V
iršelis
stephenie meyer
Pragaras ĹžemÄ—je
{
G
eibas susiraukęs žiūrėjo į salę. Nesuprato, kodėl pakvietė Selestę į išleistuves. Kita mįslė – kodėl ji sutiko eiti. Dar didesnė mįslė, kai matai, kaip ji apsivijusi Hitui Makenziui kaklą taip stipriai, jog Hitui turbūt sunku kvėpuoti. Sulipę, kad neatplėši, jie lingavo ne pagal muziką, nekreipdami dėmesio į salėje griaudėjančią dainą. Hito rankos intymiai slankiojo blizgančia balta Selestės suknele. – Nesiseka, Geibai. Atitraukęs akis nuo spektaklio, kurį surengė jo išleistuvių pora, Geibas pamatė artėjant draugą. – Labas, Brai. Ar smagus vakaras? – Smagesnis negu tau, drauguži, smagesnis, – šypsodamas atsakė Brajanas. Jis kilstelėjo žalio it tulžis punšo taurę lyg siūlydamas tostą. Geibas vandens stikline susidaužė su Brajanu ir atsiduso. – Nežinojau, kad Selestė puls prie Hito. Kas jis, jos buvęs, ar ką? Gurkštelėjęs šiurpiai atrodančio gėralo, Brajanas papurtė galvą. i 205 j
Stephenie MeyeR
– Nežinau. Iki šio vakaro nesu net matęs jų kalbantis. Abu įsmeigė akis į Selestę, regis, kažką pametusią Hito burnoje. – Oho, – burbtelėjo Geibas. – Gal viskas nuo punšo, – bandė paguosti draugą Brajanas. – Neįsivaizduoju, kiek kartų buvo pastiprintas alkoholiu, bet tikras dinamitas. Ji gal net nesuvokia, kad šoka ne su tavim. Brajanas vėl gurkštelėjęs susiraukė. – Kurių galų geri? – garsiai nusistebėjo Geibas. – Nežinau, – gūžtelėjo Brajanas. – Gal muzika nebeatrodys tokia apgailėtina, kai įveiksiu šitą taurę. Geibas linktelėjo. – Ausys niekada man neatleis. Reikėjo atsinešti savo ipodą. – Įdomu, kur Klara. Gal yra koks įstatymas, iš mergaičių reikalaujantis, kad per kiekvieną vakarėlį jos kartu praleistų tualete nustatytą laiką? – Taip. Griežtos bausmės toms, kurios jo neišbūna. Brajanas nusijuokė, bet paskui šypsena išblėso, jis ėmė knebinėti varlytę. – Dėl Klaros... – sumurmėjo jis. – Gali neaiškinti, – nuramino jį Geibas. – Nepaprasta mergaitė. Ir jūs sukurti vienas kitam. Būčiau buvęs aklas, jei to nepastebėjęs. – Tu tikrai nepyksti? – Argi ne aš liepiau tau pakviesti ją į išleistuves? – Taip, tu. Seras Galahadas superša dar vieną porą. Rimtai, drauguži, ar kada nors pagalvoji apie save? – O kaipgi, kiekvienos valandos pradžioje. Beje, dėl Klaros... pasistenk, kad šįvakar jai būtų linksma, kitaip sugurinsiu tau i 206 j
Pragaras žemėjE
nosį. – Geibas plačiai išsišiepė. – Mes su ja tebesam geri draugai – nemanyk, kad nepaskambinsiu jai ir nepaklausiu. Brajanas užvertė akis, bet staiga jam sugniaužė gerklę. Jei Geibas Kristensenas įsigeis sugurinti jam nosį, niekas jo nesulaikys, – prireikus ištaisyti blogį, Geibas nesibodi nusibrozdinti krumplių ar susigadinti charakteristikos. – Aš Klara pasirūpinsiu, – tarė Brajanas, stengdamasis, kad jo žodžiai nenuskambėtų kaip priesaika. Geibas su savo skvarbiom mėlynom akim kiekvieną kažkaip priverčia pasitempti. Kartais šitai erzina. Vyptelėjęs Brajanas punšo likučius šliūkštelėjo ant negyvų samanų, kuriomis buvo apdėtos dirbtinio fikuso šaknys. – Jeigu tik ji kada nors išeis iš tualeto. – Šaunuolis, – pagyrė Geibas, kreivai šypsodamasis: Selestė su Hitu dingo minioje. Geibas nelabai žinojo, ką liepia protokolas, jei per išleistuves tave pameta pora. Kaip jis gali užtikrinti, kad Selestė laimingai grįžtų namo? Gal dabar tai jau Hito rūpestis? Geibas vėl nerado atsakymo, kodėl pakvietė Selestę į šį vakarą. Ji buvo labai graži – nors siųsk į grožio konkursą. Puikūs gelsvi plaukai, – tokie vešlūs, kad net papurę, – didelės rudos akys ir gundančios lūpos, visada nudažytos jai labai tinkančia rausva spalva. Ir ne vien tik lūpos buvo gundančios. Šįvakar su plonyte aptempta suknele ji tiesiog varė iš proto. Tačiau ji jam krito į akis ne dėl išvaizdos. Priežastis buvo visai kita. Iš tiesų kvaila ir kebli. Geibas kaip gyvas niekam nesakytų, bet retkarčiais jį apimdavo keista nuojauta, kad kažkam reikia jo pagalbos. Reikia jo. Lygiai taip pajuto ir nepaaiškinamą Selestės
i 207 j
Stephenie MeyeR
trauką, sakytum po nepriekaištingu makiažu būtų slypėjusi nelaiminga vargšelė. Kaip kvaila. Ir akivaizdžiai klaidinga. Bent jau šiuo metu Selestei, atrodo, tikrai nereikia jokios pagalbos. Jis vėl ėmė dairytis po šokių aikštelę, bet jos auksinių plaukų niekur nematė. Atsiduso. – Ei, Brai, ar manęs pasiilgai? – Klara, žvilgančiais tamsiais plaukais, ištrūko iš merginų būrelio ir pasuko prie jų, besitrinančių pasienyje. Būrelis išsisklaidė. – Geibai, o kur Selestė? Brajanas apkabino ją per pečius. – Maniau, kad jau išėjai. Dabar turbūt turėsiu atšaukti audringus planus, kuriuos ką tik aptariau su... Klaros alkūnė rėžė Brajanui į saulės rezginį. – ...ponia Finkl, – sužiopčiojo Brajanas, linktelėdamas į direktoriaus pavaduotoją tolimiausioje salės kertėje. – Mes ketinome prie žvakių aptarti šio vakaro nesėkmes. – Ką gi, nenoriu tau trukdyti! Trenerį Loderį, regis, mačiau prie sausainių. Galbūt galėčiau jį prikalbinti, kad darytų daugiau prisitraukimų. – Arba galėtume pašokti, – pasiūlė Brajanas. – Žinoma, galime. Kvatodami jie pasuko į šokių aikštelę; Brajano rankos apglėbė Klaros liemenį. Geibas džiaugėsi, kad Klara nelaukė, kol jis atsakys į jo klausimą apie Selestę. Buvo nesmagu, kad neturi atsakymo. – Ei, Geibai, kur Selestė? Geibas susiraukė išgirdęs Logano balsą. Šią valandėlę Loganas irgi buvo vienas. Galbūt jo poros eilė prisidėti prie merginų tualete. i 208 j
Pragaras žemėjE
– Negalėčiau pasakyti, – prisipažino Geibas. – O tu ją matei? Loganas papūtė lūpas tarsi svarstydamas, ką nors sakyti ar ne. Nervingai perbraukė stangrius juodus plaukus. – Atrodo, mačiau. Nors nesu garantuotas... Ji su balta suknele, taip? – Aha... Kur ji? – Lyg ir mačiau vestibiulyje. Bet nesu tikras. Matai, jos veidą buvo sunku įžiūrėti... Jį dengė Deivido Alvarado makaulė... – Deivido Alvarado? – nustebęs pakartojo Geibas. – Ne Hito Makenzio? – Hito? Nee... Tikrai Deivido. Hitas buvo ilgšis, šviesiaplaukis, baltaveidis. Deivido ūgis vos siekė penkias pėdas; jis buvo juodbruvas, juodais plaukais. Jų niekaip nesupainiosi. Loganas liūdnai palingavo galvą. – Gaila, Geibai. Pikta. – Nesuk sau galvos. – Ne tu vienas likai vienišas, – graudžiai tarė Loganas. – Tikrai? Kur dingo tavo pora? Loganas gūžtelėjo. – Kažkur yra, pikta kaip širšė. Šokti nenori, šnekėtis nenori, punšo nenori, fotografuoti nenori, mano kompanijos irgi nenori, – vardijo jis, užlenkdamas po pirštą. – Išvis nesuprantu, kurių galų mane pakvietė. Ko gera, norėjo parodyti suknelę – žiauriai seksuali, reikia pripažinti. Tačiau dabar, atrodo, jau nieko nebenori rodyti... Gailiuos, kad pats nepakviečiau kitos. – Loganas ilgesingai pasižiūrėjo į mergaičių būrelį, trypiantį ratu be vaikinų. Geibui pasirodė, kad Loganas žiūri į vieną merginą. – Kodėl nekvietei Libės? i 209 j
Stephenie MeyeR
Loganas atsiduso. – Nežinau. Manau... Manau, jai būtų patikę, jeigu būčiau pakvietęs. Na, šaukštai popiet. – Su kuo tu atėjai? – Su ta naujoke, Šeba. Gal kiek per rimta, bet tikrai žavinga, net egzotiška. Taip nustebau, kai pakvietė, jog net nieko neatsakiau, tačiau taip, maniau, kad su ja bus... na... smagu, – sumikčiojo Loganas. Ką jis iš tiesų pamanė Šebai beveik įsakius vestis ją į išleistuves, nelabai tiko garsiai pasakoti, ypač Geibui; Geibui daug ko negalėjai pasakoti. Šeba buvo visai kas kita. Išvydus jos beprotišką raudonos odos suknelę, galvoje sukirbėjo mintys, kurių visai nebuvo gėda varstomam jos gilių tamsių akių. – Turbūt nesu jos matęs, – pasakė Geibas, nutraukdamas Loganui užplaukusią fantaziją. – Jeigu būtum matęs, prisimintum. – Nors Šeba jį, Loganą, pamiršo vos įžengusi pro duris, ar ne? – Klausyk, kaip sakai, gal Libė atėjusi viena? Negirdėjau, kad ją būtų kas kvietęs... – Hm, ji atėjo su Dilanu. – Oo... – beviltiškai atsiduso Loganas. Ir šyptelėjo. – Vakaras ir taip klaikus, tad neverta dar ir pačiam kankintis. Argi neturėjo būti gyvo orkestro? Tas didžėjus... – Žinau. Atrodo, lyg būtume baudžiami už nuodėmes, – nusikvatojo Geibas. – Nuodėmes? Lyg tu jų turėtum, Tyrasis Galahadai. – Juokauji? Vos išsiprašiau laiku iš po pamokų, kad spėčiau į vakarą. – Žinoma, dabar Geibas gailėjosi, kad taip gražiai suspėjo. – Laimė, kad nebuvau pašalintas. – Ponas Rizas prisiprašė. Visi tai žino. i 210 j
Pragaras žemėjE
– Taigi kad, – pritarė Geibas griežtesniu tonu. Visi mokiniai nemėgo pono Rizo, bet nelabai ką galėjo padaryti, kol matematikos mokytojas neperžengė ribos. Visi vyresniųjų klasių berniukai irgi žinojo apie poną Rizą, tačiau Geibas neketino žiūrėti, kaip tasai terorizuoja neišmanėlį naujoką... Vis dėlto partrenkdamas mokytoją jis šiek tiek persistengė. Turbūt buvo galima pasielgti kaip nors kitaip. Bet jo tėvai, kaip visada, jį palaikė. – Gal čiuožiam iš čia, – pertraukė jo mintis Loganas. – Kad nepatogu... Jeigu Selestę reikės parvežti namo... – Geibai, ta mergina ne tavo skonio. – Ji ragana – ir tikra kekšė, būtų galėjęs pridurti Loganas, tačiau Geibui girdint apie jokią merginą nederėjo kalbėti tokiais žodžiais. – Tegul ją parveža tas bernas, kurio liežuvis jos burnoj. Geibas atsidusęs papurtė galvą. – Aš palauksiu, pažiūrėsiu, ar viskas gerai. – Negaliu patikėti, kad tu ją pakvietei, – suburbėjo Loganas. – Tai gal bent atsivežkim padorių kompaktų? Galėsim nušvilpti tą mėšlą, kurį leidžia didžėjus... – Gera mintis. Gal limuzino šoferis sutiktų pavažiuoti... Pagaliau Loganas su Geibu ėmė juokais ginčytis, kokias plokšteles geriausia pasiimti, – dėl pirmų penkių abejonių nekilo, bet tolesnis sąrašas buvo gan subjektyvus, – ir abiem pasidarė visai smagu. Keista, tačiau juodviem juokaujant Geibas juto, kad salėje smagu tik jiems. Visi kažko susiraukę. O kertėje, prie sudžiūvusių sausainių stalo, atrodo, verkia mergina. Ar tik ne Evė Hes? Kita mergaitė, Ursula Teitem, irgi raudonomis akimis ir nubėgusiu blakstienų tušu. Gal šitos išleistuvės daugumą užkniso ne tik muzika ir punšu? Klara su Brajanu šoko laimingi, bet, išskyrus jų i 211 j