Pirmas skyrius
1471 metų pavasaris Izabelė atsiklaupė. Ši bažnyčia nepažįstama, bet ji jautė, kad aplinkui žmonės juda it šešėliai arba klūpo kampuose. Jų nedaug. Per vėlyvas laikas dieninėms mišioms ir per ankstyvas vakarinėms. Dauguma dar dirba. Ji pakėlė prie veido maldai sudėtas rankas, žiūrėjo žemyn į savo ilgus nepapuoštus pirštus ir tol stūmė nuo savęs visas kitas mintis, kol išnyko aplink žvakes žibančios aureolės. Ar gali būti, kad tėvas tikrai ketina išleisti ją už Tomo Kleiverio? Lūpos pradėjo dėlioti lotyniškus maldos žodžius. Ji stengėsi nematyti vaizduotėje Tomo Kleiverio, praskėstomis kojomis sėdinčio prie palangės „Besivartančio lokio“ užeigoje, nutaisiusio glebią, geidulingą šypseną, kartu su dėde keliančio bokalus į tarnaitės sveikatą (kuri apsimeta, kad jų nemato, kaip kad elgiasi visi tarnai). Jie nešvankiai vienas kitą baksnoja. Ji nusipurtė, bet gal dėl to, kad atėjusi jai į galvą malda buvo tokia niūri. – Saldžiausias Viešpatie Jėzau Kristau, tikrasis Dieve, – murmėjo ji, įsmeigusi akis į nuospaudas ir adatos dūrius ant pirštų, įrodančius, kad ji, priešingai nei Tomas Kleiveris, nėra tokia turtingos šeimos lepūnėlė, kad gėdytųsi mokytis šeimos vers-
j 13 i
lo, – kurį visagalis Tėvas, atplėšęs nuo savo širdies, siuntė į pasaulį nuodėmių atpirkti, kenčiančių nusidėjėlių paguosti, belaisvių išvaduoti, kalinių išlaisvinti, išsibarsčiusių suvesti, keleivių į tėviškę grąžinti, širdžiai atgailos žodžių surasti, nusiminusiųjų paguosti, sielvartą patyrusiųjų nuraminti, gelbėk mane nuo skausmo, pagundos, sielvarto, ligos, skurdo ir pavojaus, kurie mane supa, ir suteik man paguodos. Bet nors ir kaip ji stengėsi susitelkti į pirštų galiukus ir lūpų judesius, jai nepavyko pasinerti, kaip troško, į smilkalų ir apmąstymų kvaitulį. Mintyse ji matė, kaip Tomas Kleiveris eina jos link iškėtęs rankas, ketindamas sučiupti. Ji sustingo iš baimės, kai jis prie jos pasilenkė; beprasmiška trauktis, nors to šaukėsi kiekviena jos kūno ląstelė, nes durys užrakintos ir pabėgti neįmanoma. Ją užplūdo nekviestos kalbų nuotrupos. Tėvo: „Garbė mūsų šeimai...“, „...šeimai labai svarbus Elisės Kleiver palankumas...“, „...ji puiki verslininkė, palaiko gerus ryšius; supažindins tave su žmonėmis, kurie galės tau gyvenime padėti...“, „...svarbu, ne ką tu žinai, bet ką pažįsti...“, „...pasikliauju tavimi, tu pasielgsi teisingai dėl šeimos...“ Skubrus, neramus auklės šnabždesys stengiantis ją nuraminti: „Tavo amžiuje atrodo, kad svarbiausia – meilė... bet visi vyrai vienodi... Žinau, jis dabar šiek tiek padūkęs, bet tu labai greitai jį suvaldysi, paskatinsi dirbti... Be galo svarbu nutekėti į gerą šeimą: kai susilauksi vaikų, suprasi, kad gyvenime svarbiausia yra vaikai.“ Džeinės, abejingos, bet kikenančios po antklode, sugebančios filosofuoti, net tokiai nelaimei artėjant: „...na, bent žinai, kad taviškiui patinka mergaitės. Ką aš veiksiu su tuo senu stuobriu Vilu Šoru ir jo naktinėmis sąskaitų knygomis? Įsivaizduok, kad tau reikėtų bučiuoti jį!“ Džeinei nė per pusę nėra taip blogai, piktai galvojo Izabelė, stengdamasi užgniaužti karštą dygsėjimą po akių vokais, prisiminusi kerintį vyresniosios sesers veidą, dulsvai šviesius plaukus, viliojamai nudelbtas žalias akis, jos žavesį ir liūdną šypseną nuo minties, kad turės tekėti už Vilo Šoro. Gal Vilas ir panėši
j 14 i
