Dvi saujos laiko

57

O vieškeli, vieškeli, Matyt, nusikaltęs Aš tau, kad laukiamo Nieko neatvedi.

Vien gulbė iš gulbės, Šalta gūdastis Lyg būtum užmynęs Gyvatę, lyg samanom Eitum be garso, Ir nėr, kas gėlę Pamerktų į kraują Apmirusį.

Vien gulbė iš gulbės, Naktis iš nakties, Vien šiurpas kaip skruzdė Po gyslas.

Vien gulbė iš gulbės, Akmuo iš akmens.

Ir ko taip sulauksi, Širdie tu išbalus, Verpete painus Vienatystės gylėj.

Y R A

Vien gulbė iš gulbės, Klausykis tylos – Ji debesiu užgulė Galvą.

Ž VA I G Ž D Ė S

GULBĖ IŠ GULBĖS

P R O G I E S M I A I S

P R O G I E S M I A I S

Y R A

Ž VA I G Ž D Ė S

56

* * *

* * *

Supleišėjusios mano rankos, ištraukdinėjančios vilnonio mezgimėlio akis, moterie, glamonėms gi netinka

Virpės tik mėlynas langų švytėjimas kaip mano meilės lapija

G Y L Ė J

77

V I E N K I E M I O

V I E N K I E M I O

G Y L Ė J

76

Sakingi sengirių šaltiniai, Saulės rugojai, vieškelio Šerdis tarsi pusinės pliauskos, Šilagėlės iš smėlio saujos Ir trupiniai žvaigždžių nakties, Ties iki žvyno raibom eglėm Plakanti žmogaus širdis Ir valanda, tik suliepsnojus

D V I

S A U J O S

Kai mano veidą į kelią suplūks, nukelki, mergaite, nors penkiasdešimčia metų pirmyn, kad nepastebimam nebūtų liūdna man, nesgi mane žiūrės tik tas, kieno žvilgsnis bus liūdnas, žemyn

Kaip ugnies papartis, Žaibų pašonėj pragydusi Pasparnė supasi ant gyslų moters, Skęstančios žolėj.

Ir atmintis, ji senvagė Jau susirangiusi prie Tavo kojų, kaip apsieisi Tu be jos.

Ir ne pirmiau, ir ne paskiau, O turi savo laiko blyksnį, Kaip žiedas, taip aptemdinėjanti Vis liūtį dygsniais susiūdinėjanti Kregždė.

D V I

L A I K O

DVI SAUJOS LAIKO

S A U J O S

* * *

L A I K O

143

142