Svetimas veidas

VIRSELIS

UDK 820(73)-3 Br291

ISBN 978-9955-38-134-1

Versta iš: Sandra Brown Mirror Image Warner Books, New York, 1995

By arrangement with MARIA CARVAINIS AGENCY, INC. and PRAVA I PREVODI. Translated from the English MIRROR IMAGE, Copyright © 1990 by Sandra Brown.

First published in the United States

by Warner Books. © Vertimas į lietuvių kalbą, Povilas Bykovas, 2009 © Leidykla „Alma littera“, 2009

Prologas

Blogiausia, kad skrydžiui geresnės dienos nė negalėjai įsivaizduoti. Sausio dangus be jokio debesėlio ir toks mėlynas, kad bežiūrint į jį skaudėjo akys. Matomumas neribotas. Iš šiaurės pūtė šaltas, nekaltas vėjelis.

Tokiu dienos metu skrydžių srautas oro uoste būna nemažas, tačiau stropi uosto darbuotojų įgula laikėsi tvarkaraščio.

Nė vienas lėktuvas nesuko ratų danguje, laukdamas leidimo tūpti, ir tik pora laukė eilės pakilti.

San Antonijaus tarptautiniame oro uoste tai buvo įprastas penktadienio rytas. Vienintelis nepatogumas, su kuriuo susidūrė „AireAmerica“ 398 skrydžio keleiviai, buvo tik jų kelionė į oro uostą. Beveik mylios ilgio automobilių grūstis – buferis prie buferio – susidarė dėl 410 vakarų kelio, pagrindinės greitkelio arterijos į oro uostą, remonto.

Devyniasdešimt septyni keleiviai tiksliai laiku užėmė savo vietas, krovėsi rankinį bagažą į lentynas virš galvų, segėsi diržus, taisėsi savo vietose ir traukė knygas, žurnalus, laikraščius. Pilotai, kaip ir visada, atliko privalomąjį patikrinimą prieš skrydį. Palydovai tarpusavyje juokavo pasikrovę girtas lėles ir plikėsi kavą, kurios niekada taip ir neišgers. Keleivius perskaičiavo paskutinį kartą, į lėktuvą suleido paskutiniuosius, besiveržiančius skristi. Įlaipinimo rankovės atitrauktos.

Lėktuvas pajudėjo pakilimo tako link.

6 •

Sand ra Brown

Iš garsiakalbių pasigirdęs draugiškas kapitono balsas tingiai pranešė keleiviams, kad prie pakilimo tako jie yra antri.

Pareiškęs, jog oras Dalase, į kurį jie skrenda, puikus, nurodė palydovams ruoštis pakilimui.

Nei kapitonas, nei niekas kitas nė neįtarė, kad 398 reiso lėktuvas pakils į orą trumpam – neišbus jame nė trisdešimties sekundžių.

– Airišai!

– Mmm? – Oro uoste ką tik nukrito lėktuvas.

Airišas Makeibas staigiai kilstelėjo galvą.

– Sudužo?

– Ir užsidegė. Pakilimo tako gale pragariškas gaisras. Žinių direktorius numetė paskutinius Nelseno reitingus ant sujaukto stalo. Airišas, kaip tokio amžiaus ir gana susmukęs vyras, pasigėrėtinai judriai aplenkė stalo kampą ir išlėkė pro savo stiklinės kabinos duris, vos nenušluodamas reporterio, atnešusio jam suvestinę iš žinių skyriaus.

– Kildamas ar leisdamasis? – paklausė per petį.

– Nepatvirtinta.

– Gyvų liko?

– Nepatvirtinta.

– Oro linijos ar privatus lėktuvas?

– Nepatvirtinta.

– Po velnių, ar tu apskritai esi tikras, kad sudužo lėk­ tuvas?

Būrys niūrių reporterių, fotografų, sekretorių ir pasiuntinukų jau buvo susirinkę prie policijos radijo imtuvo. Išstumdęs juos alkūnėmis, Airišas siektelėjo garso rankenėlės. „... pakilimo takas. Ar liko kas gyvas, šiuo metu nematyti. Oro uosto gaisro gesinimo įranga skubiai gabenama į įvykio vietą. Matyti dūmai ir liepsnos. Skraido sraigtasparniai.

