Elektros boikotas ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą

Gediminas

ELEKTROS BOIKOTAS

Vilnius, 2023

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Viršelyje panaudotos Antano Motuzo kolekcijos, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus, Lietuvos liaudies buities muziejaus ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotraukos

ISBN 978-609-487-362-1

© Gediminas Kulikauskas, 2023

© Tadas Šaučiulis, dizainas, 2023

© BALTO leidybos namai, 2023

Autoriaus žodis

Atgaivinti pablukusias Pirmosios Lietuvos Respublikos spalvas – toks šios knygos tikslas.

Todėl jos puslapiai margi nuo istorijų įvairovės, o pasakojimai pilni tų dienų bruzdesio, kvapų ir smulkmenų, leidžiančių pajusti ano laiko ir vietos dvasią. Nenudailintą, kartais apiplyšusią, dažnai keistoką, bet savą, kad ir miglotai, tačiau atpažįstamą iš prosenelių ir senelių pasakojimų. Nors ir jie ne viską spėjo papasakoti savo anūkams.

Vargu ar kas prisimins kitą tokį atvejį, kad Europos valstybės sostinės gyventojai, protestuodami prieš akivaizdžią neteisybę, gamintojų godumą, vieningai ilgiau nei savaitei atsisakytų naudoti... elektrą. Grumtųsi su policija, daužytų „streiklaužiams“ langus, karpytų laidus, priverstų jauną ir seną, eilinius miestiečius ir solidžius valdžios vyrus sėdėti prie žvakių šviesos. Iki nepakeliama elektros kaina bus atpiginta.

Tai tik viena iš daugelio šios knygos temų, kartais netikėtų – kaip smetoniškoji futuristika su mūsų prosenelių ir senelių spėlionėmis apie Lietuvos ir pasaulio ateitį. Kartais egzotiškų – kaip tarpukario varnų medžiotojų (ir valgytojų) nuotykiai Kuršių nerijoje. Vietomis su šiurpuliukais – muilu iš žmogienos, negyvėlio pirštu ar smėlio bedugnėmis. Su piemenėlių vargais, triukšmingu smetoninio turgaus gyvenimu ir jo pavojais: išgertuvėmis, „šamarlaku“, muštynėmis, sukčiais, netikrais litais ar pakelių plėšikais.

Maisto kontrabandos kuriozais – kai žmonės rizikuodavo gyvybe dėl raudonųjų svogūnų maišo, mielių pakelio, sviesto ar dešros gabalo. Garsiąja

„Lapėnų byla“, atskleidusia Tauragės „Maisto“ vadovų aferas – kai Anglijai skirti pirmarūšiai bekonai virsdavo „brokais“ ir keliaudavo ant Tilžės miestiečių stalo. Kanapių auginimo ypatumais, dviračių kainomis, tragikomiška katastrofa ant Dubysos tilto ar kauniečių apklausa – geriau būta prie caro ar savo valstybėje: visos šios temos turėtų ne tik sudominti, bet ir padėti atpažinti vieną kitą šių dienų bruožą.

Kai kurios nuotraukos įkvėpė atskirus pasakojimus, kuriems skyriau atskirą skiltį – „Nuotrauka su istorija“. Vienur tai įdomi statistika, kitur –tiesiog smagi nekasdieniška istorija. Knygoje rasite ir rubriką „Iš arčiau“ –tai straipsnių ištraukos. Kaip ir daugelis, ragavusių istorijos mokslų, jaučiu silpnybę originaliems tekstams, taip puikiai atskleidžiantiems to laikotarpio kalbėseną, dvasią ir ritmą.

„Elektros boikotas ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“ – atnaujinta ir pagražėjusi senojo leidimo versija. Tikiuosi, ji jums patiks.

