Dvasios mokytojo sodas by knygos.lt

Olga Obnorskaja

R omana s

Iš rusų kalbos vertė viktorija šenbergs

– Aš noriu Tavęs paklausti, kaip man perduoti žmonėms tai, ką gaunu iš Jūsų. Ir ar perduoti tai žmonėms? Ir kam? Ir kokia forma? Ir ar viską pateikti, ar tik tam tikras atrinktas dalis? Tu žinai, Mokytojau, aš juk užrašau viską, ką pradėjau matyti nuo pavasario, nuo pat pirmųjų dienų. Išėjo knyga, manau, labai subtili ir švelni knyga, kurią kai kuriems daviau paskaityti, ir matau, kad ji sujaudino jų širdis. Ar gali būti, kad bus įmanoma kada nors ją išleisti? Kaip Tu liepsi dabar man elgtis? Mokytojas šypsojosi. – Taip, Mes žinome, kad tu viską užsirašai. Tai nuostabu. Mes irgi norime, kad tai taptų knyga. Ir jai, manau, labai tinka pavadinimas „Širdies dvelksmas“ (pavadinimą „Mokytojo sodas“ Jis pasiūlė vėliau). Tu ją duosi pasauliui. Ne dabar... Manau, kad tai bus labai maloni dovana pasauliui. Mes visa tai jau numatėme. Eik ir nesirūpink dėl to. Viskas ateis reikiamu laiku, ir viskas bus būtent taip, kaip reikia. Pratarmė „Mokytojo sodui“, kurią pateikė Mokytojas Aš visai nenoriu pasakyti, kad tai yra realybė, ta realybė, prie kurios jūs esate įpratę kasdien. Bet tai realu, kaip realios ir jūsų svajonės, įkūnytos į formas, kaip reali jūsų kūryba, suteikianti formai menišką įkūnijimą. Ar reikia susimąstyti dėl to, ar realiai egzistuoja Mokytojo sodas? Ar tikri Mokytojų paveikslai, kuriuos čia kiti matė kitais būdais?

Visa tai nėra esminiai dalykai. Svarbu tai, kad čia įamžintas Vaizdinys, Tiesos pasaulio alsavimas, kurį spinduliuoja ieškančiojo širdis. Čia pateikiama vienos sielos, ieškojusios Šviesos, patirtis, siekusios praregėti ir troškusios Mokytojo palaiminimo. Mokytojų prisilietimai – palaimingi. Ir jie suteikiami visiems. Bet ne visi gali juos pajusti. Tie, kurie jau turi šių galių priimti, sugebės suteikti pasauliui nuostabią pagalbą, perduodami savo patirtį tam, kad kiekvienas pajustų savo širdyje pritarimą ir suprastų, kad Mokytojas slypi kiekviename kaip jo esmė. Jo kerintis balsas pasakys Savo Žodį ir vieną kartą atskleis Savo nuostabų buvimą kiekvieno širdyje. Priimkite Mūsų pasaulį. Tegul Mūsų gerumas visiškai užpildo kiekvieno širdį, tarsi susilieja į vientisą širdį su visa esybe. 1936 metų gegužės mėnesį aš pradėjau jausti Mokytojo buvimą. Iš pradžių labai neaiškiai ir miglotai, tarsi svajonę. Aš regėjau Jo aukštą figūrą, kupiną kilnumo, jo judesių didybę ir ramybę. Paskui aiškiai pamačiau tik Mokytojo kojas, apautas lengvais sandalais, ir save, raudančią prie Jo kojų. Tai regėjau kelis kartus. Maždaug gegužės dvidešimt pirmą dieną aš pamačiau Mokytoją, sėdintį paprastoje medinėje tera-

sėlėje. Viena Jo ranka gulėjo ant turėklų, o kita ilsėjosi ant kelių. Jo veidas buvo nusuktas nuo mano akių. Jis žvelgė į takelį, pasislėpusį už žalumos, ir tarsi kažko iš ten laukė. Tai regėjau du kartus.

Gegužės 23-ioji.

Raudojau prie Jo kojų toje pat terasėlėje. Jis švelniai pakėlė mane ir tarsi kažką pasakė: „Stokis. Gana plauti man kojas ašaromis.“ Prastai mačiau Jo veidą ir Jo žodžių negirdėjau. Tarsi jutau, bet ne viską. Tai truko neilgai.

Gegužės 24-oji.

