Vilkų ratas

10

N i c H o l a s

Eva n s

v i l kų

r ata s

11

pirmas skyrius

M

anoma, kad toje vietovėje, kur įvyko skerdynės, jų tvaikas tvyro daugybę metų. Jis įsismelkia į dirvą ir pamažu skverbiasi pro susiraizgiusias šaknis, taigi ilgainiui visa, kas tenai auga – nuo menkiausios kerpės iki aukščiausio medžio, – tampa to įvykio liudytojais.

Tikriausiai jį užuodė ir vilkas, kai tą vėlyvą popietę patyliukais slinko per mišką, o vasaros žvilgesiu padabinta jo nugara braukė per apatines pušų ir kėnių šakas. Ir turbūt kvapo, liudijančio, kad prieš šimtą metų čia buvo išžudyta daugybė jo gentainių, pėdsakas šnervėse turėjo priversti jį apsigręžti.

Tačiau jis sliūkino toliau.

Iškeliavo aną vakarą, palikęs kitus vilkus aukštikalnėse, kur net liepą dar žydėjo pavasario gėlės, o lomose bolavo seno sniego lopai, išvengę saulės. Jis patraukė šiaurėn aukšta ketera, paskui pasuko į rytus ir nurisnojo palei vieną vingiuotų uolinių kanjonų, kuriais nuo takoskyros į slėnius ir lygumas plūdo tirpstantis sniegas. Vilkas keliavo aukštikalne, aplenkdamas takus, ypač

12

N i c H o l a s

Eva n s

tuos, kurie kirto vandenį, mat kartais šiuo metų laiku tenai būdavo žmonių. Net naktį jis stengėsi neišlįsti iš už medžių ir sėlino šešėlyje taip lengvai, kad letenos, rodės, nelietė žemės. Tarsi keliautų su ypatingu tikslu.

Patekėjus saulei, jis stabtelėjo palakti vandens, tada aukštai, tarp uolų, susirado nuošalią pavėsingą vietelę ir, plieskiant dienos kaitrai, numigo.

Paskutinis nusileidimas nuokalnėn iki slėnio buvo sunkokas. Miško paklotė buvo stati, prigriuvusi susipynusių išvartų, lyg kokia pintis didžiulėje ugniavietėje, ir vilkas turėjo atsargiai brautis pro šakas. Retsykiais jis staiga pakeisdavo kryptį, ieškodamas tinkamesnio kelio ir lyg nenorėdamas sudrumsti tylos, išdavikiškai trakštelint sausai šakai. Vienur kitur pro medžius įspindusi saulė apšvietė ryškiai žalios lapijos duburius, kuriuos vilkas visados apeidavo.

Jis buvo ketverių metų paties stiprumo patinas, gaujos vadas.

Ilgakojis, veik visai juodas, tik jo šonai, pakaklė ir snukis turėjo pilkšvumo. Kartais jis sustodavo, nuleisdavo galvą, pauostydavo krūmą ar žolės kuokštą, paskui kilstelėdavo koją ir palikdavo savo žymę, visiems rodydamas, kad ši seniai apleista vieta yra jo. Retkarčiais vilkas stabtelėdavo ir pakėlęs snukį uosdavo orą, jo akys prisimerkdavo ir sušvisdavo geltona liepsnele skaitant kvapias žinutes, kurios atplaukdavo su šiltomis oro srovėmis, kylančiomis iš apačioje besidriekiančio slėnio.

Kartą jis užuodė kažką čia pat ir, pasukęs galvą, ne toliau kaip už kokių dvylikos jardų išvydo du baltauodegius elnius, motiną ir jauniklį. Jie nuščiuvę saulės spinduliuose spoksojo į jį. Jis taip pat sužiuro į juos, užmegzdamas ryšį senoviniu būdu, kuris buvo suprantamas net elniukui. Gan ilgai zujo tik sporos ir vabalai, sukantys ratus ir žibantys virš elnių galvų. Paskui vilkas nukreipė žvilgsnį ir vėl ėmė uosti orą, tarytum elniai ir vabzdžiai jam būtų vienodai svarbūs.

Iš už pusantros mylios sklido sumišę slėnio kvapai. Galvijų,

v i l kų

r ata s

13

šunų, aitrus žmonių automobilių tvaikas. Nors ir nebuvo to mokytas, jis tikriausiai suvokė tokių dalykų pavojų, bet vis tiek patraukė į slėnį, o elniai stovėdami lydėjo jį mįslingomis juodomis akimis, kol dingo tarp medžių.

Slėnis, į kurį dabar slinko vilkas, tęsėsi kokias dešimt mylių į rytus platėjančiu ledynų išgulėtu duburiu, Houpo miestelio link. Slėnio šlaitai buvo gūbriuoti ir tankiai apaugę pušimis, o žvelgiant iš viršaus atrodė, kad į didžiules saulės išblukintas lygumas, nusidriekusias nuo rytinio pakraščio iki horizonto ir be galo daug mylių už jo, į tolį tiesiasi ilgesingos rankos. Plačiausioje vietoje nuo vienos keteros iki kitos slėnis buvo beveik keturių mylių pločio. Jo žemė visai netiko ganykloms, nors daugelis iš žemės vertėsi, o keli žmonės net praturtėjo. Čia žėlė pernelyg daug šalavijų, buvo per daug akmenų, o jeigu ir suvešėdavo kokia ganykla, toje vietoje prasiverdavo tarpeklis ar ištrykšdavo upokšnis, užankštas krūmokšnių, riedulių, ir atkirsdavo ją nuo visų. Slėnio vidury keletas tokių upelių susiliejo į upę, ji ringavo palei tuopų giraites iki Houpo, o toliau – iki Misūrio.

Visa tai matė vilkas, stovėdamas ant stačios smiltainio uolos, kuri kyšojo iš medžių it suakmenėjusio laivo priekis. Jos papėdėje žemė staigiai leidosi žemyn pleišto pavidalo skardžiu, o žemiau kalnas ir miškas buvo nenoriai užleidę vietą ganyklai.

Tenai, šešėlyje ir anapus jo, tingiai ganėsi pakrika juodų karvių su veršiukais banda, o pievos gale stovėjo nedidelis vienaaukštis namas.

Jis buvo pastatytas ant kalvelės virš upelio, kurio krantus raizgė gluosniai ir juodavaisės aronijos, vingio. Vienoje pusėje kėpsojo tvartai ir balti aptvarai galvijams. Namas buvo apkaltas lentomis ir ką tik nudažytas sodria tamsiai raudona spalva.

Palei pietinę jo sieną suręsta veranda dabar, saulei leidžiantis kalnų link, buvo užlieta paskutinių auksinių šviesos spindulių.

Verandos langai žiojėjo atlapoti, o tinklines užuolaidas plaikstė švelnus vėjelis.

14

N i c H o l a s

Eva n s

Name dudeno radijas, todėl tas, kas buvo namuose, turbūt vargiai girdėjo kūdikio verksmą. Tamsiai mėlynas vaikiškas vežimėlis verandoje truputį pasiūbavo, ir virš jo kraštų iškilo dvi rausvos rankutės, reikalaudamos dėmesio. Bet niekas nepasirodė. Galų gale, išblaškytas šviesos žaismo ant rankyčių, kūdikis liovėsi verkęs ir ėmė burkuoti.

Tai girdėjo tik vilkas.

Ketė ir Klaidas Hiksai šiame raudoname name gyveno jau beveik dvejus metus, ir Ketė, jei būtų buvusi sau sąžininga ir nuoširdi (apskritai ji labiau mėgo tokia nebūti, nes juk dažniausiai, jei nieko negali pakeisti, kam gadintis nuotaiką?), nepakentė to namo.

Na, „nepakentė“ gal kiek ir per stiprus žodis. Vasarą čia būdavo gera. Tačiau net tada atrodydavo, kad esi labai toli nuo civilizacijos, per daug pažeidžiamas ir nesaugus. O apie žiemą verčiau nė negalvoti.

Jie atsikraustė į namą prieš porą metų, tuojau po vestuvių.

Ketė vylėsi, kad gimus kūdikiui jos požiūris į šią vietovę pasikeis, ir iš dalies taip atsitiko. Ji bent turėjo su kuo pasišnekėti, kai Klaidas dirbdavo didžiojoje rančoje, nors tas pokalbis dar būdavo vienpusis.

Ketei buvo dvidešimt treji. Kartais jai toptelėdavo, kad reikėjo keletą metų palūkėti ir netekėti tuojau po koledžo. Ji baigė žemės ūkio verslo vadybos studijas Bozmane, Montanoje, bet iš jų vienintelė nauda buvo ta, kad ji tris dienas per savaitę sklaidydavo savo tėčio popierius didžiojoje rančoje.

Namus, kur gyveno jos tėvai, ji vis dar laikė savaisiais ir tuo dažnai papiktindavo Klaidą. Ranča buvo vos už kelių mylių, tačiau kai praleidusi tenai dieną lipdavo į automobilį, ketindama grįžti į raudonąjį namą, jai kažkas apsiversdavo. Ji nepajusdavo skausmo – veikiau puldavo į apatišką gailestį. Ketė paskubėdavo tai užgniaužti, šnekindama kūdikį, įtaisytą ant užpakalinės

v i l kų

r ata s

15

sėdynės, arba sukiodavo automobilio radiją, kol susirasdavo kantri muziką, ir, paleidusi ją visu garsu, drauge uždainuodavo.

Dabar, įsijungusi mėgstamą stotį, ji stovėjo prie kriauklės.

Lukštendama kukurūzus ir spoksodama į šunis, snaudžiančius įsaulyje prie tvartų, Ketė pasijuto geriau. Per radiją skambėjo jai patinkanti daina, ją šaižiu balsu plešianti kanadietė tikino savo vyriškį, kad nuostabu, kai jis „užkuria jos traktorių“. Tie žodžiai Ketę visada prajuokindavo.

Po galais, jai iš tikrųjų nederėtų pamiršti, ką ji turi gera. Klaidas puikus sutuoktinis, tokio geidautų visos moterys. Nors ir ne turtuolis (na, gal ir ne iš protingiausių), jis buvo išvaizdžiausias vaikinas koledže. Kai koledžo baigimo dieną pasipiršo jai, Ketės draugės sprogo iš pavydo. O dabar jis padovanojo jai gražų sveiką kūdikį. Net jeigu ši vietovė ir beviltiškas užkampis, vis dėlto tai jų namai. Houpe gyveno daugybė jos vienmečių, kurie dėl to net būtų leidę nukirsti savo dešinę ranką. Be to, Ketė buvo aukšta, turėjo gražius plaukus. Po gimdymo dar nebuvo atgavusi pirmykštės figūros, bet žinojo, kad ir su tokia įstengtų užkurti ne vieną traktorių.

