūkstančių dolerių, visi gūžčiodavo – tai reik proto turėt su tokiais pinigais gatvėje vaikščioti, žmogus pats bėdos prisiprašė. Tada kaupėsi didieji pinigai ir buvo statomi didieji verslai. Tame dešimtmetyje buvo daromi dalykai ir sakomi žodžiai, kurie šiandien neįsivaizduojami: buvo galima rinkti indėlius iš žmonių ir dingti su visais pinigais arba buvo galima atvirai sakyti, kaip verslininkas
24
TREČIOJI EVANGELIJA
Arvydas Stašaitis, kad nemokės valdžiai mokesčių, nes kodėl turėtų tai daryti. Tai buvo klumpanti Lietuvos paauglystė, kurios nuotraukas šiandien truputį gėda sklaidyti ir kurios nusišnekėjimai, suklydimai ir klaidos kelia klausimą: „Dieve mano, na, ką aš tada galvojau, kaip aš galėjau taip pasielgti.“ Bet tai mūsų praeitis, kuri jau muziejuje, kaip tos senos, išimtos iš apyvartos dešimties litų kupiūros. Vienintelis dalykas, kuris iš tų laikų nėra muziejuje, esame mes patys.
ĮŽANGA
25
46
TREÄŒIOJI EVANGELIJA
Ką mes vairavome
N
oras turėti savo automobilį Lietuvos žmonėms nebuvo naujas dalykas. Tai buvo net ir įgyvendinta svajonė. Nuo tada, kai aštuntajame dešimtmetyje prasidėjo daugmaž masinė automobilių nuosavybė (masinė – turbūt santykinai, automobilio nuosavybė dar nebuvo standartas kiekvienai šeimai, o du automobiliai šeimoje buvo retenybė, retesnė už retą), lietuviai entuziastingai prisijungė prie automobilizmo. Oficialiai automobilių savininkai buvo vadinami „automėgėjais“ (šio termino neliko per pirmuosius kelis Lietuvos nepriklausomybės metus, ir jį dabar prisimena tik kaip egzotiką, nebent koks nors labai marinuotas policijos pareigūnas pavadina vairuotojus „automėgėjais“, panašiai kaip niekas nebesako „fotonuotrauka“). Automėgėju tuomet buvo laikomas tas, kas turi automobilį, bet jo darbas nebuvo su automobiliu susijęs (pavyzdžiui, jeigu žemės ūkio darbuotojas rusišku visureigiuku važinėja ir darbo, ir buities reikalais, jis jokiu būdu nelaikomas „automėgėju“, o darbo reikalais važinėjantys lengvaisiais automobiliais ar sunkvežimiais – turintys C kategorijos vairuotojo pažymėjimą – net oficialiai buvo vadinami „profesionalais“). Suprask, „automėgėjai“ tiesiog mėgsta vairuoti. Tiesa, vairuotojo pažymėjimo irgi taip niekas nevadindavo, buvo žodis „teisės“, tai yra popieriukas, patvirtinantis teisę vairuoti.