Mačiau tą patį. Bet neverkiau. Sėdėjau ant grindų prie Jo kojų. Jis man kažką kalbėjo, bet aš negirdėjau žodžių. Mokytojo paveikslas vis dar neryškus. Man atrodo, Jis rausvaplaukis. Akys nuostabaus mėlynumo, spindinčio auksu. Barzdos ir ūsų nėra. Burna kartais šypsosi. Veido ovalas labai kilmingas. Iš tiesų labai sunku Jį aprašyti, juolab kad aš visą laiką įsitempiu, kad nepamesčiau iš akių vaizdinio, kuris dreba tarsi vandenyje. Kuo labiau ir sąmoningiau įsitempiu, tuo blogiau matau. Kai aš tiesiog stebiu, negalvodama apie tai, kaip tai vyksta, matau aiškiau ir ryškiau.

Gegužės 25-oji.

Mačiau Jį sode po medžiu. Kažką rašė, sėdėdamas prie medinio stalo. Aš atsisėdau prie Jo kojų. Trumpai ir aiškiai

Jis man kažką kalbėjo, bet žodžių negirdėjau. Aš negalėjau ilgai stebėti ir greitai „išėjau“. Širdyje jutau nepaaiškinamą laimę. Tos pačios dienos vakarą aš norėjau vėl pamatyti Jį. Tarsi ėjau keliuku ir priėjau prie Jo namų. Viso namo nemačiau nė karto, regėjau tik dalį terasėlės – medinės, nedidukės. Ir dabar pamačiau tik vienus vartelius, kurie vedė į terasą. Ji buvo uždaryta. Supratau, kad man negalima eiti toliau ir išgirdau begarsį balsą: „Ateik rytoj.“

Gegužės 26-oji.

Mokytojas sėdėjo sode po medžiu ir rašė. Aiškiai re-

gėjau sodą. Labai daug gėlių ir žydinčių krūmų. Tylėdama labai trumpai pabuvau šalia Mokytojo. Ėjau atgal per sodą, bet mačiau jį ne visą.

Gegužės 27-oji.

Mokytojas sėdėjo terasoje. Jo kojos buvo ant suolelio,

paprasto, pušinio suolelio, labai švaraus ir ką tik išskaptuoto. Aš priėjau arti prie Jo ir atsisėdau ant grindų prie suolelio, ant kurio buvo Jo kojos. Mokytojas sėdėjo pasilenkęs į priekį, Jo alkūnės rėmėsi į kelius, o rankoje laikė kažkokio augalo šakelę. Jis kažką man sakė. Bet aš negirdėjau Jo žodžių, aš Jo dar nesupratau. Paskui prašiau jo praregėjimo. Aš raudodama gulėjau ant žemės. Mokytojas stovėjo prie manęs ir pakėlęs rankas meldėsi.

Kai pakėliau į Jį akis, pajutau jėgą, kuri sklido iš viso Jo pavidalo per maldą. Paskui aš vėl sėdėjau prie Jo kojų. Jis padavė man popieriaus lapą bei plunksną, ir išgirdau Jo balsą, labai ramų ir švelnų: – Rašyk. Visiems, visiems, visiems... Visoms tautoms, visų šalių visiems žmonėms. Pamilkite Tiesą labiau už viską, ir jus užlies išmintis. Pažinkite vienovę, nes nėra pasaulyje atskyrimo, ir kiekvienas yra atsakingas už kiekvieną. Ir nėra svetimo skausmo, ir svetimų kančių. Jeigu jie nesuprantami jums ir neišgyvenate to, kaip savo širdies naštos, tuomet jūsų širdyse nėra supratimo ir tikros meilės. Labiausiai trokškite tiesos ir tiesa jums nusileis. Suvokite kiekvienos dienos reikšmę. Priimkite į savo širdis ramybę ir taiką. Tada Mokytojas paėmė lapą iš mano rankų, dviem pirštais pakėlė jį į orą ir papūtė į jį – šis iškart sudegė mėlyna liepsna. Mokytojas man nusišypsojo ir pasakė: – Dabar jis nuskrido į žmonių pasaulį ir įeis į širdis tų, kurie sugeba priimti. – Tada Mokytojas palaimino mane sakydamas: – Šiandien tave dar kartą pakviesiu, bet nekviesta pas mane neik. Tik rytais gali ateiti be kvietimo.