Ketei niekada nestigo savigarbos. Ji buvo Bako Kolderio duktė, o šiose apylinkėse tai buvo svarbu. Jos tėčio ranča buvo viena iš didžiausių šiapus Helenos, ir Ketė užaugo it kokia čionykštė princesė. Vienas iš keleto dalykų, kurie jai nepatiko ištekėjus, buvo tas, kad reikėjo atsisakyti savo pavardės. Ji net buvo pasakiusi Klaidui, kad galėtų pasielgti taip, kaip dabar daro visos veržlios, karjeros siekiančios moterys, ir turėti dvigubą pavardę: Ketė Kolder-Hiks. Klaidas tam neprieštaravo, bet, supratusi, jog tokia mintis jam nepatiko, ir nenorėdama jo įskaudinti, tiesiog tapo Kete Hiks.

Ji pakėlė akis į laikrodį. Artėjo šešta valanda. Klaidas su jos tėčiu šienaujamose pievose taiso drėkinimo sistemą ir parsiras vakarieniauti apie septintą. Jos mama turi tuoj pasirodyti su pyragu, iškeptu desertui. Ketė išgraibė iš plautuvės lupenas ir

16

N i c H o l a s

Eva n s

sudėjo kukurūzus į puodą ant viryklės. Nusišluosčiusi rankas į prijuostę, pritildė radiją. Nuskus bulves, o kai baigs ir šitą darbą, verandoje gulintis Bakas jaunesnysis, be abejonės, ims riksmu reikalauti valgio, tada jį pamaitins, išmaudys ir gražiai, šauniai sušukavusi neš parodyti seneliui.

Viršutinėje pievelėje karvės išvien pakėlė akis, kai iš už medžių išniro vilkas. Jis stabtelėjo ten, kur prasidėjo žolė, lyg duodamas joms progą jį apžiūrėti. Tokio padaro gyvuliai dar nebuvo regėję. Turbūt karvės jį palaikė stambesniu tamsesnio kailio kojotu.

O kojotai keldavo pavojų tik tada, kai būdavo ką tik atvestas veršiukas. Vilkas labiau panėšėjo į rančos šunis, kurie kartais trindavosi tarp jų, ir karvės atkreipdavo į juos dėmesį tik tada, kai jie grybštelėdavo joms už užpakalinių kojų, ragindami eiti ten, kur jos visai nenorėdavo.

O vilkas vos teikėsi jas pagerbti žvilgsniu. Visos jo juslės buvo nukreiptos į kai ką, esantį name. Nuleidęs galvą, jis ėmė sliūkinti per pievą prie namo. Dabar sėlino lėčiau, atsargiau, bandos neaplenkė, slinko tiesiai per ją. Jo nesidomėjimas karvėmis buvo toks akivaizdus, kad nė viena nepasitraukė į šalį, ir netrukus visos jau ramiai rupšnojo žolę.

Saulei užlindus už kalnų, šešėlis pamažu užšliaužė ant žolės prie namo ir verandos, it koks kylantis potvynis, taigi pirmiausia prarijo kūdikio vežimėlio ratus, paskui jo apačią, o tamsiai raudona siena už vežimėlio nusidažė dar sodresniu raudoniu. Žvėris buvo nutykinęs iki pievos galo. Jis jau stovėjo prie tvoros, kur Klaidas buvo įtaisęs vamzdį ir seną emaliuotą vonią karvėms girdyti, jei išdžiūtų upelis. Iš gluosnių brūzgyno, sužėlusio prie upelio, purptelėjo šarkų porelė ir atskrido prie jo.

Paukščiai daug sykių smigo žemyn, jį plūsdami, lyg žinodami, ką jis čia veikia, bet dėl to per daug nesirūpindami. Vilkas jų nepaisė. Tačiau vos už dvidešimties jardų vežimėlyje gulintis kūdi-

v i l kų

r ata s

17

kis ėmė puikiai mėgdžioti paukščius ir, išgirdęs save, suspigo iš pasitenkinimo, o paskui dar padainavo keletą trelių biso. Name suskambo telefonas.

Skambino Ketės mama. Ji pasiskundė, kad pyragas sudegė, bet nėra ko jaudintis, mat šaldiklyje turinti dar šį tą, ką jos galės pašildyti mikrobangų krosnelėje.

– Ak, Lukas sakė taip pat ateisiąs, jeigu tu neprieštarausi.

– Žinoma, neprieštarausiu.

Lukui, Ketės broliui, buvo ką tik sukakę aštuoniolika. Jis buvo mielas ir geras kūdikiui, kai Ketė susitikdavo su juo rančoje, bet nelabai sutarė su Klaidu, ir nuo tada, kai ji ištekėjo, čia lankėsi vos keletą kartų. Vaikystėje Ketė su broliu nebuvo labai artimi. Išskyrus jų mamą, su Luku artimai nebendravo niekas.

Be to, ji vienintelė būdavo pakanti jo mikčiojimui.

Ketė visada būdavo pernelyg nekantri. Net ūgtelėjusi, kai ėmė geriau viską suvokti, neįstengdavo susilaikyti ir, broliui užsikirtus, nuolat pratęsdavo jo sakinius. Prieš kelis mėnesius jis baigė mokyklą, ir nuo tada juodu beveik nesimatė. Jis tapo dar didesniu vienišiumi, ir Ketei atrodydavo, jog brolis vis klajoja tyrlaukiuose, o draugiją jam palaiko tik tas keistos išvaizdos arklys. Šiaip ar taip, gera, kad jis ateis vakarieniauti.

Mama paklausė, kaip gyvuoja kūdikis, ir Ketė atsakė, kad puikiai ir kad ji nebegalinti plepėti telefonu, nes tuojau turėsianti jį maitinti, o jai dar reikią kai ką nuveikti.

Vos ji padėjo ragelį, ėmė loti šunys.

Dažniausiai jų amsėjimo Ketė nepaisydavo. Šunys nuolat skalydavo ir gainiodavosi kokį nors plėšrūną, tačiau dabar jie lojo taip, kad ji sukluso ir žvilgtelėjo pro langą.

Madė, sena kolių veislės kalė, pabrukusi uodegą spūdino prie tvarto sienos urgzdama per petį. Princas, geltonas labradoras, kurį jai padovanojo tėvas, kai jie čia persikėlė, pašiauštais

18

N i c H o l a s

Eva n s

kaklo ir nugaros gaurais puldinėjo pirmyn atgal. Jis tai pastatydavo, tai priplodavo ausis, lyg nepasikliautų savimi, o jo lojimą pertraukdavo neramus tylus unkštimas. Jo akys buvo įsmeigtos į kažką už namo, į kažką pievelės pakrašty.

Ketė susiraukė. Verčiau eis pažiūrėti, kas juos gąsdina.

Puodas, kuriame virė kukurūzai, ėmė čirkšti, ir, nudrožusi prie viryklės, ji sumažino liepsną. Kai pro virtuvės durų tinklelį išėjo į kiemą, Madės nebuvo nė kvapo. Princas ją išvydęs, regis, aprimo.

– Ei, kas čia dedasi? Šuo pabėgėjo jos link, bet paskui tarsi apsigalvojo. Jos pasirodymas, matyt, įkvėpė jam drąsos, nes jis nukūrė už namo garsiai lodamas ir keldamas dulkes.

Tik tada ją nusmelkė mintis. Vaikas! Kažkas verandoje kėsinasi į kūdikį. Ji leidosi bėgti. Turbūt lokys. O gal puma? Dieve, kaip ji galėjo būti tokia paika?

Pasukusi už namo kampo, Ketė tiesiai po veranda pamatė padarą ir iš pradžių palaikė jį didžiuliu juodu šunimi, galbūt vokiečių aviganiu. Jis atsisuko, ruošdamasis atremti labradoro puolimą.

– Nešdinkis iš čia! Bjaurybe! Žvėris pažvelgė į ją, pervėrė geltonų akių žybsniu, ir ji kaip­ mat suprato, jog tai ne šuo.

Princas, atsidūręs prieš vilką, susigūžė, o priekinės jo letenos buvo taip išskėstos, kad krūtinė kone braukė žemę. Iššiepęs dantis, jis urzgė ir lojo, bet labai nedrąsiai, todėl rodės, kad tuojau grius aukštielninkas ir pasiduos. Vilkas stovėjo nepaprastai ramiai, bet tuo pat metu lyg ir išsipūtė, iškilo virš šuns. Jo uodega buvo gauruota ir aukštai pakelta. Jis iš lėto niekinamai išsiviepė, suurzgė, subolavo priekinės jo iltys.

Tada, tik kartą stryktelėjęs, nasrais griebė labradorui už gerklės, partrenkė jį ir išmetė į orą, tarsi šis svertų kaip koks didžiųjų veislės kiškis. Šuo viauktelėjo, o Ketei galvoje staiga šmėstelė-

v i l kų

r ata s

19

jo, kad vilkas šitaip jau švystelėjo ir jos kūdikį. Surikusi ji šoko ant verandos krašto.

Vežimėlis stovėjo tolimajame verandos gale, bet Ketei skuodžiant dingojosi, kad jis už šimto mylių.

O Dieve, meldžiu. Neleisk jam žūti. Prašau, neleisk jam mirti.

Ji nežinojo, ar vilkas buvo prikišęs nagus prie vežimėlio, bet net pasiutusiai cypiant šuniui suprato, kad jame gulintis vaikelis tyli, ir nuo minties, ką gali jame rasti, apsipylė ašaromis.

Kai nukūrė prie vežimėlio, iš pradžių nedrįso pažvelgti vidun. Bet paskui prisivertė ir išvydo į ją spoksantį kūdikį, kurio veide švietė bedantė šypsena. Ketė riktelėjo, ištiesė rankas, griebė vaiką taip staigiai, kad tas pravirko, ir labai stipriai prisispaudė. Tada kūdikis ėmė rėkti dar garsiau. Ji nugara prisiplojo prie sienos ir nuo verandos pažvelgė žemyn.

Vilkas stovėjo nuleidęs galvą, o po juo tysojo labradoras.

Ketė suprato, kad šuo nebegyvas. Užpakalinės jo letenos paskutinįsyk sutrūkčiojo, lyg sapnuojant, kai jis miegodavo prie židinio. Gerklė perplėšta, pilvas perrėžtas it kokios išdarinėtos žuvies. Išblukusi žolė po juo nusidažiusi raudonai. Ketė dar kartą sukliko, ir vilkas krūptelėjo, tarsi būtų pamiršęs, kad ji čia. Jis sužiuro į ją, o ant jo snukio žvilgėjo kraujas.

– Nešdinkis iš čia! Nagi! Lauk!

