EDITAS KOMPLEKSAS by knygos.lt

RIMANTAS KMITA

UDK 821.172(481)-31 Ma607

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Knyga išleista Lietuvos kultūros tarybai parėmus

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-466-909-5

ISBN 978-609-466-076-4

Jisai stovėja tiesiai priešais mane, nusivilkęs sava Adidas treningą...

Jis preja prie mūsų staliuka.

Ka pasimatuotų megztinį.

Pilns turgus tų megztinių, visi tokie patys, kainas tokias pačias, bet jis preja prie mūsų staliuka.

Čia visų pirma.

Visų antra – kas matuojas turguj megztinius, ypač jeigu nėra veidrodžia? Ypač jeigu lapkritis.

Jeigu jau bus blogs, ateisi kitą dieną – apkeisme.

O jisai matavos.

Jisai matavos priešais mane, nusivilkęs sava a-di-da-są.

Su manim da buva Monika palaikyt’ man kompaniją, o teta Margarita kažkur vaikščioja su reikalais.

Bet jisai stovėja tiesiai priešais mane, nusivilkęs sava adidasą, i...

...i tada, tada man nušvita. Nušvita taip, ka net baisu pasidare.

Ta balta maike be rankovių, tokia kaip i apatine, bet vasarą

su tokiom visi vaikšta po miestą. Ta maike, nors i ne juoda, o balta, bet grynai kaip Džonia iš Purvinų šokių.

Prie ko čia Purvini šokiai? Nuo to laika, kai pamačiau tą filmą, negalėjau nusiramint’, bet daba tai jau grėse ugnikalnia išsiveržims, nes galų gale susijunge visi taškai i supratau, ką man tas aktorius primen.

Džonia vards yra Raimis.

I daba Raimis balta apatine maike matavos megztinį tiesiai priešais mane.

Vienam Maikla Džeksona klipe viskas prasided kaip siaubiaks. Bet paskui paroda kina salę i kaip pats Maiklas Džeksons žiūr’ tą siaubiaką. Visi persigandę, jo pana įsikibus jam į parankę, o jisai šypsos i kemš popkornus. I ašai turbūt atrodžiau panašiai žiūrėdama Purvinus šokius, gal tik ne taip išsišiepus, mana veids buva susikaupęs i apšviests kina ekrana.

Nors iš pradžių tuose Purvinuose šokiuose – kažkokie prašmatnūs poilsia namai, mergą užknisantys tėvai i visas tos pramogas kai per tetules šešiasdešimtmetį. Nors ten viskas atroda amerikietiškai, bet šiaip tai grynai kai per giminės balius. Žmones linksminas, nors iš tikrųjų tai atroda, ka biški užmirša, kaip tą reik daryt’. I tenais tokia šeima atvažiavus: tėvs daktars, motina, nežinau kas, i dvi seses. I viena iš tų seserų, tokia, kur kartais i knygikę paskaita, yra vardu Mažyle. Tai jai noris ne visų tų giminės balių i karnavalų, o kažko tikra. O tikrums sklind iš viena šokėja. I to šokėja vards yra Džonis.

Nu i taip atsitink, ka Džonia šokių partnere biški negal’ daugiau šokt’. Tai Mažyle – rusiškai verte kaip Kroška, bet šiaip originale lyg i girdis, ka ją vadin Beib... o gal Beibe... Nu, žodžiu,

tai ta Mažyle pasisiūla į jos vietą. Aš irgi pasisiūlyčiau. Nors atrodytų – jokių šansų. Tu juk ne tik šokt’ nemoki, tu pažiūrėk, kokia ilguma tų šokėjų kojas... Jos ilgesnes už bet kurią mana puskes Gražkes draugystę su bet kuriuo iš jos bernų. O kur tu matei šokėją trumpom kojom?

