H b gas
Kai užaugsiu, būsiu krokodilas. Štai tokia aš, Alexandra Kaizer.
Visada maniau, kad aš ir mano širdis amžinai liks Hamburge. Man tai – gražiausias pasaulio miestas. Aš – jo dalis, o jis –pulsas mano kraujyje.
Mes labai tikome vienas kitam. Maniau, kad čia užaugsiu, studijuosiu ir nugyvensiu ilgą ir laimingą gyvenimą. Vakarais bėgiosiu parke su mano geriausiu draugu Johanu ir taip viskas ir pasibaigs.
Tačiau, ne. Čia liks visi gražiausi mano prisiminimai, apie mamą, visus tuos žmonės, ramiais, laimingais, vėjo nugairintais veidais. Ramūs Alsterio vandenys, kanalai, tiltai ir parkai. Mūsų mielas, šviesus namas prie ežero. Ir kavinukės, su pasakiškai skaniu maistu ir latte ketvirtadienio vakarais, už kurią niekada nemoku.
Mama gamindavo taip nuostabiai, kad iš tiesų kur nors eiti nelabai ir norėjosi. Užsimerkiu. Dar dabar jaučiau, kaip namai kvepia obuoliais, vanile ir cinamonu. Aš ilgėsiuosi Hamburgo, bet tikrai ne taip, kaip ilgėsiuosi mamos.
Jau kelintą kartą pagavau save suvokiant – džiaugiuosi, kad išvažiuojame. Toli nuo prisiminimų, į nežinomybę, iššūkius, pokyčius, kurie galbūt bent trumpam padės užsimiršti.
Meluosiu, jei sakysiu, kad labai liūdėti yra ko. Jau kuris laikas jaučiuosi čia lyg ne sava, tarsi užimčiau kažkieno teisėtą vietą. Vakar atsisveikinau su savo geriausiais draugais, pasisėdėjome mūsų kavinukėje. Sunaikinome kibirą latte, šviežiai spaustų apelsinų sulčių ir kalną pyragų, kurių, pasak Johano: – Daugiau nė nesvajok paragauti, nes jų ten tiesiog nėra. Bet pažadu tau, saulyte, kai tave aplankysiu, aš tau jų atvešiu.
Mielas mano Johanas. Jis visuomet žino, kada reikia pasakyti teisingus žodžius ir ką būtent aš noriu girdėti. Tiesiog apkabinau jį, nes pritrūkau žodžių.
Vakar Johanas labai daug ir gražiai juokėsi. Žinau, jis bandė mane padrąsinti, bet jam nepavyko. Tikrai žinau, kad man jo truks labiausiai, iš to ką čia teks palikti.
Net nejausdamas, Johanas vakar labai atsargiai, vis paliesdavo man ranką, tačiau labai staiga ją vėl atitraukdavo, lyg nežinodamas ar tai mane padrąsins, ar suerzins.
Lisa? Ji, kaip visuomet, daugiausiai tyliai kiurksojo masyvaus, juoda oda aptraukto minkštasuolio kamputyje, neišspausdama nė menkiausios šypsenos. Lisa vėl kankinosi, tačiau jai taip ir nepavyko užkrėsti mūsų.
Ji ir vėl ieškojo gyvenimo prasmės, tad į aikštę vis keldavo egzistencinius klausimus. Mudu su Johanu švelniai šaipėmės iš jos, stengėmės neįskaudinti, pralinksminti. Žinoma, mums sekėsi
nė kiek ne geriau, nei jai paveikti mus.
Galiausiai, Lisa eilinį kartą iškėlė klausimą, kuris man pačiai nesitikint, mane įskaudino:
– Tai kokia gi ta gyvenimo prasmė? – paklausė ji. Stipriai sugniaužiau savo mažus kumštelius ir užsimerkiau.
Jaučiau kaip užvirė smegenys. Kaip kaktoje išsišoko gysla, o joje, tarsi tiksinti bomba, tvinkčiojo kraujas.
– Ar girdėjai mane? – įkyriai purtydama mano petį vėl paklausė Lisa.