Ji apsidairė, ieškodama daikto, kurį galėtų sviesti į jį, bet to neprireikė. Vilkas jau spruko šalin ir netrukus, pralindęs po tvora, nėrė tarp karvių, kurios ramiai ir tyliai žiūrėjo į reginį apačioje. Pievos viršuje žvėris stabtelėjo ir atsigręžė, metė žvilgsnį ten, kur prie negyvo šuns vis dar stovėjo Ketė, prie krūtinės spausdama kūdikį ir verkdama. Tada nusisuko ir išnyko miško šešėlyje.

96

N i c H o l a s

Eva n s

aštuntas skyrius

P

rieš šimtą penkiasdešimt metų į šį slėnį plūstelėjo daugybė baltaodžių medžiotojų. Pirmieji čia pasirodė bebrų gaudytojai, nes krašte toliau į rytus nebebuvo ko medžioti. Jie budriai yrėsi Misūrio upe plokščiadugnėmis valtimis, rizikingai prikrautomis atsargų, su kuriomis jie vylėsi ištverti žiemą. Keliaudami į vakarus, paskui – į pietus, atsidūrė prie siauro intako, kurio pavadinimą žinojo tik „laukiniai“. Jis čiurleno kalnų link.

Atvykėliai, įveikę upelį, įkūrė stovyklavietę.

Kalvos, ant kurios dabar stovėjo bažnyčia, šlaituose jie išsirausė būstus, panašius į urvus, ir uždengė juos sienojais, medžių šakomis ir velėna taip, kad buvo matyti tik iš akmenų sukrautų kaminų viršus. Kai kitą pavasarį jie nuplaukė atgal į Fort Bentoną su kailiais, pasklido gandas, kad čia yra ką medžioti. Per kelerius metus paskui pirmtakus atkako ir kiti medžiotojai. Jie atsigabeno arklius ir vežimus, taigi netrukus iškilo nedidelis medžiotojų kaimelis, tikra skerdikų kolonija, ir kažkas, paska-

v i l kų

r ata s

97

tintas labiau ne siekio, o noro įamžinti čia paskendusio vaiko atminimą, pavadino jį Houpu.

Po kelerių metų bebrų nebeliko, jų kailiai, parduoti ir nuplukdyti į rytus, šildė mados besivaikančių miestiečių galvas ir kaklus, o už juos gauti pinigai buvo greitai iššvaistyti indėnų viskiui ir moterims. Kai bebrų kūdros ištuštėjo, pirmųjų Houpo gyventojų dėmesys nukrypo į vilkus.

Nuo seniausių laikų šis slėnis buvo ypatinga vieta vilkams, kuriuos, kaip puikius medžiotojus, gerbė juodakojų genties indėnai, taip pat slėnio senbuviai. Vilkai žinojo, kad žiemą slėnyje glaudžiasi elniai ir vapičiai, be to, žvėrys didžiulėmis gaujomis traukdavo iš kalnų į lygumas ir ten persekiodavo kur kas didesnes buivolų kaimenes. 1850 metais baltieji žmonės pradėjo smarkiai žudyti šiuos gyvulius. Per trisdešimt metų buvo nudobta septyniasdešimt milijonų buivolų.

Ironiška, bet iš pradžių jie tik palengvino vilkams gyvenimą, nes medžiotojams tereikėjo buivolų odos, liežuvio ir šiek tiek geriausios mėsos. Vilkai mito tuo, kas likdavo. Paskui Rytų pakrantėje labai paklausūs tapo vilkenų kailiniai. Tokiai paklausai tenkinti didelių gabumų nereikėjo. Kaip ir tūkstančiai žmonių Vakaruose, geri, blogi ir visiškai pamišę Houpo medžiotojai ėmėsi vilkų.

Juos dobti buvo lengviau nei bebrus, jei kišenėje šlamėdavo pora šimtų dolerių. Buteliukas strichnino kristalų kainavo septyniasdešimt penkis centus, o jais apibarstyti buivolo skerdeną reikėdavo dviejų buteliukų. Tačiau padėtas tinkamoje vietoje jaukas nugalabydavo penkiasdešimt vilkų per naktį, o pati skerdena dar praversdavo ir kitam kartui. Vienas geras vilko kailis kainavo du dolerius, o per žiemos nuodijimą buvo įmanoma susižerti du tūkstančius dolerių. Dėl tokių pinigų vertėjo rizikuoti. Žmogus galėjo be vargo mirtinai sušalti ir prarasti skalpą, mat iš visų baltųjų įsibrovėlių juodakojai labiausiai nekęsdavo vilkų medžiotojų ir juos žudydavo vos pasitaikius progai.

98

N i c H o l a s

Eva n s

Houpo vilkų medžiotojai kasdien išjodavo ieškoti masalo.

Praretėjus buivolų kaimenėms, greitosiomis griebėsi kitų gyvių, kuriuos tik įstengė sučiupti, net gaudydavo mažiausius paukščius giesmininkus, krūtinėles atsargiai prapjaudavo ir vidun prikimšdavo užnuodytos pastos. Ratas iš masalo driekdavosi daugybę mylių. Kitą rytą jodami palei jo pakraštį medžiotojai rasdavo gausybę negyvų ir gaištančių paukščių ir žvėrių, kirtusių tą liniją. Čia tysodavo vilkai, lapės, kojotai, lokiai ir lūšys.

Kai kurie vis dar žiaukčiodavo ir raitydavosi, tampomi konvulsijų. Jų vėmalai ir seilės daugybei metų užnuodijo žolę, ir jos parupšnoję žūdavo kiti gyvūnai.

Vilkas padvėsdavo po valandos, o atsargiausius, kurie masalą tik pauostydavo arba lyžtelėdavo, užuot prisiriję kaip seserys ir broliai, mirtis ištikdavo kur kas vėliau. Strichninas lėtai nuodydavo vidurius, paskui išplikdavo kailis, ir žvėrys klajodavo po lygumas it kokie nuogi vaiduokliai, stūgaudami ir dvėsdami šaltyje.

Paspaudus baisiam speigui, tapo per sunku nudirti kasdienio laimikio kailį, ir medžiotojai ėmė versti vilkų kūnus ant sniego lyg kokias malkas. Vakarais jiems nebereikėjo darbuotis, bet viską galėjo sugadinti netikėtas atlydys. Per vieną tokį atodrėkį ir atsirado kaukolių kelias.

1877 metų žiema buvo šalčiausia ir ilgiausia per visą Houpo istoriją. Iki kovo virš medžiotojų urvų ir aplink trobeles, kuriose dabar gyveno daugelis žmonių, iškilo daugiau kaip dviejų tūkstančių nenudirtų vilkų stirtos.

Vieną rytą ore padvelkė šiluma. Nuo medžių ėmė lašėti vanduo, upės pakraščiuose sueižėjo ledas, ir netrukus nuo kalnų smarkiai papūtė karštas činukas. Kilo sumaištis, ir medžiotojai, paklaikę iš baimės, kad neteks viso sezono laimikio, puolė darbuotis su aštriais peiliais tarsi kokie nelabieji Paskutiniojo teismo dieną.

v i l kų

r ata s

99

Iki saulėlydžio kaimelyje buvo nudirti visi vilkai, nebuvo sugadintas nė vienas kailis, ir Houpo vilkų medžiotojai, apsvaigę iš džiaugsmo, šoko, iki kelių maknodami po ištirpusio sniego ir kraujo pliurzę.

Plikus kūnus jie suvertė žemiau prie upės, ir ten daugybę metų juos lesė varnos ir grifai. Nemažai plėšrūnų nugaišo nuo strichnino, kurio buvo užėdę vilkai. Paskui, norėdami pastatyti paminklą savo šaunių dienų atminimui, medžiotojai surinko švarius kaulus ir iš jų kartu su begalvėmis ką tik nudirtų vilkų skerdenomis paklojo keliui pamatą. Tada išvirė žvėrių galvas ir vėliau tą kelią labai meniškai išgrindė baltomis kaukolėmis.

Nuo tos dienos prie jų gulė visų nudobtų vilkų kaukolės.

Nutirpus sniegui, tas kelias, blyškiai švytintis mėnulio šviesoje, giedromis naktimis buvo matyti nuo kalnų už daugybės mylių.

Galų gale kaukolių kelias nuvingiavo daugiau kaip pusę mylios – tikriausiai ieškodamas gaivesnio oro, o gal kvapnesnės draugijos – iki tos vietos, kur labiau patiko gyventi žmonėms, atsekusiems paskui vilkų medžiotojus.

Tuo metu slėnyje jau girdėjosi galvijų bliovimas, o miestelis plėtėsi sulig kiekviena nauja banda ir stengėsi tenkinti visas galvijų augintojų reikmes. Suklestėjo kalvio, kirpėjo, viešbučio savininko ir kekšių verslas.

Kitame kaukolių kelio gale puikiai vertėsi ir Houpo vilkų medžiotojai, o kasdienius jų žygdarbius iš savo Golgotos prižiūrėjo graži balta bažnyčia (prižiūrėjo ir tiesiogine, ir perkeltine prasme, nes juk vilkai, kaip ir visi gyvūnai, žinoma, neturėjo sielos).

Net prieš pastatant bažnyčią vilkų medžiotojai turėjo dvasinį vadovą, ir už tai labiausiai reikėjo dėkoti apsišaukėliui dvasininkui, vilkų medžiotojui ir buvusiam kovotojui prieš indėnus Jozijui Kingui, kuris savo aplinkoje buvo geriau žinomas kaip pastorius Lobas.

100

N i c H o l a s

Eva n s

Sekmadienio rytais, nelygu, koks būdavo oras ar kiek išvakarėse išgerta viskio, Jozijas susirinkusiesiems sakydavo, kad vilkas – ne tik kenkėjas, bet ir geriausias vaikščiojančio blogio pavyzdys. Ir jis pamokslaudavo su tokia užkrečiama aistra, kad Houpo medžiotojai ėmė vaizduotis esantys šių dienų kryžiuočiai, gujantys iš savo žemės pagonių žvėris ir vykdantys šventąjį kerštą.

O šis darbas Dievo vardu krovė turtus. Vilkų medžioklė buvo pelninga kaip niekada. Už kiekvieną nudobtą vilką valstija skirdavo premiją, ir dar pridėdavo galvijų augintojai. Jų neapykanta šiems plėšrūnams buvo tokia baisi, kad jos net nereikėjo kurstyti pasitelkus dvasininką. Buivolai buvo išnykę, elniai ir vapičiai pasirodydavo retai, todėl vilkai pamėgo jautieną. Be to, karvės buvo lėtesnės, kvailesnės ir lengviau papjaunamos.

Tiesą sakant, už vilkus geresnės ir įžūlesnės žudikės vis dėlto būdavo gamtos stichijos. Per itin šaltą 1886 metų žiemą slėnyje žuvo beveik visos bandos. Išliko tik ištvermingiausi ūkininkai, bet skriaudos jie nepamirš iki gyvenimo galo.

Tačiau ką žmogus galėjo kaltinti dėl užklupusio šalčio?

