Trileris Iš anglų kalbos vertė Indrė S Ton I enė
Geltoni keturiolikmetės Serafinos Volker plaukai krito dailiomis garbanomis. Ji vilkėjo aptemptą mokyklinį megztinį ir trumpą sijoną. Kažin kuo ji akimirksniu traukė prie savęs. Tačiau, kaip ir grobiui privilioti hipnotizuojančius žiburėlius įžiebę jonvabaliai, Serafina Volker buvo ne tokia, kokia atrodė.
Nuaidėjo skambutis. Serafina paleido pieštuką. Šis dusliai tarkštelėjo į grindis, ir nuo jo galiuko ant blizgančių medinių grindų ištiško mažyčiai kraujo lašeliai. Šalia pieštuko rankas prispaudęs prie kaklo gulėjo mokyklos prižiūrėtojas, o prie jo susmukusio kūno didėjo tamsiai raudonas ratilas. Be jokios abejonės, prižiūrėtojas beveik merdėjo.
Tai atrodė nuostabiai. Nepagarbu? Galbūt. Tačiau lygiai taip pat nepagarbu stovėti ir žiūrėti, kaip su kiekvienu iškvėpimu kraujo burbulai tykšta ant smakro.
Serafina suvokė turinti nusisukti. Tačiau negalėjo. Vaizdas užbūrė. Staiga ji užsigeidė atsiklaupti, pasilenkti ir pažiūrėti, ar žaizda toje vietoje, kurioje pieštukas pradūrė odą, yra taisyklinga, ar jos kraštai nelygūs, išdraskyti. Logika sakė, kad turėtų būti pirmasis variantas. Ji dūrė greitai ir ryžtingai, tad žaizda turėtų būti lygi. Norėjo įsitikinti iš šiek tiek arčiau.
– Serafina? Serafina?
Per sporto salę bėgo ponia Braun. Milžiniška dailės mokytojos krūtinė šokčiojo aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, o velvetinis
sijonas šiugždėjo trindamasis į batus. Jos veide atsispindėjo panika ir baimė. Serafina nustebo. Ji tikėjosi pykčio. Serafina pažvelgė į kūkčiojančią Klaudiją, kuri sėdėjo rankomis apsikabinusi kojas ir purtė į kelius atremtą galvą. Ponia Braun pralėkė pro ją lyg nepastebėjusi. Klaudija pakėlė galvą ir pravirko garsiau. Jos akys buvo raudonos, skruostus vagojo nutekėjusių ašarų pėdsakai, tačiau veido išraiška buvo keista. Visiškai jokio palengvėjimo.
Serafina gerai mokėjo skaityti žmones. Labai gerai. Tačiau ne visada juos suprato. Kodėl jie verkia? Kodėl klykia? Kodėl bėga?
Taigi ji stebėjo. Tyrinėjo juos. Mėgdžiojo. Ir kvailino.
Vis dar apsivilkusi pižama ir su kava rankose Lana sėdėjo prie staliuko laiptų aikštelėje, nekreipdama dėmesio į Šiaurės Londono panoramą, bet dėbsodama į nešiojamojo kompiuterio ekraną priešais. Ji baigė feisbuke populiarų dienos testą – Kokia kava esi? – tuomet apglėbusi puodelį delnais atsilošė ir laukė, kol atsivers rezultatai. Ekra nas švietė per ryškiai, o žymeklis pulsavo tvinksinčių smilkinių ritmu. Kantresnis žmogus būtų susiradęs nustatymus ir pakoregavęs ryškumą, tačiau Lana tiesiog ištraukė maitinimo kabelį, kompiuteris persijungė į energijos taupymo režimą ir ekranas patamsėjo trimis atspalviais.
Rezultatas pasirodė: Esi dvigubas espresas – daugeliui per karštas ir per stiprus. Lanai patiko apibūdinimo skambesys. Jos dukra vartojo ne tokias pagiriamas frazes – jose buvo žodžiai neatsakinga, pamišusi, apsi leidusi. Džeinė ją smerkdavo dėl vyno butelio virtuvės šiukšliadėžėje ar degtinės prie lovos. Džeinės amžiaus Lana vartojo įvairius narkotikus ir buvo mažiausiai triskart areštuota už smulkius nusikaltimus, o jos sąskaitoje – bent trys areštai už smulkius nusikaltimus, tad, palyginti su tuo, ką turėjo ištverti pačios Lanos motina, nuobodi duktė – nieko baisaus. Šiek tiek kelia nusivylimą, bet nieko baisaus.