Ai, ką čia pasakot’, kas ten buva. Nežinau, a siužets gal’ ką nors pasakyt’. Viskas ten taip lipa man, ka atrode, tas films man i tiktais man vienai šnekieja. Pagalvokit tiktais: viens dirb vasarą, šok, o kita skaita knygikę i trinas nežinodama, ko čia nusitvert’. Viens iš apačios, tiksliau, be jokios ten padėties visuomenėj i be pinigų, žiauriai neaiškus toksai, o kitai tėvs kiš visokius koledža studentus i nor’ ją ištekint’ į aukštuomenę. I jie abudu sukila prieš tokias užknisančias nesąmones: Mažyle – prieš šeimos įsivaizdavimus i draudimus, o Džonis – prieš to kurorta taisykles. Nes kas yra tos kurorta taisykles, kai pagalvoji, prieš tikrą meilę?

I Mažyles kel’s buva beveik kai mana: nuo nekaltų didelių akių, nuo tokios biški nezgrabailas iki aistringas šokėjas i partneres. Toks bus i mana kel’s, tik ka aš juo da nepraėjau.

I ką aš iš to filma prisimenu, jeigu reiktų papasakot’, tai tiktais tą sava tirpimą. Ašai nesuprantu, kaip tokius filmus gal’ žiūrėt’ su visais kitais salėj. Staiga pajunti, ka kažkas praded darytis, kaip tam Maikla Džeksona klipe, kai jisai vilkolakiu tamp, tiktais jauti, ka tava viduj kažkas tirpst kaip sniegs, keičias, i tu supranti, ka išėjus iš filma nebebūsi tokia pati kaip anksčiau. Bet to, kas tava viduj, juk nieks nemata. Visi mata filmą, i atroda, ka jie tiesiog žiūr’ Na, palauk, ka nieks taip nesijaudin, kaip ašai. Aš kartais i nebežiūriejau to filma, tiktais galvojau, kaip man daba jaustis prie to vyra šalia, su katruom

alkūne ašai vis susiliečiu. I ka tas susilietims kažką reišk’. Man rodes, ka ašai tirpstu, ka visi girdž, kaip plak mana širdis, ka visi visi jauč, kaip nuo manes sklind karščia bangas. Aš esu liepsnojantis laužas vardu Edita.

Tai va, Purvini šokiai yra films, kur vaidin tikras vyrs, Džonis, katras žina, kaip vest’ moterį šokių aikštelėj. I ne tik.

Džonis žina daug daugiau. Tai va prie to čia tie Purvini šokiai.

Išėjus iš kina teatra, aš žinojau, ka ašai pažįstu tą Džonį.

I ašai jį turbūt jau buvau įsimylėjus, bet tiktais po filma sau pripažinau – jisai yra mana likims.

Džonia vards yra Raimis.

I daba jisai stov’ priešais mane, po balta maike lapkričia mėnesį.

Ne, jau nebestov’.

Kol da sykį sukos Purvini šokiai mana galvoj, jisai spėja pasimatuot’ megztinį. I daba matau tiktais tolstančią Raimia nugarą žmonių minioj.

Mirg akyse, įkvepiu giliau.

Monika klaus’, a man viskas gerai.

Ašai žiūriu į tolstančią Raimia nugarą.

– Čiagi Raimis. Iš tava kiema. Kažkas negerai? – vėl klaus’ Monika.

Da giliau įkvepiu.

Viskas mirg. Treningai, megztiniai, maikes, šalikai, kepures, viskas raibuliuoj kaip vaizdai iš Tibeta per teliką. Tenais tokie vargani namiukai i daug daug spalvotų vėliavikių nuo viena namiuka iki kita. Tiktais ka čia kalnų horizonte nematyt’, net i Pie-

tinia daugiabučių nuo čia nematyt’. I Raimia nebematyt’, o ašai čia stoviu kaip įkalta.

Jo, Raimis, iš mana kiema.

– Pinigus paimk, – saka Monika.

Bet daba jisai buva iš kažkur kitur, ne iš mana kiema.

Jisai buva iš Purvinų šokių.

Aš staiga pamačiau, ko anksčiau nematydavau. I gal nieks kits, jokia kita pana to nemata i nesuprant. Aš atspėjau jo paslaptį. I daba jaučiau, ka mes tokie artimi. Ka mus siej...