Arba dėl ligų, sausros, menkos jautienos kainos? Ir kam keikti valdžią, orą ar Dievą, kai čia pat šėtonas? Kasnakt girdėti, kaip jis sėlina ir stūgauja danguje spingsinčioms žvaigždėms.

Taigi vilkas tapo Houpo atpirkimo ožiu.

Kartais, jam nusikaltus, žmonės jį nustverdavo gyvą ir, badydami pirštais, pražygiuodavo su juo per miestelį. Vaikai į jį svaidydavo akmenis, o drąsesnieji puldavo baksnoti lazdomis.

Ir seni, ir jauni susiburdavo prie upės pažiūrėti, kaip žiauriausi pastoriaus Lobo inkvizitoriai padegs jį it kokį raganių.

Per šimtmetį vilkų medžiotojų sumažėjo. Gyvenimas miestelyje nutyko. Vieni medžiotojai ėmėsi kitokio amato, kiti iškeliavo toliau į šiaurę ir vakarus, kur buvo daugiau žvėrių, bet ir ten jie greitai išnyko. Naminių gyvulių augintojai turėjo milžinišką politinę įtaką, ir federalinė valdžia, paraginta galvijų au-

v i l kų

r ata s

101

gintojo prezidento, kuris pareiškė, kad vilkas yra „nuostolių ir niokojimo priežastis“, leidosi į kryžiaus žygį.

Visų nacionalinių miškų eiguliams buvo liepta nudobti visus pasirodžiusius vilkus, ir 1915 metais JAV biologijos tarnyba, kuriai buvo pavesta puoselėti šalies augaliją ir gyvūniją, pradėjo metodiškai darbuotis, laikydamasi gerai finansuojamos visiško išnaikinimo politikos.

Kaip vilkai kitados sekiojo buivolus per lygumas, taip dabar jie buvo ujami valdžios ir jau po kelerių metų atsidūrė prie išnykimo ribos.

Houpe, kuris buvo labai atokiuose tyrlaukiuose, keli vilkai vis dėlto išliko. Jie pasislėpė aukštai miškuose ir buvo pernelyg gudrūs, atsargūs, todėl nesusiviliodavo klastingai užnuodyta skerdena. Jie užuosdavo blogai paspęstus spąstus iš už pusės mylios, o kartais juos iškasdavo ir sugadindavo, taip rodydami panieką. Norėdamas sučiupti šiuos žvėris, žmogus turėjo būti daugiau nei sumanus; jis turėjo mąstyti kaip vilkas, jausti kiekvieną laukinės gamtos atspalvį, kvapą ir virptelėjimą.

Houpe prilygti vilkams tegalėjo vienintelis žmogus.

Džošua Lavleisas atkeliavo į slėnį iš Oregono 1911 metais.

Montana jį patraukė nauju valstijos įstatymu, kuriuo premija už vilką buvo padidinta iki penkiolikos dolerių. Įgūdžiais ir patirtimi jis gerokai pranoko visus savo varžovus, todėl netrukus čionykštė gyvulių augintojų bendrovė jį pasamdė dirbti nuolat.

Jis susirentė namą už penkių mylių nuo miestelio, šiauriniame Vilties upės krante.

Lavleisas buvo nešnekus, nemėgo kitų žmonių draugijos ir labai saugojo subtilias savo profesijos paslaptis. Vis dėlto jį išgarsino du ypatingi dalykai. Pirmasis (dėl jo jį visi laikė keistuoliu arba itin principingu) buvo tas, kad jis nepripažino jokių nuodų. Paklaustas apie juos, rodydavo pasišlykštėjimą, sakydamas, kad nuodų griebiasi tik silpnapročiai, kuriems nė motais, ką jie žudo. Vilkų medžioklė jam buvo itin tikslus menas.

102

N i c H o l a s

Eva n s

Antrasis jį garsinantis dalykas buvo praktinė tokios nuostatos iliustracija, jo išrastas įtaisas, kuriam nepasisekė gauti patento. Pasak Lavleiso, mintis jam šovė vaikystėje Oregone, stebint, kaip upės žiotyse lašišų žvejai nakčiai užmeta meškeres su jauku.

Jis vadino tą įtaisą Lavleiso kilpa.

Su ja medžiodavo tik pavasarį, kai vilkai lindėdavo irštvose. Tai buvo plonos plieninės maždaug penkiasdešimties pėdų ilgio vielos apskritimas, prie kurio ant plonesnės vielelės buvo pritvirtinti dvylika kablių su spyruoklėmis. Ant kiekvieno būdavo užmaunamas kąsnio dydžio masalas (tam tikdavo visokia mėsa, nors Džošua labiausiai mėgdavo vištieną). Tada kilpa Lavleisas kruopščiai apjuosdavo irštvą ir pritvirtindavo prie geležinio kuolo.

Buvo svarbu tinkamai pasirinkti laiką. Norint sugauti gerą laimikį, kilpą reikėjo spęsti praėjus trims keturioms savaitėms nuo tos dienos, kai vilkė atsivesdavo mažylių. Iš dalies meistrystė ir priklausė nuo gebėjimo apskaičiuoti, kada tai įvyks, atsargiai stebint irštvą. Suaugęs vilkas retai būdavo toks kvailas, kad griebtų jauką. Taigi kilpa buvo sumanyta anaiptol ne suaugusiems vilkams.

Po dviejų savaičių vilkiukai atsimerkdavo, o dar po savaitės jiems iškrisdavo pieniniai dantys ir paaštrėdavo klausa. Tada jie pirmąsyk išdrįsdavo kyštelėti nosį laukan ir būdavo pasiruošę paragauti mažų mėsos gabalėlių, kuriuos parnešdavo ir atrydavo kiti vilkai. Džošua didžiuodavosi mokąs nustatyti tikslų laiką, kada paspęsti kilpą. Jis norėdavo, kad vilkiukai pirmiausia paragautų vištienos. Deja, tai būdavo ir paskutinis jų skanėstas.

Jis paspęsdavo kilpą pradėjus leistis saulei, tada pasitraukdavo į kokią nors aukštą vietą ir iki sutemų stebėdavo aplinką pro žalvarinius karinius žiūronus, kuriuos kitados nusipirko iš seno indėno. Šis gyrėsi, kad juos atplėšė nuo paties generolo Kasterio kūno prie Litl Bighorno.

v i l kų

r ata s

103

Kartais, jeigu pasisekdavo, Lavleisas tą patį vakarą pamatydavo, kaip išlenda vienas ar du vilkiukai, išvilioti iš irštvos vištienos kvapo. Sykį Vajominge, dar nesutemus, jis pagavo visą šešių jauniklių vadą. Bet dažniausiai vilkiukai išlįsdavo iš urvo tada, kai būdavo per tamsu juos įžiūrėti, ir kad vienas jau įkliuvo, jis sužinodavo tik iš cypsmo, kai trišakis kablys susmigdavo vilkiukui į gerklę.

Išaušus Lavleisas rasdavo penkis arba šešis mažylius, pakibusius ant kablių prie irštvos it kokias žuvis. Jie dar būdavo gyvi, tačiau perdėm pailsę, todėl pajėgdavo tik unkščioti. Neretai šalia sukiodavosi motina, uostinėdama ir laižydama juos, iš sielvarto praradusi visą atsargumą.

O čia ir slypėjo kilpos grožis. Jeigu būdavai sumanus, rasdavai gerą slaptavietę ir apmaudžiai nesuklysdavai, apyaušriu galėdavai nustverti visą gaują – vieną po kito nušauti suaugusius vilkus, grįžtančius iš naktinės medžioklės. Tik įsitikinęs, jog išguldei visus, galėdavai nueiti ir kirviu ar šautuvo buože pribaigti vilkiukus.

Lavleisas galiausiai vedė daug jaunesnę moterį, bet ji mirė po metų, gimdydama jųdviejų vaiką. Berniukas buvo pakrikštytas Džozefu Džošua, bet nuo pat kūdikystės tėvas vadino jį inicialais.

Iki gimstant sūnui, Lavleisas buvo beveik išnaikinęs Houpo vilkus. Galvijų augintojai samdydavo jį nudobti retkarčiais pasirodančio vienišo vilko ir kitų mažesnių plėšrūnų, neduodančių jiems ramybės. Tačiau garsas apie jį buvo pasklidęs plačiai, ir jis gaudavo pasiūlymų toli nuo namų, kur tik pasirodydavo koks vilkas. Vos Dž. Dž. pradėjo vaikščioti, Džošua pasiimdavo jį į keliones ir mokydavo žudymo meno.

Berniukas buvo uolus mokinys ir netrukus ėmė tobulinti tėvo medžioklės būdą. Jis paveldėjo neapykantą nuodams. Ištisus septyniolika metų juodu pusmetį praleisdavo Houpe, o kitą pusmetį keliaudavo per žemyną, nuo Aliaskos iki Minesotos,

104

N i c H o l a s

Eva n s

nuo Albertos iki Meksikos, tomis vietovėmis, į kurias atsibasčiusio vilko niekas neįstengdavo pagauti.

Artėjant šešiasdešimčiai metų, tėvui tapo pernelyg sunku keliauti, todėl Dž. Dž. dirbdavo vienas, o jeigu toje vietovėje vilkus saugodavo įstatymas, medžiodavo labiau slapstydamasis.

Senųjų vilkų medžiotojų stovyklavietė Houpe buvo tokia užnuodyta, kad apygarda ją užtvėrė daugybei metų. Kaukolių kelias sutrupėjo ir buvo užkėstas krūmų, kurių uogas rinkti savo vaikams draudė ne vienos paskesnės kartos motinos.

Seniai nutykus paskutinio vilko staugsmui, kuris it kokia dejonė aidėdavo slėnyje, atvažiavo buldozeriai ir išlygino žemę būsimam parkui. Prasidėjus darbams, mįslingai padvėsė keli šunys, užėdę kaulų, kuriuos buvo parvilkę namo.

Tačiau tik Houpo senoliai numanė, kodėl taip įvyko.

Indėnų tautosaka byloja, kad visų Amerikoje išskerstų vilkų dvasios tebėra gyvos. Pasak legendos, jos susirenka ant kažkokio toli dunksančio kalno, ten, kur jų nepasiekia baltasis žmogus.

Ir laukia meto, kai galės saugiai grįžti į savo žemes.

v i l kų

r ata s

207

penkioliktas skyrius

S

enas briedis stovėjo palenkęs galvą, tikriausiai norėdamas geriau įžiūrėti miško prieblandoje, o gal labiau parodyti savo ragus, mat į jį buvo įsmeigtos devynios poros geltonų akių.

Jo ragai buvo visai užaugę ir išsišakoję kone per penkias pėdas.

Ties mentimis briedis ūgiu prilygo arkliui ir svėrė maždaug tūkstantį šimtą svarų. Bet jis buvo raišas ir nusilpęs. Tai žinojo ir jis, ir vilkai.