Nuotrauka su istorija

Šių dienų psichozas

Viena geriausių tarpukario Lietuvos futbolo komandų – Kauno „Kovas“ (baltos trumpikės, juodi marškinėliai), nusifotografavusi su priešininkais. Nuo 1931 m. klubas vadinosi „Šančių šaulių Kovu“, o sirgaliai trumpino „Šašakovu“. Nuotraukos viduryje –ant kamuolio pasodintas komandos talismanas pliušinis meškiukas. Autoriaus kolekcija

Pirmaisiais tarpukario metais Lietuvos futbolui mūsų krašte pranašauta niūri ateitis – jis net laikytas ne sporto šaka, o tik „neestetine“ mada, kuri greitai praeis ir kuria lietuviams neverta žavėtis – vis tiek nieko nepasieks.

– Futbolas! Futbolas! Golas! Korneris ir t. t., – šiandie tiktai ir girdi. Dvyliktą nakties išmušus, kai Žaliajame kalne užgesusi jau elektra, mėnuliui bešviečiant, turgaus aikštėj grūmėsi mokiniai mušdami futbolą, varė vieni kitiems golus... Visas miestas miegojo, o tėvai turbūt laukė beatvykstančių „nugalėtojų“...

Futbolą dabar visur matai. Štai L. Alėjoj netikėtai iš vartų galvatrūkčiais lekia

būrelis vaikų paskui kamuolį, daužo jį į visas puses po tramvajum, ant autobuso, ant dangčių... Minioj, aikštėj, kambary ir t. t. visur matai dūkstantį futbolą. Futbolo azartu šiandie apsvaiginta moksleivija, jaunuomenė, minia.

Pastaroji futbolui sumoka nemaža pinigų. Šiandie valstybės pradeda rungtis bei demonstruotis futbolu. Futbolas – šių dienų psichozas.

Nuotrauka su istorija

Ši naujiena miniai, žinoma, atsibos ir išeis iš mados. Ne tas man šį kartą rūpi pasakyti. Aš noriu tiktai pažymėti, kad futbolas nėra sportas, kaip daugelis mano, ar bent ne visai sportas.

Sporto sąvoka mes apibūdiname tas fizines žmogaus kūno manipuliacijas, mankštą, kuriais atsiekiamas tobuliausias organizmo išsivystymas ir fizinis sustiprinimas.

Sporto sąvokai atitinka visokių rūšių gimnastika. Gimnastikuojant daromi toki judėjimai bei kitos manipuliacijos taip, tuo tikslu, kad sakysim, išvystyti raumenis, kad sutikslinti judėjimus, kad pagerinti kvėpavimą ir t. t. ir t. t. Futbolas to neatsiekia. Futbolininkas pernelyg labai nuvargsta, uždūsta, pernelyg smarkiai įsitempia. Šiuo žvilgsniu futbolas visai prilygsta imtynėms; gi pastarųjų niekas nepriskiria sportui.

Iš estetinės pusės futbolas nesudaro ir negali sudaryti jokio pasigėrėjimo, nes jis esmėje neestetingas: spardymas, daužymas, mušimas ir kita.

Psichologiniu žvilgsniu futbolas yra azartinis žaidimas ir tuomi jaunuomenei nenaudingas. Auklėjimo žvilgsniu – antipedagoginis. Tą senai supranta kultūringesnės tautos, pav. čekai, ir ten jaunuomenė fiziniai auklėjama gimnastika.

Man asmeniniai daug įdomiau būtų dalyvauti protiniame turnyre: moksliniame, literatūriniame, muzikaliniame, negu apyvulgariame futbolo. Intelektualiniai turnyrai yra galimi ir ar neverta būtų dėl jų pagalvoti ir jų imtis.

Ne visame gi mes turime sekti kitas tautas, kitus kraštus ir visada, tik sekti ir būti užpakaly jų. Būkim savistovesni.