Aišku, nieks mūsų nesiej. Nieks, išskyrus faktą, ka esam čia, šitam mieste, i esam susiję nematomom spalvotų vėliavikių girliandom, rišančiom visą miestą, nuo turgaus iki Pietinia daugiabučių. I gali sakyt’, ka viens iš tų daugiabučių kiemų mumis vis tik siej. Ten i susitiksme, Džoni.

Apsižvalgau – žmonių turguj minias. Visi ieška itališkas kokybes už kinišką kainą. I žmones tik’, ka taip gal’ būt’. Kokiu būdu? Nežinau. Jų viltis yra nepalaužiama kaip Stalones užsispyrims būt’ geriausiu boksininku. I jeigu jie kažką čia rand, kažką perk, tai i mana viltis būt’ su Raimiu nėra tokia jau tuščia, nes užsispyrima i kantrybes aš turiu.

Nuo šalia esančia staliuka, an katro pardaviniej kasetes, skamb ta liūdna, žiauriai liūdna daina, kur dainuoj ta dainininke plika galva i didelėm akim. MTV klipe tos akys laksta, atroda, ka jai skaudu žiūriet’ į kamerą. Akys tokias dideles, ka atroda, jose telp ne tik jos, bet i visų mūsų liūdesys i pasimetims. Nemanau, ka čia laidotuvių daina, bet žiauriai liūdna. Gal liūdniausia i yra ne kai žmogus miršt, o kai jisai naijn i dingst tarp kitų žmonių...

Kokiu būdu aš su Raimiu būsiu?.. Tas klausims daba atrode visiškai trečiaeilis.

– Man viskas gerai, Monika, – sakau, – tik ta daina...

– Daina tai žiauriai liūdna, – sutink Monika. – Tai aš padedu tuos pinigus tada čia į tą dėži...

Aš sugriebiu Monikas ranką. Ne tode, ka nieks čia dėžikėse pinigų nelaika. Pinigus reik laikyt’ arčiau kūna, piderastkėj. I Raimia pinigai tur’ būt’ arčiau kūna, jeigu tiksliau – arčiau mana kūna.

Grįžt teta Margarita, beliašai jau iš tola kvep’, viens man, kits jai, bet jinai pasiūla sava Monikai. Monika šypsodamasi išsisuk, nes jinai tik šiaip čia, man kompaniją palaike, jai jau reik varyt’ toliau. Jau šalt, reik ilgos kožas. Tėvai jai sake – gal ką gera rasi turguj, jeigu ne, tai salone pažiesim. Salone... Į tokius salonus aš net bijau užeit’, ką jau ten šnekiet’ apie kainas...

– Imk beliašą i duok tuos pinigus, – saka Margarita.

– Ne.

– Kas „ne“? Imk tiktais.

– Nenoriu aš to beliaša. – Nors iš tikrųjų tai nenoriu atiduot’

Raimia banknotų. Bet beliaša irgi nenoriu.

– Perbalus visa, užkąsk biškiuka. – Teta Margarita įspraudž man į ranką beliašą, o aš tuo pačiu kita ranka kišu pinigus į kišenę.

Kai darau kokią nesąmonę, pradedu matyt’ save tarsi iš šona, tarsi žiūriečiau filmą, kur pati vaidinu. Įsikišus pinigus į kišenę, greitai reik užvest’ kitą temą. Ko čia man daba paklausus tetos? Šnekiek, Edita, davai, greičiau!

„Po kiek beliašai šiande?“ – Nors infliacija kainas gal’ koreguot’ kiekvieną dieną, bet ilgam tokia tema dėmesia nenukreipsi.

– Įdomią istoriją šiandien laikrašty skaičiau, – sakau. – Kaip

dvi seses užsimane pasižiet’, kaip jos atrodytų mirusias. Jos ne tik užsimane, bet i nusipirka viską, ko reik’ – karstus, gėles, drabužius, – i pasikviete fotografą. Pridare jisai vyresniosias nuotraukų karste visokiais rakursais, o jaunesnioji pagalvoja, ka neblogai būtų i iš viršaus da porą kadrų. Jinai atneše kopečikes, tokias kaip vyšnioms skint’, fotografs pasilipa i papraše daugiau pinigų, bet sesuo muistės. Tada vyresnioji neapsikente, atsisėda karste i sušuka: „Nesiderėk!“ Fotografs persigandęs ka liuobės nuo tų kopečikių, sudauže blykstę, fotiką, išlėke visas paklaikęs.