Plėšrūnai jį rado ties upelio vingiu, besiganantį ant kranto liaunų tuopų tankmėje. Ant tamsiai rudo jo šono medžių kamienai atrodė kaip zebro dryžiai. Jis buvo atsukęs snukį į vilkus ir neketino jiems nusileisti. Paskutines penkias minutes plėšrūnai ir jų grobis lūkuriavo, svarstydami savo galimybes.

Jaunikliai buvo ganėtinai paaugę, todėl galėjo leistis į medžioklę su kitais suaugusiais vilkais, nors dažniausiai nenutoldavo nuo motinos ar vieno jaunesnio vilko. Vilkė buvo kur kas blyškesnė už patiną, gaujos vadą, ir prieblandoje atrodė beveik balta. Vilkiukai ir du jaunesni suaugėliai – patinas ir patelė –

208

N i c H o l a s

Eva n s

buvo įvairių pilkų atspalvių. Kartkartėmis kuris nors jauniklis imdavo nerimauti ar suunkšdavo, tarsi jam būtų pabodę laukti, o vienas iš dominuojančios poros, motina arba tėvas, subardavo jį žvilgsniu ir tyliu urzgesiu.

Briedis stovėjo maždaug už dvidešimties jardų. Jam už nugaros blėstančioje šviesoje it bronza tviskėjo upelis. Virš vandens visaip sukiojosi ką tik išsiperėjusių muselių debesis, o pora drugių nėriniuotais sparnais pleveno tamsiame pušų, augančių už upelio, fone lyg blyškios dvasios.

Dabar gaujos vadas krustelėjo. Jo uodega buvo gauruotesnė negu kitų. Šiaip vilkas laikydavo ją pakėlęs aukščiau, bet nūnai buvo nuleidęs. Jis lanku nusėlino į dešinę, išlaikydamas tą patį atstumą iki briedžio. Tada stabtelėjo, grįžo savo pėdomis atgal ir padarė tokį pat lankstą į kairę, vildamasis paskatinti seną gyvulį bėgti.

Nudobti briedį, net ir tokį seną ir luošą, kuris nė nemano užleisti savo pozicijų, buvo gerokai sunkiau. Jis matė, iš kurios pusės atsėlina puolėjai, todėl jam buvo lengva tiksliau nutaikyti smūgius. Vienas taiklus spyris galėjo suknežinti vilkui kaukolę.

Plėšrūnai turėjo išprovokuoti jį bėgti, tada jis nebegalės gerai nusitaikyti arba pamatyti, iš kur jam kandama.

Tačiau bėgiojo tik seno briedžio akys. Jos sekė kiekvieną vilko žingsnį, iš pradžių viena kryptimi, paskui kita. Vilkas sustojo jam iš kairės ir atsigulė. Išvydusi tokį jo signalą, į priekį žengė vado patelė. Ji lėtai, kone tingiai nuslinko dešinėn, bet nuėjo toliau už patiną, tad, kai stabtelėjo, jau buvo atsidūrusi prie pat upelio ir užėjusi briedžiui iš užpakalio, todėl jis galų gale buvo priverstas pajudėti iš vietos, kad ji nedingtų jam iš akių.

Jis žengtelėjo atgal, pasuko galvą į ją ir tuojau susivokė, jog nukreipė žvilgsnį nuo gaujos vado. Kaipmat vėl atsigręžė į jį, atsitraukdamas dar per kelis mažus žingsnelius. Briedžiui pajudėjus, jaunesnioji patelė taip pat nesnaudė ir pro medžius nusekė įkandin motinos.

v i l kų

r ata s

209

Sunerimęs briedis ėmė risnoti vandens link, tikriausiai svarstydamas, ar vis dėlto nebūtų geriau, jeigu jis leistųsi bėgti.

Genamas instinkto, jis norėjo bristi į upelį, bet kai prie jo metėsi, išvydo dvi vilkes, sėlinančias pakrante. Jas ir gaujos vadą skyrė per mažas atstumas, kad briedis galėtų ištrūkti. Vado patelė jau buvo sumerkusi letenas į vandenį, o kai briedis į ją dirstelėjo, ji abejingai nuleido galvą, lyg būtų ketinusi tik numalšinti troškulį.

Gavęs nebylų ženklą, dabar sukruto ir jaunesnis suaugęs patinas su penkiais jaunikliais – šie susiruošė nupėdinti iki tėvo.

Todėl atsivėrė plati spraga, o briedis ją pamatė, kaip ir tikėjosi gaujos vadas.

Staiga briedis šoko į priekį. Nudundėjo per tankmę, kanopomis ardamas drėgną juodą žemę. Jo ragai daužėsi į drebulių kamienus, giliai žeisdami jų žievę, o jam iš paskos byrėjo gausybė lapų.

Briedžiui pasileidus bėgti, vilkai puolė įkandin. Jis šlubčiojo priekine dešiniąja koja ir skuodė keistai siūbuodamas. Toks reginys gaujos vadui, regis, įliejo dar daugiau energijos ir jėgų.

Sulig kiekvienu šuoliu vilkas vis labiau artinosi prie gyvulio.

Kiti vilkai neatsiliko nuo jo, visaip laviruodami tarp medžių, šokinėdami per akmenis ir pūvančius medžius, kurie buvo nugulę miško paklotę.

Einant prieš srovę, upelio krantas buvo ne toks apžėlęs, ir senas briedis nudūmė tenai, matyt, tikėdamasis, kad ragai už nieko nebeklius ir gal pasiseks nusigauti iki vandens. Bet kai jis išniro iš tankumyno, gaujos patinas galingai šoko į priekį ir dantimis įsikibo į kairiąją briedžio sturplio pusę.

Briedis spyrė plėšrūnui užpakalinėmis kojomis, bet vilkas išsisuko nuo smūgio, nepaleisdamas briedžio mėsos iš dantų.

Spirdamas briedis šiek tiek stabtelėjo, todėl suteikė progą pulti vado patelei, ši žybtelėjo dantimis ir suleido juos į dešinįjį gyvulio šoną. Pamėginęs jai spirti, briedis suklupo. Greitosiomis

210

N i c H o l a s

Eva n s

vėl atsistojo ir ėmė neštis proskyna su dviem vilkais, įsikibusiais jam į kūną ir mataruojančiais abipus jo lyg boa.

Kai jis jau buvo nušuoliavęs per kitą tankmę daugiau nei pusę mylios ir išlėkęs į akmenuotą pievą, į gaudynes įsitraukė ir jaunesnieji vilkai. Prieš tai jie, rodės, patenkinti, žiūrėjo, kaip briedį puola tėvai, bet dabar nusitaikė į kitą briedžio šoną.

O mažyliai liuoksėjo paskui. Drąsesnieji labai veržėsi prisidėti, o bailesnieji bidzeno įkandin ir buvo labiau nusiteikę tik stebėti ir mokytis.

Jų tėvas paleido grobį iš nasrų, o briedis, atsivėdėjęs užpakalinėmis kanopomis, vožė jam į mentę. Vilkas kūliais nusirideno pomiškiu, keldamas dulkių debesį, bet tučtuojau pašoko ant kojų ir, pamatęs, kad briedis klibikščiuoja prie upelio, nukūrė atkirsti jam kelio iki vandens. Po valandėlės jis jau buvo šalia briedžio. Išsirietęs metėsi po briedžio kaklu ir suleido dantis į po juo tabaluojančią ilgą, plaukais apaugusią odos raukšlę.

Briedis dūrė jam ragais, bet vilkas buvo labai vikrus. Visa gauja, rodės, juto, kad nors ir stiprus kitados buvo šis gyvūnas, sulig metais tapo vangus ir nusilpo, taigi šiąnakt turės mirti.

Tarsi parodydamas briedžiui, kad tai žino ir kad yra nusiteikęs nepralaimėti kovos, gaujos vadas paleido gyvulį ir per plauką išvengė sunkių priekinių jo kanopų, kurios būtų jį sutrypusios. Vilkas it koks akrobatas pašoko nuo žemės, kad galėtų geriau sukąsti, ir jo dantys giliai susmigo briedžio gerklėn.

Senas gyvulys buvo sukoręs daugiau nei mylią, smarkiai kraujavo ir jo priekis, ir pasturgalis. Kraujas tiško ant snukių jaunesniems vilkams, įsikibusiems į jo šonus ir sturplį. Bet jis vis dar bėgo. Ūmai briedis šastelėjo prie upelio ir pusiau nulėkė, pusiau nugriuvo nuo stataus gluosnių krūmynais apžėlusio kranto į vandenį, nusitempdamas kartu vilkus ir sukeldamas purvo ir akmenų griūtį.

v i l kų

r ata s

211

Vanduo prie kranto buvo vos pėdos gylio, ir dunkstelėjusi į upelio dugną raiša briedžio koja sulinko, jis suklupo, po savimi panardindamas į vandenį gaujos vadą. Tada vėl skubiai atsistojo, o kai jo kaklas išniro iš vandens, į jį vis dar buvo įsikandęs patinas, per kurio kailį sruvo kraujas ir vanduo.

Vilkiukai, atbėgę prie kranto, spoksojo į grumtynes. Briedis pasisuko, turbūt norėdamas pažiūrėti, kas nutiko kitiems, kai pargriuvo, o jaunoji vilkė šoko jam ant snukio ir suvarė dantis.

Briedis pakėlė galvą ir ėmė ją daužyti į šonus it kokius šlapius skalbinius, bet vilkė jo nepaleido.

Dabar jis juto tik dantis, susmigusius į juodą mėsingą ir platų snukio galą. Nieko nematydamas pradėjo svirduliuoti į kitą krantą, trumpam užmiršęs, kad turi nusikratyti kitų jį apkibusių vilkų ir juos apspardyti.

Motina vilkė ir jaunesni suaugėliai, regis, tai nujautė ir dar stipriau įsikabino jam į šonus ir sturplį, tada pakišo galvas po pilvu, ketindami jį perplėšti, o didysis patinas jo gerklėje iškando dar vieną skylę.

Kai galų gale gyvulys nusikasė į kitą krantą, jį kamavo toks nepakeliamas skausmas ir jis buvo netekęs tiek kraujo, kad užpakalinės kojos sulinko, ir briedis pargriuvo.

Jis spardėsi ir grūmėsi dar dešimt minučių. Per tą laiką sykį įstengė trumpam atsistoti ir nuvilkti savo kraugerišką naštą ant žvyro.

Tačiau paskui vėl susmuko ir daugiau nepasikėlė.

Jaunikliai, žiūrintys nuo ano kranto, suprato ženklą ir atsargiai perbrido upelį, ketindami prisidėti prie puotos.

