Duonos paliaubos

SERHIJ ŽADAN Duonos paliaubos

Juoko, nerimo ir absurdo istorija, sukurta ne vien scenai –ji pažadina ir skaitytojo vaizduotės teatrą.

Vertėjas Rimantas Kmita

SERHIJ ŽADAN Duonos paliaubos

PJESĖ

Iš ukrainiečių kalbos vertė

Rimantas Kmita

Iliustravo Gabrielė Šaulytė

VILNIUS 2024

Сергій Жадан Хлібне перемир’я Меридіан Черновіц, Чернівці, 2020

This book has been published with the support of the Translate Ukraine Translation Program.

Projektą iš dalies finansuoja vertimų skatinimo programa „Translate Ukraine“.

Anne TYLER

CLOCK DANCE

Alfred A. Knopf, New York, 2018

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

The Ukrainian edition has been published by Meridian Czernowitz in 2020.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

ISBN 978-609-466-827-2

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Ir prisiminti tave, susieiti ir išskleisti atminties drobę, perduoti žinią apie tave iš rankų į rankas, tarsi indą su vandeniu. Tarti tavo vardą, primenant sau, kaip negrįžtama visa tai, kas įvyko, ir kaip neišvengiama tai, kas dar bus. Mano balsą žeidžia tavo vardo skambesys, jis nutrūksta, lūžta lyg vaiko rankos skinamas nendrės stiebas. Kas nutiks mums, tiems, kuriems teko prabanga stebėti, prabanga prisiminti, ką mums daryti su savo praeitimi, kuri pasirodė esanti stipresnė už mus, skardesnė, atkaklesnė? Mūsų prisiminimai lyg burės vėjyje – atgręžia mus į saulę, pripildo mus liūdesio ir kartėlio, aitrina mums širdis, tarytum vaikystėje patirtos žaizdos.

Mūsų atmintyje iš nakties sušvinta namų šviesos, girdėti už miesto tekanti upė, o danguje nusidriekia

įstabus šio pasaulio žemėlapis – visų jo paslapčių, visų užkampių ir plynių žemėlapis. Mūsų atminties

kiemuose auga žolė, upės krantas apsinuogina po žiemos, tarsi moters oda, vis artimesni darosi balsai, išmokę mus kalbėtis su daiktais, medžiais, akmenimis

ir paukščiais, su kiekvienu šešėliu, su menkiausiu blyksniu. Mūsų atmintis gali pripildyti įšalusius kambarius, ji gali atšildyti visos kartos neviltį, daugybės stiprių suaugusių žmonių nuovargį. Mūsų atminties

pakanka, kad tave mylėtume, bet nepakanka, kad sugrąžintume tave.

Ir dabar be tavęs tuščia, o vieta, kur buvai, kur skambėjo tavo balsas, prisipildo vėjo, lyg paskubomis palikti namai, namai, kuriuose dar jaučiama vaiko šiluma ir moters kvėpavimas, namai, kuriuose dar neišblėso jaukumo dvasia. Namai, kuriuose buvai toks laimingas, kuriuos prižiūrėjai, kuriais rūpinaisi, kuriuos vadinai savais, namai, praradę be tavęs skambesį, tarsi per vasario speigus įšalęs smuikas.

Dviejų aukštų namas. Nelabai didelis, remontuotas gal prieš dešimt metų, mažai baldų. Matyti, kad ir anksčiau savininkai nebuvo labai pasiturintys, o dabar apskritai ne patys geriausi laikai.

Pirmame aukšte: kairėje – šaldytuvas, toliau dušo kambarys be durų, drabužių spinta, dešinėje – sofa. Kambario viduryje didelis stalas. Ant grindų kilimas. Antrame aukšte: kairėje – kambarys uždarytomis durimis, dešinėje – atviras kampas su lova.

Prie stalo sėdi Tolikas. Virš trisdešimties, basas, su poilgiais šortais, ryškiais havajietiškais marškiniais. Jis valgo dribsnius iš dubenėlio.