Mokytojas pakėlė mano veidą, laikydamas už smakro, ir pažvelgė man į akis. Bet aš neturėjau jėgų įsiminti nei Jo veido, nei nuostabaus žvilgsnio, aš regėjau jį tarsi per miglą. Ir Mokytojas tarė: – Greitai išmoksi matyti Mane aiškiai ir ryškiai. Eik ramybėje, Mano vaike. Sodo takeliu ėjau atgal. Atsisukusi pamačiau Mokytojo figūrą terasėlėje. Džiugiai nusiteikusi pakėliau abi rankas į viršų, sveikindama Jį. Ir Mokytojas tyliai pakėlė ranką atsakydamas. Jo baltų drabužių rankovė priminė baltą sparną. Takelis susiaurėjo, vedė kažkur žemyn, iš pradžių tarp krūmų ir žolių, paskui staigiai pasuko ir tapo akmenuotas, krūmus ir žolynus pakeitė aukštos uolos. Supratau, kad Mokytojo namelis yra kažkur aukštai kalnuose.

Tą pačią dieną.

Ėjau siauru, akmenuotu takeliu tarp aukštų tankių krū-

mynų. Labai skubėjau. Kartais labai sunkiai tekdavo patraukti šakeles ir brautis pro krūmynus. Staiga priešais išvydau ateinantį Mokytoją. Jis buvo tarsi bekūnis ir sudarytas tik iš švytėjimo. Kažkokio didžiulio jaudulio vedama puoliau priešais Jį ant kelių ir apkabinau Jo kojas. Jis pasilenkė prie manęs, bet aš nejutau nei Jo kojų, nei Jo prisilietimų. Kai pakėliau galvą, kad pažvelgčiau į Jį, jau nieko nebuvo, o aš gulėjau ant akmenuoto takelio tarp krūmų.

Gegužės 28-oji.

Broviausi pro krūmynus ir spyglius, sekdama vos įžvel-

giamu keliuku. Staiga tankūs krūmynai prasiskleidė ir tarp jų atsirado siauras, bet lygus takelis. Jis mane nuvedė prie sodo vartelių. Varteliai buvo mediniai, neužrakinti. Vidinis balsas pasakė: „Įeik.“ Atidariau vartelius ir įėjau į sodą. Keliukas pasidarė gerokai platesnis ir buvo pabarstytas smėliu. Iš abiejų pusių augo žydintys krūmai. Nežinau, kokios tai gėlės, bet jos buvo baltos. Vidinis balsas tarė: „Apsidairyk aplink.“ Pakėliau galvą į viršų ir pamačiau ryškią dangaus mėlynę ir plaukiantį vienišą baltą debesį. Tolumoje buvo matyti snieguotos kalnų viršukalnės. Viskas spinduliavo džiaugsmu ir ramybe. Keliukas baigėsi rožynėliu. Tai buvo gana didelė aikštelė, kurios viduryje aukštoje klomboje žydėjo visos įmanomos rožių rūšys. Aikštelės šone stovėjo besienė pavėsinė, kurią buvo apsivijusios laukinės vynuogės. Iš ten išėjo Mokytojas. Aš atsiklaupiau priešais Jį ant kelių. Jis nusišypsojo: – Vėlai ateini, geriau būtų anksčiau, – ir paliepė eiti su juo į pavėsinę. Mokytojas parodė man į suolelį prie Jo kojų, aš atsisėdau. Jis padavė man lapą popieriaus bei plunksną, tada tarė: – Dabar aš tau padiktuosiu... Bet tuomet mano sąmonė pradėjo silpti ir aš negirdėjau, ką padiktavo man Mokytojas. Kai vėl atgavau gebėjimą matyti ir regėti, aš išgirdau Mokytojo balsą:

– Dabar viskas. Eik. – Trokštu praregėti, – sušnabždėjau. Mokytojas pakėlė į viršų ranką ir pasakė: – Pasimelskime kartu. Aš atsiklaupiau ant kelių ir tyliai kartojau maldos žodžius. – Dieve, padėk širdžiai, trokštančiai praregėti. Nušviesk ją Tavo pagalbos ir meilės jėga. Visi mes esame Tavo vaikai, o Tu – mūsų Tėvas. Ir viskas yra Tavo valioje. Amen. Mokytojas priėjo prie rožių krūmo ir nuskynęs gėlę parodė man ženklą prisiartinti. Tada prisegė rožę man ant krūtinės, prie širdies, ir tarė: – Nepamiršk manęs. Eik su ramybe širdyje. Gėlė padės tau saugoti širdyje meilę Man ir atgaivins tavo atmintį. Širdyje pajutau jaudulį ir sutrikimą, tarsi būčiau gavusi tai, ko visiškai nebuvau verta, tarsi tuoj pat prarasiu šią regėjimo dovaną. Aš išėjau atgal tuo pačiu takeliu, pro vartelius, bet nepasiekiau akmenuoto keliuko, ir viskas baigėsi.

