tamsos angelas
- 11 -
L. J. Smith
2
D
skyrius
žiljana nieko nebesusigaudė, tejuto šaltį. Galva atsidūrė po vandeniu, mergina vertėsi kūlio. Nieko nematė, negalėjo įkvėpti, visiškai prarado orientaciją. Galva išniro. Džiljana išsyk įtraukė pilnus plaučius oro. Mėgino mostaguoti rankomis, bet šias, rodos, supančiojo kuprinės diržai. Upelis čia buvo platus ir sraunus. Džiljaną nešė pasroviui, burna kas sekundę priplūsdavo vandens. Ji žūtbūtinai stengėsi springdama įkvėpti tiek oro, kad užtektų, kol vėl galės išnirti. Ir dar buvo siaubingai šalta. Nuo žvarbio net skaudėjo Aš mirsiu. Sustingęs protas priėmė tai kaip neginčijamą faktą, tik kūnas spyriojosi. Jis priešinosi, tarytum turėtų savo smegenis. Išsinėrė iš kuprinės, o išsipūtusi striukė padėjo išlaikyti galvą virš vandens. Kojos spardėsi mėgindamos rasti tvirtą dugną. Nieko neišėjo. Upelis viduryje tebuvo pusantro metro gylio, bet vanduo vis tiek siekė porą centimetrų Džiljanai virš galvos. Ji buvo per maža, per silpna ir visiškai nevaldė padė- 12 -
tamsos angelas
ties. Šaltis sparčiai siurbė jos jėgas. Kas sekundę galimybių išgyventi mažėjo. Atrodė, kad upelis yra jos nekenčianti ir nieku gyvu nenorinti paleisti pabaisa. Jis trankė merginą į uolas ir svaidė jai nespėjus užsigriebti už šaltų, slidžių akmenų. Po kelių minučių ji taip nusilps, kad nebegalės išlaikyti galvos virš vandens. Turiu ko nors įsitverti. Taip liepė kūnas. Tai buvo vienintelė jos galimybė. Štai tolėliau, kairiame krante, sekluma ir medžių šaknys. Ji turi ją pasiekti. Spirkis, spirkis. Mergina atsitrenkė į krantą ir srovė vos nenubloškė jos atgal. Vis dėlto jai kažkaip pavyko įsitverti. Šaknys buvo storesnės už jos rankas, didžiulis raizginys, panašus į glotnias ledines gyvates. Džiljana prakišo ranką pro šaknų kilpą ir užsikabino. O taip – dabar ji galėjo kvėpuoti. Bet kūnas tebemirko upelyje, vanduo traukė ją. Reikėjo išlipti – tik ar tai įmanoma. Ji vos pajėgė laikytis, nusilpę, apmirę raumenys nieku gyvu neužtrauks jos krantan. Tą akimirką merginą apėmė neapykanta – ne upeliui, o sau. Už tai, kad ji maža, silpna ir vaikiška, kad upelis ją pražudys. Ji mirs, ir tai jau vyksta, tai tikra. Kas dėjosi toliau, gerai neprisiminė. Galva nebedirbo, teliko pyktis ir karštas troškimas išlipti. Kojos spardėsi. Tolima proto kertele Džiljana suvokė, kad kiekvienas smūgis į akmenis ir šaknis turėtų kelti skausmą. Bet visų stipriausias buvo geismas gyventi ir jis centimetras po centimetro traukė iš vandens jos sustirusį, permirkusį kūną. Ir štai ji išsiropštė. Susmuko ant šaknų ir sniego. Matė lyg per rūką, žiopčiojo gaudydama kvapą, bet buvo gyva. - 13 -
L. J. Smith