KĄ MES VAIRAVOME
47
Dvi tautos Sovietų Sąjungoje garsėjo didele individualių automobilių nuosavybe: gruzinai (turėję didelių pajamų iš auginamų ir parduodamų gėlių, vaisių ir kitų brangių prekių, kuriomis prekiaudavo turguose) ir lietuviai (tiesą sakant, Latvijoje ir Estijoje tūkstančiui gyventojų jų tekdavo turbūt ne mažiau, o tiek pat, kiek ir Lietuvoje, bet užtat mes gyrėmės geresniais magistraliniais keliais, ypač autostrada iš Vilniaus į Klaipėdą). Lietuvos keliai nepriklausomybės pradžioje buvo šalies pasididžiavimas, o apie siaubus, prasidedančius Lenkijoje arba Rusijos Kaliningrado srityje, sklandė legendos: Lenkijoje buvo ne tik pakelės plėšikų, bet ir baisių duobių, buvo ir nudrožta, suniokota kelio danga. Kuršių nerijoje važiuojant iš Lietuvos teritorijos į Rusiją (tada dar nereikėjo vizų, kurį laiką galima buvo keliauti lengvatiniu būdu – o Rusija savo ruožtu tikėjosi palengvinto karinio tranzito savo kariškiams per Lietuvos teritoriją, kai šie vykdavo traukiniais) eismo sąlygos keisdavosi akimirksniu ir įspūdingai. Tai buvo lyg įvažiavimas iš Vakarų į komunistinį pasaulį, nebūtum pagalvojęs, kad ta pati Lietuva dar taip neseniai buvo komunistinio pasaulio dalis. Tiesiog požiūris į kelius, kelių statybos ir remonto finansavimas, kelių svarba Lietuvoje tradiciškai buvo išskirtinė, pagarbi, kone religinė. Tai, kas lietuviams buvo norma, asfaltuoti keliai kolūkinėse gyvenvietėse ir net daug kur už jų ribų, toli gražu nebuvo duotybė didžiojoje likusioje Sovietų Sąjungos dalyje. Į nepriklausomybę Lietuva atėjo turėdama didelių lūkesčių dėl kelionių automobiliais: kad jiems būtų patogu ir lygu.
Visų žinomas mitas buvo tas, kad automobilio savininkė buvo močiutė iš Vokietijos kaimelio, kuri mašiniuką prižiūrėjo ir juo rūpinosi labiau nei savo anūkais, ir važiuodavo tik kartą per savaitę į bažnyčią.
48
TREČIOJI EVANGELIJA
Anksčiau nematyti ir jau gerai pavažinėti Kartu su laisve Lietuvą užplūdo nauji (ne ta prasme, kad tik iš gamyklos, o ta prasme, kad čia nebuvę) automobiliai, kurie staiga pasidarė įperkami. Jie buvo įperkami todėl, kad juos vežė neapsakomai pigius, pasiekusius nusidėvėjimo ribą, ir lietuviams jie buvo tinkami tik su sąlyga, kad Lietuvoje remontininkų ir mechanikų darbo jėga labai pigi. Lietuviai galėdavo tvarkyti tai, ko vokiečiai jau nebenorėjo liesti. Automobiliai dažniausiai keliaudavo iš Vokietijos. Viena maža išimtis buvo maždaug 1992–1995 metais iš Anglijos vežami rusiški automobiliai „Lada“ (tie patys „Žiguli“, tik kitaip pavadinti užsienio rinkai). Kažkada sovietų pardavėjai gana aktyviai dirbo Britanijos rinkoje, ir rusiškas automobilis buvo anglams patvirtintai pigiausias būdas įsigyti naują, kad ir labai negudrų ir primityvų, seno itališko „Fiat“ kloną. Anglai iš rusiškų automobilių juokėsi, kalbėjo, kad jų visų užpakaliniai stiklai šildomi, kad smagiau žiemą būtų stumti užgesus varikliui, bet buvo jų pripirkę nemažai. Lietuvos nepriklausomybės aušroje paaiškėjo, kad šių automobilių, parduodamų arba atiduodamų praktiškai veltui, Britanijoje yra ištisi pulkai ir spiečiai (juo labiau kad dar ir vairas dešinėje pusėje – kur tu tokį dėsi, o norinčių krapštytis su pasenusiu automobiliu, kuris net ir naujas nebuvo patikimas ar malonus, Anglijoje nebuvo). Ta rusiška egzotika dažniausiai būdavo palyginti neblogai užlaikyta, nesudaužyta (keliai Anglijoje geri), ir lietuviai perekūpai varydavo juos iš Anglijos Lietuvon, kur meistriukai Klaipėdoje ir aplinkui, o taip pat Utenoje (kuri garsėjo praktiškai ištisomis gatvėmis, apgyvendintomis autoremontininkų su savo garažiukais) ir kituose miestuose nesunkiai ir pigiai pakeisdavo vairo ir pedalų montavimo vietą ir parduodavo juos į Vidurinę Aziją ir Kaukazą, kur buvo itin vertinamas tų automobilių paprastumas ir pigių detalių gausa. „Kiek kainuoja detalės?“ – buvo vienas iš klausimų, apie kuriuos pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje nusimanė praktiškai visi, net tie, kas patys automobilių nevairavo, galėdavo pasakyti, kad automobiliai iš Japonijos yra geri, bet jau detalių brangumas tai yra neduok tu Dieve, ir todėl pirkti jų nebuvo rekomenduojama. Dar buvo brangesnieji automobiliai, apynaujai, liuksusinės klasės – brangesnieji „Audi“ ir BMW, be abejonės, dauguma „Mercedes“, įvairių markių visureigiai – jie buvo vengiami, nes turėjo „vagiamų“ statusą.