Diena.

Eiti buvo lengviau nei ryte. Greičiau pasiekiau var-

telius, vedančius į sodą. Ėjau tuo pačiu keliuku, iš abiejų pusių apaugusiu krūmais. Jų žaluma buvo blizganti, tanki, smulkūs balti žiedeliai kvepėjo kartokais migdolais. Priėjusi rožių aikštelę, kažkodėl pasukau į dešinę ir atsidūriau prie visiškai apskrito mažo ežeriuko.

Prie jo visas švytėdamas stovėjo Mokytojas ir lesino dvi baltas gulbes. Mokytojas pamatė mane ir pradėjo artintis. Aš atsiklaupiau priešais Jį ant kelių. – Na, nepametei rožės, kurią Aš tau daviau ryte? Jis kalbėjo šypsodamasis. – Ji čia, Mokytojau. – Aš parodžiau gėlę prie savo širdies, kuri per dieną visai nenuvyto, o tarsi dar labiau prasiskleidė. – Eik paskui Mane. Mokytojas žengė priekyje, jo eisena buvo rami ir lygi, netyli ir negreita. Aš žvelgiau į Mokytojo plaukus ir negalėjau įžiūrėti, kokio jie ilgio. Staiga Jis atsisuko į mane ir pasakė: – Aš nesikerpu labai trumpai, bet ir labai ilgi plaukai Man trukdo. Sutrikau, kad Jis atspėjo mano mintis. Mudu ėjome nedidele alėja. Medžių buvo mažai, daugiau žydinčių gėlių ir krūmynų. Pamačiau Mokytojo namelį. Jis labai nedidelis, nubalintas kalkėmis namelis – tokius stato pietuose. Bet vis dėlto viso namo dar nemačiau visiškai aiškiai ir ryškiai. Tik aiškiai įžvelgiau terasėlę. Ji nedidelė, viduje, kairėje pusėje buvo nedidelės durys, vedančios į namo gilumą. Mudu įėjome į terasėlę pro žemučius vartelius, pro kuriuos jau buvau įėjusi. Mokytojas man parodė ženklą sustoti ant slenksčio, o Jis pats įėjo į kambarį.

Terasėlėje aš mačiau Mokytojo krėslą, stovintį prie turėklų, ir žemutį suoliuką kojoms. Viskas buvo padaryta iš pušies, paprasta, labai švaru tarsi visiškai nauja. Mokytojas greitai grįžo pas mane, nešdamasis didelę knygą. Jis atsisėdo į krėslą ir liepė man prisiartinti bei atsisėsti ant suoliuko prie Jo kojų. – Pagal šią knygą Aš mokysiu tave gyvenimo, – pasakė Jis, vos šypsodamasis, ir padavė man didelę storą knygą, kurios sunkumo nejutau. Pasidėjau knygą ant kelių. Ji buvo lygiu geltonu odiniu aplankalu variniais galiukais, labai gražiu raižytu plačiu variniu užsegimu. Knygos kraštai buvo ryškiai raudoni. Mokytojas liepė man atversti knygą. Pirmame puslapyje pamačiau piešinį. Tai buvo medis. Piešinys spalvotas: žalias, raudonas, juodas ir geltonas baltame fone. Jis užėmė didžiąją puslapio dalį. Medžio šaknys ir šakos buvo apnuogintos bei labai galingos. Šakos driekėsi nuo šaknų į visas puses. Labai daug įvairiai keistai susipynusių šakų. Ant jų buvo išdėstytos, kaip man pasirodė, kažkokios figūros, ženklai ir skaičiai – labai daug visko. Aš nespėjau į viską įsigilinti. Mokytojas pasakė: – Tai Gyvenimo medis. Jo šaknys driekiasi į amžių tamsą, ir mes net nežinome, kada jos atsirado. Apatinės šakos – tai pradžia arba Gyvenimo jėga, kurios saugo visą medį ir sudaro jo galią. Toliau ne tokios galingos šakos – tai stichijos. Ant jų tu matai iš karto ir vaisių, ir žiedų, ir pumpurų. Visa tai kartu sudaro Gyvenimo tėkmę. Tai yra

tai, kas buvo, tai, kas yra, ir tai, kas bus. Atkreipk dėmesį į medžio viršūnę. Ji tarsi nukirsta ir iš ten veržiasi liepsna, saugoma dviejų klūpančių angelų. Aš visa tai pamačiau. Kol Mokytojas kalbėjo, medis žėrėjo įvariomis varsomis. Kai Mokytojas nutilo, medis užgeso ir buvo matyti tik piešinys. – Užversk knygą, – tarė Mokytojas, – šiandien jau viskas. Jis paėmė knygą man iš rankų. Tada atsistojo ir labai rūpestingai nunešė knygą į savo kambarį. Mačiau žibančius kampučius ir ryškiai raudonus knygos kraštus. Stovėjau ir laukiau Mokytojo. Jis išėjo ir pasakė: – Tai viskas. Gali eiti. Aš atsiklaupiau ant kelių priešais Mokytoją ir mintyse tariau: – O, Mokytojau! Parodyk man ženklą, kad visa tai ne svajonė, ne mano fantazijos vaisius, o aš iš tiesų įėjau į Tavo gyvenimą ir turiu laimės būti Tavo šventoje draugijoje. Mokytojas švelniai tarė: – Reikia labiau pasitikėti savimi ir Mumis. Aš kalbu tau. Eik ramybėje ir nekankink savęs tokiomis mintimis. Priimk Mano pasaulį ir gerumą. Mokytojas palaimino orą virš manęs ir pasitraukė iš terasėlės. Nusekiau paskui Jį. Mokytojas pasileido kitu sodo takeliu. Jis vedė kažkur staigiai į šoną, o paskui nusileido žemyn ir baigėsi varteliais. Mokytojas pats atsidarė vartelius, praleisdamas mane,

ir uždarė juos. Aš atsiklaupiau prieš Jį ant kelių žemai nusilenkdama. Kai pakėliau galvą, nieko nebuvo.

Gegužės 29-oji.

Ėjau krūmokšnių alėja pro rožių aikštelę, pro tvenki-

nuką. Atsidūriau prie Mokytojo namelio. Ant terasėlės sėdėjo Mokytojas. Jis pakėlė ranką sveikindamasis ir leisdamas prisiartinti. Įžengusi į terasėlę, atsiklaupiau ant kelių priešais Mokytoją, bet Jis liepė man atsistoti bei sėstis ant suolelio. Jam ant kelių jau gulėjo stora knyga, kurią mačiau vakar. Mokytojas padėjo ją man ant kelių ir liepė atversti. Aš atsegiau sagtelę ir vėl atverčiau pirmą puslapį, kuriame buvo medžio paveikslėlis. – Žiūrėk įdėmiai, – paragino Mokytojas. – Atkreipk dėmesį į šaknis ir pasakyk Man, ką matai. Aš žvelgiau ir man atrodė, kad matau daug šaknų, kurios driekėsi į visas puses ir tarsi judėjo man stebint. Bet, kuo ilgiau aš žiūrėjau, tuo jų mažėjo, ir pagaliau aš pamačiau vieną didžiulę šaknį. Nupasakojau Mokytojui viską taip, kaip mačiau. – Iš tiesų, taip, – pritarė Mokytojas, – o žmonės visada yra linkę matyti daug šaknų, nors šaknis yra tik viena. Dabar atkreipk dėmesį į medžio kamieną ir į šakas. Pažvelgiau į kamieną ir pamačiau, kad jis visiškai lygus bei tiesus iki pat viršūnės, kuri buvo nukirsta ir iš jos veržėsi liepsna. Pačios galingiausios ir pačios tiesiausios šakos buvo apačioje, jos tarsi apgaubė visas kitas šakas. Jos, be-

sidriekdamos iš apačios, palaipsniui apvalėjo kaip taurė ir kilo į viršų taip, kad visos šakos buvo tarsi jų viduje. Kitos šakos nebuvo tokios galingos, bet taip pat driekėsi ta pačia linija kaip ir išorinės. Paskui ėjo dar viena šakų eilė, dar plonesnių už anas dvi. Bet kitos šakos, esančios viduje, buvo labai įmantriai išsilanksčiusios, tarsi ornamentai, ir aš pastebėjau, kad kuo toliau jos driekėsi nuo medžio kamieno ir nuo šaknies, tuo plonesnės jos buvo ir tuo painesnis buvo jų ornamentas. Visa tai papasakojau Mokytojui. – Iš tiesų, taip, – tarė Jis. – Tu teisingai matei. Pirma šakų eilė – tai galinga pradžia arba Gyvenimo jėga. Paskui dvi eilės gerokai plonesnių šakų – tai stichijos, o kitos šakos – tai karalystės: gyvūnija, augalai ir mineralai. Kuo toliau jos yra nuo šaknies ir nuo kamieno, kurie įkūnija Gyvenimo apraiškas, tuo painesnis ir sudėtingesnis šakų ornamentas, nes kuo arčiau prie Gyvenimo šaknies, tuo didingesnis ir paprastesnis yra Gyvenimas. Taip. Dabar užversk knygą. Šiandien pakaks. Užverčiau knygą ir padaviau Mokytojui. Jis pasidėjo ją Sau ant kelių ir tarė: – Kol tu nesutvirtėsi tiek, kad gyvenimo realybė, tai yra gyvenimas šalia Manęs, tau taps toks pat įprastas ir aiškus, kaip tavo kasdienis gyvenimas, tol tu negalėsi ilgai likti pas Mane. O dabar eik į sodą, nuskink pirmą gėlę, kurią pamatysi, ir atnešk Man. Nulipau nuo terasėlės ir pirma, ką pamačiau, buvo didelis žydintis baltų erškėtrožių krūmas. Aš klausiamu

žvilgsniu nukreipiau akis į Mokytoją, ir Jis nusišypsojęs linktelėjo man. Aš nuskyniau gražią baltą gėlę ir rūpestingai nunešiau Mokytojui. Jis paėmė erškėtrožę ir pradėjo segti man į suknelę prie širdies tardamas: – Kaip baltuma ir nekaltumas šios gėlelės, tebūnie švari ir paprasta tavo širdis. Tai Mano dovana tau šiandien. Eik ramybėje ir atmink, kad visomis sunkiomis tavo gyvenimo akimirkomis Aš Pats atsistosiu šalia tavęs. O ši manoji dovana bus su tavimi šiandien visą dieną kaip meilės ir malonės ženklas. Aš atsiklaupiau ant kelių ir pabučiavau Jo drabužio kraštelį. Širdyje buvo labai šviesu ir visiškai nesinorėjo išeiti! Mokytojas pasakė: – Tu grįši čionai vis dažniau ir dažniau, vis ilgiau svečiuosiesi pas Mane, kai sustiprėsi širdimi. Aš pasileidau tuo pačiu takeliu, kuriuo ėjau ir vakar.

Vakaras. Mano viduje balsas tarė: „Mokytojas tavęs laukia.“ Beveik bėgau takeliu, braudamasi pro krūmus. Balsas mano viduje pasakė: „Ramiau, ramiau... Artinantis prie Mokytojo namų, negalima daryti jokių staigių judesių.“ Aš sulėtinau žingsnius. Įėjau pro sodo vartelius. Perėjau žydinčių krūmokšnių alėją. Jutau vakarą ir besiartinantį saulėlydį. Rožių aikštelėje stovėjo Mokytojas ir laistytuvu

laistė gėles. Pamatęs mane Mokytojas padėjo laistytuvą ant takelio: – A! Pagaliau tu atėjai. Šiandien tavęs ilgai laukiau. Mane apėmė džiaugsmas ir susižavėjimas. Aš puoliau ant kelių ir apibėriau audringais bučiniais Jo kojas. Vidinis balsas tarė: „Ramiau, ramiau... Nereikia tiek audringų vibracijų.“ Pažvelgiau į Mokytoją. Vos palinkęs Jo veidas buvo nukreiptas į mane su tokia meile ir švelnumu, kad aš vėl, kažkokios ekstazės apimta, pradėjau bučiuoti Jo drabužių kraštelį. – Ramiau, vaike... Nereikia... Mūsų meilės išraiška kitokia. Stokis. Jis priėjo prie suolelio, stovėjusio tarp rožių, ir atsisėdo. Norėjau tūpti ant smėlio prie Jo kojų, bet Mokytojas tarė: – Sėskis šalia. Vyresnis ar jaunesnis – viskas viena. Atsisėdau šalia. Mintis, kad sėdžiu prie Mokytojo, vertė mane virpėti. Mokytojas sėdėjo, palinkęs kūnu į priekį ir remdamasis alkūnėmis į kelius. Jis žvelgė susimąstęs priešais save ir tylėjo. Paskui prabilo: – Mokykis valdyti jausmus. Ir tylėdama mokykis stebėti. Nereikia taip audringai eikvoti energijos. Geriau ją nukreipti į savo gilumą. Jis vėl susimąstė ir nutilo. Buvo labai tylu. Artinosi saulėlydis. Vėliau tarė: – Pakelk Man šį pagaliuką, gulintį ant takelio.