Pratrūkau. Tiesiog jai į veidą iššvokščiau, jog pagrindinė gyvenimo prasmė – tręšti žemę. Lisa atšlijo ir pažvelgė į mane savo žaliomis, verksmingomis akimis, taip atokiai viena nuo kitos įstatytomis gan kampuotame, išdžiūvusiame veide, apsuptame beveik baltų garbanų ir paklausė:
– Tai kodėl gi, jos negalime tręšti laimingi?
Į šį klausimą neturėjau atsakymo, jis žeidė.
„Tai visgi, kodėl?“ – paklausiau savęs.
Tai buvo naujas Lisos etapas, po neatrasto amžino grožio, vėliau amžinos meilės ir kitų. Jų buvo praėję tiek daug, kad net nesuskaičiuotum. Bet tik šis palietė mane, privertė susimąstyti.
Už lango pliaupė lietus, jis tarsi nesibaigianti melodija susimaišė su viduje skambančia smuiko rauda. Šniokščiantys, raminantys garsai nešė mane su savimi, įsiliedami į širdį, galbūt kaip tik todėl visi buvome šiek tiek melancholiški. Dėl lietaus ir muzikos?
Nežinau, iš kur savininkas Lu sužinojo kokia muzika man patinka, tačiau šiandien jis leido tik „mano“ muziką – atsisveikinimui.
„Šis vakaras skirtas jums, panelę Kaiser“, – sušnibždėjo Lu, atnešęs man pirmąjį puodelį latte.
Jaučiausi jam už tai dėkinga. Žinoma viskas tik dėl lietaus.
Lisa išsikvietė taksi, siaubingai bijojo sušlapti, nors gyveno visai netoliese. Prieš išeidama, per gan siauras kavinukės duris į raudančią tamsą, ji ilgai laikė mane suspaudusi savo gležname glėbyje.
– Tu ypatinga, X. Visada tokia buvai ir būsi. Nepamiršk to.
Pažadėk man! – reikliai sukomandavo ji.
Kreivai nusišypsojau. Slidūs plaukai užkrito ant akies, skubriu judesiu užmečiau juos už ausies. Lisa nusišypsojo.
– Ar pažadi, X?
Tik dabar iš tiesų supratau, kokia ji man brangi.
Dar stipriau ją apglėbiau, nors ir buvau nedaug aukštesnė ir nė kiek ne stambesnė, bet buvau stipri. Net pamaniau, kad ją sulaužysiu, tad šiek tiek atlaisvinau glėbį.
Pažadu, tik pažadėk nepamiršti manęs? Ar pažadi? – atsitraukiau ir pažvelgiau į jos žalias, tarsi rūke skendintis miškas, akis. Jos buvo sudrėkę nuo ašarų.
– Tavęs neįmanoma pamiršti, Alexandra, – sumurmėjo ji, o tada apsisuko ir pradingo juodame lietuje.
Sutrikus, dar kurį laiką stovėjau tarpduryje ir žvelgiau į tamsą. Atmintyje sukilo prisiminimai. Vakarai, kai kalbėdamos telefonu ruošdavome pamokas. Tardavomės, ką apsirengsime eidamos į kavinę ketvirtadieniais ar į mokyklą penktadieniais.
Prisiminiau, kaip šeštadienio vakarais žiūrėdavome senus flmus, o mama atnešdavo mums į kambarį savo pagamintus užkandžius.
Nieko nebeliko.
Johanas stovėjo šalia, švelniai apglėbęs mane per pečius. – Kodėl ji taip? – sumurmėjau, šniurkštelėdama nosimi, nesitikėjau, kad jis išgirs, bet Johanas išgirdo.
– Gal todėl, kad ji teisi, – tylus Johano atsakymas, palei pat plaukuose paskendusią mano ausi, mažais šiurpuliukais nuvilnijo per apsunkusį kūną.