Margarita klaus’ – tai kur tie pinigai už megztinį?

Bet prie staliuka jau teiraujas, po kiek triusikai. Aš net nepajuntu, kaip atsitraukiu žingsnį atgal. Žmogau, gyvenims yra per trumps, ka derėtumeis dėl triusikų kainas.

– Nu ko tu stovi kai mietą prarijus? Kas tau yra? Nu i pagalbininke. – Teta Margarita, nebūtų buvus mokytoja, nor’ iš manes padaryt’ verslininkę.

„Nu tai jeigu ašai bloga pagalbininke, tai ko tu mane kvieties į tą turgų, ką?“ – čia aš tetai mintyse. Tik gestais rodau, ka man burnoj karšta beliaša kąsnis.

Teta Margarita prieš pasakydama kainą atkal tiradą: – Čia mes plėšikai? Mes muitus mokam, mokesčiai kokie, už vietą čia mokam, i vis tiek daba iš čia į Pabalius reik kraustytis... – Viskas baigias patikinimu, ka jos vyrs nešioj lygiai tokius pačius triusikus, labai patogūs, nespaudž, labai patenkints, daba kitų neįkiši, trys litai už dvejus.

Iš tikrųjų tai gal nieka i nepamelava. Peršviečiami tie triusikai, jie susitrins po kelių skalbimų, tai ten tikrai nėra kam spaust’. Nesvarbu, ka su tuo sava vyru jinai seniai išsiskyrus.

Aš laikau beliašą abiem rankom, o teta jau ims iš mana kišenes Raimia banknotus, saka – grąžai reik’, aha, triusikai už tris litus, o čia jinai popieriniais grąžą atidavinės.

– Oi! – aikteliu.

Beliašas tarp mana pirštų suspausts, matau, kaip mėsa lėtai kaip karamele kokioj Mars šokoladuka reklamoj krent an žemes, taukai varv, ašai tiesiu jį tetai, o ta instinktyviai im. Matau, kaip taukai kaip sulėtintam kadre tykšt jai an rankų. Atsiprašau, atsiprašau, oi, kaip čia aš, bet svarbiausia, ka daba jau i tetos Margaritas rankas riebaluotas i jinai nebekiš jų i mana kišenes, žvalgomės, kuom čia nusišluostyt’, o Raimia banknotai liek mana kišenėj. Aš pirma paimu laikraštį, nusišluostau rankas i paduodu jį tetai. Sakau – turiu varyt’, Monika praše pagalbas, kurtkes ieška.

Teta Margarita valos rankas į laikraštį.

– Aš pasiliksiu už vieną megztinį, – suploju ranka per kišenę, ka tetai buhalterija susivestų.

Teta linktel’. Ašai dingstu.

Ėjau namo i negaliejau patikiet’, kaip čia aš sugebiejau pasipriešint’ tetai Margaritai i išsaugot’ tuos Raimia banknotus. Šiaip jai praktiškai neįmanoma atsakyt’. Pati stebiuos, kaip kartais būn: atroda, sakau „Ne“, o iš burnos pasigirst „Gerai“. Su ja neįmanoma derėtis. Per geros aš širdies. Aišku, ka per geros.

Tiktais tode i padedu čia tetai Margaritai. Vis tik sekundes dalį, kai beliašas atsidūre jos rankose, kai pamačiau jos susibiesinusį veidą, galvojau, ka pasius, ka daugiau nebesiims į turgų jai padėt’. Bet viskas baigės gerai.

O padedu aš jai čia, nes tėvams tur’ būt’ aišku, kode neprašau pinigų i iš ko prisidedu prie elektras i kitų mokesčių. Tu-

rieja būt’ aišku, kokios geros širdies ašai esu. Šiaip aš juk įstojus į profkę pradiejau megzt’ štukas, prie to paties padedu tetai... i jokioj videonuomoj nedirbu.