Pakėliau Jam trumputį sausą kažkokio augalo pagaliuką. Mokytojas papūtė į jį, ir ant jo išsiskleidė žiedelis. – Gražu? – pasiteiravo manęs Mokytojas. – Labai... – sušnabždėjau aš. Mokytojas vėl papūtė į gėlelę, ir viskas dingo, – Mokytojo rankose buvo tik sausa lazdelė. – Štai taip jus apima iliuzijos. Jūs puošiate gėlėmis beverčius dalykus ir įsikimbate jų, o papūti – ir nieko nėra. – Mokytojas atsistojo ir pasakė: – Eik, vaike, ir sugrįžk rytoj... Saugok savo širdies gėlę, – pridūrė Jis. Tyliai tolau nuo rožių aikštelės. Gėlės, palaistytos Mokytojo, buvo dar drėgnos ir lašai virpėjo ant rožių kaip rasa. Vakarėjo. Dangus nusidažė rožine spalva. Aš labai tyliai ėjau takeliu link sodo vartelių... Taip viskas baigėsi.

Gegužės 30-oji.

Vidinis balsas tarė: „Mokytojas tavęs jau laukia!“ Bet

aš vis kažko delsiau, niekaip negalėjau susikaupti. Nieko nemačiau. Staiga išvydau save, einančią labai stačiu akmenuotu takeliu. Jis vedė į Mokytojo namelį. Greitai pastebėjau namelio stogą žalumoje ir mažus vartelius, vedančius į sodą. Tai buvo keliukas, kuriuo jau kartą ėjau atgal, bet dar nė karto nebuvau juo atėjusi. Mokytojas sėdėjo terasėlėje. Jis nurodė man į suoliuką prie savęs ir įdėmiai pažvelgė į mane. Aš atsisėdau. Mokytojas paėmė man už smakro ir pasuko į save. Vidinis balsas

tarė: „Žiūrėk į Mokytoją ir įsidėmėk Jo veidą.“ Aš jutau Jo žvilgsnį, įsmeigtą į save, bet nieko negalėjau įamžinti. Neturėjau savyje šios galios. Mokytojas padėjo man ant kelių knygą – tą pačią, kurią vakar vartėme, ir pasakė: – Atversk ją. Vėl atverčiau tą puslapį, kur buvo Gyvenimo medžio piešinys. – Žiūrėk į jį, stebėk ir pasakyk Man, ką matai. Žvelgiau ir man atrodė, kad šakos juda ir keičia spalvas tarsi vaiduokliai. O iš medžio viršūnės veržėsi ugnis: raudona, balta ir mėlyna. Aš papasakojau tai Mokytojui. – Iš tiesų taip, – patvirtino Jis. – Viskas žemėje yra iliuzija ir viskas spindi įvairiomis spalvomis. Tada aš pajutau, kad silpstu ir prastai matau. Mokytojas vėl įdėmiai pažiūrėjo į mane ir tarė: – Užverks knygą ir duok Man. Kai įvykdžiau paliepimą, Jis pasakė: – Stokis ir eik paskui Mane. Visą laiką jaučiau, kad mano vaizdinys kažkoks nepatvarus, tai mane labai trikdė. Mokytojas nužengė kartu su manimi nuo terasėlės ir sustojo prie baltų erškėtrožių krūmo. Tada viskas galutinai nutrūko, ir aš atsimerkiau. Kažkodėl buvo sunku, jaučiausi blogai. Man buvo nemalonu, kad vaizdinys nutrūko taip netikėtai. Staiga balsas mano viduje tarė: „Mokytojas kviečia tave.“ Aš nudžiugau,

pasistengiau, susitelkiau ir vėl atsidūriau sode. Mokytojas stovėjo prie krūmo ir tarsi laukė manęs. Rankoje Jis laikė nuskintą erškėtrožės žiedlapėlį ir padavė man tardamas: – Prispausk jį prie kaktos, kad mintys išsivalytų, ir prie akių, kad akys praregėtų, prie nosies galiuko, kad tavo kvėpavimas būtų taisyklingas, ir prie liežuvio galiuko, kad išsivalytų tavo skonis, patrink pirštų galiukais – tai suteiks organizmui vidinės jėgos. Atlikau viską taip, kaip sakė Mokytojas. Tada Jis paėmė žiedlapėlį man iš rankų ir stipriai suspaudė jį tarp delnų. Kai juos atgniaužė, žiedlapėlio nebuvo. – Nesistebėk tuo, – pasakė Mokytojas. – Visa tai nesvarbu. Svarbu tavo išsivalymas ir vidinis praregėjimas. Jis pasileido keliuku ir parodė ženklą eiti paskui Jį. Mudu kurį laiką ėjome tylėdami. Paskui Mokytojas atsisuko ir tarė: – Dabar eik ramybėje. Būk gerai nusiteikusi. Šiandien viską stebėk, palaimingai melskis ir tylėk. Eik ramybėje. Viskas baigėsi.