Ir tik tada, kai senasis briedis paliovė tampytis, o kylantis mėnulis suspindo nereginčiose juodose jo akyse, gaujos vadas jį paleido. Atsitūpė, pakėlė į dangų krauju aptekusį snukį ir sustaugė.

Vienas paskui kitą prie jo priėjo visi šeimos nariai, kilstelėjo galvas ir ėmė staugti kartu su juo. Tie, kurie nudobė briedį, ir tie, kurie buvo tų skerdynių liudytojai.

212

N i c H o l a s

Eva n s

Kur kitados buvo gyvybė, dabar viešpatavo mirtis. Mirtis padėjo palaikyti gyvybę. Esant tokiam kruvinam susitarimui, gyvuosius ir mirusiuosius jungė kilpa, tokia pat sena ir nekintanti, kaip ir virš jų dangaus skliautu keliaujantis mėnulis.

v i l kų

r ata s

315

dvidešimt ketvirtas skyrius

K

ada vilkų medžiotojas grįžo į Houpą, niekas nematė.

Sidabrinė jo priekaba įčiuožė į miestelį lyg laivas vaiduoklis gūdžią naktį prieš Padėkos dieną, kai palei kelkraštį it nepažymėti kapai slūgsojo suplūkto sniego luitai, o asfaltas tviskėjo nuo druskos.

Dž. Dž. Lavleisas vienas sėdėjo sename pilkame pikape, kuriuo visada tempdavo priekabą. Privažiavęs sankryžą šalia senos mokyklos, išjungė priekinius žibintus ir sulėtino greitį, norėdamas stabtelėti.

Kitapus gatvės, už medžių, buvo kapinės. Čia palaidota jo motina, kurios jis taip ir nepažino. Bet Lavleisas nė nepažvelgė jų pusėn ir nesusimąstė apie jas. Prisimerkęs tamsoje dairėsi po pagrindinę gatvę ir apsidžiaugė, kad ji tuštutėlė. Tada nusuko nuo sankryžos ir, pasišviesdamas šoniniais žibintais, pamažu apvažiavo miestelį.

Jis beveik viską prisiminė. Tik kitados čia nebuvo šiuolaikinių automobilių, kurių priekinius stiklus dabar buvo užtraukęs

316

N i c H o l a s

Eva n s

šerkšnas. Kitokie buvo ir kelių parduotuvių pavadinimai, degalinėje įtaisyti nauji degalų siurbliai, o skersai gatvės ant vielos vėjyje siūbavo naujas raudonos spalvos šviesoforas, kažkam beprasmiškai mirkčiojantis. Šiaip Lavleisas miesteliui nepuoselėjo ypatingų jausmų.

O šis pusiaunakčio pasivažinėjimas po vietovę, kurią kitados vadino namais, taip pat nepažadino jokių prisiminimų – nei gerų, nei blogų. Jam tai buvo tik dar vienas beveidis miestelis.

Bakas Kolderis atsiuntė žemėlapį, kaip nusigauti iki Hikso namo, prie kurio ketino prisiglausti, bet Lavleisui jo neprireikė.

Jis visai gerai prisiminė kelią. Šis turėjo jį nuvesti pro senąjį tėvo namą prie upės. Traukdamas tuo keliu, jis ėmė svarstyti, ar, išvydęs namą, ką nors pajus.

Lavleisas pasakė Kolderiui atvažiuosiąs vėlai, taigi jo tegu nelaukia. Imantis tokio darbo, geriausia atvykti nepastebėtam ir toliau niekam nekristi į akis. Todėl jis ir laukė medžioklės sezono pabaigos, kai kalnuose nebesibasto smalsūs medžiotojai mėgėjai.

Išvažiavęs iš miestelio, jis vėl užžiebė priekinius žibintus, bet tik artimąsias šviesas. Provėžuotu apsnigtu žvyrkeliu sukorė penkias mylias, bet per tą laiką išvydo tik vieną gyvą būtybę – apuoką, tupintį ant tvoros baslio ir spoksantį didžiulėmis apvaliomis geltonomis akimis.

Senojo tėvo namo vartai buvo apžėlę krūmokšniais ir užtiesti storu sniego apklotu. Lavleisas sustabdė sunkvežimiuką, kad priekiniai žibintai šviestų į namą. Jei būtų išjungęs variklį ir atvėręs langą, būtų išgirdęs upės šniokštimą. Bet jis to nepadarė.

Buvo giedra naktis, spaudė smarkus šaltukas, o jo kaulai buvo pernelyg trapūs.

Pro nuogas tuopų šakas jis gan aiškiai įžiūrėjo namą ir galėjo išsyk pasakyti, kad namas seniai stovi apleistas. Suplyšęs tinkliukas kreivai kadaravo ant patalpos, kuri anksčiau buvo virtuvė, lango, o kieme riogsojo furgono su prasižiojusiu stogu

v i l kų

r ata s

317

griuvėsiai. Į vidų buvo pripustyta sniego, todėl atrodė, kad jo langus dengia skraistės.

Lavleisas žinojo, kad tokios valandėlės turėtų būti vadinamos nostalgija. Deja, nors ir stengėsi, jos nepajuto. Tik šiek tiek nusistebėjo, kad to namo dar nenušlavė nuo žemės koks nors miestietis ir vietoj jo nepasistatė prašmatnaus vasarnamio. Jis pasuko vairą ir nuvažiavo slėnio link.

Galų gale pamatė didingus Kolderio rančos vartus, virš kurių iš po sniego šmėkšojo jautuko kaukolė, budriai stebinti visus pakeleivius. Už mylios pasirodė ir ranča. Kieme degė lempos, stovėjo automobiliai, nuo tvarto prie tvarto blaškėsi keli šunys. Jie stabtelėjo, pastebėję jį sukant kairėn į kelią, vedantį į Hikso rančą.

Atsidūręs tenai, jis pastatė priekabą už tvartų po aukštais medžiais, kaip jam buvo liepęs Kolderis. Pasak jo, ten niekas jos nepamatytų net iš oro. Kolderis jį patikino, esą, be jo, tik Hiksas su žmona žino, kad jis atvažiuoja ir kokiu reikalu.

Išlipus iš automobilio, Lavleisą persmelkė ledinio oro šuoras.

Tikriausiai keturiolika ar penkiolika laipsnių žemiau nulio . Jis užsitraukė ant ausų kailinės kepurės atvartus ir pro sniegaeigį, pakrautą į pikapą, nužingsniavo link savo priekabos. Po jo batais garsiai traškėjo sušalusi sniego pluta. Name lojo senas šuo.

Jis stabtelėjo šalia priekabos durų ir pažvelgė į dangų. Jis buvo pieno spalvos, spingsojo žvaigždės, bet Lavleisas joms buvo abejingas. Jam būtų buvę mielesni debesys, kurie gal leistų atsipūsti nuo šalčio, deja, buvo giedra.

Viduje jis užsidegė žibintą, ant žibalinės viryklės užsikaitė pieno. Tada atsisėdo ant gulto ir drebėdamas, gūždamasis ir pasikišęs pirštinėtas rankas po pažastimis laukė, kol tas pašils.

Pienui užkaitus, prisipylė į puodelį ir puolė šildytis rankų. Kiekvienas karšto skysčio gurkšnis pasklisdavo po sužvarbusią jo kūno ertmę, tačiau vis tiek nesušildydavo.

Apie –10 ºC.

318

N i c H o l a s

Eva n s

Priekaboje buvo krosnelė, kūrenama malkomis, bet jis neturėjo jėgų jos pakurti. Priekaba juk įrengta darbui, ne patogumui.

Ji buvo lyg mažesnė jo spąstų kambario namie kopija. Maždaug aštuoniolikos pėdų ilgio patalpėlę skyrė siauras tarpas, išklotas linoleumu, – nuo gulto ir virtuvėlės, įrengtos priekyje, iki stalo su darbasuoliu gale. Savo reikmenis jis slėpė medinėse spintelėse, sukabintose aplinkui.

Lavleisas jas pats pasigamino ir įtaisė slaptas plokštes, apie kurias žinojo tik jis. Už jų saugojo daiktus, galinčius išduoti tikrąjį jo amatą: spąstus, raizgus, indus su jauku ir sulankstomą vokišką snaiperio šautuvą su prisukamu duslintuvu ir lazeriniu naktiniu žiūronu; radijo skenerį, kuriuo sekdavo vilkus su antkakliais, ir flakonus M44 ciano dujų, kuriuos sprogdindavo žvėrims prieš pat snukį. Tai buvo vienintelė jo nuolaida dėl nuodų, kurių (žinodamas, kad tėvas tam nepritartų) retai griebdavosi.

Lavleisas sugaišo daugiau kaip mėnesį, kol viską paruošė darbui.

Jis nurijo paskutinį pieno gurkšnį, bet vis tiek buvo sustiręs. Tada užkėlė kojas ant gulto ir atsigulė nenusivilkęs palto, nenusiėmęs kepurės ir nenusiavęs batų. Užsiklojo vilkenomis ir senu dygsniuotu užklotu, kurį buvo pasiėmęs iš rąstų namelio ir kurį jųdviejų lovai kitados pasiuvo Vinė. Paskui ištiesė ranką ir užgesino žibintą.

Jis gulėjo ramiai, mėgindamas įveikti drebulį mintimis apie darbą, kurio imsis rytą. Jau senokai to nedarė, bet neabejojo, kad susidoros. Nors vis labiau slėgė metų našta, jo rankos dar buvo tokios pat mitrios kaip perpus jaunesnio vyriškio. Gal prie to darbo jau nebelinko širdis, bet juk ir geriausiais laikais ji būdavo klastinga. Bent bus užsiėmęs.

Kai akys priprato prie tamsos, jis pamatė, kad nuo žvaigždžių nušviesto sniego spindesio užpakalinis priekabos langas panėši į blyškią sidabrinę širmą. Vilkų medžiotojas tūnojo po vilkenomis, spoksojo į ją tarsi į ekraną, kuriame tuojau prasidės filmas, ir laukė aušros.

v i l kų

r ata s

319

– Gal susiimkime už rankų? – paragino Bakas Kolderis.

Visi sėdėjo prie ilgo stalo, padengto bendrajame kambaryje. Virš milžiniško aukso spalvos kalakuto, išdidžiai riogsančio stalo vidury, tarp daugybės kitų valgių, raitėsi garų kaspinai.

Helena atsisuko į Luką, sėdintį šalia, ir padavė jam ranką, o jis nusišypsojo ir suėmė jos plaštaką. Tada jie nulenkė galvas, kad Luko tėvas sukalbėtų maldą. Valandėlę tylą drumstė tik liepsnojančių didžiulių malkų spragsėjimas.

– Gerasis Dieve, dėkojame tau, kad patikimai vedei mūsų protėvius per šį puikų kraštą ir padėjai jiems įveikti daugybę kliūčių ir sunkumų, su kuriais jie susidūrė, versdami šiuos namus saugiu prieglobsčiu. Tegu jų drąsa ir tavo dvasia vadovauja mums ir padaro mus vertus tavo meilės, kuria apgaubi mus šiandien. Amen.

– Amen.

Tada visi sušneko vienu metu, ir Padėkos dienos puota prasidėjo.

Jų buvo penkiolika kartu su Ketės Hiks kūdikiu, kuris didingai sėdėjo tarp tėvų ant aukštos kėdutės, pritvirtintos viename stalo gale. Iš Bozmano atvažiavo ir Luko sesuo Leinė su vyru Bobu. Leinė buvo mokytoja, labai panaši į motiną, tokia pat švelni ir ori. Bobas, regis, gebėjo šnekėtis tik apie nekilnojamojo turto kainas, dabar jas ir aptarinėjo su Dagu Milvardu, atėjusiu su Hete ir trimis vaikais. Be Helenos, kita „pašalietė“ buvo Ruta Maikls. Ji pasirodė vėlai ir buvo sunerimusi dar labiau už Heleną.

Helena priėmė kvietimą tik todėl, kad primygtinai prašė Lukas. Ji nerimavo svarstydama, kaip su ja elgsis jo tėvas, ir nežinojo, ar jau atgavo tiek pasitikėjimo, kad galėtų su juo ginčytis. Tačiau ji be reikalo taip nervinosi: Bakas Kolderis buvo žavus. Kaip ir kiti.

320

N i c H o l a s

Eva n s

Prieš pietus Helena padėjo Ketei padengti stalą, ir jiedvi pirmąsyk nuoširdžiai pasikalbėjo. Helenai padarė įspūdį, kad ji tokia sumani ir linksma, tačiau kodėl ją patraukė Klaidas, jai buvo tikra mįslė. Helena jau buvo patyrusi, kad kartais sunku suprasti, kodėl moteris pasirinko kaip tik tą vyrą. Kai visi susėdo prie stalo, Helena apsidžiaugė čia atėjusi, o dar labiau tą džiaugsmą kurstė tylus Luko buvimas šalia.

Miela būti šeimos šventės dalimi ir viešėti tikrame name, nors jis ir ne tavo. Be to, jau daugybę mėnesių Helena nebuvo ragavusi tokio gardaus valgio. Ji sukirto tris kalakuto porcijas, o Dagas Milvardas, sėdintis greta, net pasišaipė iš jos apetito ir nuolat siuntė jai patiekalus.

Tik ištuštėjus Helenos lėkštei, užėjo kalba apie vilkus.

– Taigi, Bakai, – prabilo Hetė Milvard, – ar šį sezoną nušovei vapitį?

– Ne, ponia, nenušoviau.

– Jis visada buvo prastas šaulys, – garsiai sušnabždėjo Dagas Milvardas Helenai. Visi nusijuokė.

Tada įsiterpė Klaidas: – Šnekėjausi su tuo tiekėju Pitu Njubergu, juk jį pažįstate?

Pasak jo, tai buvo blogiausias medžioklės sezonas per daugybę metų. Labai sumažėjo vapičių ir elnių. Dėl to jis kaltina vilkus.

Ketė pakėlė akis į lubas.

– Girdėjau, kad jie keiksnojami ir dėl oro.

– Kaip galima vilkus plūsti dėl oro? – nustebo mažasis Čarlis Milvardas.

Sesuo Liusė jį stumtelėjo.

– Tai juokas, kvaiša.

Visi trumpai patylėjo. Helena pamatė, kad per stalą ją žvilgsniais varsto Bakas Kolderis.

– Ką manote, Helena? – paklausė jis.

– Apie tai, kad jie koneveikiami dėl oro?

v i l kų

r ata s

321

Vos paleidusi tą šaunią repliką, tuojau pasigailėjo. Pratrūkus juokui, Kolderio šypsena nežymiai pasikeitė. Helenai nepraslydo pro akis, kaip nesmagiai pasimuistė Lukas. Ji skubiai atsakė: – Na, jie iš tikrųjų pjauna vapičius ir elnius. Dažniausiai jais ir minta, taigi toks jų ryšys turi įtakos. Bet ji nedidelė.

Klaidas tyliai pasišaipė, o žmona perliejo jį primerktų akių žvilgsniu. Lukas palinko į priekį ir atsikrenkštė.

– Per p-paskutines kelias savaites mes matėme d-daugybę vapičių ir elnių.

– Tiesa, – pritarė Helena. – Tikrai taip.

Valandėlę visi tylėjo. Eleonora atsistojo ketindama nunešti indus.

– Nežinau kodėl, – pasakė, – bet jie bent nebeskerdžia galvijų.

– Jie nesuėdė nė vieno mano gyvulio, – tarė Dagas Milvardas.

Lukas gūžtelėjo pečiais.

– G-gal jūsų galvijai n-nelabai gardūs.

Visi, net Luko tėvas, sugriaudėjo juoku, ir pokalbis pakrypo kita linkme. Kai niekas nematė, Helena atsigręžė į Luką ir tyliai padėkojo: – Ačiū, partneri.

To vogčia mesto žvilgsnio ir jos rankos prisilietimo anksčiau, kai tėvas meldėsi, Lukas ilgai nepamiršo.

Jis labai didžiavosi, kad Helena jį pavadino partneriu. Tądien, sėdėdamas šalia jos, jautėsi kone esąs jos vaikinas. Kai prie stalo būdavo daug žmonių, jis dažniausiai prikąsdavo liežuvį, nes mikčiojimas galėjo jį užklupti iš pasalų. Tačiau tai, kad Helena buvo šalia, įkvėpė jam tokio pasitikėjimo, jog jis nė nesusimąstęs prabilo, norėdamas ją apginti. Po šimts, net suskėlė sąmojį!

Lukui atrodė, kad per paskutines dvi savaites juodu dar labiau suartėjo. Tačiau sapnuose viskas klostydavosi priešingai.

322

N i c H o l a s

Eva n s

Kai tik ją susapnuodavo, ir tai nutikdavo dažnai, ji būdavo su kuo nors kitu, jo neatpažindavo arba juokdavosi iš jo.

Bet ne tame sapne, kurį regėjo aną naktį.

Juodu vaikštinėjo palei pat vandenyno pakraštį balto smėlio įlankoje, kuri buvo nepaprastai graži, apaugusi palmėmis, tokia, kokią regi kelionių brošiūrose. Helena vilkėjo geltona suknele, apnuoginančia pečius. Švelniai dūžtančios bangos ritosi per smėlį ir putojo aplink basas jų kojas. Vanduo buvo šiltas, skaidrus, o prieš bangoms pasiekiant krantą, veidrodinėse jų arkose jis matė didžiulius žuvų guotus.

Kai jis parodė į juos, Helena sustojo, petimi liesdama jo petį, ir abu įsispoksojo į vandenį. Žuvų buvo įvairiausių formų ir spalvų, bet jos kaip viena skrodė vandenį, tobulai sinchroniškai vartydamosi ir sukdamosi.

Lukas dar sapnuodamas suvokė, jog tai vienas tų sapnų, kurie niekada neišsipildys ir išnyks, vos ims smelktis tikrovė, kad ir kiek stengtumeisi jo nepaleisti. Nors kartais būdavo valandėlių, kai tarp sąmonės ir pasąmonės nusistodavo trumpalaikė pusiausvyra ir Lukas galėdavo skatinti įvykius. Taip nutiko ir šį rytą. Jis troško, kad ji atsigręžtų į jį, ir Helena tikrai atsisuko.

Ir prieš pat jam atsibundant ji prikišo prie jo lūpas ir beveik, beveik jį pabučiavo.

Jis galvojo apie sapną skusdamasis, prausdamasis po dušu ir žinojo, kad tas sapnas suksis galvoje kiaurą dieną. Akivaizdu, kad jį išprovokavo laiškas, kurį Helena vakar gavo iš savo tėvo.

Jame buvo lėktuvo bilietas ir oficialus kvietimas į jo vestuves Barbadose. Ji iškeliaus po trijų savaičių Kalėdoms, ir jos nebus daugiau kaip savaitę.

Lukas apsirengė ir nudrožė pusryčiauti.

Buvo be penkiolikos aštunta. Kitomis dienomis jis jau būtų atsikėlęs prieš dvi valandas ir išėjęs į mišką su Helena ieškoti vilkų pėdsakų. Bet šiandien buvo trečiadienis, taigi jam reikėjo pas logopedę. Jis girdėjo, kaip neseniai išvažiavo mamos auto-

v i l kų

r ata s

323

mobilis. Artėjant Kalėdoms, ji gana daug padėdavo Rutai parduotuvėlėje.

Tėvo darbo kabinetas buvo sujungtas su bendruoju kambariu. Jis visados palikdavo jo duris atviras, kad galėtų kontroliuoti, ką veikia namiškiai. Kai Lukas nulipo laiptais, pamatė tėvą, sėdintį priešais kompiuterį su tarp dantų stirksančiu cigaru.

– Lukai.

– Klausau, pone.

– Labas rytas.

– Labas r-rytas.

Tėvas padėjo cigarą ir nusiėmė nedidelius pusmėnulio formos akinius, su kuriais skaitydavo. Tada atsilošė kėdėje.

– Šiandien nepadedi Helenai?

– Ne, pone. Š-šiandien važiuoju p-pas logopedę.

– A, taip.

Jis atsistojo ir atėjo į bendrąjį kambarį. Jo veidas buvo malonus ir draugiškas, bet tokia mina Lukui keldavo didžiausią įtarimą.

– Pusryčiausi?

– Taip, pone.

– Išgersiu su tavimi kavos.

Tėvas pirmas nužingsniavo į virtuvę ir iš kavos aparato paėmė indą su kava. Pripylė du puodelius ir atnešė ant stalo. Lukas negėrė kavos, bet jo tėvas nuolat tai pamiršdavo. Lukas įsibėrė sau avižinių dribsnių ir atsisėdo priešais tėvą. Žinojo, kas bus toliau. Prasidės kasdienė tėvo kvota apie jo darbą su Helena, tokių pašnekesių dabar būdavo daug. Anądien tėvas užpylė jį gausybe smulkmeniškų klausimų apie radijo antkaklių dažnius. Tai buvo juokinga. Jeigu anksčiau tėvas būtų bent kiek domėjęsis Luko gyvenimu, gal ir būtų ką nors pešęs.

– Kaip sekasi pas logopedę?

– N-neblogai.

– Tai vargšelė Helena turės manytis viena, hm?

324

N i c H o l a s

Eva n s

Lukas nusišypsojo.

– Taip.

Tėvas mąsliai linktelėjo ir gurkštelėjo kavos.

– Kaip vakar sekėsi sekti vilkus?

– G-gerai.

– Kur jie dažniausiai vaikštinėja?

– Ai, jie n-nuolat b-bastosi tai šen, tai ten.

