Suvyniota diena, arba Kokio dydžio būna didelė meilė

Jonas Liniauskas

Gera vietelė, arba Kur l aikosi l aikas es buvome didelė ir vieninga bebrų šeima. Man patikdavo žaisti su broliukais ir sesutėmis, klausytis, ką pasakoja se­ nelis, pagelbėti tėčiui nesibaigiančiose statybose, patikdavo klausinėti ir klausinėti mamytės apie viską pasaulyje... Vienu žodžiu, man patiko visos mano gyvenimo dienos, bet kadan­ gi mes buvome vieninga šeima, todėl aš kartais norėdavau pabūti vienas dingęs. Man reikėdavo vienam pamąstyti, pagalvoti, pasam­ protauti, pasiginčyti pačiam su savimi, ir tam visai nereikėjo draugų, nors draugų aš, bebriukas Bartas Paberžis, ne tiek daug ir turėjau, – tik vovery­ tę Emiliją ir ežiuką Petriuką. Bet vis tiek reikėjo vietelės, kur niekas manęs negalėtų rasti ir netrukdytų. Ir tokių vietelių aš turėjau.

*** Manote, tokia vietelė buvo taip toli, kad niekas iki jos nebeateidavo, neatplaukdavo ir neatskrisdavo, todėl galėdavau pabūti vienas. Ne, ji buvo čia pat. Ir tai nebuvo nei namo palėpė, nei kaštono drevė, nei pavasari­ nio ledonešio suverstų akmenų labirintas. Iš pradžių ir aš maniau, kad tos vietos gali būti mano vietelėmis. Bet pasirodė, kad tą patį galvoja ir mano broliukai su sesutėmis. Sakiau, kad mes vieninga šeima, todėl noras pabūti vieniems ateidavo visiems vienu metu. Todėl vienu metu po vieną eidavom į vieną vietą – arba į palėpę, arba į kaštono drevę, arba į akmenų labirintą.

Ir vėl nepabūdavau vienas, nes tekdavo žaisti ir žaisti.

7

Ger a

vietelė

*** Vietą, kuri galėjo būti mano vieno vietele, radau atsitiktinai. Žaidė­ me visų mėgstamą labai paprastą žaidimą – mes nuo prieplaukos plauk­ davome lenktyniaudami, ir jeigu kas nors (aišku, kad aš) išsiverždavo į priekį tiek, kad jo nebematydavo at­ siliekantys, tai jis pasislėpdavo. Kartais tekda­ vo plaukti taip toli, kad net visi pavargdavom.

Kartais net nespėdavai išlipti į krantą ir pasi­ slėpti, o ieškotojai visu būriu pasivydavo ir vėl tekdavo plaukti, kol jie atsilikdavo. Pagaliau visi išmoko žaisti taip gerai, kad pasislėpti tekdavo vis rečiau ir rečiau.

Bet aš sugalvojau kitaip. Kol visi rikiavosi į vieną liniją, atidžiai stebė­ dami, kad niekas per daug neišsiveržtų į priekį, aš pranėriau pro juos ir iš karto už posūkio iššokau į lomelę tarp žilvičių krūmų.

*** Lomelė buvo pietiniame upelio krante, todėl po minutės pasirodęs lenktynininkų būrys manęs nepastebėjo – nuo savo sukeltų purslų jie matė tik vaivorykštę. Pagaliau lomelė buvo taip arti, kad niekam nė į gal­ vą nešovė, jog galima čia slėptis. Taip aš vienas dingau ir nesislėpdamas pasislėpiau.

Lomelė buvo nedidelė – vos penki žingsniai iki smėlėto skardžio, prieš kurį žydėjo bitutės Birutės prižiūrimas gėlynas, iš abiejų šonų kerojo žil­

8

a Ger

vietelė

vičių krūmai. Tarp krūmų buvo trijų žingsnių tarpas, kurį uždengiau pri­ smaigstęs žilvičio šakelių, – žinojau, kad po metų žilvičio šakelės išleis ša­ knis ir taps krūmeliais. Sau pasilikau tik vieno bebro didumo tarpą. Čia buvo šilta, ramu ir jauku. Priguliau ant žolės, laukdamas, kol grįš uždusę ir manęs neradę lenktynininkai.

9

Ger a

vietelė

*** Bitutė Birutė yra ne tik labai darbšti, bet ir labai plepi. Iš toliau jos kal­ ba girdisi kaip vientisas dūzgimas, bet iš arčiau girdi, kad Birutė pusbalsiu greitakalbe pasakoja paskutines naujienas. Ir taip greitai, kad vienam žo­ džiui nepasibaigus, prasideda naujas žodis.

– Žin Bart šiandi žmonė skynė gėls laužė ąžuol šaks pynė vai­ niks bus šventė saugoks padaužų laužs kraun degins... Šį tekstą Birutė ištarė vienu atsikvėpimu, ir man teko ge­ rokai pasukti galvą, kol raidės sugrįžo į savo vietas, nors kai kurios ir negrįžo. Bitutės Birutės informacija buvo tiksli – ji kiekvieną rytą su šimtais savo sesučių išskrisdavo į visas šalis ir pašalius, surinkdavo iš gėlių sukauptą informaciją ir suneš­ davo į savo korinę stotį drevėje. Ten pasikeisdavo turima informa­ cija ir vėl skrisdavo jos rinkti. Kai kas, paragavęs informacijos, sakė, kad ji labai saldi, nors iš tolo drevė atrodė net juoda nuo jos. Taigi, bitutės Biru­ tės informacija buvo tiksli, tik nelabai kokia. Kiek supratau – kažkokie pa­ daužos išlaužė ąžuolus, kad galėtų prisiskinti gilių. Reikėjo skubėti namo, papasakoti apie viską tėveliui.

*** Kai grįžau namo, visi jau buvo papietavę, o mano lenktynininkai bro­ liukai ir sesutės skaniai kirto desertą – topolių pyragą. Nesupratau, nes turėjau grįžti pirmas. Aš juk nėjau lenktynių, tik įšokau į savo atrastą nau­ ją vietelę, pasiklausiau bitutės Birutės naujienų ir iš karto parplaukiau

11

Gera

vietel ė

namo. Nejaugi bitutės Birutės dūzgimas mane būtų užmigdęs, ir aš lome­ lėje prasnaudžiau tiek ilgai, kad visi spėjo grįžti ir papietauti. Tai gal ir Bi­ rutės kalba man prisisapnavo? Reikėjo su kuo nors greičiau pasitarti, todėl pietus sukirtau taip greitai, kad desertą baigėme kartu.

*** Pasitarimams visai netiko mano draugė voverytė Emilija, nes ji buvo per daug nekantri. Ji norėjo visko vienu metu, ir viskas jai buvo gerai, net jeigu kas būdavo ir ne visai geras, kaip kirmėliuko Valdemaro pragrauž­ tas riešutas. Bet pasitarimams labai tiko mano draugas ežiukas Petriukas, kuris abejojo viskuo, net pats savimi. Todėl jo darželyje prie pomidorų buvo įsmeigta lentelė su užrašu „Pomidorai“, o apačioje smulkiomis rai­ delėmis parašyta: „Skanūs, kai raudoni.“ Panašios lentelės buvo prie visų daržovių, lyg Petriukas vieną dieną galėtų pamiršti visų jų pavadinimus ir nebeatskirti salotų nuo kopūsto. Dėl lentelių reikalingumo Petriukas turėjo savo nuomonę: – Bartai, niekada negali pasakyti, ar ką pasėsi, tą ir pjausi. Matai, per­ nai toje lysvėje sodinau agurkus, o, pasirodo, kėkštas ten prikaišiojo gilių, ir išdygo ąžuoliukai, o ne agurkai. Pagaliau negali garantuoti, kad ką pats pasėsi, pats ir nuimsi. Tarkim, aš tavęs paprašysiu iš darželio atnešti kra­ pų, o tu atneši kmynų.

Dėl tokių amžinų abejonių Petriukas ir tiko pasitarimams, nes niekada nepraleisdavo nė vienos smulkmenos, nors kartais smulkmenų nė nebū­ davo, o vien tik stambmenos.

11

Gera

ė vietel

*** Ežiuką Petriuką radau pievelėje prie jo namų. Tik pievelė buvo nela­ bai panaši į pievelę, – visa ištrypta, prismaigstyta virbų ir pagaliukų, dar įvairių spalvų siūlų priraizgyta, – tikras voratinklis, o ne pievelė. Petriukas sėdėjo ant kelmelio, užvertęs galvą žiūrėjo į saulę tarp debesų ir pūškavo.

Saulė pasislepia už debesies, o Petriukas atsidūsta, išlenda – vėl pasigirsta atodūsis. Atrodė, lyg Petriukas tą saulę ritintų kaip sniego senio besmege­ nio kamuolį tarp debesų ir būtų baisiai pavargęs.

11

Gera

vietel ė

– Petriuk, ko čia steni, dūsauji, aimanuoji, pūškuoji žiūrėdamas į sau­ lę? Ar koks užtemimas prasidėjo, ar saulei kas nors negerai?

– Negerai, – patvirtino Petriukas. – Sugalvojau dar pavasarį pasidaryti saulės laikrodį. Buvau girdėjęs, kad tokių yra ir labai patogu, nes nereikia lakstyti namo pasižiūrėti į sieninį laikrodį. Tad įsmeigiau lazdą pievelės viduryje ir sukaliau kuoliukus, kur kas pusvalandį rodė lazdos šešėlis, o ant kuoliukų pritvirtinau lenteles su užrašais, ką tuo metu turiu daryti.

Ar matai?

Aš mačiau. Ėjau ratu ir skaičiau lenteles su Petriuko dienotvarke: 8 val. – keltis, daryti mankštą, praustis, valytis dantis, apsirengti.

8 val. 30 min. – pusryčiauti, suplauti indus. 9 val. – sužinoti visas naujie­ nas iš šarkos Beatričės ir bitutės Birutės. 9 val. 30 min. – sodinti agurkų daigus, palaistyti. 10 val. – sutvarkyti daržo inventorių, nusiplauti ran­ kas, persirengti. 10 val. 30 min. – sulaukti Barto, eiti pas Emiliją ir žaisti.

11 val. – grįžti priešpiečių ir vėl eiti žaisti. 11 val. 30 min. – baigti žaisti ir pradėti kalbėtis su draugais. 12 val. – grįžti namo ir pradėti galvoti apie pietus. 12 val. 30 min. – baigti galvoti apie pietus ir išravėti ridikėlių lysvę.

13 val. – padaryti gerą darbą. Čia aš baigiau skaityti ir paklausiau: – Kokį gerą darbą?

– Bent kokį, – atsakė Petriukas. – Pavyzdžiui, surinkti svetimas šiukšles prie takelio.

11

Gera

ė vietel

*** – Kokias šiukšles? – nustebau. – Mūsų miške niekas nešiukšlina. Ne­ galima, negražu.

Ežiukas Petriukas vėl atsiduso: – Einam, parodysiu.

Už namelio pasienyje riogsojo krūva daiktų, kurių šiukšlėmis niekaip negalėjau pavadinti. Tai buvo žalčio Žalio baltoji kaklaska­ rė, kurią prieš skutimąsi buvo pasidėjęs ant kelmelio, o nusiskutęs neberado. Buvo mano tėtės plaktu­ kas, kurį paliko prie statomo tiltelio per upelį, kai ėjo pietauti. Buvo kėkšto Kristijono fotoaparato dangtelis.

Pelytės Sesilijos vardinis dantų krapštukas, nes ant jo buvo užrašyta: „Pelytei Sesilijai su meile. Pelėnas Kornelijus“. Buvo mano medinės žaislinės valties irklas, kurio jau seniai ieškojau. Buvo visų miškelio gyventojų pradingę daiktai. Abejonę kėlė tik gražus bliz­ gantis saldainio popieriukas – gal jis buvo vienintelė šiukšlė, bet šarka Beatričė neleido abejoti: – Vagis! Vaikų žaislus vagi! – suriko ir, čiupusi popieriuką, nuplasnojo į savo lizdą.

Petriukas liko apstulbęs.

*** – Matai, Petriuk, – bandžiau paaiškinti. – Visus tuos daiktus teks grą­ žinti, nes jie kam nors priklauso. Čia ne šiukšlės, čia radiniai.

11

Gera

vietel ė

– Negali būti, – nesutiko Petriukas. – Jeigu daiktas yra ne savo vietoje, tai jis teršia aplinką ir yra šiukšlė. Kai pieno butelis yra ant stalo, tai jis yra maistas, o kai ant kelio – šiukšlė. Kai kaklaskarė yra ant kaklo, ji yra puoš­ mena, kai drabužių spintoje, tai – drabužis, o kai ant kelmo, kas?

– Netyčia paliktas daiktas, o gal tik nespėtas pasiimti, kai tu jį nušiukš­ linai.

Ežiukas Petriukas visai pasipūtė, vos nosies galas besimatė: – Kai jūsų paklausai, tai aš ir vagis, ir dėl visko kaltas, kad vienintelis miškelyje tvarkausi. Visada taip, darai gerą darbą, o kiti...

– Nepyk, Petriuk, – raminau. – Buvo tvarkos ir praradimų dienos, o da­ bar visus daiktus padėsim ten, kur tu radai, ir prasidės džiaugsmingos at­ radimų dienos. Visi džiaugsis atgavę savo seniai prarastus daiktus.

– Džiaugsis? – vis dar abejojo Petriukas. – Ir nevadins manęs vagimi, kaip ta šarka...

– Ne, tave vadins atradėju. O tėvelio plaktuką aš pats parnešiu.

Ir mes visus daiktus išdėliojome ten, kur Petriukas buvo juos radęs. Iš tolo takelis atrodė labai šiukšlinas.

*** Nespėjau aš parnešti plaktuko, kai iš visų pusių pasirodė miško gyven­ tojai. Matyt, šarka Beatričė pasakė. Jau susirinkę savo paliktus daiktus, jie atskubėjo padėkoti ežiukui Petriukui.

– Ačiū! Tu tikras draugas! Kaip miela! Dėkoju! – skambėjo iš visų pusių.

Ežiukas Petriukas vaikščiojo išsišiepęs iki ausų, bet netrukus jo šypse­ na vėl užgeso, nes svečiai pradėjo klausinėti:

11

Gera

ė vietel

– O kokie čia siūlai pievelėje, gal klombą ruošiesi pilti? O kam pagaliu­ kai? O kodėl nevienodo aukščio kuoliukai?

Ežiukas Petriukas suraukė kaktą ir pradėjo lyg aiškinti, lyg aiškintis: – Dariau aš saulės laikrodį. Pagal lazdos metamą šešėlį kas valandą kaliau kuoliukus.

– Kuoliukus matome, – tarė voverytė Emilija. – Jų net per daug. O kas toliau?

11

Gera

vietel ė

– O kitą dieną nebuvo saulės, ir kitą, ir dar kitą, o kai išlindo, lazdos šešėlis rodė visai ki­ tur. Teko sukalti kuoliukus iš naujo. O paskui vėl nebuvo saulės, ir vėl nebuvo, ir vėl buvo, ir vėl ne. O šiandien visai nežinau, ką daryti – išlenda iš po debesų visai ne pagal laikrodį.

Ir ežiukas Petriukas sunkiai atsiduso.

– O kam tau saulės laikrodis, jeigu turi tikrą, – nusistebėjo žaltys Žalys.

– O jeigu sustos, suges, pradės skubėti arba lėtėti, – paprieštaravo Pe­ triukas. – Tuomet gali pradėti dirbti, kai laikas ilsėtis, žaisti, kai laikas val­ gyti, o valgyti, kai laikas miegoti.

– Na, jau ne, – nesutikau. – Aš tai valgau, kai pilvas pradeda urgzti, o žaidžiu, kai ateina laikas siausti, ir nereikia jokio laikrodžio.

– Negali ilsėtis, jeigu nesi pavargęs, o ir naktį niekas nevalgo, – pritarė man voverytė Emilija.

– Valgo! – iš po žemių pasigirdo kurmio Klemenso balsas.

Petriukas tikrai buvo pasišiaušęs kaip ežys: – O kada man liepsit sodinti agurkus arba sėti morkas? Pagal kokio pilvo urzgimą?

– Bet argi morkoms svarbu valandos? – nusistebėjo žaltys Žalys.

– Ne valandos, o dienos po mėnulio pilnaties. – Petriukas pradėjo net pykti dėl mūsų neišmanymo apie daržininkystę.

– Tai ko tu darai laikrodį, o ne dienrodį, – vis stebėjosi Žalys. – Gal tavo morkoms būtų geriau mėnulrodis?

Ir nušliaužė namo.

11

Gera

vietelė

*** Mes taip savo draugo kaip Žalys palikti negalėjome.

– Reikia ką nors daryti, – siūlė Emilija.

– Betgi saulės iš po debesų neištrauksi, – Petriukas buvo visai nusimi­ nęs. – Kaip man kalti valandų ir dienų kuoliukus, jeigu nematau šešėlio?

– Gal kitais metais pabaigsi kalti šios dienos kuoliukus, – pasiūliau.

– O jeigu ir kitais metais nebus saulės?

– Tai dar kitais! Negali taip būti, kad visą gyvenimą ta viena diena būtų apsiniaukusi.

Bet Petriuko tokia mano pasiūlyta išeitis visai nedžiugino: – Tai kiek metų reikės kalti kuoliukus? Šimtą? Du šimtus?

– Gal galima viską padaryti greičiau, – nekantravo Emilija. – Pavyz­ džiui, visus kuoliukus kalame dabar, vienodais tarpais kaip laikrodyje, o kai pasirodys saulė, arba kuoliukus pataisysime, arba lazdą į kitą vietą įsmeigsime.

Petriukas nesuprato: – Tai koks čia laikrodis, jeigu visą laiką reikės taisyti?

O man jau baigėsi kantrybė: – Tai koks čia laikrodis, jeigu apniukusią dieną nežinai, ar tau sėti, ar tau valgyti. Ir kam tie siūlai, jeigu nežinai, ką jie reiškia.

Tuo metu iš už debesies išlindo saulė, ir lazdos šešėlio galas parodė į vietą, kur nebuvo jokio kuoliuko.

– Tai kiek dabar valandų? – paklausiau.

Ežiukas Petriukas nukurnėjo namo ir grįžo smagiai šypsodamasis.

– Jau penkios, laikas žaisti. Tai pradedam?

11

Gera

vietel ė

Aš nustebau. Pas Petriuką atėjau iš karto po pietų, pusvalandį pakalbė­ jom, paskui su kitais pusvalandį pakalbėjom, o dabar jau penkta valanda.

Kaip ir ryte, kažkur dingo kelios valandos.

*** – Palauk, Petriuk, – tarė Emilija. – Negalima pradėti žaisti, kol nieko nenusprendėme dėl tavo laikrodžio, nes bus netikras žaidimas. Lyg žaisime, o galvosime apie laikro­ dį. Nors aš jau sugalvojau...

– Ir ką? – susidomėjo Petriukas.

– Tu neteisingą laikrodžio rūšį pasirinkai, – rimtai aiškino Emilija. – Tau reikėjo daryti ne saulės laikrodį, o smėlio, nes sau­ lės kai kada nebūna, o smėlio visada yra.

– O kaip tas smėlis rodys valandas? – nesuprato Petriukas.

– Pripilsi kibiriuką smėlio, pakabinsi ant šakos, dugne iš­ dursi mažą skylutę, o apačioje įkalsi pagaliuką su valandų pa­ dalomis. Kiek valandų smėlis užpylė, tiek valandų ir prabėgo, – savo sumanymu džiaugėsi Emilija.

Aš nelabai norėjau sutikti, kad naują laikrodį sugalvojo Emilija, todėl burbtelėjau sau po nosimi: – O per lietų? Šlapias smėlis nebyra...

– Galima į kibirėlio smėlį įsmeigti skėtį! – nenusileido Emilija.

– O galima daryti vandens laikrodį, tada nereikės jokio skėčio! – nesutikau aš.

11

Gera

ė vietel

Petriukas nuo mūsų ginčų tik galvą sukiojo tai į mane, tai į Emiliją ir nedrąsiai įsiterpė: – Palauk, Bartai, o kaip vanduo užpils pagaliuką su padalom? Gal smė­ lio laikrodis geriau...

Tokių žodžių iš Petriuko nesitikėjau, kad palaikys Emiliją, o ne mane.

Ir dar draugu vadinasi, nors ir Emilija jo draugė. Bet vis tiek įsižeidęs at­ šoviau: – Ne pagaliuką su padalom, o kibiriuką su padalom. O kitą dieną tik sukeiti kibiriukus vietomis – pilną pakabini ant šakos, o tuščią – apačioje.

Ir nereikia jokio smėlio kasioti, ir jokių pagaliukų, laša sau iš kibirėlio į kibirėlį ir rodo valandas!

– Taip ir rodo! – purkštelėjo Emilija. – Jeigu abu kibirai kiauri...

– Na gerai, vienas, viršutinis, – nesutikau.

– O per lietų? – nenusileido Emilija. – Kokias valandas rodys per liūtį?

Skėčio į vandenį juk neįsmeigsi!

Gal taip būtumėm ir susipykę, jeigu ne bitutė Birutė. Ištaikiusi tylos akimirką, ji sudūzgė: – Gėlių laiks, gėlių laiks...

– O taip, – tarė Petriukas. – Aš kažkaip nepagalvojau, kad galima paso­ dinti gėlių laikrodį. Jos ne vieną dieną pražysta, ne vienu metu pramerkia savo žiedelius. Štai šeštą valandą ryto akis pramerkia bulvės.

– Bulvės – ne gėlės, – prunkštelėjo Emilija. – Šeštą valandą išsisklei­ džia laukiniai gvazdikai, o septintą – žibutės.

– Aštuntą valandą pražysta vijokliai, – pasigirdo sraigės Giedrės balsas.

– Ne vien vijokliai, – patikslinau aš. – Bet ir vandens lelijos mūsų užu­ tėkyje.

22

Gera

vietel ė

– O devintą valandą kiškiakopūsčiai ir šalpusniai, – cyptelėjo pelytė Sesilija.

– O per pietus jau eina miegoti aguonos ir kiaulpienės, – pasakė Emili­ ja. – Žinai, Petriuk, jau vėlu, o rytoj iš ryto pradėsime sodinti gėlių laikrodį.

Aš atnešiu naktižiedžių ir nakvišų.

Petriukas laimingas šypsojosi: – Gal nieko nereikės nešti, gal aš beveik visas gėles auginu, tik netvar­ kingai susodinau, reikės paskaityti. Iki rytojaus...

– Somnus plantarum, – sudūzgė bitutė Birutė.

*** Ir aš staiga prisiminiau, kad pas Petriuką ėjau visai ne laikrodžio pažiū­ rėti, o pasitarti dėl padaužų išlaužytų ąžuolų, dėl kažkur vis dingstančio laiko, dėl to, ar gali sapnuoti, kai nemiegi...

22

Gera

ė vietel

Bet bitutė Birutė jau buvo nuskridusi į savo korinę stotį, Petriukas jau užvėręs namelio duris, o Emilija nuliuoksėjusi takeliu. Ir mane baisus pil­ vo urzgimas vijo namo vakarienės, tai pasitarimą teko atidėti rytdienai.

– Na, Bartai, visai naktibalda pasidarei, – subarė mamytė. – Ar bent įsivaizduoji, kiek dabar valandų?

– Dar visai šviesu. Kai buvau pas Petriuką, sakė, kad penkios...

– O dabar – dešimt!

Tėvelis kažkodėl šypsojosi: – Bartai, dabar ilgiausios dienos, todėl šviesu iki vidurnakčio, reikia ne į saulę žiūrėti, o į protą.

22

Gera

vietel ė

Visai sutrikau, nejau gali būti ir proto laikrodis. Bet prie stalo rodė tik pilvo laikrodis, ir valgiau tol, kol užmigau.

*** Kai atsibudau, už lango buvo tamsu, tik lauke girdėjosi mamytės, tėve­ lio ir dar kažkieno balsai. Greitai apsirengęs, nėriau į lauką ir... negalėjau patikėti savo akimis. Visas mūsų namas, prieplauka, užtvanka, visas užu­ tėkis buvo pilnas vainikų ir vainikėlių. Jų kūpėjo kalnai, todėl namuose ir buvo tamsu. Mamytė vaikščiojo susiėmusi už galvos ir rypavo: – Na, ką dabar daryti? Ir kas šitą sugalvojo...

Tėvelis ją ramino: – Nesijaudink, kaip nors išsivaduosim. Man broliai pasakojo, kad jiems kasmet taip būna. Matyt, atėjo ir mūsų eilė. Sako, žmonės turi paprotį per Jonines leisti upėmis vainikus, lyg laiškus buteliuose. Tie vainikėliai turi nuplaukti ir kažką surasti. Gal reikia tik permesti per užtvanką?

– O man visai gražu, – džiaugėsi mano sesutė Rūtelė. – Ir kvepia.

Ją palaikė ir broliukas Gerardas, o ir man prieplauka visai patiko, tikra slėpynė. Gali įsirausti tarp tų vainikų ir vainikėlių – niekas neras.

Nuo kranto pasigirdo voverytės Emilijos balsas: – Gal galima tuos vainikėlius iškabinti ant medžių, būtų labai gražu!

Pasirodė ir ežiukas Petriukas: – Šiukšlės yra šiukšlės! Einu ieškoti vainikų sąvartyno, ten juos ir su­ versime.

Bet viską išsprendė gaigalas Justinas. Jis pasirodė su visu pulku ančių ir kreipėsi į mano tėvelį:

22

Gera

ė vietel

22

Gera

vietel Ä—

– Tai, šeimininke, ar sutarėm? Jeigu taip, tai tuos vainikėlius pasi­ imam. Labai geras daiktas lizdų statybai, nereikės nešioti po lapelį. Dar ir kitiems metams liks.

Tėvelis linktelėjo galvą, ir vainikai išnyko akimirksniu. Tiesa, vienas vainikėlis liko prieplaukos galui papuošti, vieną pakabinome ant durų, vie­ ną nusinešė Emilija į pušies viršūnę, vieną nusirideno ežiukas Petriukas savo gėlių laikrodžiui.

O aš visą pusdienį galvojau, – ar gali laikas atsispindėti taip, kaip aš at­ sispindžiu užutėkio vandenyje. Na, ten nesu visai tikras, bet sako, kad pa­ našus. Ar gali būti, kad vakar, kai kalbėjome apie gėlių laikrodį, kurį reikia padaryti, atsiprašau, pasodinti, tasai, kas daro laiką, kažką ne taip išgirdo arba suprato ir atsiuntė gėlių vainikus. Kaip čia yra, kad pakalbi arba pa­ galvoji, ir viskas kitą dieną panašiai įvyksta, lyg būtų atsispindėję. Galvoji, kad prie akmens sutiksi Emiliją, o sutinki Petriuką. Bet jis juk taip pat mano draugas. Tai viskas kaip ir įvyksta. O gal tas laikas prie mūsų kažkaip prikibęs, ir tampome jį sau iš paskos lyg nematomo siūlo kamuoliuką, kol kur nors užkliūnam, ir laikas sustoja.

22

Gera

ė vietel