Gegužės 31-oji. Labai ilgai negalėjau susitelkti. Staiga iš karto pamačiau save, stovinčią priešais Mokytojo terasėlę. Jis sėdėjo įprastoje vietoje ir linktelėjo man, leisdamas įeiti. Mokytojas parodė man į suoliuką, kuris stovėjo prie sienos ir buvo kiek aukštesnis už tą, ant kurio buvo padėtos Mokytojo

kojos. Kai atsisėdau prie Jo, Mokytojas padavė man jau iš anksto paruoštą knygą. – Atversk. Aš atverčiau ją toje pat vietoje, kur buvo nupieštas Gyvenimo medis. – Žiūrėk į jį ir sakyk man, ką matai. Žvelgiau ir, savo siaubui, nemačiau nieko, išskyrus miglotas dėmes. – Mokytojau, aš nieko nematau! Tuomet Mokytojas tarė: – Atsisuk į Mane. – Mokytojas palietė dviem pirštais mano akis. – Dabar žiūrėk, – paragino Jis. – Matai? – Taip, matau! – džiugiai atsakiau. Pamačiau medį, visą tarsi besiliejantį šviesa. Kiekvienos šakelės viduje vingiavo (kaip raudonas siūlelis arba gyslelė) raudona šviesa, apvilkta ryškiai žalia, o žalia keitėsi į auksiškai baltą. Ir visa tai mirgėjo bei sruveno. Papasakojau Mokytojui tai, ką pamačiau. – Taip, taip ir yra, – tarė Jis. – Tai trys gyvybinės esamybės jėgos. Raudona – tai galinga gyvuliška jėga, žalia – tai astralas, arba kitaip – eterinė žvaigždinė esamybės substancija, o auksiškai balta, kai kuriose vietose – akinančiai balta šviesa, – tai dvasinė Esamybė, Atma, Dievas. Žiūrėk toliau. Pažvelgiau ir pamačiau, kad visos šakos persipynusios tarpusavyje. Nebuvo nė vienos, kuri nebūtų susijusi su kita ir per kitą su visomis kartu. Pasakiau apie tai Mokytojui.

– Iš tiesų taip, – patvirtino Jis. – Nes viskas yra viena ir viskas eina vienas iš kito. Žiūrėk toliau. Pamačiau medžio vaisius, kabančius ant apatinių šakų, buvusių viduje tarp trijų didelių jėgos ir stichijų šakų. Kai kurie jų buvo pasibjaurėtini, tamsiai juodi, peleniniai ir pilki, jie kabojo kaip lavonai, pakabinti ant stulpų, arba kaip nešvarūs maišai, pripildyti purvo. O kiti švytėjo tarp šakų kaip brangenybės, žėrėjo kaip žvaigždės, bet jų buvo mažiau. Visi atrodė skirtingi, bet dalijosi į tamsius, blankiai mirgančius, švytinčius ir ryškiai švytinčius. Aš visa tai papasakojau Mokytojui. – Teisingai. Taip viskas ir yra. Tai vis žmogiški reikalai, – atsakė Mokytojas. – Iš tiesų jie visi pelenai, bet visi yra skirtingų spalvų ir reikšmių, o kai kurių šviesa, kaip tolimųjų žvaigždžių spindesys, prasiskverbia per amžius ir į mūsų dienas. Pažiūrėk dar. Pamačiau, kad visas medis tarsi pasidengė švytinčiu rūku, pro kurį aš silpnai įžvelgiau visą medį, o rūkas pradėjo suktis aplink jį spirale, silpnai mirkčiodamas. – Kas tai per rūkas, Mokytojau? – pasiteiravau. – Tai bendroji gyvybinė jėga, kuri viską pripildo. Tai švytintis eteris, jis suteikia viskam gyvybę. Be jo nebūtų gyvybės, nes be oro žmonės negalėtų kvėpuoti. Užversk knygą. Šiandien tai jau viskas. Aš užverčiau knygą ir padaviau ją Mokytojui. – Dabar eik, vaike. Bet aš puoliau prieš Jį ant kelių ir raudodama tariau:

įsigykite

knygą dabar