į vaikščiojantį lavoną, neturi smakro ir kalba tik apie sąskaitų knygas, bet jis yra vyras, pasirinkęs gyvenimo tikslą. Jis laisvas žmogus ir pilietis, nuėjo garbingą mokinio kelią ir turi įsuktą verslą. Džeinei su juo bus mirtinai nuobodu, bet jis sukurs jai šilkinę prabangą, kuri seseriai taip patinka, ji vartysis ant pagalvių, skaitys romanus ir mintyse kurs naują suknelę. Ji tai žino. Tad kuo galėtų skųstis? Izabelės pečiai sutrūkčiojo. Gniužulas krūtinėje vos laikėsi nepratrūkęs. Ji nespėjo susivokti, kas darosi, prispaudė delnus prie veido, bergždžiai mėgindama sulaikyti plūstančias ašaras. Pirštai tapo sūrūs ir drėgni, kvėpavimas – tankus ir skausmingas, lyg ji būtų bėgusi gelbėdama gyvybę. Aš verkiu, galvojo ji, puikiai tai suvokdama; ji tarsi iš šalies stebėjo save, rankomis apkabinusi pečius ir susirietusi taip, kad galva beveik siekė akmenines grindis. Raudojo per gailiai, kad tuo stebėtųsi. Netoliese praslinko šešėlis. Visai už jos kažkas sustojo. Ji girdėjo, kaip negarsiai džeržgėjo pentinai. Bet buvo nebesvarbu. Ji atsidavė piktavališkam bejėgiškumui ir net norėdama nebūtų galėjusi užgniaužti viduje siautėjusios audros. Žingsniai nutolo. Bet ne tiek, kad galėtų pamiršti juos girdėjusi. Ji nenorėjo matyti naujos žvakės, kurios liepsna gyvai sumirguliavo neryškioje Mergelę gaubiančioje šviesoje. To užteko, kad akimirką liautųsi trūkčioti krūtinė, Izabelė aprimo jausdama, kad pro pirštus tebesrūva ašaros, ir įsivaizduodama, kaip dabar atrodo jos veidas. Ji stengėsi kvėpuoti giliai, suvaldyti raudą ir kūkčiojimus, stipriai braukė per veidą šluostydama ašaras ir laukė, kada tas nepageidaujamas pentinuotas maldininkas nueis šalin. Bet jis nenuėjo. Sugrįžo ir stovėjo greta. Dirstelėjusi pro pirštus ji matė pentinus ir purvą ant jo batų. Izabelė atkakliai laikė galvą nuleistą. Jis nueis, galvojo be galo nekantraudama, tik reikia ramiai palaukti. Tyla tęsėsi kaip ilgai sulaikytas kvėpavimas. Tada ji išsigando pajutusi ranką ant savo iš sielvarto įsitempusios nugaros. Šiltą ranką, jautriai ir guodžiamai glostančią delno kraštu. Ji viduje
j 15 i
dar labiau susigūžė norėdama pasprukti, bet pajuto, kaip toji ranka ją ramina. Stebėtinai gražus žemas balsas sumurmėjo jai virš galvos: – Atleisk, ar tau kas atsitiko? To švelnaus vyriško prisilietimo, kurio jai tikriausiai neteks patirti užgriūsiančioje ateityje, pakako, kad išsisklaidytų susierzinimas dėl pertraukto sielvartavimo. Ji liūdnai ir nuolankiai pakėlė galvą. Prie jos palinkęs veidas, kurį ji neaiškiai matė, buvo prakaulus, tamsus ir griežtas. Bet rūpestis jį švelnino. Vyras buvo tik keleriais metais už ją vyresnis – gal aštuoniolikos ar devyniolikos, kaip Tomas Kleiveris. Bet subrendęs – tamsūs žandikauliai, santūriuose rankų judesiuose lenkiantis prie jos justi šiurkšti vyriška jėga, bet kartu ir taktiškumas suvokiant, kad nedera jos liesti, todėl jis sunėrė pirštus lyg susilaikydamas. Ją keistai šildė iš tų siaurų akių sklindantis gerumas. – Aš tik meldžiuosi, – atsakė ji sukaupusi orumo likučius, žvelgdama tiesiai į jį, drąsindama jį pagauti ją meluojant – iš kur jis žino, kad ji nėra kokia alkana mistikė, sukrėsta verksmingo vaizdinio? – bet staiga suvokė, kaip turėtų atrodyti su nuslinkusia skarele, su plaukų sruogomis, prilipusiomis prie ašaroto veido, su užtinusiomis ir paraudusiomis akimis ir tikriausiai siaubinga dėmių nusėta oda. Jis neatsakė, tik nemirksėdamas žiūrėjo į ją, o jo veide, įpratusiame, kaip jai atrodė, greitai įvertinti naujas aplinkybes, pastebėjo tarsi atlaidžią pašaipėlę. Pakėlusi ranką Izabelė stipriai nusibraukė abu skruostus, stengėsi susivaldyti ir nustebo supratusi, kad jo žvilgsnio užteko raudai nutildyti. Ji net pro ašaras nusišypsojo, išsitiesė ir vėl klūpojo jausdama, kaip tamsa iš jos traukiasi, o nugaros raumenys atsipalaiduoja. – Aš tikrai meldžiausi, – pridūrė ji teisindamasi. – O kartu verkiau, tik tiek. Dabar nusišypsojo jis. Nors lūpos plonos, bet šypsena atrodė patraukli ir atvira. Jos pačios lūpos nejučia šyptelėjo atsakyda-
j 16 i