Nustebusi pakėliau į jį akis. Bet Johanas daugiau nieko nepasakė, tik atsargiai spustelėjo mano glebius pečius. Grįžome prie stalelio. Johanas nukabino ir ištiesė man, mano visiškai lietui neatsparų rožinį apsiaustą baltais atvartais ir apgaubė juo mano nusvirusius pečius. Nusipurčiau nuo minties, kad kol sugrįšime būsiu šlapia iki paskutinio siūlo.
Šiandien pūtė šiaurinis vėjas, o ir oras sušilo tik iki šešiolikos laipsniu, dabar bus dar šiek tiek atvėsę, nors už lango liepa. Nustebau, kai vos mums išėjus, lietus nuščiuvo, tarsi bijodamas mus sušlapinti. Prunkštelėjau.
– Tau linksma? – visiškoje tyloje, liūdni Johano žodžiai nuskambėjo siaubingai garsiai, nors jis tikrai nešaukė.
– Lietus išsigando, – pažvelgiau į jį susigėdusiomis, linksmomis akimis, su plačia šypsena veide ir jis nesusilaikęs šiltai nusišypsojo. – Žinau tai paika, bet juk nesirenkame minčių, kurios užklumpa netikėtai ar ne?
Johanas užsikvatojo.
– Ir tu dar klausi, kodėl esi tokia ypatinga? – konstatavo. Žingsniavome. Ramiai dėliojome koją už kojos. Nesinorėjo išsiskirti, nors buvo vėlu. Nurimus lietui, vasaros naktis labiau priminė parytį, kai saulė įkyriai veržiasi iš už horizonto ir erziną sąžiningai, savo naktinį darbą atliekančią tamsą.
Buvo jauku. Kalbėjome apie viską kas mus siejo. Šeštadienio pusryčiai parko blyninėje. Latte ketvirtadienio vakarais „Pas Lu“, bet kokiu oru. Pasibėgiojimai parke ir tūkstančiai kitų dalykų, kurių daugiau nebenuveiksime kartu, kai išvyksiu. Žinojau, kad esame ypatingi draugai, todėl tikrai tikėjau, kad dar ne kartą susitiksime. Tai nesuteikė nusiraminimo, priešingai, suvokiau, kad jau laukiu tų susitikimų ir pasidarė dar liūdniau.
Namo grįžau vėlai, o gal labiau anksti, nes dar ilgai su Johanu sėdėjome ant prieangio laiptelių, suglaudę pečius ir žiūrėjome į tolį, persimesdami vos vienu kitu žodžiu. Švito, tėtis miegojo. Praeidama pro jo miegamojo duris, girdėjau neritmingą knarkimą ir džiaugiausi, kad jį nuo mano kambario skiria dvi storos sienos. Kaip bus už keleto dienų, nežinojau.
Nieko nežinojau apie tai, kaip gyvensiu po keleto dienų. Nuo šios minties nerimas sugniaužė krūtinę. Prikandusi apatinę
lūpą, tyliai nupėdinau į savo kambarį. Su visais rūbais atsiguliau į lovą ir apglėbusi nuo kūdikystės mane lydinčią pagalvėlę, prisiverčiau šypsotis, nors nerimas draskė širdį. Dar ilgai spoksojau į prieblandoje ištirpusias savo kambario lubas, paskutinį kartą mėgaudamasi jaukia šiluma, kuri nuolat sklido iš ant spintos durų įtaisyto veidrodžio.
„Kažkas mane saugo.“ – nusišypsojau.
Nubudau, nes saulė įkyriai bėgiojo akių vokais, lyg šaukdama, kad vėluoju, kad laikas važiuoti, o aš kaip tik dėl to ir nenorėjau atsimerkti. Net ir nelaukiant, atėjo tas laikas, kai nori ar ne, turi palikti tai kas brangu.
Atsikėliau.
Paskutinį kartą nuslinkau į savo dušą, apsivilkau kelioninius drabužius ir grįžusi prisėdau ant savo lovos, atsargiai tarp paskutinių lagaminų bei dėžių, įtaisiau kojas. Stebėjausi, kad vakar tamsoje, taip taikliai pataikiau į lovą, neišsisukdama kojos ir nenusisukdama sprando. Kambarys labiau priminė barikadas ar apkasus, o ne paauglės kambarį.