Bet videonuoma – tai ne turgus. Turguj reik šūkaut’, ka itališki megztiniai, ka pigiai, reik griebt’ žmogų vos ne už rankas i kišt’ juos po nosim. Videonuomoj – durys dzingt, klients pats klaus’, ką turit, ką pasiūlysi, i net jeigu jisai neapsisprendęs, vis tiek išeis porą filmų pasiėmęs. Turguj šūkauji šūkauji, o prein koks nabags i praded derėtis. Videonuomoj nieks nesider. Nebent praded diskutuot’, a Kikboksininką, a Kruviną sportą geriau imt’.

Turguj visi ieška itališkų megztinių, jokiu būdu ne vietinių rankų darba, bet gerų, garsių dizainerių. O kainas? Kainas gal tik vos vos didesnes už lietuviškų. Nes mums nesunku paimt’ turkišką arba kinišką megztinį i užsiūt’ etiketę Made in Italy, katrų an kiekviena kampa gali nusipirkt’. Tiek tereik’ padaryt’, ka žmogus būtų laimings – jisai rada, ko ieškoja. Tibeta vienuoliai laimę pasiek’ sunkiau. Ten turi ilgai sėdiet’, nevalgyt’ i nieka nenoriet’. Bet nieka nenoriet’ i pajaust’ laimę yra daug lengviau su megztiniu Made in Italy negu be jo.

Jeigu kas sugalvoj grįžt’ i pareikšt’ pretenzijas, ka megztinis išsitampe po pirma skalbima, tai visas pretenzijas yra lengva atmest’ i pastatyt’ į vietą bobikę, katra pirkdama šūdą už kapeikas nor’ nusipirkt’ gerą daiktą visam gyvenimui: kaip tai išsitampe? Niekam neišsitampa, tiktais jums, nieks pas mane da negrįža su tokiom problemom, tai gal per karštam vandeny skalbėt, a žiūrėjot an etiketes, kokios temperatūras vandeny skalbt’? Nu tai va ka nežiūrėjot, čia labai švelni i jautri medžiagike, o man daba pretenzijas reiškiat, tai ką aš galiu padaryt’? Aš

jums vis naują megztinį duosiu iki pirma skalbima, o po to jūs ateisit da viena, ane? Nu čia taip nieks nevykst, pati suprantat.

Bobike kaip i suprant, i tikrai nežiūrėja jinai, kas ten an tos etiketes parašyta, i daba ein sau širdy pasižadiejus būtinai žiūrėt’ etiketes, nors kai pažiūrės, tai pamatys, ka, be Made in Italy, daugiau nieka tenais i neparašyta. Taip ka turgus – ne videonuoma, čia nusipirkęs megztinį po paros negrąžinsi, čia ne taip veik’ biznis.

Atroda, ka šiais laikais viskas sukas vien tiktais apie tai, ką kur nupirkt’ i ką kur parduot’, i kai kas nors rašys kokį romaną apie šiuos laikus, tai ten i tebus vien triusikai, stanikai i tie ieškantys itališkas kokybes už kapeikas. I ašai tokia romana nenoriečiau skaityt’, man tas neįdomu, man įdomu filmai, man įdomus kitoks pasaulis.

Filmuose niekada neroda smulkmenų, visada roda esmę. I ašai daba kaip tik ją užuodžiau i pajutau. I ašai čia ne apie beliašą.

Išsitraukiu pinigus iš kišenes. Pauostau. Jeigu atvirai – jokia ypatinga kvapa. Bet svarbu, ka aš žinau, kieno jie, aš jaučiu juose Džonį – sava Raimį. Raimia delna šiluma, jo odos kvaps, jo energija – viskas perėja į juos. Tarp mūsų tarsi užsimezge kažkokias nematomas gijas, nematomas vėliavikių girliandas. Daba yra dalyks, katras trauks mumis vieną prie kita. Jeigu jis laike tuos pinigus sava rankose, tai jis laikys i mana ranką. Ašai tikiu, ka mūsų jausmai su Raimiu išsiverš ne kaip taukai iš beliaša, o kaip fontans, pamatyste.