Lana pasidalijo testo rezultatais su feisbuko draugais ir tviterio se kėjais. Mardžas įkėlė citatą apie geriems žmonėms nutinkančius gerus dalykus. Septyniolika žmonių paspaudė „patinka“. Lana greitai surinko komentarą: Pasakyk tai 39 žmonėms, žuvusiems per išpuolį Stambulo naktiniame klube, – ir spustelėjo „įkelti“. Kartais žmonės būna buki, optimistiški kvailiai.
Pasigirdo beldimas į duris. Lana basomis nutapeno žemyn svarstydama, koks asmuo verčiau trankys mėsingu kumščiu medžio masę, nei naudosis puikiai veikiančiu skambučiu. Tirpioji kava, patiekia ma su kibiru pieno ir dviem cukraus, atidarydama duris nusprendė ji. Už durų nieko nebuvo. Lana patikrino, ar prie durų nėra palikto pranešimo apie siuntą arba paties siuntinio, tačiau nieko nerado. – Kvaili vaikėzai, – tyliai suniurzgėjo eidama vėl įjungti virdulio. Virtuvėje ji šaukštu įdėjo maltos kavos į kavinuką su filtru, pri pildė jį vandens ir plautuvėje išskalavo puodelį. Sode didelis juodasis strazdas iš žemės stengėsi ištraukti savo besirangančius pusryčius. Akimirką atrodė, kad bus kirmėlės viršus, tačiau tuomet strazdas, lyg šokdamas paukštišką mirties šokį, keletą kartų perstatė koją ir kirmėlė – sprigt – iššoko. Lana pasisuko iš šaldytuvo paimti pieno ir tada pamatė.
Koridoriaus gale, prie paradinių durų, ant kilimo gulėjo mažas baltas vokas. Atidarius duris vokas buvo nustumtas prie sienos. Lana nuėjo jo pakelti ir apvertė. Judinamas vokas tvyksčiojo. Priekyje buvo jos vardas, įspaustas reljefinėmis sidabro spalvos raidėmis.
Suskambo telefonas. Ji sugraibė jį kišenėje ir pažvelgė į ekraną.
– Labas, mažute, – atsiliepė, suvokdama, koks kimus nuo pagi rių balsas.
– Norėjau pasveikinti gimtadienio proga, – tarė Džeinė.
– Na, tai pirmyn, – atsakė Lana.
Akimirką stojo tyla.
– Su gimtadieniu, mama. Kokie šiandienos planai? – tai buvo kodas nepraleisk visos dienos bare.
Lana ignoravo dukters klausimą.
– Šis atvirukas nuo tavęs?
Vėl tyla.
– Tas, kurį ką tik atnešė, – tęsė Lana. – Jis nuo tavęs?
– Koks atvirukas?
– Nieko svarbaus. Būsi namie įprastu laiku? Gal kur nueisime arbatos?
Džeinė kažką pasakė uždengusi mikrofoną, tuomet tarė:
– Turiu eiti, mama. Pasimatysime vėliau. Geros dienos.
Liesa latė su viena porcija espreso – tokia yra Džeinė. Ne per daug kofeino, ne per daug riebalų; įprasta, nuobodi kava. Lana paėmė voką. Atvertė atlanką ir išėmė baltą atviruką. Priekyje buvo užrašas Laimingo 1-ojo gimtadienio. Čia pokštas? Ji nesuprato. Atvertė atviruką. Viduje buvo parašyta:
ŽAIDIMAS – TAVO DOVANA. IŠDRĮSI ŽAISTI?
Lana šyptelėjo:
– Apie kokį žaidimą kalbame?
Balto blizgančio atviruko viduryje buvo ilga popierinės servetėlės juostelė su interneto puslapio adresu ir prieigos kodu. Lana paėmė telefoną, susirado tinklalapį ir sekė instrukcijomis. Atsivertė paprastas baltas puslapis, o tuomet ir užrašas tokiu pat sidabriniu šriftu:
Sveika, Lana, stebėjau tave.