Alfa. (Šių dienų psichozas, „Lietuvos žinios“, 1925 08 15, p. 4)

Tarpukario laikų Kaunas, anot prognozių, ilgainiui turėjęs gyventojų skaičiumi ir pasiekimais pranokti Vilnių. Antano Motuzo kolekcija

I SKYRIUS

Tarpukario futuristika:

mūsų senelių vizijos apie Kauno ir Lietuvos ateitį

„Sako, visą kraštą elektrifikuosim ir su auto į turgų iš kaimų važiuosim...“ –dainą apie ateities Lietuvą, kurioje „traktoriai laukus ars, orlaiviai sės grūdus“, smetonmečiu smagiai traukė Pupų Dėdė ir Dėdienė1. Paspėlioti, kaip po dešimties, dvidešimties ar penkiasdešimties metų gyvens jų vaikai ir anūkai, buvo gana populiarus užsiėmimas tarpukario Lietuvoje. Šiandien galime pažiūrėti, kiek tos prognozės buvo tikslios...

KAUNO MIRTIS BENZINO IR ASFALTO GARUOSE

Laikinosios Lietuvos sostinės gyventojai tarpukariu ypač mėgo pasmalsauti, kaip jų miestas atrodys ateityje. Pasitaikydavo išties šiurpių prognozių.

„Kaunas yra dauboje, – pasakė tėvas. – Dūmai Kauną užnuodys. Meksfalto garai, benzinas ir prostitučių kvepalai. Visa tai užnuodys Kauną ir nekaltus vaikelius.“2 Štai tokią liūdną smetoninio Kauno ateitį regėjo vienas iš Vytauto Sirijos Giros romano „Raudonmedžio rojus“ personažų. Tiesa, ten pat buvo nurodyta ir (gana egzotiška) išeitis, savotiška miesto „ventiliacija“: „vienintelė išsigelbėjimo priemonė – keturi galingi malūnai, kurie besisukdami pakeistų Kauno orą“.

Personažas automobilių dujų baiminosi visai be reikalo. 1932 m. visoje Lietuvoje tebuvo registruota vos kiek daugiau nei pora tūkstančių automobilių3, o 2019 m. pabaigoje mūsų šalyje jau buvo įregistruota 1,302 mln. individualių lengvųjų automobilių4.

Bene aktyviausiai įvairiausius Kauno ateities scenarijus mėgino atspėti laikraščio „Diena“ žurnalistai. 1929 m. jie paskelbė „atskleisią ateities uždangalą“5, kalbindami Kauno valdininkus apie įsivaizduojamą miesto ateitį 1939-aisiais.

Burmistras Jonas Vileišis žurnalistams pirmiausia išrėžė neabejojąs, kad po dešimtmečio Lietuva jau bus susigrąžinusi Vilnių. Ką gi, jis neklydo (tik vargu ar įsivaizdavo, kad 1939-aisiais Vilnių lietuviams sugrąžins sovietai). Netgi atgavus Vilnių dauguma centrinių valstybinių įstaigų, anot Vileišio, liks Kaune, nes jis jau bus „pritaikintas mūsų respublikos svarbiausio miesto šaunų vardą nešioti“. Juolab kad Kaunas, burmistro manymu, 1939 m. nenusileis Vilniui gyventojų skaičiumi. Čia Vileišis

Laikinosios sostinės burmistras Jonas Vileišis, neabejojo, kad Vilnius bus susigrąžintas, bet... Kaunas jį nustelbs. Lietuvos centrinis valstybės archyvas

prašovė – Laikinojoje sostinėje tais metais buvo 154 tūkstančiai, o Vilniuje – 209 tūkstančiai gyventojų.

Be to, „prie Kauno miesto visomis linkmėmis bus pratiesti geri plentai... Vilnius, kur jokių plentų netiesiama, ir tuo žvilgsniu atsiliks“. Tiesa, Vileišis pripažino, kad Vilniaus apylinkės gal ir gražesnės, bet Kauno – neabejotinai derlingesnės, be to, Laikinoji sostinė daug arčiau Vakarų kultūros.

LAISVĖS ALĖJA – BE NELEMTŲ MEDELIŲ

Vienas iš miesto inžinierių, kažkoks p. Frikas, minėtame 1929-ųjų „Dienos“ straipsnyje aiškino, kad jau po dešimtmečio Kauno pakraščius su centru jungs „elektrinis arba bėginis transportas“. Žemiau Nemuno ir Neries santakos, dešiniajame krante, įrengus uostą, pagyvės laivyba. Su miestu bus sujungta ir Nemuno sala, kur pastatys ne tik gyvenamųjų namų, bet ir Didįjį miesto teatrą (minėtoje saloje išdygo ne teatras, o „Žalgirio arena“ ir, deja, tik 2011 m.).