Greitosios pagalbos...“

S ve t i m a s ve i d a s

•

7

Airišas, perrėkdamas triukšmingai kudakuojantį radiją, šūkavo nurodymus.

– Tu, – pasakė jis, besdamas pirštu į reporterį, įlindusį į jo kabinetą vos prieš kelias sekundes, – imk tiesioginių reportažų grupę ir kuo greičiau, po paraliais, dumk ten.

Reporteris ir operatorius atsiskyrė nuo būrio ir nurisnojo prie išėjimo.

– Kas apie tai pranešė? – norėjo žinoti Airišas.

– Martinesas. Važiuodamas į darbą 410 keliu, jis įstrigo kamšatyje.

– Ar ten tebesigrumdo?

– Dar ten, kalba automobilio telefonu.

– Pasakyk jam, kad prisiartinęs kuo arčiau nuolaužų nufilmuotų kiek įmanoma daugiau, kol nuvyks mūsų mobilioji grupė. Susisiekite su sraigtasparniu ore. Tegul kas nors čiumpa telefoną ir prikalbina pilotą nusileisti. Pasitikite jį sraigtasparnių aikštelėje.

Jis atidžiai peržvelgė veidus, kažko ieškodamas.

– Ar Aikas dar čia? – paklausė rytinių žinių diktoriaus.

– Jis tupykloje, šika.

– Eik, pakviesk jį. Pasakyk, kad mautų į studiją ir pasiruoštų. Rengsime karštąsias žinias. Noriu, kad įvykį patvirtintų kas nors iš bokšto, oficialūs oro uosto pareigūnai, kas nors iš oro linijų, policijos – bet kas, ką galėtume parodyti eteryje, kol NTSB televizijos darbuotojai neužčiaupė jiems burnų.

Padarykite tai, Halai. Kuris nors paskambinkite Eiverei į namus. Pasakykite jai...

– Negalime. Ji šiandien išvyksta į Dalasą, pamenate?

– Mėšlas. Pamiršau. Ne, palauk, – dingtelėjo Airišui. Jis spragtelėjo pirštais ir viltingai pažvelgė. – Ji vis dar gali būti oro uoste. Jeigu taip, bus ten anksčiau už visus kitus. Jeigu jai pavyktų patekti į „AireAmerica“ terminalą, galėtų pateikti žmonėms sukrečiančių dalykų iš įvykio vietos. Kai ji paskambins, iš karto man praneškit.

8 •

Sand ra Brown

Trokšdamas pasiklausyti naujausių žinių, jis grįžo prie radijo. Adrenalinas plūstelėjo į visas jo kūno kerteles. Tai reiškia, kad jis neturės savaitgalio. Tai reiškia viršvalandžius ir galvos skausmą, šaltą maistą ir ataušusią kavą, bet Airišas jautėsi kaip žuvis vandenyje. Niekas taip nepraturtins savaitės naujienų ir nepakels reitingų, kaip baisus lėktuvo sudužimas.

Teitas Ratledžas sustabdė automobilį priešais namą. Jis pamojavo ūkio vyresniajam, pikapu sukančiam iš įvažiavimo.

Mišrūnas šuo, panėšėjantis į kolį, šokinėjo ir trynėsi jam apie kelius.

– Sveikas, Šepai, – Teitas pasilenkė ir pakedeno šuniui gauruotą galvą. Šuo žvelgė į jį atsidavęs ir garbindamas.

Lygiai taip pat Teitą Ratledžą ištikimai dievino dešimtys tūkstančių žmonių. Jis žavėjo daug kuo. Tiek suveltų rudų plaukų kaugė, tiek nutrintų batų nosys – tikras vyras ir moterų išsvajotasis.

Tačiau karštų priešų jis turėjo ne mažiau nei aistringų garbintojų.