Mūsų istorija bus kai didelis, gražus films.

Grįžtu namo, o kieme an suoliuka jisai, mana likims. Vis da su adidasu.

Prieš jį net i raudonų plytų namai lapkričia mėnesį atrode pilki.

Raimis sėdieja ne viens. Kieme jo viena pa-

čia beveik i nepamatysi, vis sukas aplinkui kas nors – drauge, drauges drauge, drauges puske, nu jūs žinot... Bet toj krūvoj visada matoms tiktais jisai, kaip baleta solists.

Nors ūgia jisai vidutinia, bet visada tiesus, plaukai neskusti, ne taip kaip visų, bet i ne per ilgi, kaip tik, ka įkištum delną i pajaustum, kaip tarp pirštų virp tava meile. Jo rudas akys trauke, o ryškus žandikaulis sake, ka jisai yra pavojings i neprieinams. Toks neprieinams, kaip baleta šokėjai.

Raimis nebuva šokėjas. Bet karate juk yra kaip i balets, tik su pritaikymu permainingiems mūsų laikams.

Vis tik viens dalyks mana galvoj jį siej su baletu – tiesi laikysena.

Nors ne, yra da viens.

Neprisimenu, kaip jisai vaikščioja žiemą, bet atroda, ka jisai visada buva su tais baltais kedais. Jėzau, tie balti kedai!

Jie niekada nebuva purvini, jie niekada neatrode nusidėvėję kai pas kitus. An baltos odos, o greičiausiai dermantina, tuojau atsirand tokias raukšlikes, pilnas juodų dulkių. Raimia kedai buva visada balti kai kokia krikšta suknike, katrą vieną kartą užsivelki, o tada pakabini į spintą. Jie atrode kai šviežiai iškritęs sniegs. Kas gal’ būt’ gražiau už baltą sniegą, už kvepiančias Kalėdas... i už Džordža Maikla „Last Christmas“. Atrode, ka Raimis tur’ kažkokią didelę baltą svajonę. Ta svajone yra kažkur toli, kitam pasauly, anapus pilkų Šiaulių.

Aš stoviu i negaliu suprast’: kode jos, o ne aš? Kode joms taip lengva atsisėst’ šalia, lyg tai būtų savaime suprantams dalyks? Pavydiejau ne tik panom, bet net i jo draugeliam. Lyg jisai būtų jų, o ne mana filma pradžia.

Mana akys turbūt buva kai tos plikagalves dainininkes – apvalias, pasimetusias, blizgančias prieš pat tą momentą, kai ašaras praded plūst’, – tą momentą, kai jisai pažieja į mane.

Jis tikrai pažieja į mane. Sakiau, ka tie banknotai sava energija pritrauks jo dėmesį. Bet nenoriejau, ka visi pamatytų... Ką pamatytų? Laužą vardu Edita. Šokau į sava laiptinę.

Reikėja nusiramint’ i susivokt’, kaip daba reiks gyvent’.

Įėjus į namus atsidariau spintą koridoriuj. Tėva kurtke, su katra jisai vaikšta žiemą vasarą, tebekabėja, tėvs irgi tebekabėja be darba. Pakabinau šalia sava kurtkę, katrą nešioju jau trečius metus, o motina saka, ka jinai yra da nauja. Nauja kurtke yra iki tol, kol jos nebeįmanoma susiūt’, sulopyt’ a išskalbt’. Stoviejau kažko kaip sustingus žiūriedama i tas kurtkes. Kai grįžti

galvodama, kaip sava išvaizda priblokši rajona berną, tai sava garderobą pamatai kitom akim.

– Eik pavalgyt’, balandielių palikau, – šauk’ mama iš saliona.

– Nenoriu.

– Nu tai atšals.

– Pasišildysiu.

Mama išlend iš kambaria. Saka, ka pinigus, katruos gavau už šiandien darbą, turiu į šeimos biudžetą atiduot’. Viskas gerai, aš prisidedu prie elektras, vandens i panašiai, bet tik ne Raimia banknotais. Pradedu graibytis už kišenių, sakau, oi, kur mana pinigine.

– Piniginę pametei?

– Ne, gal pas Gražkę palikau, buvau da pas ją užėjus.

– Aš tuoj paskambinsiu Gražkei.

– Jinai daba su mama išeja į... kažkokios kurtkes da pažiūriet’.

– Nu i galva tava, taip viską pamest’.

– Tai šiandien nueisiu i parsinešiu.

– Aik valgyt’ balandielių.

Lendu į sava kambarį. Įkišu Raimia banknotus į plokšteles dėklą, o piniginę kol kas – po čiužiniu. Paskui išsitrauksiu i duosiu iš tų, kur nuomoj uždirbau. Girdžiu, ka mama da koridoriuj. Nejau tikrin kurtkes kišenes?

Balandėlių nenoriu. Viskas yra gerai su tais balandėliais. Retai valgom. Nes skaniau kaip i nieka nėra. Ne beliašas, šiaip a taip. Bet tas balandėlių kvaps man kažkaip... Viskas čia turbūt gerai, motina žina, iš ko perk mėsą, ne taip, kaip čia skaičiau laikrašty rubrikoj Tikras atsitikims, ka kažkur Maskvoj šalia la-

vonines buva įsikūręs kažkoks Kulinarijas kooperatyvs, tai jisai imdava iš kaimynų mėsikes po dvim šešis rublius už kylą. Ne, ne taip blogai.

I da virtuvėj sėdž tėvs, geriau palauksiu, kol jisai baigs valgyt’. Kai tėvs sėdž i tyl’ – viskas gerai. Daug blogiau, kai jisai praded šokinėt’ nuo stala komentuodams žinias, nes jisai juk žinuoja, ka su ta nepriklausomybe nieka gera nebus, ka viskas baigsis katastrofa. Jisai žinuoja, tik aplinkui visi durneliai, nieks jo nepaklause. Nu jisai i nekalbėja, nebent garažiuke, katrą nuomavos, nors mašinas i neturėja, bet ten toks kaip i diskusijų klubs, laisvalaikia centras, nu i demokratijas salele kartu sudiejus. Tik ten su draugeliais jisai galėja laisvai apšnekiet’, kaip visur aplinkui viskas nupirkta, valda mafija i nieks teisybes neraša. O mana tėvs teisybę žina. Žiūr’ jisai į Prunskienę per teliką i komentuoj – nu kaip boba gal’ vadovaut’?

Prunskienes povyzoj moters ašai nelabai įžiūriejau, tiktai tasai cheminis uždėts. Kai į ją žiūri, tai supranti, kode taves gal’ taip nieks i nepakviest’ bent vienam šokiui per visą vakarą mokyklas diskotekoj.

I tode tėvui geriau buva nieka nesakyt’, nei teisybes, nei kokios nuomones, net paklaust’, a valgys, būdava nejauku, tai valgydavom dažniausiai tylėdamas su mama. Sėdėdava kai ežys pasišiaušęs, susisukęs i susirūpinęs teisybes trūkumu. Tik paliesk, tuoj sprogs visas. Nelietėm. Nieka nesakėm. Net neklausdavom, kaip sekas loterijoj. Pirkdava tuos bilietus, nes juk kiekviens žmogus tikis, ka jam tur’ kada nors pasisekt’.

Pavalgęs jisai nulįsdava į kambarį i bent porą valandų būdava ramu.

O mama tylėdama vis ką nors lopydava arba siūdava. To-

kią ją matau. Žiūrint į lopančią mamą be pykčia i nusivylima, be jausma, ka nieka negaliu padaryt’, negaliu išmest’ tų jos sulopytų mana drabužių, negaliu pati nusipirkt’ naujų, jutau tuo momentu, man taip atrode, ka jinai mane turbūt myl’, taip savotiškai, bet myl’.

Aš neturiu tiek kantrybes. Nei lopyt’, nei laukt’.

I aš neturiu su kuom apie tai normaliai pasišnekiet’. Pasiimu sąsvinį. Nuo viršelia į mane žiūr’ linksmi delfinai. Jie visada viską išklausa, i atroda, ka viską suprant, jiems nesunku papasakot’ didžiausias nesąmones, katrų net geriausiai draugei nepasakočiau, nu, tarkim, apie tuos banknotus.