KĄ MES VAIRAVOME
49
Apie juos buvo kalbama kaip apie tokius, kurie su savininkais ilgai nepasilieka, nes juos vagia ir išveža parduoti į Rusiją (banditai vagia ir parduoda ten kitiems banditams). Tuo pačiu metu kalbėdavo ir apie tokius, kuriuos „galima palikti neužrakintus“, girdi, jie tokie baisūs ir šlykštūs, kad niekas nevagia (taip dažnai sakydavo apie prancūziškus ir itališkus, nors šiaip jau juos irgi vogdavo). Pasitikėjimas automobilių draudimu (kaip ir kelionių draudimu, ir kitais draudimais) pirmaisiais laisvės metais buvo niekinis, jei ne blogesnis: buvo kalbama, kad „draudimas vis tiek niekada nemoka pinigų“, tai yra apsidraudi automobilį, jis pavagiamas arba sunaikinamas, o draudimo bendrovės randa būdų išsisukti. Tiesą sakant, apsidraudusių žmonių lūkesčiai dėl savo pačių sąžiningumo buvo minimalūs: kai koks nors pastatas sudegdavo arba automobilis būdavo sudaužomas, buvo kalbama, kad, žinoma, tai padaryta tam, kad galima būtų nutarkuoti nuo draudimo pinigus už beverčio turto tyčinį sunaikinimą siekiant užsidirbti. Pagarbiai būdavo kalbama tik apie draudimą Vokietijoje: girdi, nieko tokio, kad Lietuvon atvyksta pavogti iš Vokietijos savininkų automobiliai, girdi, vis tiek jie apdrausti, ir žmonės nuskriausti nelieka. Pagrindiniai tautos mėgiami modeliai pirmąjį laisvės dešimtmetį buvo šie: „Volkswagen Golf“ („pirmasis golfas“ pradėtas gaminti 1974 metais,), „Audi 100“ („silkė“ – nuo 1968 metų) ir „Audi 80“ („bulka“ – nuo 1972 metų). Tai buvo tautos automobiliai, visų pažįstami, palyginti lengvai remontuojami ir itin ilgaamžiai, turint galvoje, kad dvidešimties metų senumo automobilis nebuvo laikomas antikvariniu, tai buvo vidutiniškai padėvėta transporto priemonė, interjeras būdavo priplėkęs, variklis dažnai po kapitalinio remonto, tačiau siurprizų nežadėjo ir net visus apgaudinėjantys perekūpai automobilių turguose Kaune ir Marijampolėje nelabai tegalėjo pripudrinti smegenų: šių automobilių rinkoje buvo tiek daug, kad net ir atsuktas odometras labai mažai ką apgaudavo, nes pirkėjai žinodavo, kiek tokių metų automobilis bus nukeliavęs (dažniausiai kelis kartus aplink Žemės rutulį). Dešimties metų senumo automobilis buvo vadinamas „nauju“. Kad būtų aiškus skirtumas, tikrai naujas automobilis (tik ką iš gamintojo salono) buvo vadinamas „nuliovu“, tai yra odometras rodė nulius. Būtent tais dėvėtų mašinų laikais atsirado populiarios legendos „Lietuvoje nevažinėta“ (suprask, tik ką atvežta iš Vokietijos ir aštuoniolika metų važinėjusi išimtinai gerais, lygiais kaip stiklas,
50
TREČIOJI EVANGELIJA