Paliepęs Šepui likti lauke, jis įėjo į didžiulį namo holą ir nusiėmė akinius nuo saulės. Pasuko virtuvės link, užuodė joje verdamą kavą. Batų kulnai kaukšėjo akmeninių plytelių grindimis. Viduriai sugurgė, primindami, kad jis nieko nevalgė nuo ankstyvo ryto, nes keliavo į San Antonijų ir atgal. Įsivaizdavo pusryčius – gerai iškepusį mėsos gabalą, porą ant keptuvės paleistų kiaušinių ir keletą riekių karštos skrudintos duonos, užteptos sviestu. Pilvas suurzgė dar pikčiau.

Tėvai sėdėjo virtuvėje prie apskrito ąžuolinio stalo, stovinčio čia nuo seniausių laikų, kiek tik Teitas atsiminė. Jam įžengus, motina atsisuko, veidas išdavė, kad ji priblokšta.

Motinos blyškumas gąsdino. Nelsonas Ratledžas, jo tėvas, nedelsdamas pakilo ir ištiesęs rankas žengė artyn.

S ve t i m a s ve i d a s

•

9

– Teitai.

– Kas atsitiko? – paklausė jis sutrikęs. – Pažiūrėjęs į judu, pamanytum, kad ką tik kas numirė.

Nelsonas suvirpėjo.

– Ar nesiklausei automobilyje radijo?

– Ne. Klausiausi muzikos įrašų. O ką? – Pirmieji baimės dūriai persmelkė širdį. – Kas, po galais, nutiko?

Jo akys nukrypo prie nešiojamojo televizoriaus, stovinčio ant plytelėmis iškloto bufeto. Teitui įėjus, tėvai kaip tik jį žiūrėjo.

– Teitai, – tarė Nelsonas silpnu balsu, – antrojo kanalo rodomą „Laimės ratą“ ką tik pertraukė karštosios žinios. Prieš kelias minutes oro uosto pakilimo take sudužo lėktuvas.

Teitas giliai įtraukė oro ir be garso iškvėpė.

– Vis dar nepatikslintas skrydžio numeris, bet manoma... – Nelsonas sustojo ir graudžiai papurtė galvą.

Nesikeldama nuo stalo ir prikandusi lūpą, Zy spaudė prie burnos drėgną nosinaitę.

– Kerolės lėktuvas? – kimiai paklausė Teitas.

Nelsonas linktelėjo.

Pirmas skyrius

Ji brovėsi pro pilką miglą.

Už jos turi būti prošvaistė, tikino save, net jeigu jos ir nematyti. Akimirką ji sudvejojo, ar verta dėl jos kovoti, bet kažkas grėsmingas vis dar stūmė ją į priekį.

Ji buvo panirusi į gūdžią tuštumą, tačiau vis dažniau iš palaimingos užmaršties grįždavo į veriantį aiškumą – ryškų ir lydimą stipraus skausmo, tokio geliančio, kad net negalėjo suprasti, kur jai skauda. Skausmas veržėsi iš vidaus, slėgė iš išorės. Visa apimantis skausmas. Tik tuomet, kai apie jį negalvodavo, galėjo iškęsti dar akimirką, arba užlieta šilto stingulio, kurį sukeldavo stebuklingas skystis, plūstelėjęs venomis. Greitai ją vėl apims išmelsta užmarštis.

Vis dėlto tarpsniai, kai ji atgaudavo sąmonę, ilgėjo. Pro svaigulį ją pasiekdavo prislopinti garsai. Sunkiai sutelkusi dėmesį, ji pradėjo juos atpažinti: nesiliaujamas respiratoriaus švilpimas, nuolatinis elektroninių aparatų pypsėjimas, guminiai padai, nugirgždantys per plytelėmis išklotas grindis, telefonų skambėjimas.

Kartą, išnirusi iš nesąmoningos būsenos, nugirdo tylų pokalbį, tikriau nuotrupas, visai šalia.

– ... neįtikėtinai laimingai... ant jos užtiško tiek kuro... nudegimai, bet daugiausia paviršiniai.

– Ar ilgai... atsakymo?

S ve t i m a s ve i d a s

•

11

– ... kantrybės... tokie sužeidimai, pakenkė labiau... kūną.

– Kaip... atrodys, kai... baigta...

– ... rytoj... chirurgas. Jis... su jumis procedūrą.

– Kada?

– ... kai nebebus grėsmės... infekcija.

– Ar... ar tai... atsilieps vaisiui?

– Vaisiui? Jūsų žmona nebuvo nėščia. Žodžiai neturėjo prasmės. Jie švilpė į ją kaip meteorai iš tamsios tuštumos. Norėjosi jų išvengti, nes jie brovėsi į taikią jos tuštumą. Troško palaimingai visiškai nieko nežinoti ir nejusti, todėl nebekreipė dėmesio į balsus ir dar kartą nugrimzdo į minkštus užmaršties patalus.

– Ponia Ratledž? Ar girdite mane?

Ji atsiliepė nesąmoningai, silpna dejonė išsiveržė iš skaudančios krūtinės. Pamėgino praverti akis, tačiau negalėjo.

Vieną voką jai tiesiog atplėšė, ir šviesos spindulys skaudžiai pervėrė smegenis. Pagaliau nepakenčiamą šviesą užgesino.

– Ji atsigauna. Pranešk nedelsdamas jos vyrui, – paliepė kažkas bekūnis. – Ar turi po ranka jų viešbučio numerį?

Ji stengėsi pasukti galvą į tą pusę, tačiau negalėjo pajudėti.

– Taip, daktare. Ponas Ratledžas davė jį mums visiems, jeigu ji atsigautų, kai jo čia nebus.

Lėtai sklaidėsi ją gaubiantys pilkos miglos pluoštai. Žodžiai, kurių prieš tai negalėjo suvokti, jos galvoje ėmė atgauti savo buvusį apibrėžtumą. Suprato juos, tačiau jie neturėjo jokios prasmės.

– Žinau, kad patiriate itin nemalonius pojūčius, ponia Ratledž. Mes labai stengiamės palengvinti jūsų būklę. Kalbėti negalėsite, taigi net nebandykite. Tik atsipalaiduokite.

Netrukus čia bus jūsų šeima.

Greiti širdies dūžiai atsimušė galvoje. Ji norėjo kvėpuoti, tačiau negalėjo. Tai už ją darė aparatas. Pro vamzdelį burnoje oras buvo pučiamas tiesiai į plaučius.

12 •

Sandra Bro w n

Dėl visa ko ji vėl pabandė atsimerkti. Viena akis šiaip ne taip prasivėrė. Pro plyšį išvydo balzganą šviesą. Įskaudo nuo bandymo sutelkti žvilgsnį, bet susikaupusi ji ir toliau nesiliovė stengtis, kol neaiškios apybraižos ėmė įgauti pavidalus.

Taip, ji ligoninėje. Šitiek ji suprato.

Tačiau kaip? Kodėl? Reikėjo kaip nors išsiaiškinti, kodėl tas siaubas tebetūno pasąmonės migloje. Dabar ji nenorėjo jo prisiminti ir atstūmusi jį įsijautė į dabartį.

Ji negalėjo pakrutėti. Rankos ir kojos nejudėjo, kad ir kiek stengėsi. Negalėjo pajudinti ir galvos. Pasijuto tarsi užantspauduota tvirtame kokone. Tas bejėgiškumas jai kėlė siaubą.

Ar tai praeis?

Jos širdis pašėlo plakti dar smarkiau. Tą pat akimirką ją užgriuvo tikrovė.

– Ponia Ratledž, nėra ko baimintis. Jūs pasveiksite.

– Jos pulsas per dažnas, – pasakė kažkas jau kitoje lovos pusėje.

– Manau, ji tik išsigandusi. – Atpažino pirmojo balsą. – Nesuvokia, kaip visa tai suprasti.

Virš jos pasilenkė žmogaus pavidalas baltu drabužiu.

– Viskas bus gerai. Mes paskambinome ponui Ratledžui, jis jau važiuoja. Džiaugiatės, kad galėsite jį pamatyti, tiesa?

Jam taip palengvėjo, kai atgavote sąmonę.

– Vargšelė. Tik įsivaizduok – nubundi ir susiduri su visu tuo?

– Neįsivaizduoju, kaip įmanoma išlikti sudužus lėktuvui.

Neišrėktas klyksmas garsiai nuaidėjo jos galvoje.

Ji prisiminė! Čypiantis metalas. Žmonių spiegimas. Dūmai, tiršti ir juodi. Tada – liepsnos ir visa apimanti baimė.

Ji nesąmoningai elgėsi pagal nepaprastosios padėties taisykles, kurias prieš šimtus skrydžių kalė į galvas šimtai skrydžio palydovų.

S ve t i m a s ve i d a s

•

13

Kai tik ištrūko iš degančio lėktuvo, ėmė aklai bėgti, viskas aplinkui buvo užlieta raudonu krauju ir juodais dūmais. Nors judėjimas kėlė baisų skausmą, ji bėgo, glėbyje spausdama...

Ką spausdama? Ji prisiminė, kad tai buvo kažkas labai brangaus – kažkas, ką ji turėjo nunešti į saugią vietą.

Ji prisiminė, kaip parkrito. Griūdama pažvelgė į pasaulį, kaip manė tada, paskutinį kartą. Susitrenkė į kietą žemę, bet skausmo nejuto. Tada ją apgaubė nebūtis, iki šiol saugojusi ją nuo prisiminimų kančios.

– Daktare!

– Kas yra?

– Pulsas pernelyg padažnėjo.

– Gerai, nuraminkime ją. Ponia Ratledž, – įsakmiai tarė daktaras, – nusiraminkite. Viskas gerai. Dėl nieko nereikia jaudintis.

– Daktare Martinai, ką tik atvyko ponas Ratledžas.

– Tegul palaukia už durų, kol jos būklė pagerės.

– Kas atsitiko? – tas balsas, atrodė, sklido už mylių, tačiau skambėjo valdingai.

– Pone Ratledžai, prašau duokite mums kelias...

– Kerole?

Staiga ji suvokė, kad kreipiasi į ją. Buvo labai arti, pasilenkė virš jos ir kalbėjo švelniai ramindamas.

– Tau viskas bus gerai. Žinau, tu išsigandusi ir jaudiniesi, bet pasveiksi. Ir Mendė taip pat, ačiū Dievui. Jai lūžo keli kaulai, šiek tiek paviršinių nudegimų ant rankų. Prie jos palatoje budi mama. Ir ji pasitaisys. Girdi mane, Kerole? Jūs su Mende išsigelbėjote, tai svarbiausia.

Tiesiai virš jo galvos švietė ryški dienos šviesos lempa, todėl jo veido nebuvo įmanoma aiškiai įžiūrėti, bet ji pajėgė pagauti keletą ryškesnių bruožų, kad susidarytų nors miglotą įspūdį apie jo išvaizdą. Ji kabinosi už kiekvieno jo tariamo guodžiančio žodžio. Ir kadangi jis juos tarė su tvirtu įsitikinimu – tikėjo jais.

14 •

Sandra Bro w n

Ji siekė jo rankų – veikiau bandė tai daryti. Jis, matyt, pajuto šį nebylų meldimą prisiglausti, nes švelniai uždėjo ranką jai ant peties.

Nuo to prisilietimo jos nerimas ėmė nykti, o gal ėmė veikti stiprūs raminamieji, įšvirkšti į lašelinę. Ji leidosi jų nuviliojama, jausdamasi lyg ir saugiau, kai šalia, per ištiestą ranką, stovėjo šis nepažįstamasis tokiu įtikinamu balsu.

– Ji jau snūduriuoja. Dabar galite eiti, pone Ratledžai.

– Aš liksiu.

Ji užmerkė akį, ir jo išsklidęs pavidalas išnyko. Vaistai viliojo. Jie lengvai, tarsi mažas laivelis, sūpavo ją ir liūliuodami plukdė į saugią be rūpesčių prieplauką.

Kas yra Mendė? – norėjo žinoti ji.

Ar ji turėtų pažinoti šį vyrą, kuris kreipiasi į ją Kerole?

Kodėl visi nesiliauja ją vadinę ponia Ratledž?

Gal visi mano, kad ji ištekėjusi už jo?

Jie, žinoma, klysta.

Ji net nepažįsta jo.

Jis tebebuvo, kai ji vėl nubudo. Ji nelabai susigaudė, prabėgo minutės, valandos ar dienos. Kadangi intensyviosios slaugos skyriuje laikas ne toks svarbus, ji vis labiau painiojosi.

Kai atmerkė akį, jis pasilenkė virš jos ir pasakė: „Labas.“ Tai, kad negalėjo matyti jo aiškiai, erzino. Atsimerkė tik viena jos akis. Dabar ji suprato, kad galva aptvarstyta, todėl ir negali jos pajudinti. Kaip gydytojas perspėjo, negali ir kalbėti. Jos smakras buvo visai nejudrus.

– Ar supranti mane, Kerole? Ar žinai, kur esi? Mirktelėk, jei supranti mane.

Ji sumirksėjo.

Jis kilstelėjo ranką. Ji pamanė, kad persibraukė pirštais per plaukus, tačiau nebuvo tikra.

– Gerai, – pasakė jis atsidusęs. – Sako, tau nereikėtų dėl nieko jaudintis, tačiau pažindamas tave, manau, nori žinoti visą tiesą. Ar aš teisus?

S ve t i m a s ve i d a s

•

15

Ji sumirksėjo.

– Ar pameni, kaip įlipai į lėktuvą? Tai buvo užvakar. Tu su Mende vykai apsipirkti į Dalasą kelioms dienoms. Ar atsimeni avariją?

Ji beviltiškai mėgino parodyti jam, kad ji ne Kerolė ir kad nežino, kas ta Mendė, bet sumirksėjo, teigiamai atsakydama į klausimą apie lėktuvo avariją.

– Išsigelbėjo tik keturiolika žmonių.

Ji nejuto, kad iš jos akies rieda ašaros, kol popierine nosinaite jis jas nušluostė. Jo rankos, regis, tokios stiprios, bet jų prisilietimas švelnus.

– Kažkaip – vienas Dievas žino kaip – tau su Mende pavyko išsikapstyti iš degančių nuolaužų. Ar prisimeni?

Ji nesumirksėjo.

– Gerai, tai nesvarbu. Kad ir kaip būtų, tu tai padarei, tu išgelbėjai jai gyvybę. Ji prislėgta ir išsigandusi, savaime suprantama. Bijau, ji ne tiek sužalota, kiek sukrėsta dvasiškai, tai bus sunkiau išgydyti. Lūžusią ranką sugipsavo. Sunkesnių pasekmių dėl sužalojimų, atrodo, pavyks išvengti. Jai net nereikės persodinti apdegusios odos. Tu, – jis nužvelgė ją skvarbiu žvilgsniu, – tu uždengei ją savo kūnu.

Ji gerai nesuprato to įdėmaus žvilgsnio – jis, regis, abejoja tuo, kas akivaizdu. Jis pirmas nusuko žvilgsnį ir aiškino toliau: – Nacionalinė kelionių saugumo komisija tiria. Juodąją dėžę su lėktuvo įrašais jau rado. Viskas, atrodė, vyko gerai, tada sprogo vienas variklių. Užsidegė kuras. Lėktuvas virto ugnies kamuoliu. Tačiau tu su Mende glėbyje sugebėjai išeiti pro atsarginį išėjimą ant sparno, kol lėktuvo dar nebuvo apėmusi liepsna. Vienas iš išsigelbėjusiųjų sakė, kad matė, kaip tu iš visų jėgų stengeisi atsegti jai saugos diržą. Sakė, kad jūs trise per dūmus radote kelią iki durų. Anot jo, tavo veidas jau tada buvo kruvinas, tu susižalojai, kai lėktuvas trenkėsi į žemę.

16 •

Sandra Bro w n

Ji neprisiminė nė vienos iš šių smulkmenų. Prisiminė tik mirties baimę – kad užtrokš dūmuose, jei ir nesudegs. Jis manė, kad ištikus tai nelaimei ji veikė drąsiai. Tačiau ji, kaip ir visi gyvi padarai, viso labo pakluso išlikimo instinktui.

Galbūt prisiminimai apie nelaimę iškils į paviršių pamažu.