Esi ypatinga. Tačiau tai jau žinai, ar ne? Klausimas toks...
Lana paslinko žemyn.
Ar tu pasiruošusi tai įrodyti?
Po užrašu buvo didelis raudonas mygtukas su įspaustu žodžiu ŽAISTI. Tuomet pasirodė kita frazė. Ji vis slankiojo per ekraną iš dešinės į kairę.
Metu tau iššūkį.
Kaip ir kiekvienas anksčiau taip daręs ir kiekvienas taip darysiąs žaidėjas, Lana paspaudė mygtuką. Ji nejautė baimės. Nestabtelėjo apsvarstyti pasekmių ar pamąstyti apie paslaptingąjį atviruką. Tie siog norėjo sužinoti, kas bus toliau.
Serafina sėdėjo mažame policijos komisariato kambarėlyje be langų ir svarstė, ar jos atsakymai skambėjo įtikinamai, ar jie normalūs. Ji nė nenutuokė, kaip apie tokį dalyką kalbėtų eilinis žmogus. Serafina kliovėsi vien detektyviniais filmais, knygomis ir savo pačios vaizduote.
– Na, tai dar kartą papasakok, Serafina, kaip šįryt atsidūrei sporto salėje? – policijos konsteblė Karolina Votkins to klausė jau du kartus. Jos balsas buvo mergaitiškai plonas. Tamsūs plaukai susukti į tvarkingą kuodą ant sprando. Makiažas sunkus, tačiau nepriekaištingas, o kairė jos akis trūkčiojo kaskart pakartojant klausimą.
Serafina gūžtelėjo pečiais.
– Mes tiesiog nuobodžiavome, – atsakė ji trečią kartą.
– Ir, kaip sakei, tave ir Klaudiją Friman sekė mokyklos prižiūrėtojas Darenas Šo?
Serafina linktelėjo.
Pareigūnė Votkins kilstelėjo galvą įrašymo įrangos link.
– Taip, – patvirtino Serafina.
– O pieštukas?
– Turėjau kišenėje.
Votkins pažvelgė tiesiai į Serafiną.
– Ak, taip, – tarstelėjo. – Iš dailės pamokos.
Jos lūpas iškreipė nežymi šypsenėlė.
– Ne, – paneigė Serafina. – DT. Dizaino technologijos.
– Žinoma. Susipainiojau. – Pareigūnė Votkins apsimetė taisanti užrašus. – Taigi sporto salėje ponas Šo prisiartino prie Klaudijos. Sakei, kad ji buvo patekusi į bėdą. Ką turėjai omenyje?
Konsteblės Votkins akis sutrūkčiojo.
Serafina pakartojo atsakymą, lygiai tokį patį kaip anksčiau.
– Jis ją laikė suėmęs už sprando, o ranką buvo įkišęs po palaidine.
– Ir esi tikra, kad tai nebuvo konsensusas?
Serafina akimirką patylėjo pagalvoti, ką ta kekšytė Klaudija galėjo pasakyti. Jiedvi sutarė, tačiau Serafina žinojo, kad jos populiarumas piktina Klaudiją. Kaip toli Klaudija gali nueiti norėdama pakenkti?
– Esi tikra, kad prižiūrėtojas Klaudiją išnaudojo? – kvotė Votkins.
– Jai penkiolika, – atrėmė Serafina, įsižeidusi dėl užuominos, jog ji nežinanti žodžio „konsensusas“ reikšmės.
Pareigūnės Votkins žandai išraudo.
Kaip ir buvo nurodyta, Serafinos mama sėdėjo tylėdama – pa klusni ištižėlė, – bet dabar ji prabilo.
– Ką norite pasakyti? – atkryžiuodama rankas griežtai paklausė. – Esame padori šeima. Mano duktė niekad nieko nenuskriaustų.
Tas vyras ją išgąsdino, tad ji tiesiog gynėsi.
– Tai tiesa, Serafina? Išsigandai? – pasiteiravo Votkins.
– Taip.