Įeina Antonas, jo vyresnysis brolis. Vilki džinsus, baltus marškinius ir švarką, rankoje – portfelis.

Antonas nervingas. O štai Tolikas ramus. Pakelia akis nuo lėkštės.

Tolikas . Ką tu?

Antonas . Tilto nebėra.

Tolikas . Tai jo seniai nebėra. Savaitė kaip susprogdintas. Dar iki paliaubų.

Antonas . Tai bet aš juk nežinojau.

Tolikas . Namo dažniau parvažiuot reikia, Vasia.

Antonas (nervingai). Namo? Kada tu pats man paskutinį kartą skambinai?

Tolikas . O ko tau skambint? Tu ką – informacijos tarnyba?

Antonas . Šūdas, Tolia. Tilto nebėra.

Tolikas . Nu jo, nebėra.

Antonas . Mašiną blokposte palikau, anam krante.

Tolikas . Nu ir durnius.

Antonas . Pats durnius. Jie man taip sakė: dėde, mašiną – į blokpostą, o pats – plauki.

Tolikas . Nu tai ką, gali pamiršt savo džipą.

Antonas . Nu kaip tai – pamiršt? Atiduos. Susitarsim.

Tolikas . Aha…

Antonas . O ką – neatiduos?

Tolikas . Atiduos. Ir dar benzo užpils. Nors nešaudo – ir tai gerai.

Antonas . Seniai nešaudo?

Tolikas . Nuo pirmadienio. Duonos paliaubos.

Antonas (susirūpinęs). Nu jo, nu jo. Duonos. Mane pripučiama valtim perkėlė. Dabar čia iš centro neprisikasi. Toks kelias buvo, statėm visi kartu. O tiltas? Kai jį atidarinėjo, tai juk metropolitas buvo atvažiavęs, pašventino. Viską susprogdino, džipą atėmė… Kur ji?

Tolikas (toliau valgydamas). Viršuj.

Antonas . O kodėl viršuj?

Tolikas (piktai). Nu tai ką, man ją už stalo sodinti?

Antonas nori kažką pasakyti, varžosi. Prieina prie šaldytuvo, žvilgteli vidun.

Antonas . Valgyt yra ko nors?

Tolikas . Alaus yra.

Antonas . O (išima alaus). Šiltas!

Tolikas . Tai šaldytuvas juk išjungtas, Vasia! Elektros nėra. Sudaužė.

Antonas . Tai kodėl tu jį į šaldytuvą įdėjai?

Tolikas . Blemba, o tu alų ne į šaldytuvą dedi?

Antonas . Į šaldytuvą.

Tolikas . Vasia tu.

Antonas dvejoja, prieina prie stalo, atkemša alų, ilgai geria, pastato butelį ant stalo. Atsega savo portfelį, ištraukia iš jo konservus.

Antonas . Atsidaryk, o tai – kaip studentas.

Tolikas . Dėkui, broli.

Antonas deda konservus ant stalo, prieina prie Toliko, dvejodamas tyli, paskui suima Toliko galvą rankomis, prisitraukia prie savęs, nerangiai apkabina. Pravirksta.

Antonas . Nieko, brolau, nieko. Kaip nors. Nieko.

Tolikas tyli. Antonas išsiverkia, vienos rankos rankove nusišluosto ašaras, kita ranka vis dar apkabinęs Toliką už kaklo.

Antonas . Kaip tu?

Tolikas (švokščia). Nėra kuo kvėpuot.

Antonas . Taip, brolau, suprantu. Man irgi, žinai, lyg gumulas va čia, gerklėj stovi.

Tolikas . Kaklą paleisk, uždusinsi.

Antonas paleidžia, nerangiai pasitaiso švarką.

Antonas . Nu ką, brolau. Kas toliau? Kaip gyvensim.

Tolikas gūžteli pečiais. Antonas atsistoja, ima konservus, prieina prie šaldytuvo, deda ten konservus ir išsiima dar alaus. Atsisėda, užgeria dribsnius alumi.