Laviruodama lagaminų ir dėžių labirintu, nusprendžiau dar kartą apeiti jau dabar galima sakyti – buvusius savo namus. Fone sklido tėčio skleidžiami su kraustymusi susiję garsai, tačiau jo paties nesimatė. Giliai įkvėpiau, švininiai gniaužtai dar nuo paryčių spaudė širdį.
„Mes paliekame savo namus!“ – šimtais mėlynų šauktukų galvoje nušvito neoninė mintis.
Tik dabar, kai iki išvykimo liko keletas valandų, suvokiu, kad tai ne taip lengva. Gi dar vakar viskas atrodė taip paprasta. Susigūžiau.
„O DIEVE, KODĖL!!!“ – sušukau mintyse.
Atžagariai persibraukiau slidžius, neklusnius plaukus ir stipriai įsikibau į storą, ąžuolinį virtuvės salos stalviršį. Stovėjau stiklinėmis akimis ir tyliai rijau ašaras. Užvirė jausmai, smegenis tarsi cunamis užliejo visi paskutinio pusmečio įvykiai.
Mano mama.
Ji nevažiuos su mumis. Nepapuoš naujų namų savo paveikslais, neiškvėpins kambarių levandų pagalvėlėmis.
Ji neparuoš mums pirmų pusryčių naujoje vietoje ir guodžiamai nemasažuos mano įsitempusių pečių prieš išeinant į naują mokyklą.
Ne, tai ne todėl kad ji nenorėtų.
Tiesiog jos nebėra. Jaučiau, kaip sunkus, tarsi švinas ilgesys, kyla iš širdies link gerklės, kėsindamasis mane uždusinti.
Trūkčiojamai įkvėpiau, išnaudodama paskutinį šansą gauti oro ir paskendau jame.
Netekę mamos, likome dviese su tėčiu. Žinoma visuomet galėjome pasikliauti Johanu, tačiau niekas negali pakeisti mamos. Ji buvo ypatinga, nuostabi. Ji – neatskiriama mūsų dalis. Tėtis palūžo. Jis visada buvo stipri, charizmatiška asmenybė, veiklus, nesugniuždomas verslininkas, šaltas ir uždaras, bet jos netektis, pakeitė mus abu.
Mintys nuklydo į tą šaltą, snieguotą dieną, kai snaigės, kaip minkšti medvilnės debesėliai, beperstojo krito iš dangaus, įnešdamos chaosą į gatves, mokyklą ir vaikų pripildytus kiemus.
Per pamokas niekas negalėjo susikaupti, visi spoksojome per langus į apsnigtas medžių šakas, į baltus mokyklos pastatų stogus. Pertraukų metu žvelgiant per langą, atrodė, kad ne snaigės leidžiasi į apačią, o aš kylu į viršų. Buvau įsitikinusi, kad niekada nebuvau mačiusi nieko panašaus.
Pustė visą dieną, niekas nespėjo valyti nei kelių, nei šaligatvių, be to, iš to nebūtų buvę jokios naudos, sniego buvo siaubingai per daug. Palikusi savo mažą, pusnį primenantį automobilį aikštelėje prie mokyklos, klampojau per kelius siekiančias pusnis, avėdama rudeninius, vos, vos kulkšnis dengiančius aulinukus, kurių tikrai pakako ryte, išeinat į vėjuotą, darganą.
Tądien neprisiminiau, kada paskutinį kartą taip snigo, gal niekada? Prieblandoje, kovodama su pusnimis, atvira burna gaudžiau cukraus vatą primenančias snaiges. Žavėjausi tuo, kaip viskas nušvito, vien dėl to, kad nubalo namai, medžiai ir gatvės.
Nusišypsodavau kas kartą, kai parduotuvėlių, restoranėlių ir kavinių švieslentės nudažydavo sniegą įvairiausiomis spalvomis. Jaučiausi tarsi pasakoje, buvau laiminga. Nenumaniau, kad tokia neapsakomai laiminga esu paskutinį kartą.
Kai šlapiomis kojomis įgriuvau į tylius, pilkumoje paskendusius namus, suskambo tėčio ant virtuvės stalo paliktas telefo-
nas. Tėčio niekur nesimatė, dar kartą suskambus telefonui, jis kaip kulka išgriuvo iš darbo kambario ir įsitempęs čiupo telefoną.
Praeidamas pakštelėjo man į pakaušį, nustebęs kilstelėjo savo tankų antakį ir tyliai sukuždėjo: – Iš policijos, – tuomet nusišypsojo ir mirktelėjo man.
Paskutinį kartą.
Nuo tada, daugiau nebemačiau jo nei besišypsančio, nei juokaujančio. Mačiau jo iš siaubo ištįstantį veidą. Tyli, susirūpinusi, stovėjau šalimais.
– Ar jūs esate tikras, kad ten buvo S klasės Mercedes, valstybinis numeris XXXX? – tyliai paklausė.
Išgirdusi minint mamos automobilį, nevalingai susigūžiau. Kūnu perbėgo šiurpas, bet ne todėl, kad kojos iki kelių buvo šlapios. Neramiai apglėbiau save rankomis. Tėčio skruostais ėmė ristis ašaros. Jis atsargiai padėjo mobilųjį telefoną, ant stiklinio svetainės stalelio ir susmuko į netoliese stovėjusį mamos fotelį. Kiek pasėdėjęs, atsargiai savo stambiomis plaštakomis perbraukė jo porankius, o tada pašoko iš jo lyg nuplikytas ir suriko, – „Scheiße“, – apsisuko, apkabino mane, dar kelis kartus sumurmėjo, – „Scheiße, scheiße Alexandra, das kann nicht so sein,“ – atsargiai pabučiavo mano nuo baimės išrasojusią kaktą, tuomet užsidengė delnu burną bandydamas užgniaužti raudą ir tarsi kulka nulėkė laiptais į antrą aukštą.
Girdėjau kaip trinktelėjo tėvų miegamojo durys, o už jų pratrūko užslopinta rauda, bildesys ir piktos nevilties persunktas riksmas.
Net tokią akimirką, jis nenorėjo, kad kažkas matytų jo silpnumą.
Mane žeidė tai, kad tėtis man nieko nepasakė. Puikiai supratau, kad įvyko kažkas siaubingo. Tas kažkas siaubingo, atsitiko mamai, nes tėtis niekada neverkia ir visada turi planą a, b, c ir netgi d, dėl viso pikto.
Matyt šį kartą net planas d nebegalėjo padėti. Tėtis verkė, o aš nenorėjau ir negalėjau patikėti tuo, ką žadėjo tas nelemtas skambutis.
Vatinėmis kojomis, užkopiau laiptais į viršų, tačiau nedrįsau įeiti per tas vienišas, užvertas duris, slopinančias balsią, stipraus žmogaus raudą.
Nenorėjau žinoti tiesos, tad įsitaisiau ant grindų už durų ir laukiau blogų naujienų, tikėdamasi geriausio. Ramybės neatnešančios ašaros degino skruostus, verkiau, nes nežinojau, kad turėjau šaukti, raudoti balsu ir savo gležnais kumšteliais daužyti tas prakeiktas duris ir mane spaudžiančias sienas.
Kai tėtis pagaliau išėjo, nuo raudos įraudęs jo veidas, buvo tikrai iškalbingas. Jis šiek tiek pastovėjo, tada apglėbė mane, taip stipriai, kad veidu paskendau jo plačioje krūtinėje ir tik tuomet, ištarė balsu tai, ko nei vienas nenorėjome girdėti.
– Jos nebėra, X, – ašaros vėl ėmė ristis tėčio skruostais.
Jos gėrėsi man į plaukus ir tarsi lašai tašantys akmenį, šaukė:
„Jos nėra, nėra, nėra.“
Nebeturėjau jėgų, nei šaukti, nei daužyti sienas, tik suklikau tarsi pašautas paukštis ir paskendau.
Kartais, per atminties rūką, iškyla tolimesnių įvykių nuotrupos. Pamenu, ištrūkau iš tėčio glėbio. Dusdama nuo ašarų, pasiblaškiau po koridorių, dar kartą apkabinau tėtį, o tada ištrūkau ir vienmarškinė, basa, per kūną veriantį šaltį, išbėgau jos ieškoti.
Turėjau ją surasti. Tai, ką jis pasakė, negalėjo būti tiesa. Ji čia, kažkur netoli. Ji tik pakliuvo į vieną iš tų nesibaigiančių spūsčių. O gal plepa su drauge bakalėjoje.
Nežinau kur ėjau, nemačiau kelio, neprisiminiau kas esu, bet žinojau, kad privalau ją surasti. Dėl savęs, dėl tėčio, dėl jos.
Nežinau po kiek valandų mane surado Johanas. Kaip vis dar nežinau, kaip jam tai pavyko. Net pati nežinojau kur esu.
Pamėlusi ir susigūžusi, sėdėjau ant kažkieno, pusnyse paskendusių verandos laiptelių, galvą įrėmusi į metalinius kalvio darbo turėklus, sustirusi nuo šalčio, didelėmis, širdgėlos kupinomis akimis.
Man ant skruostų leidosi mažutės snaigės. Jos tirpo labai palengva ir tarsi ašaros slydo žemyn. Mano pačios ašaros buvo
pasibaigę. Atrodė, kad jos susirado saugią vietą ir į ją sulindę, užrakino paskui save sunkias, metalines duris, kurios kaip akmuo
slėgė man krūtinę.
Man taip pat reikėjo tokios vietos, už metalinių durų, kur nepasiektų tas begalinis skausmas, tačiau tokių durų niekur nebuvo.
Aplinkui skambėjo vaikų juokas, pro langus veržėsi jauki namų šilumą, bet niekas manęs nedžiugino.
Kai Johanas mane surado ir tylėdamas suvyniojo į savo lengvą, vilnonį, kelių nesiekiantį paltą, supratau, kad aš vis dar jos neradau.
– Aš jos neradau, J, – sušnibždėjau prikimusiu balsu, kai jis pakėlė mane iš pusnies ir priglaudė prie savo šiltos, vėju kvepiančios krūtinės. – Aš ieškojau, ieškojau ir neradau, supranti? – veblenau užkimusiu balsu ir bukai spoksojau į jį.
Johanas linktelėjo.
Tu sušalai, – rūpinosi jis mane apglėbdamas.
Užsimerkiau. Buvau pavargusi, buvau siaubingai pavargusi. – Tu man padėsi, J? – bandžiau išspausti šnabždesį iš savo begarsės gerklės.
Johanas tarsi pūką laikydamas mane savo stipriame glėbyje, atsargiai kakta įsirėmė į mano kaktą, ji buvo tokia šilta, kad rodėsi, jog jo šiluma, perbėgo mano veidu ir ėmė ieškoti kitų sušalusių mano kūno vietų, o tuomet supratusi, kad paieškos bergždžios, ėmė po truputi sklisti po visą kūną.
Pažiūrėk į mane, – tyliai nuskambėjo toks pažįstamas, o kartu toks svetimas mano geriausio draugo balsas.
Kažkas jame buvo ne taip. Jis nebuvo toks džiugus, kokį girdėdavau visuomet. Jis užlūžo ir sustingo šiame šalčio, sniego ir tamsos chaose. Prisiverčiau atsimerkti. Johano veidas buvo taip arti, kaip niekada. Jo nuostabiose, Karibų jūros gelmes primenančiose akyse, atsispindėjo mano skausmas.
– Jos nebėra, X, – sušnibždėjo jis.
Tuomet kilstelėjo galvą, tarsi negalėdamas ilgiau žiūrėti man į akis, ir smakru įsirėmė į vėjo sutaršytus mano plaukus. Kaž-