Lapkričio 3 d.

Labas, delfinai, šiandien nutiko šis bei tas svarbaus. Kai grįžau iš turgaus, mama norėjo paimti visus parsineštus pinigus. Atrodo, kad šiais laikais reketuoja ne tik mafiozai, bet ir šeimos nariai. Kita vertus, kelis litus, o iš Gražkės, kai ji grįžo iš madų šou Vokietijoj, atėmė 200 markių. Bet gal teta Margarita tikrai daug išleidžia tai jos manekenių mokyklai. O kur dar visi drabužiai, kosmetika ir panašiai. Bet aš Raimio pinigų, gautų už megztinį, neatiduosiu. Kieme mačiau Raimį. Tarp kitų. Man atrodo, jis į mane pažiūrėjo. Niekam neatiduosiu to žvilgsnio. Nuo tokio žvilgsnio filmuose ir prasideda meilės istorijos. Ne „Boni ir Klaidas“, ne „Romeo ir Džuljeta“, ne „Adomas ir Ieva“, o „Edita ir Raimis“ vadinsis mūsų filmas. Raimis yra mano likimas. Dabar jau aišku.

Su raudonu tušinuku da nupiešiau tris širdutes, nes labai sunku yra pasakyt’, ką jauti. O užvertus sąsvinį prisiminiau Purvinus šokius. Bet vis tiek – nu koks teisings tasai films. Purvini šokiai. Apie vasaras atostogas. Apie tokias, kokias jos i turietų būt’, o ne tokias, kokias jos būn. Visas mes puikiai žinom, ka vasaras atostogas turietų baigtis aukščiausia nata – iškeltai kai gulbei į viršų pačia gražiausia berna rankų. Berna su baltais sportbačiais. O tėvai jau negal’ nieka atimt’, negal’ nieka pasakyt’. Jūs esat i būste visada kartu. Kai baltas gulbes.

Bet kode filmai yra visada teisingesni už gyvenimą?

Edita, nebūk durna, jisai ne tau… Tiek pasakyt’ išminties daug nereik’. Diagnoze čia aiški. Bet ką daryt’, jeigu ta tiesa skaudin? A? O fantazijas neskaudin. Priešingai – fantazijas pačias yra nuskausminamieji.

Edita – iš „Pietinia kronikų“ pasaulio. Jos istorija iš romano nukeliavo į filmą, vėliau įžengė į Šiaulių ir Niujorko teatrų scenas. Pagaliau mergina su VHS kasete rankoje savo istorijos versiją pasakoja romane „Editas kompleksas“.

„Iš pirmo žvilgsnio tai istorija apie septyniolikmetę merginą, įsimylėjusią vaikiną iš to paties daugiabučių kiemo. O iš tikrųjų – apie tai, ką reiškia augti, kai nemoki pasakyti, ką jauti, kai „Purvini šokiai“ ir kiti filmai netikėtai padeda suprasti, kas yra meilė, kūnas ir tu pati. Su humoru ir melancholija, kitaip nelabai ir moku, pasakoju, kaip ištrūkę iš sovietinio raugo norėjome greičiau pasiekti savo svajones ir būti mylimi. Bet nežinojome, kaip išsilaisvinti iš mus persekiojančio senovinio balandėlių kvapo, kaip išsakyti jausmus ir atrasti savo kelią. Norėčiau būti ta Editos draugė, kuri ją apkabina ir sako: „Gluše tu, gluše.“ Ir dar – norėjau parašyti istoriją apie tikro gyvenimo alkį. Šitas jausmas nedingsta iki šiol.“

Rimantas Kmita Rimanto Kmitos, atrodo, nebereikia pristatyti.

Nuo knygos formatą peržengusių ir fenomenu tapusių „Pietinia kronikų“ iki išskirtinės monografijos „Ugnies giesmės. Tūkstantis

Sigito Gedos veidų“ – rašytojo kūryba stebina įvairiapusiškumu ir gebėjimu užčiuopti tai, kas rūpi labai skirtingiems žmonėms.