Kauniečiai didžiavosi, kad tašyti akmenys ir asfaltas pavertė miestą „kultūringu“. Gatvės klojimo darbai, 1930 m. Kauno miesto muziejus

Smetoninio Kauno planuotojai svajojo „atsikratyti

tų nelemtų medelių“ Laisvės alėjoje. Veronikos Šleivytės nuotrauka, Kupiškio etnografijos muziejus

Laisvės alėja „nusikratys tais nelemtais medeliais“ (medelių, kaip žinia, ten nestinga iki šiol). Ir taps reto grožio asfaltuotu prospektu: plačiais šaligatviais, apšviestu elektros žibintų. Įdomu, kad inžinierius – gal užkietėjęs žvejys – pranašavo, jog Kaune vietoj žuvų turgaus (buvusio dabartinėje

Steigiamojo Seimo aikštės vietoje) atsiras „Lietuvos žūklės centras“. Jame bus įrengti rezervuarai gyvoms žuvims laikyti, iš čia tas žuvis veš ir lėktuvais skraidins parduoti net į užsienį.

Dėl didelio gyventojų antplūdžio iš provincijos miesto gyventojų skaičius pakilsiąs iki 250 tūkstančių, miesto butai, be kitų patogumų, turės

„ir dujų tiekimą namų ruošai“. Be to, „gavę pigaus kredito, piliečiai pradės masinę statybą, kuri galutinai išriš butų klausimą“. Žurnalistai ne tik dūsavo, svajodami apie ateitį. Ne mažiau mėgta lyginti senąjį Kauną su smetoninės Laikinosios sostinės pasiekimais. Štai jau po keliolikos metų, prisimindami 1919-ųjų Kauną, pastebėjo, kad tuomet jo gatvių „niekas nė nesapnavo laistyti, negu tik pamazgas į jas pildavo“. O daugelis priemiesčių namų langų tebuvo „skuduriniai“ (t. y. kamšyti skudurais), kai kur trūko ir pristigus malkų sukūrentų durų.

Tuo tarpu 1936 metų Kaunas labai sueuropėjo ir „tapo kultūringas“, nes „asfaltas, bituko plytos, tašyti akmenys veik visose svarbesnėse gatvėse pakeitė netikusį grindinį“6.

ATEITIES KAUNIEČIAI FORDUS IŠKEIS Į JUNKERSUS

Laikraštis „Diena“, 1937-aisiais parengęs straipsnių ciklą apie Lietuvos ateitį po dvidešimties metų, į savo darbą žvelgė rimtai ir deklaravo, jog tai „nebus reporterio fantazija, bet statistikų, ekonomistų, agronomų, inžinierių, savivaldybininkų, mokytojų, gydytojų, rašytojų balsas, jų moksliškais ir realiais daviniais paremtos hipotezės...“7

Leidinio žurnalistų kalbinti specialistai teigė neabejojantys, kad Kaunas labai išsiplės, taigi, „norint patekti į „miestą“ kauniečiai nebūtinai turės leistis iš Žaliakalnio, Vytauto kalno ar Aleksoto į Laisvės alėją“8. Šiaurėje

miestas sieks Muravos kaimą (jis jau seniai virto Kauno rajono Eigulių dalimi), rytuose į Kauną įsilies Petrašiūnai. O vakaruose miestas „bus užtvenkęs dabartinius Lampėdžius, kurie iš kurorto turės virsti Kauno priemiesčiu, pramonės centru su puikiuoju poilsio parku“.

Tikriausiai nebeliks ir senosios Kauno geležinkelio stoties, tad atvykusieji traukiniais turės išlipti naujoje, įrengtoje „kur tai Žaliajame kalne, prie Ukmergės plento“. Autobusų stotį irgi iškels į miesto pakraštį ir apskritai „po 20 metų turėsime Kaune net 3 – 4 tokias stotis“.

