Muselė Saldainytė Muselė Saldainytė buvo išriedėjus iš vieno tų aštuonių dešimčių kiaušinėlių, kuriuos paskubėjo jos mama padėti anksti pavasarį. Paskui per vasarą mama buvo padėjus dar tris kartus po tiek kiaušinėlių. Taigi, kad iš jų visų būtų išriedėjusios muselės, tai Saldainytė būtų turėjus 319 brolių ir seserų. Visai graži būtų buvus šeimynėlė. Bet daugelis kiaušinėlių nuėjo perniek, ir kelinta buvo Saldainytė savo šeimoje, ji ir pati nežinojo, o savo brolių ir seserų nei iš veido nepažinojo, nei vardų jų visų nebuvo girdėjus. Tatai jai ir nerūpėjo. Iš kiaušinėlio Saldainytė tuojau išriedėjo grindų plyšyje menku vikšreliu (kirmėlėle), po dešimties dienų virto lėlyte, dar po dviejų savaičių – jauna musele. Pirmas valgis, kurio teko jai paragauti, iš plyšio išlindus, buvo deginto cukraus lašelis, visai į saldainėlį panašus. Mat šeimininkė buvo įsimanius padeginti cukraus pirkiai pakvapstyti; vienas lašelis nukrito ant stalo, jo ir gavo Saldainytė palaižyti, o paskui gyrėsi saldainių valgius, už tai jai ir tokį vardą davė.
10
Šiaip draugės tikrai jai būtų kitą vardą davusios – tokios vikrios, linksmos muselės paieškoti reikėjo. Kur ji neįlįsdavo, ko neištaisydavo ir kaip galo negaudavo! Kur kas kokį darbą dirba, jau ji tenai – viską turi pamatyti, palaižyti. O paskui, nulėkus pas senį musiną, pasakoja, juokiasi. Senis musinas labai ją mėgo, maloniai sutikdavo, išklausydavo jos pasakų ir tuojau ant sijos pasižymėdavo. Sakydavo, kad ir senės musės tokių įdomių dalykų nepastebi, nepapasakoja kaip Saldainytė. Saldainytė žinodavo, kas pusryčiams, pietums ir vakarienei verdama. Pati randa tarpą paragauti, o paskui lekia musinui pasakyti. Pats musinas tik žmonėms nuo stalo atsikėlus atlėkdavo pavalgyti. – Senas esu, nerangus, – sakydavo, – dar į barščius įkrisiu. Pakaks man ir to, kas nuo žmonių atlieka. O sijoje seniai jau buvo jo išrašyta: „Lietuvos žmonės nepavydūs – čionai musė badu nemirs.“ Kad nerangus senis pasisotindavo, tai apie vikrią Saldainytę ką ir bekalbėti – ji bežaisdama pavalgydavo. Dėl to ir būdavo jos visur pilna: ir piemenį iš ryto pažadina, ausyje pabirbus ar nosį pakutenus, ir artojui neduoda per ilgai apypietės miegoti. Moterys taip
11
pat turėdavo pieną greičiau košti ir iškošusios tuojau dangteliais puodynes apdangstyti; jei ne, tai su draugėmis ima aplinkui puodynes lakstyti. Tupinėja ant puodynės krašto ir birzgia: – Štai tuojau į pieną įkrisiu ir apžagsiu. Moterys nesikentusios turėdavo sparčiau suktis, tvarkiau dirbti. O Saldainytei puodynės pienas ir nerūpėdavo – ir išlaistytu pasisotindavo. Daugiausia žaisdavo su Stasiuku. Stasiukas rengėsi rudenį į gimnaziją stoti, tai kasdien valandėlę kitą prisėdęs rašydavo, skaitydavo, kad nepamirštų. Saldainytei patiko popierium bėginėti, ant kaktos atsitūpus žiūrėti, kaip Stasiukas raides vadžioja – baltam popieriuje tokias juodas, visaip išraitytas. O kai Stasiukas atsitraukia nuo stalo, sąsiuvinio nesuvožęs, tai ima jam ir iškerta juokus – pristato taškelių, kur visai jų nereikėjo. Skaito paskui vaikas savo raštą ir stebisi, kaip galėjo taip parašyti: rašė aiškiai meta, o skaitydamas randa mėta, arba viduryje sakinio visai be reikalo taškas padėtas. Paskui permanė, kas jam tuos taškus stato, ir labai jam rūpėdavo, ar gimnazijoje, kai egzaminą laikys, nebus musių, kad ten jam tos nedorėlės niekų neištaisytų.
12
Kartą Stasiukas rašęs paliko neužkimštą rašalinę. Saldainytė, palipinėjus po sąsiuvinį, įsigeidė pažiūrėti, kokiu tokiu nepaprastu skystimu Stasiukas rašo. Rodėsi, atsargiai leidosi į rašalinę kaklelio sienele, tik ėmė paslydo ir įkrito į rašalą. Manė, kad jau ir neišsikraustys. Dar atbus Stasiukas, atėjęs plunksna bakstelės, ir bus galas. Tik rašale kamštelis plūduriavo. Užsikraustė ant kamštelio, pasilsėjo, rašalas nuvarvėjo, nusitaikius purptelėjo, ir vėl lauke. Išsikrausčius, dar neapdžiūvus, tuojau nulėkė pasižiūrėti, ar Stasiukas dar tebemiega, ar ne tuojau būtų atėjęs jos plunksna subadyti. O Stasiukas paukštininkas ant lovos guli ir gardžiai miega. Nutūpė jam ant kaktos. Labai mėgdavo mažam po veidelį bėgioti – toks švelnus, lygus kaip pieva, ne taip kaip senio grioviai ant kaktos ar rugienos ant smakro. Stasiukas, matyt, jau buvo išmiegojęs, kad Saldainytei nedavė po veidą bėgioti. Mostelėjęs kartą kitą ranka, atsikėlė, sąsiuvinį suvožė, rašalinę užkimšo ir išėjo į kiemą. O tenai ėmė į jį visi šypsotis. – Ar jau popierių išbaigei, kad ant kaktos sau ėmei rašyti? – juokauja Petras. – Gražiai išsimarginęs. Bėk į veidrodį pasižiūrėk.
13
Stasiukas iš pradžių manė, kad taip sau juokauja, bet kai ir mama patarė nusiprausti – esą gali svečias koks ateiti, tai nubėgo pasižiūrėti, ką jo kaktoje mato. Gi žiūri, visa kaip išrašyta – taškų taškeliai, o iš jų lyg raidės kokios išeina. Kas gi galėjo jį taip numarginti, dargi rašalu! Kaip dabar tą rašalą nusiplaus? Tik paskui kažin kas jam paaiškino, kaip tatai galėjo nutikti. Saldainytė tuojau nubėgo musinui nusipasakoti, kokiame pavojuje buvus. Senis sijoje pasirašė: „Geriau musėms senu būdu savo raštai rašyti nekaip rašalo ieškotis.“ O iš to, kad Stasiukui kaktą taip numargino, smagiai pasijuokė. Labiausiai patiko jam, kai Saldainytė nupasakojo, kokį raštą ant nosies galo jam palikus. Saldainytė dažnai taip senį musiną prajuokindavo. Kartą pasakojo, kaip ant senio Kazio plikės šokį šoko, kaip Kazys taikėsi ją pagauti, o paskum ir užmušti, bet tik pliaukštelia sau per plikę, o ji, iš po rankos į šalį palėkus, tuojau ant plikės vėl atsitupia ir žiūri, kada vėl ranką kels. Taip juokingai pasakojo, kad ir senis musinas negalėjo nesijuokti, bet tuojau ir subarė: – Tai tik tvartų musės taip daro. Padori muselė neturi reikalo taip daryti. Juk galėjo tave sutrinti, ir pati būtum buvus kalta.
14