Džiljana ilgai gulėjo nejusdama šalčio, apimta palengvėjimo. Man pavyko! Dabar viskas bus gerai. Tik pabandžiusi atsistoti suprato, kad klydo. Kojos sulinko. Atrodė, kad raumenys virtę drebučiais. Ir... buvo šalta. Mergina jautėsi išsekusi, bemaž suledėjusi, o šlapi drabužiai svėrė kaip viduramžių šarvai. Pirštines buvo pametusi upelyje. Kepurė irgi prapuolusi. Su kiekvienu įkvėpimu darėsi vis šalčiau ir staiga ją ėmė purtyti siaubingas drebulys. Surask kelią... Privalai pasiekti kelią. Bet kur jis? Ji plaukė pasroviui – tik kur? Ar toli dabar kelias? Nesvarbu... Tiesiog eik tolyn nuo upelio, lėtai, sunkiai mąstė Džiljana. Tokiai sustirusiai, krečiamai drebulio buvo sunku kabarotis per išvirtusius medžius ir šakas. Raudoni, ištinę pirštai nesilankstė ir ji negalėjo į nieką įsikibti. Kaip šalta. Kodėl nenustoju drebėjusi? Džiljana miglotai numanė atsidūrusi didelėje bėdoje. Jei nepasieks kelio – tuojau pat – žus. Bet darėsi vis sunkiau ir sunkiau galvoti apie pavojų. Ją apėmė keista apatija. Gumbuoti medžiai atrodė lyg iš pasakos. Džiljana klupčiojo, svyrinėjo. Nenutuokė, kur einanti. Traukė nosies tiesumu. Šiaip ar taip, daugiau nieko ir nematė, tik artimiausią iš sniego išlindusį akmenį, dar vieną nulaužtą šaką, kurią reikės perlipti arba apeiti. Staiga jos veidas atsidūrė sniege. Mergina pargriuvo. Regis, prireikė milžiniškų pastangų atsikelti. Tai tie drabužiai... Jie per sunkūs. Reikėtų nusivilkti. Tarsi ir suvokė, kad tai prastas sumanymas. Smegenys blogai - 14 -
tamsos angelas
dirba, ji apkvaitusi dėl hipotermijos. Bet toji dalis, kuri tai žinojo, buvo labai toli, tarytum atskirta. Džiljana mėgino priversti apmirusius pirštus atitraukti striukės užtrauktuką. Puiku... Nusirengiau. Dabar bus lengviau eiti... Eiti nebuvo lengviau. Mergina vis griuvinėjo. Tai truko amžinybę, ji klupo ir kėlėsi. Ir kaskart būdavo vis sunkėliau. Džiljanai atrodė, kad ant kojų uždėti ledo luitai. Ji apmaudžiai pažvelgė į kelnes ir pamatė, kad jos apledėjusios. Ką gi – gal ir jas nusimauti? Mergina nebeprisiminė, ką reikia daryti su užtrauktuku. Iš viso nebegalėjo mąstyti. Smarkios drebulio bangos vis nuslūgdavo. Šios pertraukos kaskart ilgėjo. Tikriausiai... tai gerai. Gal man nebe taip šalta... Man tik reikia truputį pailsėti. Nors silpnas proto balsas beviltiškai prieštaravo, Džiljana klestelėjo į sniegą. Ji buvo mažoje proskynoje. Tuštutėlėje – ant lygaus balto kilimo aplink nesimatė nė pelės pėdučių. Nusvirusios šakos viršuje sudarė snieguotą skliautą. Be galo rami vieta mirti. Kūnas nebegalėjo sušilti drebėdamas ir liovėsi kovojęs. Dabar jis mėgino užmigti. Užsisklęsti, sulėtinti kvėpavimą ir širdies plakimą, išsaugoti šilumos likučius. Išgyventi, kol ateis pagalba. Bet pagalbos nėra iš ko laukti. Niekas nenutuokia, kur ji. Praeis kelios valandos, kol tėtis grįš namo, o mama... atsibus. Net ir tada jie nenustebs, kad Džiljanos nėra namie. Pamanys, kad ji su Eime. Kol kas nors sumanys jos ieškoti, bus gerokai per vėlu. - 15 -
L. J. Smith
Tolima Džiljanos proto kertelė tai žinojo, bet iš to nebuvo jokios naudos. Ji pasiekė fizinių galimybių ribą, tad nebūtų išsigelbėjusi net ir turėdama planą. Rankos nebebuvo raudonos. Jos tapo melsvai baltos. Raumenys pamažu stingo. Bent jau nebėra šalta. Mergina tejuto didžiulį palengvėjimą, kad nebereikia judėti. Ji taip pavargo... Kūne prasidėjo mirimo procesas. Galvą aptraukė migla. Mergina nebejuto laiko tėkmės. Medžiagų apykaita lėtėjo. Džiljana virto ledo būtybe, niekuo nesiskiriančia nuo kelmo ar akmens šioje speigėjančioje tankmėje. Patekau į bėdą... Kas nors... Meldžiu, kas nors... Mama... Šmėstelėjo paskutinė mintis: tarsi eičiau miegoti. Ir staiga išnyko stingulys, nepatogumas. Ji pasijuto lengva, rami ir laisva – ir nusklendė prie snieguotų šakų skliauto. Kaip nuostabu pagaliau sušilti! Iš tikrųjų sušilti, tarsi būtum užlieta saulės šilumos. Džiljana iš malonumo nusijuokė. Bet kur aš? Argi ką tik kai kas nenutiko – kai kas bloga? Ant žemės po ja tysojo kūnelis. Džiljana smalsiai pažvelgė į jį. Maža mergaitė. Beveik pasislėpusi po ilgais šviesiais plaukais, sruogos jau aptrauktos ledeliu. Veidelis švelnus. Smulkių kaulų. Bet oda baltai matinė – negyva. Užsimerkusi, blakstienos apšerkšnijusios. Džiljana iš kažkur žinojo, kad jos akys sodriai violetinės. Supratau. Prisimenu. Tai aš. Džiljana dėl to nesijaudino. Nejuto ryšio su sniege gulinčiu kūnu. Jis jai nebepriklausė. Mintyse gūžtelėjusi ji nusigręžė... - 16 -
tamsos angelas
...ir atsidūrė tunelyje. Didelėje, tamsioje erdvėje, kuri kažkodėl atrodė labai paini. Tarsi tai būtų buvusi sulankstyta ar persukta erdvė – o gal ir laikas. Mergina skriete skriejo per ją. Pro šalį lėkė šviesos taškeliai – kas žino, kaip toli, kai tamsu. O Dieve, pamanė Džiljana. Tai tas tunelis. Tai vyksta. Dabar. Man. Aš tikrai miriau. Ir lekiu nežmonišku greičiu. Būti mirusiai keista, bet dar keisčiau būti mirusiai ir turėti humoro jausmą. Kiek prieštarų... Čia viskas atrodė labai tikra, tikriau nei tai, kas buvo nutikę gyvenime. Bet tuo pat metu merginą apėmė keistas nerealumo jausmas. Savasties ribos išskydo, tarsi ji būtų tunelio, šviesų ir judėjimo dalis. Ji nebeturėjo kieto kūno. Ar gali būti, kad tai vyksta tik mano mintyse? Taip pamaniusi Džiljana pirmą kartą išsigando. Jos galvoje gali būti... baisių dalykų. O jeigu ji lekia į košmarus, į tai, kuo pasąmonė ją gali labiausiai išgąsdinti? Tik tada mergina suvokė, kad negali valdyti krypties. Tunelis pasikeitė. Priekyje atsirado ryški šviesa. Ji nebuvo žydra, kaip Džiljana įsivaizdavo iš filmų. Ji buvo šviesiai auksinė, išskydusi, lyg žiūrėtum pro apšerkšnijusį stiklą, bet vis tiek neįtikėtinai ryški. Argi neturėčiau jausti, kad tai meilė ar kažkas panašaus? Bet ji tejuto baimę keliančią pagarbą. Šviesa buvo tokia didžiulė, tokia galinga... Na tiesiog spindinti. Atrodė, lyg žiūrėtum į Visatos pradžią. Ir mergina skriejo į ją nepamatuojamu greičiu – šviesa užpildė visą regėjimo lauką. - 17 -
L. J. Smith
Džiljana jau buvo joje. Šviesa ją apsupo, apgaubė. Atrodė, kad ją peršviečia. Mergina skrido aukštyn per švytėjimą kaip plaukikas, kylantis į paviršių. Paskui skridimo jausmas išblėso. Šviesa nebebuvo tokia ryški – o gal akys apsiprato. Pavidalai aplinkui tapo apčiuopiamesni. Ji atsidūrė pievoje. Žolė buvo stulbinama – ne šiaip žalia, bet neregėto ultražalumo. Lyg tvieskianti iš vidaus. Dangus toks pat neįtikėtinai žydras. Džiljana vilkėjo ploną vasarinę besiplaikstančią suknelę. Dėl netikrų spalvų viskas atrodė lyg sapne. Jau nekalbant apie baltas kolonas, tam tikru atstumu kylančias iš žolės ir niekur nesiremiančias. Tai štai kas nutinka mirus. O dabar... dabar kas nors turėtų mane pasitikti. Senelis Trevoras? Norėčiau vėl pamatyti jį vaikštantį. Bet niekas neatėjo. Aplink buvo gražu, ramu, nežemiška – ir nė gyvos dvasios. Džiljana pajuto kirbant nerimą. Pala, o jei ši vieta ne... negera? Juk gyvenime ji nebuvo itin dora. O jei iš tiesų čia pragaras? Arba... skaistykla? Ta vieta, iš kur dvasios ateina pasikalbėti su tarpininkais. Juk dangaus būtybės nesvaičiotų tokių niekų. O jeigu ji čia amžiams palikta viena? Vos tik taip pagalvojo – pasigailėjo. Atrodė, kad šioje vietoje mintys – arba baimė – veikia tikrovę. Ar tik netrenkia kažkuo gaižiu? Ir dar tie balsai. Sakinių nuotrupos, rodos, sklindančios ore aplink ją. Paistalai, kokius žmonės šneka sapnuose. - 18 -
tamsos angelas
– Taip balta, kad net nematyti... – Pusantro laiko... – Ak, kad tik galėčiau, mergyt... Džiljana gręžiojosi į visas puses mėgindama susigaudyti, išsiaiškinti, ar iš tikrųjų girdi žodžius. Staiga suvirpėjo persmelkta jausmo, kad ją supantis grožis lengvai gali iširti per siūles. O Dieve, padėk man galvoti apie gražius dalykus. Meldžiu. Gailiuosi, kad žiūrėjau tiek daug siaubo filmų. Nenoriu matyti nieko siaubingo, nei prasiveriančios žemės, nei mane griebiančių rankų. Ir nėmaž netrokštu, kad mane čia pasitiktų kokie nors pašvinkusia mėsa apkibę griaučiai. Tikra bėda. Net ir galvojant apie tai, apie ką nevalia galvoti, iškildavo vaizdai. Dabar ją užvaldė baimė, o šviesi pievelė grėsė virsti šiurpiais košmarais, slegiančiu dvoku ir beprasmiais vapesiais. Mergina būgštavo, kad bet kurią akimirką ją gali užgriūti permainos... Ir iš tiesų užgriuvo. Už poros žingsnių nuo jos virš žolės sutvisko lyg ūkanota šviesa. Dar ką tik jos nebuvo. Bet dabar ji beregint ryškėjo ir atrodė, kad driekiasi iš tolybių. Ir štai ėmė artėti pavidalas.
- 19 -