Vokietijos ir Šveicarijos keliais). Mažai kas tokia reklama tikėdavo, bet ji dažnai girdėdavosi. Kitas kone mintinai visų žinomas mitas buvo tas, kad automobilio savininkė buvo močiutė iš Vokietijos kaimelio, kuri mašiniuką prižiūrėjo ir juo rūpinosi labiau nei savo anūkais, ir važiuodavo juo tik kartą per savaitę į bažnyčią. Iš šio pasakojimo juokdavosi beveik visi (tiesą sakant, nesu dar nieko sutikęs, kas būtų patikėjęs šiuo pasakojimu), tačiau jis būdavo atkakliai kartojamas automobilių turguose ir atsirasdavo tokių, kas pagalvodavo, kad o gal, o gal taip ir buvo, ir galbūt čia visiškai netyčia aš nusipirksiu labai pigiai labai gerą automobilį, kuris man dar labai daug metų ištikimai tarnaus. Pardavinėjant automobilius turguose ir „iš rankų“ – o čia jau buvo kitas mitas, apie pažįstamą meistrą, kuris, pats nuvažiavęs į Vokietiją, nuperka tiksliai tokį automobilį, kokio nori užsakovas, tada gaunasi ir pigiau, ir geriau, nors dažniausiai tas superparinkimas būdavo žymiai greitesnis ir visai ne toks ekskliuzyvus, kokio tikėdavosi pirkėjas ar pirkėja. Parvarytiems automobiliams būdavo ne tik atsukinėjami odometrai (tai buvo daroma taip masiškai, kad praktiškai niekas net negalvodavo jo neatsukti, standartinis kilometražas visada turėdavo būti apie 150 tūkstančių kilometrų, kas dažniausiai reikšdavo maždaug dvigubai daugiau nuvažiuotų kilometrų realybėje). Atsuk per smarkiai ir padaryk, kad rodytų 90 tūkstančių, ir tavim niekas netikės, nes sąžiningi žulikai tiek nesuka, atsukęs palik per daug, kokius 250 tūkstančių, ir pirkėjas vėl įtarinės, kad jį čia mausto labiau negu paprastai, ir galimai čia itin nežmoniškai nudrožtas automobilis, nuvažiavęs kokią pusę milijono kilometrų. Visuomet buvo reikalingas saikas ir balansas: visi suprasdavo, kad skaitiklio parodymai nerodo tiesos, tačiau važinėtų automobilių pardavėjų melui buvo savos normos ir net, sakykime, savotiškas etikos kodeksas. Papildomi maustymo būdai buvo visokie priedai (skysčiai „daktarinai“ ir kitos vadinamosios prisadkės ir dobavkės), pilami į variklį, kad bent pardavimo dieną nedūmintų arba dūmintų mažiau. Automobilis dūmina dėl to, kad susidėvėjus varikliui su degalais maišosi tepalai ir dega baisiais, aitriais dūmais. Automobilių vežėjais tapo daugelis tų, kas anksčiau nieko apie tokį verslą neišmanė ir juo neužsiėmė. Kaip Amerikos Vakarų pakrantėje XIX amžiaus pabaigoje, per aukso karštligę, visi, kas netingėjo, puolė veržtis prie atrastų aukso klodų ir bandyti laimę (tada ir atsirado posakis „free-for-all“, tai yra prieinama laisvai visiems be apribojimų),
KĄ MES VAIRAVOME
51
ir tik nedaugelis ją rado – daugelis žuvo pakeliui, kiti nerado aukso, dar kiti uždirbtus pinigus čia pat ir prarado, pametė, iššvaistė arba pralošė, taip ir lietuviai patraukė prie važinėtų automobilių importo kaip prie nacionalinės komercijos atšakos, arba nacionalinio būdo uždirbti. Į automobilių turgus Vokietijoje patraukė vos ne kas antras Lietuvos vyras (kaip Baltarusijoje kiekvieną šeimą palietė Antrasis pasaulinis karas, taip ir Lietuvoje turbūt nebuvo šeimos, kur kas nors nebūtų susijęs