Bet didžiausios permainos lauks Kauno oro uosto, be abejo, naujojo, kuris taps ne tik tarptautiniu, bet ir Lietuvos vidaus oro centru. Jame, esą, kasdien leisis dešimtys „oro traukinių“ su tūkstančiais keleivių. O ir nemažai pačių kauniečių jau bus iškeitę savo „fordukus“ ar „ševroletus“ į 1957 metų „Junkerso“, „Douglaso“ arba „Lietuvos aeroplanų fabriko“ lėktuvus. Tokiam ateities kauniečiui skraidyti nuosavu lėktuvėliu bus toks pat kasdienis reikalas, kaip važiuoti automobiliu. Juolab kad kone kiekvienas turės nuosavą automobilį. Ir tik iš provincijos atvykę moksleiviai naudosis Kauno gatves raižančiais betriukšmiais „motorizuotais traukiniais, kuriems nereikės nei bėgių, nei benzino kvapo“.

Tikėtasi, kad kelionės tokiais ar panašiais keleiviniais „Junkers“ lėktuvais taps kauniečių kasdienybe. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus

TIKRAS LIETUVIS DANGORAIŽYJE NEGYVENS

Ateities Kaune turėtų būti kur kas daugiau parkų, nes gyventojai juk nenorės „lįsti į rūsius ar drėgnus butus“9. Panemunė ir Lampėdžiai taps miškingais, žalumos ir upės „globojamais“ priemiesčiais, o kauniečiai vasaroti vyks gerokai toliau. Ir jau 1957 m. Palangą iš Kauno bus visai normalu pasiekti per 30–40 minučių lėktuvu arba per porą valandų Žemaičių plentu.

Beje, specialistų nuomone, labai klysta manantieji, kad Laikinojoje sostinėje ateityje bus „amerikoniškų dangoraižių“. Priešingai, jie neturės jokio pasisekimo, nes „kaunietis verčiau pasistatys mažą namelį su keliais

Manyta, kad kone kiekvienam miestiečiui

Lietuvoje jau 1957 m. bus prieinamas lengvasis automobilis. Rokiškio krašto muziejus

medeliais ar gėlelėmis prie langų už dabartinės Vilijampolės ar už Panemunės miško, nei sutiks keltis gyventi į dešimtą ar penkioliktą Laisvės alėjos dangoraižio aukštą“.

Laikraštyje „Sekmadienis“ 1939-aisiais skelbta, kad dangoraižiai išvis neturi perspektyvos, tad jie ilgainiui išnyks ir Amerikoje. Esą, kadaise amerikiečiams atrodė, kad praktiškiausia visą komercinį miesto gyvenimą sutelkti kuo mažesniame plote. Bet, ištobulėjus susisiekimo priemonėms, išsiplėtus telefono tinklui, įmones galima „išmėtyti atskirose miesto dalyse, nukeliant jas net į priemiesčius, be jokios baimės, kad toks suskaldymas atsilieptų ūkinio gyvenimo tempui“10. Tad jau net prašmatniajame Empire State Building geras trečdalis patalpų stovi tuščios.

Neabejota, kad Kaunas 1957 m. turės puikią koncertų salę, turinčią du tūkstančius vietų žiūrovams11. Miesto radijo stoties irgi neliks – vietoj jos kauniečiai matys už keliolikos kilometrų nuo miesto styrančius televizijos ir radijo bokštus. Pasikeis ir Laisvės alėjos kavinės – vietoj mažų prirūkytų užeigų teliks kelios, bet tokios erdvios, kad kiekvienoje tilps po 1000 lankytojų.

Vietoj varganų poros funikulierių Kaune, prognozuota, bus pristatyta tiek keltuvų, kad sunku ir suskaičiuoti, – Aleksote, Fredoje, Aukštuosiuose Šančiuose, Žaliakalnyje, Vytauto kalne ir t. t.