– Jis paleido Klaudiją ir lindo prie tavęs?
– Taip.
– Ir, tavo žodžiais, šokai prie jo su pieštuku, nesitikėdama sunkiai sužeisti?
– Taip, – Serafina smulkiau neaiškino.
Konsteblė Votkins žiūrėjo Serafinai į akis.
Ji manimi netiki, galvojo Serafina. Nuleidusi akis ir nusvarinusi pečius ji susmuko kėdėje ir ėmė krapštinėti nagų odeles.
Aš – išsigandusi keturiolikmetė mergaitė. Nieko nenorėjau nu skriausti. Tik bandžiau padėti savo draugei, o dabar esu tardoma.
Kurį laiką ji nerimavo, kad nepavyko suvaidinti. Gal laikysena buvo bloga, o gal veido išraiška netinkama. Policijos pareigūnai išmokyti pastebėti apgaulę.
Bet tada pareigūnė užvertė dokumentus.
– Gerai, šiam kartui tiek. Padarysime pertraukėlę, o pareigūnas Feliksas jums parodys, kur valgykla. – Votkins pažvelgė į Serafinos motiną. – Užkandus bus lengviau susitvarkyti su šoku.
Tuomet ji vėl švelniai šypsodamasi atsisuko į Serafiną.
– Ir tada dar pakalbėsime.
Serafina linktelėjo. Aš pažeidžiama paauglė, patyrusi šoką. Aš pažeidžiama paauglė, patyrusi šoką. Žodžių kartojimas mintyse jai padėjo. Konsteblė atsistojo ir nusisuko. Serafina atsipalaidavo.
Bus juokų darbas.
Konsultacijų kabinete didelio laikrodžio sekundinė rodyklė tiksėjo link devynių. Ją stebėjo tiesiai kėdėje sėdinti daktarė Augusta Blum, jusdama, kaip kiekvienas sutiksėjimas išmuša jai nerimą keliančių dalykų, galinčių blaškyti ir trukdyti visą valandą išbūti susitelkus į kitą žmogų. Ji žinojo, kad ši sesija pareikalaus pastangų. Jau skaitė užrašus ir numanė, ko tikėtis. Traumą patyrusi auka, kuri turi pasiaiškinti dėl netyčinių, instinktyvių veiksmų.
Tik. Tak.
Keturiolika. Tikriausiai keturiolikos dar esi viena koja vaikystėje. Pamažu naivumas turėtų praeiti: pirmiausia Kalėdų Senelis ir dantukų fėja; tuomet suvokimas, kad tėvai turi trūkumų; po to –kad žmonės kartais būna savanaudžiai; ir galiausiai – jog pats pasau lis gali būti nesuvokiamai žiaurus. Kad protas prisitaikytų, vaikystė turi išsisklaidyti lėtai. Kai išplėšiama vienu brutaliu judesiu, ji palieka neigimo, pykčio ir galiausiai nevilties šešėlių.
Blum neturėjo galios atsukti laiką atgal ir pašalinti traumą. Tačiau ji galėjo pamėginti padėti suprasti, kas nutiko, ir sumažinti sielvartą.
Serafina stabtelėjo prie mažo kabineto durų ir įvertino daktarę Blum. Moteris sėdėjo ant kėdės aukšta atkalte ir mediniais ranktūriais. Ji buvo trumpai kirptais gelsvai pilkos spalvos plaukais, apsirengusi juodomis kelnėmis ir megztiniu V formos iškirpte, jis atrodė dailiai ir puošniai. Avėjo juodus plokščiapadžius batus.
Serafinos mama juos pavadintų praktiškais. Psichologės kojos vos siekė grindis.
Ji žema, kaip ir aš, pamanė Serafina. Gal tai pravers.
– Labas, Serafina, – pasisveikino daktarė Blum. – Užeik. Prisėsk.
Rankas, kuriose laikė mažą juodą knygelę, buvo pasidėjusi ant kelių. Ji palaukė, kol Serafina atsisės, o tada tęsė:
– Kaip šiandien jautiesi?
Serafina keletą kartų sumirksėjo.
– Gerai, – atsakė. Toks atsakymas saugus.
– Gerai, – atkartojo daktarė Blum. – Ar žinai, kodėl tavo mama prašė su tavimi pasikalbėti?
– Dėl prižiūrėtojo.
Daktarė Blum linktelėjo.
– Žinai, kad esu psichologė?
Blum palaukė Serafinos patvirtinimo, tuomet tarė: – Dirbu su jaunuoliais, kurie įtariami padarę nusikaltimą. – Vadinasi, dirbate policijai?
Kartais. Nors daugiausia dirbu su advokatais ir jų klientais arba pagalbos nepilnamečiams nusikaltėliams komandomis paprastai ruošiantis teismui. Tačiau šiandien tavo mama prašė pasikalbėti, nerimaudama, kaip tave paveikė pastarasis nutikimas. Tad esu čia, kad padėčiau susivokti. Dirbsime tau tinkamu tempu. Štai stiklinė vandens ir servetėlės, o jei kuriuo nors metu norėsi padaryti pertrauką, tiesiog pasakyk, ir mes sustosime.
Serafina pažvelgė į servetėlių dėžutę. Tikisi, kad jomis pasinaudosiu, pamanė ji.
– Kaip į jus kreiptis?
– Daktarė Blum puikiai tiks. Kaip suprantu, esi gana gabi mokinė ir mokytojai tavyje įžvelgia didelį potencialą. Tau patinka mokykla?
Serafina gūžtelėjo pečiais.
– Pasak tavo mamos, esi daug pasiekusi sportininkė. Ji sakė, kad priklausai netbolo komandai ir badmintone atstovavai grafys tei. Teisingai?
Serafina vėl trūktelėjo pečiais.
– O pernykščiame mokyklos spektaklyje atlikai svarbiausią vaidmenį. Esi labai įvairiapusiška.
Serafina pasimuistė. Reikia susiimti. Ji elgiasi kaip viena iš kvaišelių draugių. Pažvelgė į daktarę Blum – ši sėdėjo ištiesta nu gara, pėdos buvo tvarkingai suglaustos, o rankos ant kelių. Serafina išsitiesė.
– Man sekasi gamtos mokslai ir matematika.
Daktarė Blum linktelėjo.
– Ir sportuoti mėgstu.
Ji pasuko dešinę pėdą taip, kad ši būtų tiesiai po dešiniuoju keliu.
– Tu vienturtė. Jūs su tėvais artimi?
– Labai.
– Puiku, – daktarė Blum nusišypsojo, tarsi būtų nuoširdžiai patenkinta atsakymu. – Gal gali paaiškinti, ką tas „labai“ reiškia?
Serafina kairę pėdą prislinko prie dešiniosios.
– Dar man patinka dizaino technologijų pamokos, nes ponas Ričardsas geras mokytojas. – Ir jis žiauriai užaštrina pieštukus.
– Supratau.
– Jūs medicinos daktarė? – sunerdama rankas ant šlaunų pasidomėjo Serafina.
– Ne, bet turiu psichologijos daktaro laipsnį. Žinai, kas tai?
Serafina linktelėjo.
– Kur studijavote? Nežinau, ar verta vargti universitete. Panašu į laiko švaistymą; galiu paprasčiausiai dirbti ir užsidirbti. Kaip manote?
– Tu artimesnė mamai ar tėčiui?
Nė vienam, pamanė ji.
– Abiem, – atsakė. – Vienodai.
– O po užpuolimo jie tave palaiko?
Palaiko vienas kitą. Lyg patys būtų kruvinos aukos. Serafina nusišypsodama paslėpė susierzinimą.
– Jie nuostabūs.
– Nuostabūs? – Serafina puikiai žinojo, kad daktarė Blum ne nuleidžia žvilgsnio nuo jos akių. – Na, tau labai pasisekė, Serafina.
Ištarti žodžiai kažkodėl vertė Serafiną manyti, kad daktarė gal voja kaip tik priešingai.
– Gal gali savais žodžiais papasakoti, kas nutiko sporto salėje?
Serafina giliai įkvėpė. Ji tam pasiruošė.
– Mes su Klaudija įėjome į vidų, o prižiūrėtojas mus sekė. Pasi rodo, jis jau kelis mėnesius su Klaude turėjo lytinių santykių. Tiesa, ji nenorėjo. Jis ją prievartaudavo. Taigi jis pamatė mus įeinančias ir nusprendė, kad gali pamėginti su abiem. Klaudija bandė jį sustabdyti, bet jis puolė mane, mėgino čiupinėti. Užspeitė į kampą, nebežinojau, ką daryti. Tai...
Serafina stabtelėjo: reikia parinkti tinkamus žodžius.
– Kišenėje turėjau pieštuką ir juo smogiau. Maniau, kad įdrėk siu, sužeisiu, ir galėsime pabėgti. Bet pieštukas taip čakšt – kirto tiesiai į kaklą, o tada pasipylė kraujas. Jo buvo visur, prižiūrėtojas paslydo, griuvo ir nebeatsistojo. Ir viskas.
Daktarė Blum atsivertė užrašinę ir užsirašė tris ar keturis žodžius.
– Ačiū. Labai padėjai. O kai prižiūrėtojas tave užspeitė, – ji vis dar rašėsi, – iki tau pasinaudojat pieštuku, apie ką galvojai?
– Nenorėjau, kad tas iškrypėlis mane išprievartautų.
Daktarė Blum pakėlė akis.
– O kaip jauteisi?
– Siaubingai persigandusi.
Daktarė Blum linktelėjo.
– Numanau. O ką tą akimirką matei?
– Mačiau?
– Ar stebėjai viską, kas vyksta patalpoje, ar buvai susitelkusi į vieną konkrečią detalę?
Serafina prisiminė, kaip įdėmiai stebėjo ritmingą pulsavimą ant Nuobodos Dareno kaklo.
– Nemanau, kad... Nepamenu.
– Ar šaukei, spiegei?
– Ne.
– O Klaudija šaukė?
Serafina papurtė galvą.
– Kodėl?
– Jis buvo užrakinęs duris. Nebuvo prasmės šaukti.
– Vadinasi, nebuvo nei kaip pasprukti, nei galėjote tikėtis sulaukti pagalbos?
Serafina linktelėjo.
– Jis tave užspeitė ir aiškiai parodė ketinimus?
– Taip.
– Ir tu jauteisi siaubingai persigandusi?
– Taip, – Serafina vos sulaikė šypseną. Puikiai einasi.
Daktarė Blum nutilo ir giliai įkvėpė.
– Ką norėjai pasakyti žodžiu „persigandusi“? Ar gali apibūdinti tą jausmą?
– Hm...
Daktarė Blum nesiruošė nutraukti tylos.
– Kiek bus sesijų? – paklausė Serafina.
– Tiek, kiek reikės.
– Įprastai?
Daktarė nusišypsojo.
– Ši patirtis tau atrodo įprasta, Serafina?
Šūdas. Privalau atsargiau rinktis žodžius.
– Atleiskit. Ne. Tik maniau, kad bus konkretus skaičius.
– Bus aiškiau, kai susitiksime keletą kartų. – Daktarė Blum už vertė užrašinę. – Mums abiem būtų naudinga, jei turėtum dieno raštį ir užsirašytum savo mintis apie šią patirtį ir sesijas. Tiesiog ką prisimeni, bet kokias smulkmenas, kurių negali pamiršti, taip pat kaip jautiesi ir prisitaikai.
Daktarė Blum nuo stalo už jos paėmė tokią pat užrašinę ir padavė Serafinai.
– Gali naudoti šitą.
Serafina palinko į priekį, paėmė knygelę ir laikė ją pasidėjusi ant kelių rankas. Ji tikėjosi, kad daktarė Blum sureaguos į akivaiz dų mėgdžiojimą. Žmonės dažnai kilstelėdavo antakį ar nežymiai šyptelėdavo. Tačiau Blum neparodė jokios reakcijos. Ji klausinėjo Serafinos apie namus ir mokyklą, o Serafina stengėsi pakeisti temą arba pritarti.
Serafina išėjo po valandos, didžiuodamasi savo gebėjimu ma nipuliuoti psichologe, kol perėjusi pusę koridoriaus prisiminė ser vetėles. Man jų turėjo prireikti. Kitą kartą tokios kvailos klaidos ji nebedarys.