su namudiniu naudotų automobilių importu) ir ne viena moteris. Į apyvartinį kapitalą dažnai būdavo paleidžiamos visos šeimos santaupos, pinigai už parduotą butą arba mišką – dar liūdniau galėdavo būti, kai pinigai būdavo privačiai pasiskolinami už didelius procentus, tikintis greito apsisukimo, skolos ir procentų grąžinimo ir dar likusio šiokio tokio uždarbio. Kaip importas buvo savamokslių užsiėmimas, dėl kurio daug kas nudegdavo, taip ir savamokslis remontas, pagal savo supratimą („virimas sriubos iš kirvio“), buvo ne visada sėkmingas, nors lietuviai buvo (o daugelis ir dabar yra) įsitikinę, kad galėtų pataisyti nors ir kosminį laivą. Mano bendraamžiui pirmąją mašiną tėvas atitempė iš vokiečių už dyką atiduotą, nes mašina nevažiavo ir jie tingėjo terliotis. Lietuviai pastatė ją ant ratų, mašiniukas kiek pavažiavo, bet jau kai sustojo, tai ir sustojo, visiems laikams: kur užgeso, ten ir subyrėjo. Antrąją atsivarė iš Prancūzijos, žiemai paliko garaže užrakintą (nes kas ten jai atsitiks), kai pavasarį garažą atidarė, mašina tiesiog klestėjo ir dainavo, kaip miškas pavasarį: buvo pilna priaugusi grybų, kerpių ir visokių gėrybių, stigo tik uogų ir gyvačių. Mašinos kelias buvo vienas – į sąvartyną, nes botanikos sode jau visos vietos buvo užimtos. Automobilių namudinis importas truko neilgai, paskui atėjo laikas tralams. Paaiškėjo, kad didelėmis apimtimis, žinoma, automobilius pirkti, atsivežti ir parduoti yra ir saugiau, ir pelningiau, ir stambesni importuotojai geriau su muitine susišneka, ir vokiečių pardavėjų yra mažiau maustomi. Tačiau kol ši prekyba vyko, buvo daugiau liūdnų istorijų negu sėkmės pasakojimų. Dažnam nepatyrusiam pirkėjui Vokietijoje įliūlindavo per brangų automobilį, kurio kaina neatitikdavo būklės ir paklausumo Lietuvoje: tokį belikdavo parduoti Lietuvoje „į minusą“, tai yra nuostolingai – ir naujai atsiradęs verslininkas išmokdavo pamoką, kad pirkimo ir pardavimo reikaluose galima ir pralošti, ir iš viso darbo ir vargo ne uždirbti, o dar ir pakloti savų
52
TREČIOJI EVANGELIJA
TREČIOJI EVANGELIJA: PRATARMĖ
53
pinigų. Banalios ir baisios istorijos būdavo, kai keliaujančius į Vokietiją apiplėšdavo Lenkijoje: jie turėdavo palyginti nemažai pinigų automobilio pirkimui, tie pinigai visuomet būdavo grynieji, ir plėšikų niekas ir niekada nerasdavo – neteko girdėti, kad kas nors būtų atgavęs pagrobtus prie kelio grynuosius. Šiandien kiekvienas pasakytų: „Ačiū Dievui, bent likai gyvas, o pinigų gali užsidirbti“, bet tada keliaujantiems taip neatrodė, dažnai kelionės ir būsimo automobilio įsigijimo biudžetas buvo ne tik jų, bet ir artimųjų pinigai, padėti ant labai nelygiai besisukančios ruletės. Tada praradę pinigus jausdavosi nevykėliai ir pavedę visus, kas jais pasitikėjo. Kad liko gyvi ir sveiki, jiems tada mažai rūpėjo. Pagal sėkmės tikimybę, turint galvoje