Antonas . Gal aš užlipsiu. Reikia, brolau.

Tolikas . Alų palik.

Antonas . Jo, jo.

Pastato alų, užlipa laiptais į antrą aukštą, peržengia ant grindų išmėtytus indus. Prieina prie uždarytų durų. Stovi, svarsto. Galiausiai ryžtingai atidaro duris, įeina į vidų, uždaro paskui save duris. Po kelių sekundžių išvirsta lauk,

užtrenkia duris ir tylėdamas nusileidžia. Paima savo alų, baigia gerti.

Antonas . Susitvarkytum bent jau viršuj. Bardakas.

Tolikas . Aha, tavęs nepaklausiau. Galvojau, ateis

Antonas Petrovičius – pasakys, kuo man čia užsiimt.

Antonas . Gerai jau gerai, nepradėkim čia dabar. Ką darysim?

Tolikas . Nu, aš galvojau, tu atvažiuosi – pakrausim tau, išvešim.

Antonas . Kur pakrausim? Nėra tilto, nepravažiuosi čia.

Tolikas . Tai žinau aš.

Antonas . Ir ką dabar?

Tolikas . Nu, skambint reikia, į centrą, į administraciją, tegul sprendžia.

Antonas . O gal mes patys?

Tolikas . Iki centro? Dešimt kilų? Tilto juk nėra. Tu ką – brisi?

Antonas . O aplinkui? Kiek iki kito tilto?

Tolikas . Tai ir ten postai. Ir neaišku, kas stovi. Kokie dvimpenki kilai, jeigu tiesiai.

Antonas . Nu jo… O kas čia pas mus administracijoj?

Tolikas . Sania.

Antonas . Kas toks?

Tolikas . Meras.

Antonas . Sania – meras? Galvojau, sėdi.

Tolikas . Gal jau ir sėdi, nežinau. Prieš savaitę šnekėjo per teliką. Elektra dar buvo.

Antonas . Ką sakė?

Tolikas . Už taiką pasisakė. Sakė, bus paliaubos.

Duonos. Tai, ko gero, nesėdi.

Antonas . Koks jo numeris?

Tolikas (išsitraukia seną „Nokią“). Tik skambink pats. Aš neskambinsiu.

Antonas . Kodėl čia taip?

Tolikas . Nu aš kaip ir opozicijoj.

Antonas . Ką?

Tolikas . Nu skolingas aš jam, ką ką.

Antonas (susierzinęs). Šūdas (ieško mobiliajame). Nėra čia jokio Sanios mero.

Tolikas . Prie „Ž“ ieškok.

Antonas . Kodėl prie „Ž“?

Tolikas . Nu, Žora jis.

Antonas . O kodėl Žora?

Tolikas . Nu, visi jį taip vadina. Žora. Žora meras.

Antonas skambina.

Antonas . Nėra ryšio.

Tolikas . Tiksliai. Apačioj nėra ryšio. Į viršų reikia eit. Tik neilgai – telefonas baigia nusėst.

Antonas susierzinęs bėga laiptais į viršų. Skambina.

Antonas (šaukia į apačią). Nėra ryšio!

Tolikas . Ant kėdės atsistok.

Antonas . Ką?

Tolikas . Ant kėdės, sakau, atsistok!

Antonas griebia kėdę, užlipa ant jos, vėl skambina.

Antonas (sulaukęs, kol atsilieps). Alio! Žora? Sania?!