Galbūt ji niekada daugiau neišgyvens to košmaro. Ji nebuvo tikra, ar nori jį prisiminti. Atgaivinti tas siaubo akimirkas po sudužimo reikštų dar kartą išgyventi pragarą.

Jei išsigelbėjo tik keturiolika keleivių, vadinasi, žuvo daugybė žmonių. Tai, kad ji išgyveno, ją trikdė. Likimo pirštas jai lėmė gyventi, ir ji niekada nesupras kodėl.

Miglotas reginys išskydo, ir ji suprato, kad vėl verkia.

Neprataręs nė žodžio, jis pridėjo nosinaitę prie jos atmerk­tos akies.

– Ištyrė tavo kraują dėl apsinuodijimo nuodingomis medžiagomis ir nusprendė prijungti respiratorių. Tau smegenų sutrenkimas, tačiau ne itin baisus. Šokdama nuo sparno, susilaužei dešinį blauzdikaulį. Rankos aprištos ir įtvertos – dėl nudegimų. Ačiū Dievui, daktarai mano, kad visi tavo sužalojimai, išskyrus apsinuodijimą dūmais, tik išoriniai. Suprantu, kad jaudiniesi dėl veido, – sunkiai kalbėjo jis, – aš neskiesiu tau, Kerole. Žinau, nenori, kad tai daryčiau.

Ji sumirksėjo. Vyras luktelėjo, įdėmiai žvelgdamas į ją ir dvejodamas.

– Tavo veidas sunkiai sužalotas. Pasamdžiau geriausią valstijos plastikos chirurgą. Jis daro tik atkuriamąsias operacijas avarijų ir sužeidimų atvejais, tokiais kaip tavo.

Dabar jos akis mirksėjo kaip pašėlusi – ne pritardama, veikiau iš išgąsčio. Atgijo moteriška savimeilė, tai kas, kad ji tyso ant nugaros ligoninės intensyviosios slaugos skyriuje per stebuklą likusi gyva. Ji tenorėjo išsiaiškinti, ar smarkiai sužalotas veidas. Atkuriamosios operacijos – tie žodžiai jai kėlė nerimą.

S ve t i m a s ve i d a s

•

17

– Tavo nosis lūžusi. Skruostikaulis – taip pat. Kitas – sutrupintas. Todėl tavo akis aptvarstyta. Ji lyg ore kabo, jos niekas neprilaiko.

Paklaikusi ji silpnai sušvokštė.

– Ne, tu nepraradai akies. Tai tikra laimė. Viršutinis žandikaulis irgi sulaužytas. Tačiau tas chirurgas gali sudėlioti jį – ir viską. Plaukai ataugs. Tau įstatys dantų implantus, jie atrodys lygiai taip pat, kaip tavo buvę dantys.

Ji nebeturi dantų ir plaukų.

– Davėme jam tavo nuotraukas – naujausias, iš visų pusių.

Jis galės tobulai atkurti tavo bruožus. Ugnis pažeidė tik veido odą, gilesnių audinių persodinti nereikės. Daktaras sakė, kad nudegusiai odai nusilupus, ataugusioji atrodys kaip prieš dešimt metų. Turėtum džiaugtis.

Jis kalbėjo švelniai, bet tai jai praslydo pro ausis – ji bandė suvokti žodžius. Ją pasiekusi žinia buvo žiauri ir aiški – po tvarsčiais ji atrodo kaip pabaisa.

Ją užvaldė siaubas. Tai, matyt, pajuto ir jis, nes ir vėl uždėjo ranką jai ant peties.

– Kerole, aš papasakojau, kaip tu sužalota, bet nenorėjau tavęs liūdinti. Žinau, kaip tau neramu. Pamaniau, geriau atvirai iškloti, kad mintyse galėtum ruoštis tavęs laukiančiam sunkiam išbandymui. Tai nebus lengva, tačiau visa šeima dėl tavęs jaudinasi, – jo balsas pažemėjo, – aš atidėjau visus savo reikalus į šalį ir rūpinsiuosi tik tavim. Nepaliksiu tavęs vienos, kol būsi visiškai patenkinta chirurgo darbu. Pažadu tai.

Esu tau skolingas už Mendę.

Ji norėjo purtyti galvą, atmesdama viską, ką jis sakė, tačiau nebuvo prasmės. Ji negalėjo pajudėti. Bandė prabilti, bet vamzdelis gerklėje trukdė ir tik sukėlė skausmą chemikalų nudegintoje stemplėje.

Ją apėmusi neviltis vis augo. Įėjo slaugė ir paprašė jį išeiti.

Tada jis atitraukė ranką jai nuo peties, ir ji pasijuto išduota ir vieniša.

18 •

Sandra Bro w n

Slaugė suleido jai migdomųjų. Vaistai pasklido venomis, tačiau ji priešinosi jų nuskausminamam poveikiui. Vis dėlto jie buvo stipresni, ir jai neliko nieko kita, kaip paklusti.

– Kerole, ar girdi mane?

Pažadinta ji gailiai suaimanavo. Vaistai slopino ir naikino paskutinius gyvasties ženklus, lyg vienintelės gyvybingos jos ląstelės būtų užsilikusios tik smegenyse, o visas kūnas būtų miręs.

– Kerole? – balsas sušnypštė prie pat sutvarstytos ausies.

Tai buvo ne tas vyras, kurį vadino Ratledžu. Būtų atpažinusi jo balsą. Negalėjo prisiminti, ar jis išėjo. Nežinojo, kas dabar kalba. Nuo šito balso jai norėjosi gūžtis. Jis nebuvo raminantis, kaip pono Ratledžo.

– Tavo būklė vis dar labai prasta, gali neatlaikyti. Bet jei jauti, kad ruošiesi mirti, nesugalvok atlikti kokios priešmirtinės išpažinties, net jei ir pajėgtum.

Ji nebuvo tikra – gal tai sapnas. Išsigandusi atmerkė akį.

Kaip paprastai, kambarys buvo ryškiai apšviestas. Jos respiratorius ritmingai šnopavo. Kalbėtojas stovėjo taip, kad ji nepajėgė jo įžiūrėti, tik jautė jį šalia.

– Mūsų reikalas dar nebaigtas. Ir tu per giliai įklimpusi, kad dabar imtum ir pasitrauktum, todėl net nemėgink.

Mirkčiodama ji nesėkmingai bandė atsikratyti silpnumo ir atgauti nuovoką. Tas žmogus buvo kaip vaiduoklis, be aiškaus pavidalo, veido bruožų – bekūnis, bloga lemiantis balsas.

– Teitas niekada nepateks į valdžią. Šitas lėktuvo sudužimas mums gerokai sukliudė, tačiau galime viską apversti taip, kad ir iš to turėtume naudos, jei tik tu nepanikuosi. Girdi mane? Jei išsikapstysi, žaisime toliau. Tada Teitas Ratledžas taps senatoriumi. Ir iš karto mirs.

Ji užmerkė akį, stengdamasi atitolinti kylančią baimę.

– Žinau, kad girdi mane, Kerole. Neapsimesk, kad ne.

S ve t i m a s ve i d a s

•

19

Po kelių akimirkų ji vėl atsimerkė ir nusuko žvilgsnį kiek pajėgdama į šoną. Nieko nepamatė, tačiau juto, kad lanky­ tojas išėjo.

Praėjo dar kelios minutės, matuojamos kvaišinančiu respiratoriaus ritmu. Ji pleveno tarp miego ir budrumo, narsiai priešindamasi migdomųjų poveikiui, intensyviosios slaugos skyriuje tvyrančiam nerimui ir netikrumui.

Netrukus atėjusi sesutė patikrino jos lašelinės buteliuką ir pamatavo kraujospūdį. Ji laikėsi, lyg nieko nebūtų nutikę. Jei kas tebebūtų jos kambaryje arba ką tik būtų išslinkęs, medicinos sesutė, matyt, žinotų. Įsitikinusi, kad pacientės būklė nepasikeitė, ji išėjo.

Tada ji vėl užmigo, ramindamasi, kad galbūt tik baisų sap­ ną sapnavo.