Upeivė Rugpjūčio pirma Niekada nemėgau švenčių? Netiesa. Blykstelėjau, dar kaip blykstelėjau kartą kitą kilmingoje puotoje. Nušokdinau ne vieną kavalierių kaimo vestuvėse. Ir savo namuose tebemoku nustebinti lauktus nelauktus svečius. Bet... Ta šurmuliuojanti minia. Tie išgalvoti ritualai. Parodiją, ne senovę primenančios kaukės, margi apdarai, aptriušusios dekoracijos, švelniai kalbant, vargino. Tiesą sakant, vedė iš proto. Į svetimą, bet mielą miestą atkeliavau ramybės. Ar galėjau žinoti: žmonės ten švęs. Triukšmingai minės savo kažkelintąjį šimtmetį. Džiūgaus, kad neatmenamais lai-
7 / upeivė
kais jų protėviams padaugėjo pareigų ir prievolių, o teisės kaip buvo, taip liko menkos. Upė, sraunesnė už tą, prie kurios gyvenu, o ir kur kas švaresnė, traukė mane. Viliojo įvairiaspalviai mediniai namai palei ją – vasariški, smagūs, nelyg iš animacinio filmo. Kas dar? Tai, kad nepažinojau čia nieko. Niekas čia nepažinojo manęs. Smėlėtas upės krantas, buvęs ramus praėjusią vasarą, dabar nutryptas. Ką galiu čia veikti? Tik brautis per minią miškan. Beveik pavyko. Beveik. Žmonės tautiniais drabužiais pačiupo mane į ratelį. Bandžiau mandagiai šypsotis. Sukausi drauge su jais. Žinojau, kad tuoj išsisuksiu. Iki ramybės liko žingsnis. Moteris, apsivyniojusi skudurais, prisiklijavusi raudoną nosį, skaisčiai mėlynai nušešėlinusi akis, siūlė man kaušą, sklidiną drumzlino gėrimo. – Paragauk, viešnia, išsipildys noras. Ji laikė mane už rankos, alsavo į veidą mėtomis. – Ko bijai, moterie? – čiauškėjo provincijos artistė. – Užsimerk ir galvok, ko nori labiausiai. Išsipildys. Negera saulė spigino į akis. Jei ką ir jutau, tik nuovargį. Ir troškulį. Skubiai išgėriau svaigių žolių. Po gero pusvalandžio, nutolusi nuo apeigų, patogiai sėdėjau ant kelmo. Pušys guodžia. Nepažįstu, nesusidūriau ir neieškau smagesnio medžio. Nežinau, kas moka labiau už pušį spindėti, kilti ir tempti kitus viršun.
8 / Gintarė Adomaitytė
Atsukau gertuvę. Jos šaltas metalas, o dar gurkšnis ugninio gėrimo grąžino man – mane.
Rugpjūčio antra Gyvenu viešbutyje. Po langais bažnyčia. Žadina varpai. Einu ir einu. Ne kryžiaus stotis. Palei jas. Kaimo drožėjo medinukai, naiviai nuspalvinta Kristaus kančia, jo kelias, jo budeliai ir gynėjai, jam palankios moterys traukė mane labiau nei upė. Apsuku šventoriuje ratą. Antrą, trečią. Matau: ne viena. – Jums čia patinka? Jis aukštas. Mus skiria šventoriaus tvora. Kad pamatyčiau jo akis, turiu pasistiebti. Kam stiebtis? Jo akys – po patamsintais stiklais. Du akiniuočiai, jis ir aš – tai jau mįslė. Gal giminiuosimės. Gal būsime juokingi vienas kitam. Greičiausiai – juokinsime kitus. – Ar ieškote ko? – klausia jis. Ieškau. Dairausi, bičiuli, tavęs.
Rugpjūčio trečia Ar žinote tą jausmą: neatsitiko nieko, o atsitiko kažkas. Aplinkui ryškiau, spalvingiau. Kartu ir ramu. Man nebereikia nieko. Aš viską turiu. Ne iš karnavalinės raganos kaušo, ne iš gertuvės ragauju – ir vėl ragauju – stiprų gėrimą. Nepažįstamasis, vakar sutiktas šventoriuje, šiandien smuklėje vaišina mane. Jie sugrįžta. Jie visada sugrįžta rugpjūtį. Dar palydės rugsėjį, o spalį tingiai blės: sutapimai ir ženklai, nuojautos ir išsipildantys sapnai.
9 / upeivė
Atradusi tylą, tokią mirtiną tylą, kad galiu ją paliesti ranka, sukau ratus dulkinomis gatvelėmis. Vis sutikdama bernioką ant motociklo. Ir jis suko savuosius ratus, trupino vakaro ramybę. Aikštėje išgirdau slopų bildesį. Atsisukau: juodas motociklas lėkė ant manęs. Berniokas raitėsi po palinkusiu kelio ženklu – raitelis, numestas žirgo. Ratais į šaligatvį šalia manęs minkštai atsitrenkė motociklas. Gyvenime nemačiau tokios greitos greitosios: ji atvažiavo tuoj pat, ligoninė prie aikštės. Išsiskirstė žiopliai. Likau viena. Ne viena. – Jums pasisekė. Ar visada taip sekasi? – Nepažįstamasis palietė man petį. – Visada, – tryškau pasitikėjimu. – Ir man pasiseks. Jei kartu pavakarieniausime. – Užteks kavos. – Gerai. Vadinkime tai kava. Smuklėje prie užtvankos, prie purslais trykštančio krioklio, kėliau taurę. Nebandžiau slėpti – ar būčiau paslėpusi? – virpa ranka. Sėdėjome smuklėje dviese. Tik dviese. Dulkėtas miestas nė iš tolo nedvelkė užvakarykšte švente. – Sveika naujai gimusi. Jūs atrodote... tokia drąsi ir tokia... gležna, moteriška, – virptelėjo ir jo ranka. Ir pasijutau laive. Ir ne prie upės. Net ne upėje. Neaprėpiamuose vandenyse, vienui viena. Laive be burių, be irklo, be variklio. Atsidavusi vėjui, vandens purslams, temstančiam dangui. Viskam, kas atsitiks.
10 / Gintarė Adomaitytė
Sukrankė varna. Kartą, kitą – kar. Atsipeikėjau. Gal paskubėjau Nepažįstamajam išsipasakoti – nelauktai, netikėtai, beveik springdama. Ar galiu pasakodama apie save neužsiminti, – bent jau neužsiminti, bičiuli, – apie tave? Nepažįstamasis nusiėmė akinius. Visada sutrinku, žvelgdama į žalias akis. Šį kartą – ir dėl to, kaip smalsiai, kaip reikliai tos žalios akys tyrinėjo mane. Pjūties mėnesiui atėjus.
Rugpjūčio ketvirta Jau gana. Jau užtenka tos ne mano upės. Ne mano miesto. Nepažįstamų žmonių. Žaliaakis, stotingas, kiek panašus į kunigą, atvykęs – taip sakė – tvarkyti palikimo reikalų, vaikštinėja po tą patį miestą – kažkur šalia manęs. Varsto įstaigų duris, tvirtina dokumentus. Gniaužau saujoje skubotai brūkštelėtą jo adresą: esu pakviesta į svečius. Dar ne dabar. Kada nors. Į netikėtai mirusios tolimos giminaitės testamentu jam užrašytus, – kodėl, už ką, sakė, nežino ir jis pats, – paklypusius paupio namus. – Jei bandysite vėl lįsti po skraidančiais motociklais, paguosiu, – smuklėje mano ranką lietė Žaliaakis. – Arba po traktoriais, traukiniais...
11 / upeivė