daugelio perkančiųjų įgūdžius ir žinias, tikrai galėjo būti taip, kad lošimas kazino būtų investicija su didesne sėkmės tikimybe. Atskiras liūdesys būdavo tos istorijos, kur kas nors per kelias keliones ir didelius vargus užsidirbdavo šiek tiek pinigų ir juos įdėdavo į vieną iš žulikų bankų – „Sekundės“ ar panašų, tikėdamiesi gerų palūkanų, ir tokiu būdu pralošdavo viską, kai bankas užsiversdavo kanopomis aukštyn. Tačiau, žinoma, tai nesiskyrė nuo tų atvejų, kai žmonės šiaip prarasdavo uždirbtus pinigus. Vienas ekstremalus atvejis buvo jauno verslininko, labai pradedančio, prisiskolinimas pinigų iš visų, kas tik jam skolino, ir už nemažus procentus (visos sutartys buvo neoficialios ir paremtos pasitikėjimu arba išmušinėjimo grėsme). Kai automobilių verslas išplaukė pilvu į viršų, jaunasis verslininkas nusiplovė į JAV, nelegaliai pasiliko šalyje ir, jausdamasis visiškai nepasiekiamas, perdavė visiems kreditoriams gerų dienų į Lietuvą su spalvingais palinkėjimais („sukau jus visus ant bybio“). Sumos nebuvo tokios, kad kas nors siųstų jo ieškoti samdomus atpildo seikėtojus, tačiau jaunasis verslininkas spėjo subręsti ir beveik pasenti ir suprato, kad Lietuvoje nėra laukiamas ir kad skola ne žaizda ir neužgyja. Jo giminaičiai, likę Lietuvoje, susisiekė su kreditoriais ir bandė tartis, kad buvusį verslininką atleistų nuo bausmės ir kad jis galėtų po beveik ketvirčio amžiaus vėl aplankyti tėvų žemę, į ką kreditoriai atsakė, kad galės atvažiuoti ramiai, kai atsiskaitys ir už skolas, ir už procentus, kurių prikapsėjo per dvidešimt trejus metus labai, labai daug, ir už negražius žodžius, kuriuos pasikarščiavęs perdavė tais laikais. Tas buvęs verslininkas ir toliau dirba statybose JAV Rytų pakrantėje, ir Tėvynę mato tik interneto portalų nuotraukose. Tas žmogus yra gyvas paminklas didžiosioms automobilių importo nesėkmėms.
54
TREČIOJI EVANGELIJA
Net tie, kas sugebėdavo uždirbti iš pavienių automobilių atvežimo, uždirbdavo, šių dienų supratimu, labai nedaug – pelnas dažnai sudarydavo nuo dviejų iki keturių šimtų dolerių už vieną automobilį, tačiau negalima pamiršti, kad tai galėjo prilygti kelių mėnesių pajamoms, zulinantis kur nors valdiškame darbe. Vidutinės pajamos buvo tokios kuklios ir žmonių perkamoji galia tokia maža, kad ne tik automobilius vežė gerokai pavažinėtus: didžiausio šių dienų Lietuvos buitinės technikos pardavėjo, „Topo centro“, įkūrėjai kažkada pradėjo savo veiklą nuo panaudotų skalbimo mašinų ir indaplovių importo į Lietuvą. Naujoms skalbyklėms labai mažai kas teturėjo pinigų.
Visuomet buvo reikalingas saikas ir balansas: visi suprasdavo, kad skaitiklio parodymai nerodo tiesos, tačiau važinėtų automobilių pardavėjų melui buvo savos normos ir net, sakykime, savotiškas etikos kodeksas.
KĄ MES VAIRAVOME
55
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR