10
Kraujas vandenyje
Berniukas prišliaužė prie tvoros ir apsidairė. Pamatė ge rai pažįstamą iškabą... Nesiartinti! Privati valda. Pažeidėjai bus šaudomi.
Ant tvoros, tarsi patvirtindamos, kad užrašas iškabintas ne juokams krėsti, karojo kelios žuvusių gyvūnų gaiše nos. Pakarti kaip nusikaltėliai, su viela, apsukta aplink perlaužtus sprandus. Matė juos jau ne pirmą kartą, todėl žiūrėjo kaip į senus draugus. Čia buvo triušių išlestomis akimis, su draskytais kūnais, juodų varnų sulaužytais sparnais, pora lapių, net laukinė katė ir miškinė kiaunė. Visus tuos kartus, kai čia lankėsi, berniukas matė, kaip jie iš lėto pūva, kol iš kai kurių teliko besiplaikstantys odos draiskalai ir pageltę kaulai. Bet po vakar dienos atsirado dvi naujos aukos: voverė ir dar viena lapė. O tai reiškė, kad kažkas sugrįžo. Storas, rudas, maskuojamas brakonieriaus švarkas ir tamsiai žalios medvilninės kelnės gerai slėpė berniuką, bet jis žinojo, kad negalima žiopsoti. Perspėjamųjų ženk 11
lų ir penkių metrų aukščio tvoros, apipintos surūdijusia spygliuota viela, užteko atbaidyti daugumai žmonių, bet jie čia kartais rodydavosi. Dvaro darbininkai. Porą kartų matė, kaip dviese jie eina palei tvorą, atsargiai pa siguldę ant sulenktų alkūnių medžioklinius šautuvus, ir nors jau kelios dienos nebuvo nė vieno iš jų pastebėjęs, žinojo, kad jie netoliese. Bet šią akimirką čia buvo tik jis ir liūdesį varančios gyvūnų gaišenos. Dienai pamažu ritantis vakarop ėmė temti ir kartu tirpo kraštovaizdžio smulkmenos. Šioje tvoros pusėje, tarp tankiai sužėlusių dygiakrūmių, kadagių ir žemaū gių šermukšnių, jis buvo gerai pasislėpęs, bet greitai... greitai jis palįs po spygliuota viela, ir ten, beveik iškart už tvoros, augmenijos priedangos beveik neliks. Jis matė tik krūmais apaugusią pievą, su šen bei ten kyšančiais nedideliais akmenimis, besileidžiančią iki durpingo, rudo ežero vandens. Netrukus jis pirmą kartą žvejos tuose vandenyse. Kelionė iki čia užtruko beveik valandą. Pamokos baigėsi ketvirtą popiet ir nuo priešpiečių jis nieko neturėjo burnoje. Žinojo, kad, atsidūręs anapus tvo ros, neturės laiko valgyti, todėl nusimetė nuo peties kuprinę, išsiėmė sumuštinius su kumpiu ir gaivų obuolį. Greitai pavalgė žiūrėdamas į kalną, kuris it sargybinis stūksojo iškilęs virš ežero. Kalnas atrodė svetimas, plikas ir beširdis. Stovėjo milijonus metų ir stovės dar ne vieną milijoną. Berniukas jautėsi mažas ir vienišas, kai vėjo judinama ėmė virpėti tvoros viela, jis sudrebėjo. 12
Ankstesnių dvarininkų valdymo metais tvoros čia nebuvo. Žemė buvo prieinama visiems per mylių my lias aplink. Tais laikais ežere visi prisigaudydavo žuvų, ir senasis dvarininkas nekreipė dėmesio į tuos kelis už kietėjusius užsispyrėlius, kurie ryždavosi ilgai kelionei iš kaimo. Kas jam darbo, jeigu per metus pasiges kelių upėtakių? Ežere jų niekad netrūko. Bet viskas pasikeitė, kai dvaras prieš penkerius me tus atiteko naujam šeimininkui. Viskas pasikeitė. Ežerą apjuosė tvora. Vietos gyventojus nuvijo šalin. Bet šįvakar bus kitaip. Berniukas švystelėjo šalin pluteles ir graužtuką, prišliau žė prie tvoros ir išėmė iš iškastos duobės velėnos gabalus. Velėna laikėsi ant kelių stiprių lazdų, kurias jis mi kliai ištraukė. Žemė šioje vietoje buvo kieta kaip akmuo ir žvyringa, todėl berniukas užtruko kelias dienas, kas damas po tvora siaurą urvą, rausdamas žemę iš moti nos paimtais sodo įrankiais. Aną vakarą pagaliau baigė darbą, bet jau buvo vėlu imtis dar ko nors, todėl nori nenori teko grįžti namo. Šiandien jis gerokai jaudinosi ir per pamokas ne galėjo susikaupti, galvojo tik apie tai, kaip atsidurs čia, kaip prasmuks urvu, nueis iki ežero ir susižvejos žuvų naujojo dvarininko panosėje. Lįsdamas po tvora jis nusišypsojo ir nutraukė seną maišą, po kuriuo slėpė kitą urvo galą. Krepšį su įran kiais ir kuprinę lengvai įsitempė per urvą paskui save, bet tėvo meškerė, net padalyta į tris dalis, buvo per ilga, todėl jis grįžo atgal, išėmė ją iš dėklo ir vieną dalį po kitos prakišo per tvorą. 13
Po penkių minučių, vienoje rankoje laikydamas meškerykotį, kitoje – krepšį su reikmenimis, jis skuodė tarp akmenų ežero link. Tėvas, kai dar buvo gyvas, ne kartą pasakojo apie Si dabrinio Peleko ežerą. Vaikas būdamas jis dažnai ateida vo čia pameškerioti, ir berniuką įkvėpė iš tėvo girdėtos istorijos. Jo tėvas mėgo žvejoti, bet 1914-aisiais per Di dįjį karą jį sužeidė sprogstantis sviedinys ir į kūną susmi gusios skeveldros pamažu griovė sveikatą; ilgainiui jis vos begalėjo paeiti, o apie žvejybą nebebuvo ko ir kalbėti. Berniukas jaudinosi – dabar jis šeimos galva. Įsivaiz davo, kaip motina išpūs akis, kai jis parneš namo ką tik sugautų upėtakių, bet ne tai svarbiausia. Žvejyba visada yra iššūkis, o šis buvo didžiausias. Sidabrinio Peleko ežeras priminė milžinišką žuvį: il gas, siauras, viename gale skilo pusiau kaip žuvies uode ga. Vardą ežeras gavo nuo škotų tautosakos milžiniškos lašišos It’Airgid; gėlų kalba tai reiškia sidabrinį peleką. Sidabrinis Pelekas buvo baisinga lašiša, didesnė ir sti presnė už kitas Škotijos lašišas. Milžinas Cachruadhas mėgino ją sugauti, ir po įspūdingos dvikovos žuvis paga liau prarijo milžiną, kurį laikė pilve metus, kol išspjovė Airijoje. Pasak legendos, Sidabrinis Pelekas tebegyvena ežere, pasislėpęs tamsiuose ir giliuose vandenyse. Ber niukas tuo nelabai tikėjo, bet neabejojo, jog čia ras labai didelių žuvų. Ežeras buvo atšiauresnis, negu paišė jo vaizduotė: statmenos plikos uolos pakrantėje, iš augmenijos matei tik kur ne kur augančius vikšrius. Toli, kitame krante, slepiamas nuo vandens kylančio rūko, ant nedidelės sa 14
los, kuri buvo „žuvies“ akis, juodavo kvadratinės pilies siluetas, bet pilis buvo per toli. Jau buvo pradėję temti, todėl niekas iš ten negalėjo jo pamatyti. Jis ėjo pakrantės žvirgždu, ieškodamas patogios vie tos užmesti meškerę, bet vilčių buvo nedaug. Visa pa krantė pernelyg atvira. Jeigu kuris nors iš dvaro darbi ninkų prieitų arčiau, kaipmat jį pastebėtų. Mintis apie dvaro darbininkus privertė jį krūptelėti ir apsidairyti. Berniuką staiga apėmė baimė. Jie buvo ne vietiniai gyventojai ir nebendravo su čionykščiais kai miečiais. Gyveno keliuose žemuose, bjaurios išvaizdos betoniniuose angaruose, kuriuos šeimininkas pastatė jiems šalia sarginės. Jis pavertė pilį tvirtove, ir tie vyrai buvo jo asmeninė armija. Berniukas neturėjo noro tą vakarą su jais susidurti. Jau kilo mintis viską mesti ir grįžti namo, kai staiga pa matė puikią vietelę. Pačiame „žuvies uodegos“ galiuke buvo maža įlankėlė, pro kurią į ežerą sruveno upokšnis. Beveik visą krantą čia užstojo aukštos uolos. Žinojo, kad čia susi rinks upėtakiai, tykodami upeliu atplaukiančio maisto. Atokiau nuo kranto, maždaug už dvidešimties pėdų, ežere kyšojo aukšta ir vieniša granito uola. Jeigu jam pavyktų ten nubristi ir už jos pasislėpti, galėtų mėtyti meškerę upelio pusėn ir likti nematomas nei žmonėms, nei žuvims. Atsisėdo ant žolės ir ėmė traukti ant kojų neperšlam pamus pelkių batus. Sunku buvo juos nešti iki čia, bet dabar jų prireikė. Jie aptempė jo drabužius kaip plačios kelnės, pritvirtintos prie guminių batų, siekė krūtinę ir laikėsi ant petnešų. Dvelkė drėgme ir sena guma. 15
Pritaisė prie meškerykočio ritę ir mikliai įvėrė pro kilpeles valą. Jau turėjo pasiruošęs dirbtines museles, todėl išsirinko ir pririšo mėgstamiausią – „sidabrinį daktarą“. Nuėjo vandens pakraščiu, kol atsidūrė prie šais didžiulę uolą. Tada žengė į vandenį ir ėmė bristi uolos link. Prireikė kelių minučių pasiekti tikslą, nes ėjo atsargiai, tikrindamas koja dugną. Šis buvo nelygus ir slidus, ir jam teko apeiti vieną gilią duobę, bet, pri artėjus prie uolos, vanduo vėl ėmė darytis seklesnis, ir jis žengė daug drąsiau. Susirado patogią, tvirtą aikštelę, nuo kurios galėjo laisvai mėtyti meškerę upelio pusėn. Patikrino muselę, pasiūbavo valą, paskui staigiu rankos judesiu užsimojo, ir didelė valo kilpa, nuvinguriavusi virš vandens, švel niai nutūpė netoli ežero kranto. Iki tos akimirkos viskas ėjosi gerai, bet tik iki tol. Niekas nekibo. Kad ir kaip stengėsi, negalėjo prisivilioti nė vienos žuvies. Mėtė ir mėtė, pakeitė muselę, bandė mesti arčiau, tačiau – veltui. Sulig kiekviena minute ėjo tamsyn, ir artėjo laikas grįžti namo, netekęs vilties, jis nusprendė išbandyti slie ką. Dėl viso pikto turėjo atsinešęs dėžutę su sliekais. Iš traukė ją iš kišenės, išsirinko didelį riebų slieką ir užmo vė ant kabliuko, kur jis kaip pašėlęs ėmė rangytis. Kokia žuvis atsilaikys prieš tokį jauką? Su slieku reikėjo elgtis atsargiau, ir jis užmetė meš kerę iš apačios. Užkibo taip greitai, kad jis net apstul bo; sliekas vos spėjo plekštelėti į vandenį, kai jis pajuto smarkų trūktelėjimą. Stipriai užkirto valą ir pasiruošė dvikovai. 16
Kad ir koks ten gyvis pasitaikė, jis buvo atkaklus. Kaip įnirtęs tampė valą į vieną pusę, į kitą, ir berniu kas žiūrėjo, kaip sulinkusio meškerykočio galas panyra į vandenį. Jis atleido valą norėdamas nuvarginti žuvį, paskui vėl ėmė lėtai vynioti ritę. Vis vien laimikis suko vandenyje zigzagus stengdamasis žūtbūt ištrūkti į laisvę. Berniukas nusišypsojo iki ausų – tai didelė žuvis, ji ne nori lengvai pasiduoti. O gal jam užkibo baisusis Sidabrinis Pelekas! Kurį laiką jis taip žaidė su žuvimi po truputį sukda mas ritę, melsdamas, kad nenutrūktų kabliukas ar va las... Žiopsoti negalėjai, reikėjo pajusti žuvį, numatyti kiekvieną jos įnirtingą trūktelėjimą. Pagaliau jis pritrau kė žuvį visai prie pat, matė, kaip kažkas juda po vande niu; giliai įkvėpė, kilstelėjo meškerę ir jo širdis nusirito į užkulnius... Tai buvo ne Sidabrinis Pelekas, tai buvo ungurys, ir tą akimirką, kai jis tai suprato, kažkas brūkštelėjo jam per kojas vos nenuversdamas. Jis pažiūrėjo žemyn ir pamatė antrą ungurį, kuris vingiuodamas vandeniu spruko tolyn. Ką gi, liko vienas darbas: ištraukti tą padarą į sausu mą, išimti valą su kabliuku. Jis kilstelėjo ungurį iš van dens, bandė pastverti ranka, bet tas kaip pamišęs ėmė raitytis, rangėsi, sukosi, vyniojosi apie valą, ir kai ber niukas ištiesė ranką, ungurys apsivijo ją. Ungurys buvo tikra pabaisa, mažiausiai dviejų pėdų ilgio, glitus, šaltas, žvilgantis, rusvos ir pilkos spalvos. Jis negalėjo pakęsti ungurių. Pamėgino patraukti ranką, bet žuvis buvo nepapras tai stipri ir atkakli, tarsi vienas didelis besirangantis rau 17
muo, ir akimirksniu apsivyniojo kitą berniuko ranką. Berniukas keiktelėjo, papurtė ranką ir vos nenugriuvo netekęs pusiausvyros. Liepė sau nusiraminti, ėmė lėtai trauktis arčiau uolos, ir ten jam pavyko tėkštelėti ungurį į uolą ir prispausti. Bet ungurys vis vien rangėsi kaip pa trakęs, o jo snukis buvo viskam abejingas. Šalta, negyva kaukė, plokščia ir plati, su mažytėmis juodomis akimis. Galų gale jam pavyko prispausti ungurio galvą, pa siekti giliai įrytą kabliuką ir jis ėmė sukinėti jį norėda mas ištraukti. Tai buvo nelengva. Kabliuką buvo pririšęs iš didžiųjų, su didele užkarpa, kad žuvies prarytas nie kaip neištrūktų. – Nagi, – murmėjo stenėdamas ir tada – pats nesu prato, kaip tai atsitiko – kabliukas atsileido, ungurys pa šėlusiu judesiu trūktelėjo į šalį, ir kabliukas per akimirką įsmigo į berniuko nykštį. Jį nusmelkė baisus skausmas, tarsi į ranką būtų įsmeigę adatą. Jis tyliai aiktelėjo ir sukando dantis, kad garsiai nesuriktų – vakaras buvo tykus, ir riksmo aidas, atsimušęs nuo uolų ir vandens, nusiristų per daugelį mylių. Ungurys nusirangė tolyn ir šliūkštelėjo į van denį. Berniuką pradėjo pykinti, jis susvirduliavo ir vos nenualpo. Kurį laiką nedrįso pažiūrėti į ranką, bet paga liau prisivertė ir pasižiūrėjo. Kablys buvo įsmigęs į ranką mėsingame nykščio drūtgalyje, ir smaigalys stirksojo ki toje delno pusėje. Baisi, atvipusi žaizda žiojėjo ten, kur kabliuko užkarpa išlindo pro odą. Kraujas jau varvėjo iš žaizdos ir lašėjo į šaltą vandenį. Jam pasisekė, kad kabliuko smaigalys išlindo laukan, neliko įsmigęs giliai mėsoje, bet žinojo, kad jo lengvai 18
neištrauks: neleido užkarpa viename gale ir kilpelė, prie kurios pririštas valas. Liko viena išeitis. Jis atrėmė meškerykotį prie uolos, įkišo kitą ranką į krepšį ir ištraukė žnyples. Giliai įkvėpė, suspaudė žnyplėmis galą, prie kurio buvo pririštas valas, stipriai spustelėjo ir – trakšt! – ga liukas nulūžo. Paskui greitai, kad neturėtų laiko net pa galvoti, patraukė kabliuką suėmęs jo užkarpą. Vėl nu smelkė baisus skausmas, ėmė linkti keliai, ir jis atsirėmė į uolą, kad nenugriūtų. Suprato, kad šiandien žvejyba baigta. Ir ėmė verkti. Visos pastangos nuėjo perniek: tik pasprukęs ungurys ir sužeistas nykštys. Kokia neteisybė. Tada susitvardė. Reikėjo galvoti, kaip rasti išeitį. Iš žaizdos sruvo kraujas. Jis paskalavo delną ežero vandenyje, pajuodęs kraujas riebia srovele rangėsi šaltame vandenyje; paskui išsiėmė iš kišenės nosinę ir stipriai aprišo ja nykštį. Dabar jis drebėjo nuo galvos iki kojų, svaigo galva. Kaip įmany damas atsargiau susirinko žvejybos reikmenis ir pasuko kranto link, ėmė bristi per vandenyje išskydusią tamsią dėmę, paliktą išvarvėjusio kraujo. Ir tada pajuto. Smūgis į kojas. Dar vienas. Daug ungurių. Bet ką jie daro? Unguriai niekada nepuola žmonių. Jie minta maitomis, varlėmis ir mažo mis žuvelėmis. Jis ėmė bristi greičiau – gal jam tik pasivaideno. Ne. Vėl smūgis į koją. Stiprus bumbtelėjimas. 19
Jis įsistebeilijo į vandenį ir prietemoje pamatė... šim tus ungurių. Vanduo knibždėte knibždėjo jais – susiran giusiais, susivijusiais kaip povandeninės Medūzos plau kai. Unguriai. Kur tik pažvelgsi. Unguriai visų dydžių, nuo mažutėlaičių juodų sliekiukų iki baisių padarų, dvi gubai didesnių negu tas, kurį buvo pagavęs. Vanduo nuo jų virė, jie raitėsi, rangėsi, vartaliojosi... plakėsi į jo kojas, ir jis suklupo. Sužeista ranka pliaukštelėjusi paniro į van denį, ir jis pajuto, kaip alkani nasrai nutraukė kruviną nosinę nuo delno ir nutempė ją į niūrias gelmes. Jis puolė į paniką, mėgino bėgti prie kranto, bet vėl suklupo, kai bandė kojomis atsispirti nuo dugno, ir smuktelėjo toje vietoje, kur dugnas staigiai ėjo gilyn. Akimirką jo galva atsidūrė po vandeniu, ir jis pajuto, kaip veidą jam brauko ungurių kūnai. Vienas iš jų ap sivijo aplink kaklą, jis nutraukė jį sveikąja ranka. Tada po kojomis pajuto dugną ir nėrė į vandens paviršių. Godžiai įkvėpė oro, bet dabar jo batai buvo prisisėmę vandens... vandens ir ungurių; jis juto juos raitantis apie kojas, įkalintus už guminės sienos. Žinojo, kad jeigu pavyktų pakelti kojas, jis sugebėtų plaukti, bet buvo apimtas siaubo ir panikos, ir jo kūnas nedarė to, ko jis norėjo. – Gelbėkit! – suklykė jis. – Gelbėkit! Ir vėl paniro po vandeniu. Šį kartą pasirodė, kad un gurių buvo dar daugiau. Vienas iš jų prasižiojo ir suleido nasrus jam į lūpą. Jis nuplėšė padarą, ir apėmęs pyktis suteikė naujų jėgų. Prisivertė nuleisti kojas, apčiuopė tvirtą dugną ir vėl išniro. Ežero paviršius aplink jį knibž dėjo įnirtusių ungurių. 20
– Gelbėkit, gelbėkit... Prašau padėti man... Skaudėjo burną, kraujas lašėjo iš ungurio prakąstos lūpos. Jis ėmė rankomis daužyti vandenį, bet padarai nė nemanė trauktis. Ir tada akies kampučiu jis kažką pamatė... kitu ežero krantu bėgantį žmogų. Kaip pamišęs ėmė mojuoti ran ka ir vėl sukliko prašydamas pagalbos. Jam jau buvo vis vien, net jeigu tai dvaro darbininkas... vis tiek geriau, negu būti tarp tų baisiųjų padarų. Žmogus pribėgo artyn ir nėrė į ežerą. Ne, norėjo sušukti berniukas. Tik ne į vandenį, pil ną ungurių. Bet paskui pamatė išnyrančią galvą. Viskas gerai. Jį išgelbės. Vyras stipriais, dideliais mostais yrėsi artyn. Ačiū Dievui. Ačiū Dievui. Jį tuojau išgelbės. Akimirką jis be veik pamiršo ungurius ir žiūrėjo tik į besiartinantį plau kiką, bet paskui gavo dar vieną stiprų smūgį į kojas, ir vėl paniro į vandenį, apsuptas baisios masės besirangan čių šaltų kūnų. Ne. Ne, jis nepasiduos. Ėmė mosuoti rankomis, spardyti kojomis ir vėl išniro, spaudydamas ir žiop čiodamas. Bet kur dingo vyras? Jo nėra. Apimtas nevilties berniukas ėmė dairytis. Ar jį sudo rojo unguriai? Vanduo staiga nutyko ir liovėsi kunkuliavęs, tarsi nieko ir būti nebuvo... Ir tada jis pamatė jį: po vandeniu, didelį juodą pavi dalą tarp žuvų, ir staiga, garsiai šliūkštelėjęs, jis pakilo iš ežero, o berniukas sukliko. 21
Paskutinis dalykas, kurį jis išvydo prieš pasinerda mas į juodas gelmes, buvo to vyro veidas; tik tai buvo ne žmogaus veidas... Tai buvo ungurio veidas, kraupus vei das su jį aptempusia glotnia, pilka lygia oda be plaukų ir storomis, riebiomis lūpomis, kurios ėjo iki tos vietos, kur turėjo būti ausys. Veido priekis buvo perkreiptas, atsikišęs, tad nosis buvo bjauriai plokščia, su išplėstomis šnervėmis, o išpūstos akys buvo taip toli viena nuo ki tos, kad visai nepriminė žmogaus akių. Vaiduokliškos storos lūpos prasičiaupė ir pro jas išsi veržė raugulio lydimas šnypštimas. Tada vanduo vėl užsivėrė virš berniuko galvos ir jis nugrimzdo į nežinią.
22