Paskutinė M u rkio proga
Pirmas skyrius
Didžiojo klano ūkyje, kieme už apgriuvusio svirno, gyveno kartą marga gyvūnų šeima.
Kas rytą su pirmaisiais aušros spinduliais raudonplunksnis gaidelis Frederikas pakeldavo akis į saulę ir giedodavo tol, kol senojo ūkininko Raferčio miegamojo lange užsidegdavo šviesa.
11
KELT! KELT! KELT! JONAS DIRAS
Vienas... po kito... gyvūnai ištipendavo... ir imdavo rąžytis... ir kasytis. Bet nepapusryčiavę neištardavo nė žodžio. į au šrą... žiovauti... ŠŠŠššš! 13
Murkis buvo pavargęs senas ūkio katinas. Dažniausiai jis leisdavo dienas susirietęs į kamuoliuką ir įmigęs ant ūkininko Raferčio traktoriaus sėdynės. Murkis nekreipdavo dėmesio į Frederiką ir keldavosi kada panorėjęs.
PADANGA X X X L
Paprastai ūkininkas Rafertis būdavo malonus vyras besišypsančiomis akimis, bet, kaip ir Murkis, jis buvo senas ir pavargęs, o stojus drėgniems orams jam geldavo kaulus. Vieninteliai ūkininko draugai ir šeimos nariai buvo gyvūnai.
Jūs rūpinatės manimi, o aš – jumis.
15
16
Todėl Frederikas kas rytą pažadindavo Rafertį. Kelt! Kelt! Penelopė ir jos raibosios bičiulės padėdavo jam kiaušinių. Argi ne šaunu?
Aukštyn ir Žemyn valydavo žoles iš ūkininko tvenkinio. 17
Tetulė Greisė ir Raktažolė duodavo pieno.
Kapitonas nešdavo Rafertį po ūkį apžiūrėti avių.
T I K 18
ŠVYST
Džiugis, beveik visada nuovokus aviganis, suvarydavo avis į krūvą.
AMT AMT
BURGZT
VIAAAUKT
19
O Murkis turėjo gaudyti peles ir žiurkes.
š š ššš š š š š
20