– Taip, bet kur jie buvo, pavyzdžiui, vakar?

Lukas nurijo seilę. Jis mokėjo išsisukinėti, bet būdavo beviltiškas, kai reikėdavo meluoti į akis. Kone visada jį išduodavo mikčiojimas. Tėvas labai įdėmiai žvelgė į jį.

– V-vakar jie grįžo a-atgal. Slampinėjo p-prie takoskyros.

– Tikrai?

– Taip. M-m-maždaug už dešimties mylių į p-pietus nuo ddidžiosios sienos.

– Tikrai?

Lukas pamatė sugriežtėjusį tėvo veidą ir ėmė keiksnoti save, kad leidosi į šnekas. Toks paaiškinimas nebūtų apkvailinęs net patiklaus vaiko. Gelbėdamasis jis žvilgtelėjo į sieninį laikrodį.

– J-j-jau eisiu.

– Keliai nuvalyti. Jais iš pat ryto pasirūpino Klaidas.

Lukas atsistojo ir įdėjo dubenėlį į indaplovę. Tada pasiėmė automobilio raktus, nuo kablių prie durų nusitraukė skrybėlę ir striukę. Visą laiką juto įsmeigtą tėvo žvilgsnį.

– Atsargiai važiuok, Lukai.

Jo balsas buvo šaltas ir abejingas. Lukas užsisegė striukę.

– Taip, pone.

Ir atvėręs duris smuko lauk.

Pratybos su Džoana buvo sėkmingos.

Ji papasakojo jam apie naują gydymo būdą, apie kurį neseniai buvo perskaičiusi. Miknius filmuojamas, tada pašalina-

v i l kų

r ata s

325

mi visi jo kalbos defektai ir parodoma, kaip viskas atrodytų ir skambėtų, jeigu jis kalbėtų sklandžiai. Pasak Džoanos, toks gydymas tikriausiai efektyvus, bet ji neketino dėl Luko leisti pinigų, nes jis per valandą sumikčiojo vos sykį.

Jiems atsisveikinus, ji palietė jo ranką ir pasakė, kad jis atrodo labai laimingas. Eidamas prie automobilio, Lukas svarstė, iš ko ji atspėjo jo nuotaiką. Tai buvo tiesa. Jis dar niekada nebuvo toks laimingas. Tarsi širdis dainuotų.

Iš klinikos jis per miestelį nuvažiavo į prekybos centrą keleto dalykų, kurių prašė nupirkti Helena. Pasistatė džipą tarp ką tik suverstų sniego kauburių ir vos išlipęs iš automobilio pamatė artyn traukiančius Šerilę Snaider ir Džerį Krugerį. Jie jau jį pastebėjo, taigi sprukti buvo vėlu. Krugeris ėjo demonstratyviai apkabinęs Šerilę, turbūt norėdamas visiems pranešti, kad juodu su Šerile dabar artimai draugauja.

– Labas, Kuki! Kaip gyvuoji?

– Sveikas, Lukai.

Jie valandėlę šnektelėjo. Lukas klausėsi, kaip Krugeris postringauja ir laido sąmojus, bet juos girdėdama Šerilė nė nešyptelėjo. Kuo, po galais, ją sužavėjo tas vaikinas, Lukui buvo nesuprantama. Galų gale jis pasakė, kad jam jau reikia eiti kai ko nusipirkti, ir jie atsisveikino. Kai jis jau drožė šalin, Krugeris riktelėjo: – Ei, Kuki! Sveikinu!

Lukas atsigręžė ir susiraukęs sužiuro į jį.

– Girdėjau, kad galiausiai pasikrušai.

– Ką?

Lukas matė, kaip Šerilė niuktelėjo jam į šoną, liepdama nutilti. Bet Krugeriui buvo nė motais.

– Nagi, nevaizduok drovuolio. Su ta vilkų gražuole! Visi žino.

Jis sustūgo, kaip tądien per mugę, ir ėmė juoktis. Šerilė atšoko nuo jo.

– Nekreipk dėmesio, Lukai, – tarė ji.

326

N i c H o l a s

Eva n s

– Aš tik p-p-padedu jai. Daugiau nieko.

– Taigi, taigi, – įsiterpė Krugeris. – Sutepi jos spąstus, ar ne? Šerilė jam piktai kumštelėjo.

– Džeri, tu šlykštus. Gal užčiauptum srėbtuvę?

Lukas sukrėstas žingsniavo tarp prekybos centro lentynų. Žinojo, kad Houpas, kaip ir bet kuris kitas mažas miestelis, mėgsta paskalas. Bet apkalbų objektu tapo pirmąsyk.

Jis tik meldėsi, kad jos nepasiektų Helenos ausų.

Eleonora pritvirtino žvaigždę prie parduotuvėlės lange stovinčios Kalėdų eglutės viršūnės ir atsitraukė.

– Pažvelkime į ją iš lauko, – pasiūlė Ruta.

Eleonora išėjo įkandin jos ant šaligatvio. Ledinis vėjas švilpė pagrindine gatve, taršydamas spalvotų lempučių girliandas, zigzagais kabančias tarp parduotuvių fasadų. Dvi moterys stoviniavo prie „Paragono“, braukdamos nuo veidų plaukus ir grožėdamosi Eleonoros darbu.

– Gražu, – pasakė Ruta. – Kai tik aš puošiu Kalėdų eglutę, ji visada atrodo žydiškai.

Eleonora nusijuokė.

– Kaip eglutė gali atrodyti žydiškai?

Ruta gūžtelėjo pečiais.

– Nežinau. Na, taip būna, ir tiek. Ar tu katalikė?

– Gimiau ir buvau auginama kaip katalikė, tačiau dabar nebepraktikuoju.

– Tai matyti. Turiu galvoje, kad gimei ir užaugai katalikė.

Katalikai gražiai puošia eglutes.

Eleonora vėl nusikvatojo.

– Ruta, aš mirtinai sušalsiu.

Jos nuskubėjo vidun, ir kol Ruta aptarnavo kelis pirkėjus, kurie labai ilgai žvalgėsi po parduotuvėlę, Eleonora ėmėsi toliau puošti kambarį.

v i l kų

r ata s

327

Tą rytą iš rančos ji atsivežė žalumynų ir skečiamąsias kopėčias. Jau seniai buvo kabinusi Kalėdų puošmenas. Namie to nebedarydavo, ir dabar, puošdama parduotuvę, juto nostalgišką, kone vaikišką malonumą. Jau temo, todėl Kalėdų lemputės jaukiai žybsėjo lange.

Išėjus pirkėjams, Ruta padėjo jai pakabinti kambario priekyje didelį auksinį kaspiną. Ruta laikė vieną jo galą, o Eleonora užlipo kopėčiomis ir prie nuotraukų skersinio prismeigė kitą.

– Ar Lukas vis dar padeda Helenai Ros sekti vilkus?

– Taip. Beveik jo nematome.

– Ji man patinka.

– Ir man. Lukas, regis, truputį ją įsimylėjęs.

– Kiek jam?

– Aštuoniolika. – Ji prispaudė smeigtuką.

– Jis labai patrauklus! Į jį žiūrėdama užsisvajoju: o, kad būčiau keliolika metų jaunesnė!

Eleonora pažvelgė į ją, ir Ruta staiga sumišo. Eleonora nusišypsojo.

– Gal pritvirtinkime kitą galą?

– Žinoma.

Jos pernešė kopėčias prie kitos parduotuvėlės sienos, ir Eleonora vėl jomis užkopė. Valandėlę jiedvi tylėjo.

– Kas atsitiko, kad tu tapai nebepraktikuojanti? Jeigu neprieštarauji, kad to klausiu.

Eleonora atsakė ne išsyk. Ne todėl, kad klausimas būtų ją žeidęs, o todėl, kad jos niekas niekada to neklausė. Tiesumas buvo viena jai patinkančių Rutos savybių. Eleonora išsiėmė iš kišenės dėžutę su smeigtukais ir ištraukė vieną.

– Na, tu gal ir nežinai, kad vyriausias mūsų sūnus žuvo automobilio avarijoje.

– Žinau.

– Gerai. Visą laiką eidavau į bažnyčią. Į mišias ir išpažinties.

Galiu tau pasakyti, kad gyvenant čia šiuo metų laiku tai padary-

328

N i c H o l a s

Eva n s

ti ne visuomet būdavo lengva. Bakas mėgdavo mane dėl to paerzinti. Vis klausdavo, kodėl, po šimts, turiu atlikti išpažintį. Ir kada spėjau padaryti tas nuodėmes? Ir kad turėčiau jam apie tai pasakyti, kad jis galėtų būti netoliese. Bet Bakas – ne katalikas, taigi to niekada nesuprato. – Ji žvilgtelėjo į Rutą ir nusišypsojo, tada prismeigė kaspiną prie strypo. – Na, štai.

Nulipo nuo kopėčių, ir abi stovėjo žiūrėdamos į puošmeną.

– Gražu, – pagyrė Ruta.

– Hmm. O kur galėtume pakabinti kitą?

– Gal pačiame gale?

Jos perkėlė kopėčias ir pakabino dar vieną kaspiną, o Eleonora ėmė pasakoti toliau: – Tai štai. Kai Henris žuvo, pradėjau lankytis bažnyčioje dažniau nei iki tol. Retai kada praleisdavau mišias. Manau, taip elgiasi daugybė žmonių, kai juos ištinka baisi nelaimė. Supranti, tu ieškai priežasties arba lauki nors menko ženklo, kad tas, kurio netekai, yra kažkur kitur ir jaučiasi laimingas. Ir vieną dieną suvokiau... Jo nėra.

Ruta raukėsi, stengdamasi suprasti.

– Kalbi apie savo sūnų?

– Ak, ne. Jam ten gerai. Žinau tai. Norėjau pasakyti, Jo iš didžiosios raidės.

– Taigi tu tiki rojumi, bet netiki Dievo?

– Tiesa.

Dabar jau buvo prisegtas ir antras kaspinas. Eleonora nulipo nuo kopėčių, norėdama jį apžiūrėti.

– Na, kaip?

Ji pažvelgė į Rutą ir nustebo, kad ši spokso ne į kaspiną, o į ją.

– Tu – puiki moteris, Eleonora. Ar žinai?

– Nekvailiok.

– Tikrai.

– Na, ir tu miela.

v i l kų

r ata s

329

Ruta padarė tariamą reveransą.

– Ačiū, ponia.

– Ar dabar galiu tavęs kai ko paklausti? – linksmai pratarė Eleonora, suglaudusi kopėčias. Ji sumojo, kad, užduodama tokį klausimą, elgiasi ne visai deramai, ir jautėsi truputį nepatogiai.

Bet gyvenime būna akimirkų, kuriomis negalima nepasinaudoti.

– Žinoma.

– Ar seniai miegi su mano vyru?