mos, o rankos savaime atliko įprastus judesius – paplekšnojo ir paglostė veidą bei plaukus, kad vėl atrodytų tvarkingai. Vaikinukas nieko nesakė apie jos išvaizdą. Ji spėjo, kad jis galėtų pasakyti ką nors mandagaus, bet tai nebūtų gerai, arba nepagarbaus, ir tai būtų dar blogiau. Jis tik žiūrėjo jai į akis švelniai šypsodamas, kūnas buvo įsitempęs, bet ramus. Jai patiko tokia jo kūno rimtis. Izabelė matė prie diržo prisegtą kardą, apsiaustas buvo kaip paprasto keliautojo. Jis tikriausiai susijęs su žygiuojančiais pulkais, pamanė ji, bajoras iš kieno nors palydos. Jo artumas taip drąsino, kad ji tikėjosi, jog jis neskubės nueiti. Jis nenuėjo. Galiausiai sumurmėjo: – Pamiršau, kad irgi atėjau čia melstis. – Jis žiūrėjo į ją blizgančiomis akimis ir vėl nusišypsojo. – Kaip ir tu. Kartais bėdos atrodo tokios didelės, kad, regis, tik Dievas gali padėti. Bet kartais... – Jis nutilo ir žvelgė į šalį, ji pajuto jį apėmusį panašų liūdesį ir bejėgiškumą, bet jo nebūtina suprasti. – Ar galiu pasimelsti su tavimi? – paklausė jis tyliai aksominiu bosu. Izabelė jam spontaniškai pamojo, laiminga, kad jis bus šalia. Jis vikriai atsiklaupė greta, nulenkė galvą virš sunertų rankų ir užsimerkė. Izabelė irgi užsimerkė ir taip pat sudėjo maldai rankas, bet tik vaizdavo, kad meldžiasi. Dabar labiau už viską ji norėjo girdėti prislopintus žodžius, sklindančius iš nepažįstamojo lūpų. Norėjo žinoti, ko jis meldžia. – Vis tiek, Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo sūnau, teikis išlaisvinti mane nuo visų sunkių išmėginimų, sielvarto ir bėdų, į kurias papuoliau, ir nuo priešo užmačių, – murmėjo jis maldą, tokią pat niūrią, kaip josios, bet jai bereikšmę. – Teikis atsiųsti arkangelą Mykolą padėti man su jais kovoti, teikis, Viešpatie Jėzau Kristau, sužlugdyti jų piktavališkus kėslus, kuriuos jie rezga prieš mane, kaip sužlugdei Achitofelio tarybą, kuri kurstė Abšalomą prieš karalių Dovydą... Jis pradėjo murmėti lotyniškai, paskui nutilo. Kai ji pašnairavo, jo lūpos tebejudėjo. Izabelei pasirodė, kad ant skruosto
j 17 i
pamatė žvilgančią ašarą. Jis jos tarsi nė nejautė. Buvo atsiribojęs nuo viso pasaulio. Ji stebėjo jį. Jis dėl kažko apsisprendė. Žandikaulis įsitempė. Tada staiga nuleido rankas, pakėlė galvą ir atsisuko į Izabelę taip greitai, kad ji nespėjo nugręžti savo smalsaus žvilgsnio. Jis pažiūrėjo į ją savo giedru žvilgsniu taip atidžiai ir atvirai, kad tas žvilgsnis tarsi smūgis sukrėtė Izabelę iki širdies gelmių. – Tai ar tikėsime, kad Dievas mumis pasirūpins? – paklausė jis plačiai šypsodamas, šiek tiek plėšriai, staiga pralinksmėjęs ir nekantraujantis išeiti. Jis jau stovėjo ir tiesė jai ranką. Nieko negalvodama ji įsitvėrė jos ir klupčiodama atsistojo. Jo ranka buvo šilta, sausa, pirštai – tvirti. Ji pajuto, kad eina kartu. Stebėjosi, kad juodu pro apšviestą arką eina į gatvę, žengdami koja kojon. Kartą išėjusi, neprivalau tuojau pat grįžti namo, mąstė Izabelė, vėjui plaikstant sijoną, jausdama neįvardijamą pasitenkinimą nuo minties, kad patiria netikėtą nuotykį. Ji nusprendė, kad kol niekas jos čia nepamatė, ji neprivalo apsispręsti, ką daryti. Todėl klusniai nusekė paskui nepažįstamąjį į „Krūmo“ užeigą už kelių žingsnių nuo Oldersgeito. Ten jis nuėjo tiesiai prie stalo skliautuotoje nišoje prie lango. Ant stalo tebebuvo kažkieno maisto, o ant taburetės – palikta neužbaigta šachmatų partija. Praeidamas pro šeimininką jis užsisakė ąsotį bordo vyno ir šaltos mėsos, kokios šis dar turėtų. Jis stovėjo žiūrėdamas žemyn į medinę šachmatų lentą, sukiojo tarp pirštų kraštines figūras, o padavėja rinko bokalus ir krovė ant riebaluoto padėklo šalia kiaulienos likučių. Izabelė ėjo paskui nepažįstamąjį sukiodamasi tarp stalų ir taburečių, netekusi žado dėl savo nepaaiškinamos drąsos sėstis valgyti su svetimu žmogumi. Jeigu jis ir pastebėjo jos sutrikimą, to neparodė. Plačiai šypsojosi kažką pagalvojęs; jai priėjus, ištiesė vieną figūrą ir linksmai pasakė: – Pagaliau juk niekas, dėl ko gyvenime tiek daug jaudinamės, nėra taip svarbu, kaip mums atrodo. – Jis įmetė figūrą į maišelį. – Galiausiai visi atsidursime to paties maišo dugne, ar ne?
j 18 i
Izabelės nervingumas dingo kartu su šachmatų figūromis, kurias vyras subraukė į odinį maišelį. Ji nusijuokė ir atsisėdo. – Nenoriu laukti mirties, kad išsispręstų mano rūpesčiai, – atsakė ji, stengdamasi mėgdžioti abejingą jo toną. – Tikiuosi, jie kaip nors išsispręs, man esant gyvai. Ji nebuvo sukurta giliai mąstyti. Ir nerado jėgų padaryti tai, ko norėjo – sužinoti daugiau apie priešais sėdintį vyrą. Kai tik padavėja šleptelėjo priešais juos dvi medines lenteles, nepažįstamajam dar nespėjus įpilti vyno, Izabelė, užuot klausiusi, jau dėstė savo rūpesčius. Ji papasakojo, kaip tėvas pateko į Gildijos tarybos nemalonę už tai, kad nesusivaldė per susirinkimą – jis bjauriai šaukė ir burnojo prieš Dievą, veltui mėgindamas įtikinti pirklius remti karalių Eduardą ir jorkiečių kariuomenę. Džonas Lambertas buvo įsitikinęs, kad kiti pirkliai elgiasi veidmainiškai, pasiduodami priešiškiesiems lankasteriečiams – pamišęs, apgailėtinas karalius Henrikas, kurį Voriko grafas, buvęs artimiausias karaliaus Eduardo draugas, o vėliau, kai juodu išsiskyrė, tapęs sukilėliu, po dešimties nieko neveikimo metų grąžino kautis paskutiniuose mūšiuose. Džonui Lambertui nepatiko, kaip nuožmus ir klastingas grafas nurodinėja silpnavaliam Henrikui. Jis nejautė palankumo ir jaunesniajam Eduardo broliui Klarenso hercogui, irgi sukilusiam prieš savo kraują: jis smulkesnis išdavikas, įsikibęs į Voriko skvernus, tuščiai besitikintis tapti jorkiškuoju lankasteriečių sukilėlių karaliumi. Džonas Lambertas buvo teisus. Tai pasibjaurėtina. Londone visi vyrai yra jorkiečiai, taip buvo daugelį metų. Visi pirkliai pažinojo karalių Eduardą; jis tvirtas, jaunas ir protingas, valdė jau dešimt metų, labiau rėmė prekybą negu Henrikas, kuris nevaliojo suvaldyti šalies ilgiau nei dvidešimt metų, kol Eduardas užėmė sostą pirmąjį kartą. Bet lankasteriečių kariuomenė buvo prie vartų ir susirinkimo dalyviai sutarė „padaryti viską dėl ramaus gyvenimo“. Todėl Džono Lamberto išsišokimas ne tik nepadarė įspūdžio, bet net nuteikė prieš jį kitus pirklius. Jie oriai susitarė,
j 19 i
kad negalima nuolaidžiauti žmogui, taip garsiai šaukiančiam ir besiplūstančiam. Izabelė susizgribo pasakojanti apie tai, koks priblokštas atrodė tėvas, kai atėjo mero žmonės ir nuo Lamberto namų nunešė dryžuotą stulpą – miesto tarybos nario ženklą, jo brangintosios tarnybos simbolį, ant kurio jis klijuodavo skelbimus. Ji pasakojo, kaip tėvas nusprendė žūtbūt užglaistyti šį nesutarimą su didžiaisiais Sičio vyrais, ištekindamas ją ir jos seserį, apie tai, kaip jis netikėtai paskelbė, kad jos su Džeine tekės už nepažįstamų jaunuolių, kuriuos jis joms išrinko, vos išgirdęs, kad karaliaus Eduardo kariuomenė laimi mūšius ir juda Londono link, apie tai, kaip jis vylėsi, kad pirkliai įvertins aplinkybes, prisimins, kad visada buvo Jorkų šalininkai ir atvers karaliui Eduardui vartus. Tada jie turės patikėti, kad Džonas Lambertas nebuvo toks jau neteisus. Izabelė manė, kad jos tėvas ištisus mėnesius suko sandėlyje galvą ir kurpė planą. Ji su nuoskauda nepažįstamajam pasakojo, kaip jos ir sesers gyvenimai buvo paaukoti tėvo ambicijoms patenkinti. Tai neteisinga, kalbėjo ji. Jis visą gyvenimą žadėjo dukterims, kad proto ribose jos bus laisvos rinktis, už ko tekėti. Bet kai atėjo laikas, jis pažadą sulaužė. – Suprantu, kad jam tai svarbu, – užbaigė ji. – Pusė jo senųjų draugų iš Sičio kelia jam bylas. Jie laiko jį žlugusiu. Spardo jį gulintį. O jis nori įrodyti, kad dar turi galių sudaryti naudingas sąjungas. Jis įsivaizduoja vestuvių puotą, kuri nustelbs visas prekybos bendrovių vasaros šventes. Žinau, kad jis jau mato stalus, lūžtančius nuo medumi įtrintų povienos kepsnių ir asilės pieno drebučių. Jis norėtų sudaryti įspūdį, kad Lambertai tebesilaiko pasaulio viršūnėje. Mano, kad dvejomis vestuvėmis susigrąžins senuosius draugus. Jis nesuvokia, kad tai jau nepadės. Jie vis tiek laikys jį žmogumi, apšaukusiu merą. O mes amžiams liksime ištekėjusios už tų klounų. Kaip negerai. Aš dar per jauna tekėti. Man tik keturiolika. Ir Tomą Kleiverį rinkčiausi paskutinį.
j 20 i
Su tamsiaplaukiu iš bažnyčios kalbėtis buvo lengva. Per visą jos aistringą monologą jis nenuleido nuo jos žvilgsnio. Supratingai linkčiojo, kai ji kalbėjo liūdnai, arba akių kampuose atsirasdavo juoko raukšlelės, kai ji, tikėdamasi jį pralinksminti, pradėdavo kalbėti įmantriomis frazėmis, kurių šiaip jau net nebūtų mėginusi ištarti. Bet kai Izabelė nutilo, nemaloniai pajuto, kad klydo. Jos pasipiktinimas jo neužkrėtė. Jis atrodė tik susimąstęs. Jai kalbant, jis pjaustėsi mėsą. Dabar, jai nutilus, žiūrėjo žemyn į raudonus gabalėlius ant lentelės, tarsi stebėdamasis, kad jie tebėra. Pasismeigė vieną ir pradėjo kramtyti, vėl žiūrėdamas į ją ir tebemąstydamas, kol ji susidrovėjusi pradėjo gailėtis, kad nepatylėjo ar bent nepaklausinėjo apie jį, prieš pasakodama savo rūpesčius. – Suprantu, kodėl jautiesi nelaiminga, – prabilo jis pagaliau ir ji nukaito nuo jo balso šilumos. Jis anaiptol ne gražuolis. Smulkūs veido bruožai nebuvo tokie ryškūs, taisyklingi ir kilnūs, kaip jos tėvo, ir ne tokie dieviški, kaip auksaplaukių Linemų berniukų. Šio vyro veidas buvo liesas ir rimtas, tarsi sukurtas atspindėti susirūpinimą. Jeigu jis nesėdėtų taip tiesiai ir jo stangrus kūnas nejudėtų taip sklandžiai, jeigu jis nežiūrėtų į ją taip įdėmiai, gal net atrodytų panašus į žiurkę. Niekšiškas. Bet jo sodrus balsas smelkėsi į ją, ir vyras atrodė užburiantis. – Atsidūrei sunkioje padėtyje, – pasakė jis. – Manai, kad tėvas priėmė negerą sprendimą. Ji linktelėjo ir nugėrė gurkšnelį vyno slėpdama dėkingumą, raudoniu užliejusį jos skruostus. Jis pasilenkė į priekį. Uždėjo alkūnes ant stalo. Ji pagalvojo, kad jis ketina ją paliesti, paguosti. Paraudo dar skaisčiau ir susigūžė. Bet jis to nepadarė. Tik sunėrė rankas, pakišo jas po smakru, atsirėmė į nykščius ir toliau ramiai žiūrėjo į ją. – Ar galiu patarti? – paklausė. Jo orus paprastumas vertė ją gėdytis savo plepumo.
j 21 i
Izabelė linktelėjo, stengdamasi prisitaikyti prie jo paprastumo ir neleisti, kad viltis, jog jis suras jai lengvą išeitį, pernelyg aiškiai neatsispindėtų jos veide. – Turi tekėti taip, kaip reikalauja aplinkybės, – pareiškė jis taip švelniai, kad ji vos susiturėjo. – Remdamasis tuo, ką pasakojai, manau, jog žinai, kad tėvas tave myli. Jis sako darąs tai, kas geriausia šeimai. Juk tėvo pareiga ir yra sudaryti vaikams geras santuokas. Nors jis ne visai supranta tavo jausmus, bet tikriausiai daugiau išmano apie šeimos padėtį. – Bet, – pralemeno ji sutrikusi iš nusivylimo, – bet... – Taip, – liūdnai pasakė jis. – Ne tai norėjai išgirsti. Jis nuleido akis. Ji taip pat. Pykdama nukreipė dėmesį į naujus kiaulienos griežinėlius ir rausvus jautienos gabalėlius, sudėtus ant lentelių, stengdamasi sulaikyti akis užliejusį karštį. – Jeigu tėvas nepasirūpina vaikų santuokomis, šeima gali žlugti, – kalbėjo jis įsmeigęs žvilgsnį kažkur pro ją. – Kaip vos nežlugo mano šeima. Ji nustebusi sužiuro į jį. Žvilgsnis tebebuvo nukreiptas į ją, bet išsiblaškęs, žvelgiantis į tolį, ne tiek į jos gelmes, kiek į savo paties patamsius. – Mano tėvas beveik visą gyvenimą kariavo, buvo geras karys. Bet kai gavome žinią apie jo žūtį, likome tik būrelis našlaičių, išsibarsčiusių po visą šalį, jis nė vieno nesutuokė taip, kad jaustumės saugūs. Tėvas nesuvokė, kad sudaryti šeimai sąjungas ne mažiau svarbu, negu laimėti mūšius, kad reikia turėti draugų, jeigu nori įveikti priešus – tai strategija gyvenimui, ne tik mirčiai. Jis nusijuokė, neslėpdamas kartėlio. Izabelė tylėjo ne tiek dėl to, kad pagaliau gudriai išprovokavo jį atvirauti, kaip tikėjosi, kiek todėl, kad nežinojo, ką sakyti. Jai buvo nejauku suvokti, kaip mažai žino apie pasaulį kitapus audinių pirklio namų sienų, apie pasaulį, kur vyko karas. Mėgindama įsivaizduoti, kas būtų, jeigu mirtų jos tėvas, ji girdėjo tik garsus: verkiančių moterų šniurkščiojimą, plaktuko tuksėjimą, kalant į karstą vinis,
j 22 i
užkalant gimtųjų namų duris, šaltą Čipsaido tylą neturintiesiems kur eiti, žiurkių trepenimą. Mama mirė taip seniai, kad Izabelė jos neprisimena. Bet jai nepavyko susikurti tokio gyvenimo vaizdo, kuriame tėvas nebūtų suirzęs, kai dirbtuvėse spaudžia dirbti kokią vargšelę siuvėją įkritusiomis akimis, nesišypsotų net tada, kai išpuoselėtais nagais suima vos pastebimai nukrypusią siūlę arba kai stengiasi įkalbinti kokią kilmingą pirkėją, giedodamas apie savo prekių grožį blizgančiomis žaliomis akimis, arba kai vėliau skaičiuoja monetas ir gudriai kikena numanydamas, kaip pavydėtų kilmingoji pirkėja, jeigu žinotų, kaip itin paslaugaus šilko pirklio pelnas nusveria visas jos gaunamas rentas ir dirbamų akrų vertę. Izabelė neįsivaizdavo savęs pusiau apleistuose kaimo namuose laukiančios gando, laiško arba raišuojančio sutvarstyto tarno, atnešančio žinią; tą žinią, kurią šiam vyrui jau teko išgirsti. Net ir vargiai pajėgiant įsivaizduoti, tokia galimybė pasidarė įmanomesnė. Jai užtekdavo žinoti, kad karas vyksta kitiems. Dabar Izabelė kalbasi su žmogumi, kurį karas palietė, ir pirmą kartą pajunta, kaip ją prislegia neįvardytos galimybės. Ji nežinojo, kaip pavadinti gniaužimą paširdžiuose arba tamsą, srūvančią į gyslas, bet nusprendė, kad tai tikriausiai baimė. Ji persižegnojo. Apimta staigaus troškimo būti vyresnė ir išmintingesnė ji galvojo: neprotinga gyventi mieste, į kurį netrukus įžengs nugalėtojų kariuomenė (kalbama, kad karalius Eduardas jau Sent Olbanse, jis gali pasirodyti bet kurią dieną, meras jau davė nurodymus įleisti karius), ir taip neišmanyti apie negandas. Lyg būtum vištos protelio. Užaugau šalyje, kurioje dvi karalių šeimos kovoja dėl sosto nuo neatmenamų laikų, o aš nieko apie tai nežinau. Nežinai, jeigu esi londonietis. Mes karo beveik nematome. Bet jis palaikytų mane vaiku, jeigu tai suprastų. Jis nepastebėjo, kad Izabelė persižegnojo. – Na, mes išgyvenome. Bet mūsų visų santuokos buvo nelaimingos, – kalbėjo jis perkreipęs lūpas ir dėl to jo veidas atrodė
j 23 i
suvargęs ir kupinas įtampos. – Vyriausiasis brolis pabėgo su kario našle, kvailesnę santuoką sunku įsivaizduoti, nors šeima tuo metu rengė jam deramą sąjungą. Iš to kilo tik metų metus besitęsianti neapykanta. Tada kitas brolis vedė tyčia, nepaisydamas vyresniojo norų. Vėl kilo naujų bėdų... Jis atsiduso ir žvelgė žemyn į taisyklingus mėsos kvadratėlius, kuriuos jo rankos bekalbant pjaustė, ir vieną atsargiai prisistūmė peiliu. Tada persmeigė. Izabelė vėl siurbtelėjo stipraus raudonojo vyno, o mėsos gabaliukas dingo vyro burnoje. Ji svarstė, apie kurį brolį jis galvojo, smeigdamas mėsą. – Džiaugiuosi, kad viskas baigėsi, – išdrįso pasakyti ji, pakeldama žvilgsnį. – Turiu galvoje jūsų šeimos bėdas. Tikriausiai labai tylus jos balsas sušvelnino jo žvilgsnį. – Beveik baigėsi, – pataisė jis, vėl atvirai žiūrėdamas į ją. – Dar reikia sutvarkyti mano santuokos reikalus. Akimirką jo balsas skambėjo taip švelniai, kad jai apsivertė širdis. Ji įkvėpė ir smalsaudama pasilenkė virš savo taurės. Pajuto, kaip jai išsprūdo atodūsis, kai jis prabilo šiurkštesniu balsu. – Dabar mano eilė parodyti, kad labiau už viską noriu santuokos, naudingos mūsų šeimai. Bet antrasis brolis visaip mėgina mane sulaikyti. Jis taip atkakliai priešinasi, kad mano pastangos pasielgti teisingai gali išeiti į bloga. Kartais net pagalvoju, ar nevertėtų atsisakyti... kad patenkinčiau jį. – Jo žandikaulis įsitempė, kaip kad bažnyčioje. – Bet to nepadarysiu, – užbaigė jis ryžtingai. – Kartais svarstau, ar mes kada nors liausimės būti karo našlaičiai, aikštingi vaikai suaugusių žmonių kūnuose, gadinantys vienas kitam gyvenimą, užuot tvarkę reikalus, kuriuos privalėjo sutvarkyti tėvas? – Jis atsiduso. – Dabar matai, kodėl esu įsitikinęs, kad už viską svarbiau yra santuoka, sudaryta šeimos labui, – pridūrė jis žvaliau. – Reikia veikti drauge, atlikti pareigą, antraip – pražūtis. – Ak, – tyliai sudejavo Izabelė. Vėl stojo tyla, kurią pertraukdavo ir toliau sklindantis vyrų juokas. Mergaitė nunešė jų lenteles. Už lango tebebuvo šviesu,
j 24 i
bet vyro veidą gaubė šešėlis. Jis negirdėjo varpo, bet prekyvietės tikriausiai jau uždaromos. Jis sėdėjo ant taburetės labai tiesus ir sustingęs. Izabelė daugiau jautė negu matė, kaip nežymiu judesiu jo ranka stvėrė kardo rankeną. Prisiminė, kad bažnyčioje ji slapčia žiūrėjo į jo rankas: jos rusvos, dailios, pirštai laibi, nagai nukramtyti. Ji norėjo paklausti: „Ar jūs ją mylite?“, bet jautė, kad tokį klausimą galėtų užduoti kikenančios mergaitės iš šilko dirbtuvių. Todėl tik išlemeno drebančiu balsu: – Ar niekada nenorėjote?.. – Ir klausimas pakibo ore. Ji pati nežinojo, kaip būtų jį užbaigusi. Kai iš prieblandos vėl atsklido jo balsas, jis skambėjo ilgesingai, akys buvo neįžvelgiamos. Jis tikriausiai žiūrėjo žemyn. – Ak, tie norai... – taip pat tyliai atsakė jis. – Jeigu galėtume gyventi, paisydami norų... įtikdami sau... gyventume taikiai, žudytume tik drakonus... valgytume vėdrynus... jodinėtume vienaragiais... Kas žino, ką kiekvienas iš mūsų darytų? Ji išgirdo tyliai dundenant juoką. Pro purviną langą matė Vakarinės žvaigždės pavidalą. Izabelė pastatė taurę, rankas vis dar buvo plačiai padėjusi ant stalo. Žvelgė į du blyškius šešėlius ant tamsios medienos: jos pirštai tokie ilgi ir dailūs, kad galėtų siuvinėti bažnytinius drabužius, kaip mėgsta sakyti tėvas. Toptelėjo, ar jis irgi į jas žiūri? Bet pagalvojo, kad norėtų taip sėdėti prieblandoje, nesikalbėti, negalvoti, neiti namo. – Žinoma, tau nebūtina klausyti mano patarimo, – pasakė jis pagaliau. Kai ji pažvelgė aukštyn, jo akys vėl pašaipiai šypsojo virš sunertų rankų, jo siluete švietė tik jos. – Jeigu gali rinktis. – Rinktis? – pakartojo ji niūriai, nes atrodė, kad atsikando labai rūgščios citrinos. Izabelė žinojo, kad tėvas neleis išsisukti nuo santuokos su Tomu Kleiveriu ir neatiduos jos kraičio vienuolynui, nes ji neturi tam pašaukimo. Ji svarstė, ar jai užtektų drąsos atsisakyti puikiųjų tėvo namų, kuriuose ji visada buvo panelė Izabelė, dailiai laipiojanti prie šilko rietimų, siuvinėjanti altorių užtiesalus, ir
j 25 i
tapti suvytusia, nepastebima, netekėjusia ekonome turtinguose būsimuose Džeinės namuose. Žinoma, neužtektų. Yra kitų, dar blogesnių, galimybių, bet jos vaizduotė ginė jas šalin. – Ką aš galiu rinktis? Jis dirstelėjo į šachmatų lentą ir plačiai nusišypsojo. – Strategiją, – pasakė jis su vėl užplūdusia plėšrūno energija, kurią Izabelė pastebėjo, jiems išeinant iš bažnyčios. – Nemanyk, kad gyvenimas yra romantika, kad atjos koks nors klajojantis riteris ir nukaus dėl tavęs drakoną. Riteriai nesėdi ir nesielvartauja prie gražių damų vartų. Jie kaunasi. Tokia yra tikrovė. Karas. Šachmatai. Tu gali tik viena – planuoti tiek žingsnių į priekį, kiek pajėgsi, ir įsitvirtinti rengiantis naujam protingam žingsniui. Žinoti, ką sugebi ir ką gali nuveikti. Jis žvaliai iškratė kelias šachmatų figūras. – Žiūrėk. Tarkim, aš esu karalius, galiu judėti keliomis kryptimis. Jeigu vienas kelias, kuriuo noriu eiti, užtvertas, tai atviri kiti keliai. Tarkim, tu esi pėstininkas. Turi mažiau galimybių rinktis. Gali judėti tik pirmyn po vieną žingsnį. Man regis, kad dabar tavo žingsnis pirmyn – sutikti tekėti. Ji pakėlė akis, vėl nuleido ir žiūrėjo į gniaužomus pirštus, pro blakstienas dirstelėjo ieškodama jo žvilgsnio, bet paslėpdama savąjį, kai jų akys susitiko, nenorėdama pritarti jo žodžiams. Kaip jis gali atrodyti toks švelnus ir būti toks kietas? Ar tokį jį padarė karas, ar tokia jo prigimtis? Jai nesinorėjo sutikti, kad jos dilemą galima spręsti vien kietaširdišku galimybių gretinimu ir šaltakraujišku nuostolių vertinimu. Ji tik nori rasti būdą atkalbėti tėvą nuo tos kvailystės; jai norisi kilstelėti galvą kaip nekantriam žirgui, bet ji laiku susitvardo, nes vis geriau suvokia, kad jos gyvenime aikštingumui ne vieta. – Na? – sumurmėjo vyras priešais ją. Gal jo balsas ir švelnus, bet jame negalima neišgirsti skambančio iššūkio. – Ar turi iš ko rinktis? Ji papurtė galvą ir ją užpildė sėlinanti ir paširdžius veržianti tamsa.
j 26 i
– Tu jauna, – pasakė jis. Jai pasigirdo užuojautos gaidelė. – Žvelk toli į priekį. Šis tavo žingsnis bus pirmasis. Vėliau atsiras daugiau galimybių. Padavėja degė žvakes galinėse nišose, pradėjo rinktis iš prekyvietės grįžtantys žmonės. Izabelė negalėjo prisiversti bent linktelėti. Priešais jos, keturiolikmetės, akis žiojėjo amžinybės duobė. Ji atsistojo. Apgailestavo, kad nepasiėmė apsiausto, dabar galėtų į jį susisupti. Lauke turėtų būti šalta. Nėra kur daugiau eiti, tik namo. – Ačiū jums už draugiją, – sumurmėjo ji nudelbusi akis ir pasuko durų link. Jis it tamsus sūkurys pašoko ir atsidūrė šalia, uždėjo ranką jai ant nugaros. – Suprantu, nelengva, – šnibždėjo jis. – Man pasisekė, kad mes šiandien susitikome: tu padėjai suprasti, kaip turiu pasielgti. Todėl ačiū tau. Ir sėkmės. Tikiuosi, kad ir aš padėjau tau teisingai apsispręsti. Ji jautė jo veidą, palinkusį prie jos. Labai arti už nugaros jautė jo ranką, tiesiamą jai apkabinti, jautė ilgą liauną kūną ir svaiginamą artumą. O gal ji klydo? Izabelei nespėjus susivokti, kas vyksta, viskas išnyko. Jis jau sparčiu žingsniu ėjo prie padavėjos, stovinčios žvakių šviesos rate, ir ieškojo piniginės. Tada trumpam atsigręžė į Izabelę, įdėmiai pažiūrėjo tomis savo primerktomis akimis ir sumurmėjo: – Sudie, Izabele. Ji dar akimirką pastovėjo. Apstulbusi, ant odos tebejausdama jo ranką. Stebėjo jį nueinantį. Tada pasiryžo išeiti į vakaro vėsą ir žengė į žvaigždėtą naktį. Jai pasirodė, kad jis atsigręžė pažiūrėti, kaip paskui ją užsidaro durys, bet nebuvo tikra. Kiekvienas žingsnis namų link buvo vis sunkesnis. Kiekvieno žingsnio garsas – vis niūresnis. Toji paskutinė akimirka dar neišblėso, ji sumišo su vėju, plaikstančiu jos sijoną. Izabelė užsiliko joje, kaip akyse užsilieka liepsnos vaizdas: švelnių akių ir aštraus proto vyras, atsigręžęs į ją per prakaulų petį ir nueinantis spar-
j 27 i
čiai, net žvakių liepsnelės, išryškinančios jo siluetą, gūžiasi kaip nuo tamsaus vėjo, ir tyliai atsisveikinantis žemu aksominiu balsu. Jo ranka jai ant nugaros. Ji net nežino jo vardo. Niekada jo nebepamatys. Turės užtekti to, kad trumpą akimirksnį jie buvo arti vienas kito, kad ji pajuto jo kūno karštį. Tikimybė kurią dieną vėl pajusti tą švytėjimą, pavirsti saulės apšviesta šilko gija padėtų jai ištverti niūrią ateitį, kurią jai rengia tėvas.