Saša? Saša, labą dieną. Antonas, Ševcovas. Taip, taip, aš. Dėkui, man taip pat smagu. Saša, čia pas mus toks dalykėlis nutiko. Mama numirė. Taip, mūsų, teisėta. Taip, visai. Taip taip, ačiū, ačiū, mums irgi gaila… O kur problema? O problema ta, kad tilto nėra. Na taip, jūs žinot, aišku. O mes už tilto gyvenam, prie buvusios bazės. Na ir ką mums dabar daryt? Juk ne ant pontonų ją transportuot, ane? Ir čia mes jos gi nepaliksim, reikia apiformint, palaidot, ar ne taip? Na va. Tai gal jūs, kaip teisėta valdžia, padėsit? Ką? Ką mama dirba? Ką dirba? Aš juk sakiau: mirė mama. Guli. Kur guli? Nu koks skirtumas kur. Guli, viskas su ja gerai. Palaidoti ją tik reikia, vasara juk… Taip? Padėsit? Kada? Rytoj? Taip? Dokumentus surasim. Dėkui jums, Žora. Sania, Saša. Dėkui, taip, palauksim, aišku. Ačiū, taip. Na, mes juk rimti žmonės, susitarsim. Sutvarkysim! Iš kur

skambinu? (Antonas apsižvalgo, traukia rankšluostį, kabantį ant lempos) Iš ofiso. Aha. Taip. Gerai!

Nulipa nuo kėdės, eina apačion.

Antonas . Normaliai viskas. Šiandien, sakė, negali, pas juos ESBO, rytoj ką nors sugalvos.

Tolikas . Ką jis sugalvos? Katamaranu ją perkels?

Antonas . Sugalvos ką nors. Jis meras, jį žmonės išrinko.

Tolikas . Aha.

Antonas . Nieko, brolau, sutvarkysim. Šeima – tai šventa.

Tolikas . Tu dabar kaip mūsų senis šneki. Tu man išvis mūsų tėvą primeni. Nu, blogiausius jo bruožus.

Antonas . Lygtai jis kitokių turėjo. Nors… mėgdavo jis padainuot.

Tolikas . Vasia, jis dainuodavo arba girtas...

Antonas . Arba koks?

Tolikas . Arba nedainuodavo.

Antonas sėdi tylėdamas, neišlaiko, atsistoja, išima iš šaldytuvo dar du alaus. Atkemša, vieną duoda Tolikui, kitą geria pats.

Kas nutiks mums, tiems, kuriems teko prabanga stebėti, prabanga prisiminti, ką mums daryti su savo praeitimi, kuri pasirodė esanti stipresnė už mus, skardesnė, atkaklesnė?

Rašytojas SERHIJUS ŽADANAS (Сергій Жадан)

šiandien žinomas toli už Ukrainos ribų. Ir ne tik dėl meistriškai apie savo visuomenę kalbančių literatūros kūrinių, roko koncertų ar teatralizuotų performansų, bet ir dėl aktyvios paramos karo alinamai tėvynei.

O 2024 m. birželį jis išėjo į frontą.

2014-ieji. Pirmoji Rusijos karo prieš Ukrainą vasara. Fronte paskelbiama trumpa pertrauka derliui nuimti – duonos paliaubos. Tačiau jos tariamos – javų laukai liepsnoja.

Pjesės centre – miestas, kurio dalis, sprogus tiltui, lieka atkirsta – be elektros, vandens ir kitų gyvybiškai svarbių dalykų.

Toje teritorijoje – namas, kuriame du broliai galvoja, kaip palaidoti mirusią mamą. Ir apskritai – kaip gyventi toliau.

Į namus vis užklysta neaiškūs žmonės, o į pokalbius braunasi praeities nuoskaudos. Vienos mirties istorija pamažu virsta ištisos kartos išdavysčių ir nepasitikėjimo istorija. Karas atveria negyjančias žaizdas, jos ir toliau skaudės, keisdamos žmonių, kurie niekada neketino kariauti, gyvenimus.

Skaitydami „Duonos paliaubas“ lietuviai gali atpažinti ir Balio Sruogos „Dievų miško“ humorą. S. Žadano pjesėje juokiamasi, kai nebelieka pasirinkimo ir nėra kur eiti, nors eiti tarsi reikia. Kai žmonės juokiasi tokiose situacijose, jie nenugalimi. Mirtingi, bet nenugalimi.

„Duonos paliaubos“ – aštri, absurdiška, paradoksų kupina pjesė, skirta ir vaidinti scenoje, ir skaityti.

Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook