VIRSELIS VIR SELI S
Nuo to laiko Katarinai vis atrodydavo, kad mirtyje esama kažko absurdiška, kažko, kas gyviesiems palieka liūdną šypseną. Ir kaip kitaip toliau gyventi! Katarina mėgino atsikratyti su motina susijusių prisiminimų. Norėjo sutelkti mintis į Teodorą, todėl nuėjo į jo kambarį. Ant rašomojo stalo stovėjo įrėminta jo nuotrauka, daryta kelios savaitės prieš prasidedant karui. Katarina paglostė jo veidą. Gražios apvalios akys – visai kaip tėvo, vis dar šiek tiek papūstažandis, tačiau burna neproporcingai plati, todėl pirmiausia ir krisdavo visiems į akis. Kai šypsodavosi, kalbėdavo ar valgydavo, vis matydavai tas milžiniškas gyvybingas lūpas. Ar ir jos per kelias sekundes taip pat išblyško kaip ir motinos? Katarina įsivaizdavo Teodorą gulintį negyvą: baltas veidas, jokio vaikystės raudonio skruostuose. Dabar pagaliau ištryško lauktos ašaros. Ji verkė jausdama, kaip skausmas tikrai užspaudžia gerklę.
Šimtasis gimtadienis – ketvirtadienis Galų gale trise – Dievulėliau mano, na ir susenusi atrodai. Cha cha cha! – juokėsi Paula lipdama iš taksi nepaprastai patenkinta savo mažyčiu begėdišku pokštu. Šis turi dvejopą potekstę, pamanė Katarina. Pirma, jos vyresnioji sesuo pati jau beveik devyniasdešimt aštuonerių, antra, mato ne geriau už pusaklį. – Ką ji pasakė? – pasigirdo už nugaros gergždžiantis Gertrūdos balsas. Eidama įkandin Katarinos storai žvyru išpiltu privažiavimo keliuku Gertrūda slidinėjo kiekviename žingsnyje, todėl negalėjo spėti, kaip pati to mielai būtų pageidavusi. – Jai atrodo, kad mes senos, – labai garsiai atkartojo Katarina, o Paula vėl sukikeno. Gertrūda nereagavo. Tikriausiai nenorėjo dar kartą klausti, kad neduotų seserims naujos dingsties šaipytis iš jos varginamo neprigirdėjimo. Jau bus kokia dešimt metų, kai Katarina kala seseriai į galvą, kad toji galų gale įsigytų tokį daikčiuką, nes jai iki gyvo kaulo buvo įsiėdę nuolat rėkti visa gerkle. – Dabar aš jau tokio amžiaus, kad nebe man prasidėti su ta nesąmone, – kaskart atsakydavo ji. 26
Galų gale trise
Paula, kaip visuomet, negalėjo liautis seserų neerzinusi. – Taigi, Kati, prisivirei košės su tomis savo seserimis. Viena akla, kita kurčia, todėl šį vakarą verčiau papliekime kaip reikiant skatą. Truko ištisa amžinybė, kol Paula iš rankinuko iškrapštė piniginę ir padavė ją taksi vairuotojui. – Pasiimkite, kiek reikia, jaunikaiti. Kai nebeturėsiu pinigų, bent jau sesuo nebegalės nieko iš kišenės ištraukti. – Šiaip ar taip, pakviečiau tave ne kam kitkam, o indams plauti, – išdykėliškai atkirto Katarina. Smagiai čiupo Paulos lagaminą ir patraukė pirmoji. Ji be galo džiaugėsi, kad Paula atvažiavo. Jos sesuo trykšte tryško gera nuotaika ir nuo jos niekas negalėdavo išsisukti. Net Gertrūda. Paula, be jokios abejonės, bus jos sąjungininkė sprendžiant keblų klausimą, kuris jos laukia. Paula visuomet, kai atvykdavo į Telemanshofą pasisvečiuoti, gyvendavo buvusiame Teodoro kambaryje. Vaikų kambarį, kaip jis iki šiol tebevadinamas, ji nepaprastai mėgo, nes jis buvo toli nuo didžiojo kambario, todėl čia viešpatavo maloni ramybė. Tame sename ūkininko name patalpų netrūko. Aštuntame dešimtmetyje Katarina jas suremontavo ir įkūrė nedidelį pensioną. Dažniausiai visos vietos būdavo užimtos, nes čia pat esantis Ksantenas traukė turistus, o Katarina plačiai garsėjo nuostabiais pusryčiais. Kepdavo kiaušinienę su lašinukais, o ką jau sakyti apie gardžiausią visame Žemutinio Reino krašte ragaišį. Vakarais paprastai ilgai sėdėdavo su svečiais, o jiems patikdavo ne tik Katarinos pasakojamos istorijos, bet ir šeimyniška atmosfera. Kai jai suėjo aštuoniasdešimt, pensiono veiklą, žinoma, gerokai apribojo. Atvykdavo tik senieji nuolatiniai svečiai. Kai kurie iš jų, tokie kaip, tarkim, Pytas, belgas, per metų metus pasidarė artimi draugai. Kitą savaitę jis atvažiuos į šventę. 27
SE SERYS
„Myliu jus, linksmas senas mergiščias“, – sakydavo jis mišria daininga vokiečių ir flamandų tarsena. Amžiaus jam duotum apie penkiasdešimt, o tiksliai nežinojo niekas. Viršugalvis praplikęs, šonuose karojo pernelyg ilgi plaukai. Mėgdavo vaikščioti apsimovęs odinėmis kelnėmis ir apsivilkęs baltais marškiniais, o gerti pagerdavo gal kiek ir per daug. Jo veide niekas prie nieko nederėjo: akys – per arti viena kitos, nosis – per didelė, lūpos – kreivos. Negana to, ausys buvo taip atlėpusios, kad ir iš mandagumo negalėjai į jas nežiūrėti. Tačiau – o tai svarbiausia – jis buvo ištikimas šių namų svečias ir tikrai širdies žmogus. Todėl niekaip negalėjo atimti iš savęs malonumo Gertrūdos šimtojo gimtadienio proga padovanoti jai tai, ką savaime laikė geriausia, – savo balsą. Pytas mokėjo užimti žmones pats vienas, jis ir jo tastofonas galį įaudrinti sales, bent jau šitaip teigė pats. Ir kai entuziazmo pagautas džiaugsmingu balsu apie savo dovaną pasakojo Katarinai, šiai pritrūko drąsos pasiųsti jį šunims šėko pjauti. Problemą bus galima išspręsti vėliau, mąstė nešdama Paulos lagaminą pro duris. Be to, Pytas – beveik šeimos narys, Gertrūda galės šį bei tą nuleisti negirdomis, kai ko nepastebėti, guodė ji save ir vis tiek jautė, kad Pyto muzika su Gertrūdos muzikiniu skoniu dera kaip saulė su kiaule. Telemanshofas, kiek siekė Katarinos atmintis, visuomet buvo visiems atviras. Šią tradiciją išsaugojo ir po Heinricho mirties. Ji mėgo diskutuoti iki išnaktų, ypač su aplinkinių kaimų ūkininkais šnekėtis apie žemės darbus arba politiką. O kai į svečius ateidavo sūnėnai ir dukterėčios, galėdavo įsikarščiuoti iki nesitvardymo. Tokiais vakarais gausiai vaišindavo riebiais valgiais ir negailėdavo degtinės, paskui būdavo ilgai miegama ir kitą rytą vėlai pusryčiaujama. Nors 28
Galų gale trise
amželis ir solidus – aštuoniasdešimt ketveri, Katarina vis dar įstengdavo nenusileisti kitiems, kaip pačiai atrodė. – Galiu su kaimiečiais gerti, kol tie suguls po stalu! Taip ji kone visuomet atsakydavo, kai kas nors paklausdavo, kaip sekasi. Na, o kai svečiuodavosi Gertrūda – pastaruoju metu ji atvykdavo vis dažniau, – tokie dalykai būdavo neįmanomi. Gertrūda, sulaukusi tokių metų, miegodavo prastai, todėl kai pabudusi vėlų vakarą draugiją teberasdavo įkaitusiame didžiajame kambaryje, imdavo Katariną barti. Tai esančios prastos manieros, taip netinką elgtis. Svečiai tokiais atvejais pasijusdavo nei šiaip, nei taip – kam malonu trikdyti šimtametės ramybę? Katarina baiminosi: jei Gertrūda kartais apsigyventų pas ją, ramybė sodyboje įsitvirtintų ilgam. O apsigyventi jai čia išties buvo neišvengiama. Katarina staiga užsigeidė pabūti su Paula vienos dvi ir su ja pasitarti, todėl garsiai šūktelėjo: – Gertrūda, gal, sakau, užplikytum kavutės, a? Pritrauks gerai. O aš tuo tarpu padėsiu Paulai išdėlioti daiktus, paskui susėsime sode. – Tada, prašyčiau, užkaisk ant viryklės man dar vieną puodą su vandeniu, – šūktelėjo Paula nuo pusės laiptų. – Tavo kava iššokdins mano seną širdį per gerklę. – Kaip buvusi sportininkė turėtum tai laikyti geru ženklu, – erzino Katarina. – Eikš, pažiūrėk, kaip sutvarkiau tavo kambarį. Ji įtempė Paulą į vidų ir uždarė duris. – Vėl su ja nutiko negeras dalykas. Mes negalime sėdėti sudėjusios rankų. Katarina tikėjosi, kad Paula su savo humoru geriau paveiks Gertrūdą. Jai pačiai nelabai sekėsi vyresniąją seserį įtikinti tuo, ko nė viena iš jųdviejų, tiesą sakant, nenorėjo, 29
SE SERYS
o jau seniai tai turėjo būti įvykę: Gertrūda privalėjo atsisakyti savo mažo butelio Ksantene, nes nemalonių atvejų vis daugėjo. – Šį kartą ji griuvo. Ir negali prisiminti, kas nutiko. – Ar susižalojo? – Ne, bet daktaras Dušeris sako, kad ją tikrai saugojo angelas sargas, galėjusi susimalti visus kaulus. Jis spėja, kad jai užėjo svaigulys. Vėl kalta kraujotaka. Tad ji ir išvirto iš koto. – O Dieve, gal nuo to įvykio ji plikosi dar stipresnę kavą? – paklausė Paula apsimestinai piktindamasi. – Tu nepakenčiama, – ironizavo Katarina, – sakau visai sąžiningai: jei Chosė nebūtų jos aptikusi, galimas daiktas, būtų ten pratysojusi kelias dienas. – Chosė aptiko? Toji mūsų geroji Chosė? Katarina žinojo, kad Paula simpatizuoja Chosė, bet, nepaisant to, jų bendra brolienė vis būdavo jos kandžių žodžių taikinys. Paula ją paerzindavo švelniai, geraširdiškai, o iš Gertrūdos vargšė Chosė neretai išgirsdavo tikrų pašaipų. Kai kada Katarina ją nuoširdžiai atjausdavo. Chosė ir Gertrūda Ksantene gyveno vos už kelių namų. Jos negalėdavo viena be kitos, bet ir negalėdavo viena su kita. Apsižodžiuodavo kaip batsiuviai. Chosė jautėsi Gertrūdos globojama. Beje, taip iš tikrųjų ir buvo, mąstė Katarina, taip pat žinanti tokios globos skonį. Iš tikrųjų Gertrūda šiek tiek rūpindavosi Chosė, nelabai gebančia savarankiškai su viskuo susitvarkyti: primindavo jai kai kuriuos susitarimus arba slapta apmokėdavo smulkias gretimoje kepykloje susikaupusias sąskaitas. Chosė, suprantama, nieko apie tai nežinojo, tad savo ruožtu geru darbu laikė, kad būdama nepalyginamai jaunesnė Gertrūdai dažnai padeda prasiblaškyti, todėl tikė30
Galų gale trise
josi jos dėkingumo. Tokie tarpusavio nesusipratimai nuolat baigdavosi itin nemaloniais barniais. – Ačiū Dievui, Chosė vėl kaip reikiant įtūžo ant Gertrūdos. Prieš dieną abi buvo ne juokais susikivirčijusios. Chosė, pasibeldusi į Gertrūdos duris, girdėjo vien tik aimaną. Matyt, pagalvojo, kad Gertrūda iš užsispyrimo jų neatidarys, todėl prieangyje kėlė triukšmą. Paula, atrodė, sunkiai įstengia nuslopinti šypseną įsivaizduodama, kaip jos brolienė perpykusi daužo ir spardo duris. – Tikėkimės, perukas nenuslydo nuo galvos, – netyčia išsprūdo jai, tad ir Paula dabar nesusiturėjo nenusišypsojusi. – Ne, o dabar pakalbėkim rimtai. Anas įvykis tikrai galėjo baigtis liūdnai. Kaimynė man paskambino, kad ateičiau su raktu. Ir tai vis kartojasi. Ar nepasakojau, kas buvo atsitikę su viryklės plokšte? – Nekalbėk taip garsiai, Kati, – įspėjo ją Paula, – sakau ne todėl, kad ji gali pamanyti mus rezgant prieš ją sąmokslą. – Gerai sakai. Bet savo buto jai tikrai reikia atsisakyti, per daug pavojinga ir toliau gyventi vienai. O čia, sakyk, ką nori, vis tiek jai būtų geriau nei senelių namuose, – samprotavo Katarina norėdama ir save įtikinti, kad yra teisingai sugalvojusi. Paula atsakė ne iš karto. – Manai, kad ji čia norės gyventi? – pagaliau skeptiškai paklausė. – Taip, dėl Dievo meilės, kodėl gi ne? Juk jau metų metus pas mus lankosi. – Tai visai kas kita, Kati. Galiu tau pasakyti iš savo pačios patirties: su metais praeitis vis labiau smelkiasi į tavo gyvenimą, net jei tuo tarpu esi ją pamiršęs. Įsitikinsi pati, 31
SE SERYS
pamatysi, tu jaunasai žiogeli, – šyptelėjo Paula ir vėl surimtėjo. – Ji nenorės mirti jo namuose. Ar gali tai suprasti? – Bet namas mano. Jau penkiasdešimt metų Heinricho nebėra. Be to, neturim kitos išeities. O gal, sakau, tu pasiimsi ją pas save ir pas savo vaikus? – Į Diuseldorfą? Kas tuomet ką slaugytų? Na, gerai, pašnekėsim su ja. Pasistengsiu ją įtikinti, kad čia jai bus geriau negu Ksantene. Leisk man pirma kiek kojas apšilti. Juk nepulsiu iš karto kaip akis išdegusi. Pakalbėsim vėliau, sutariam? – Tai kiek iš tikrųjų pasisvečiuosi? – Pažiūrėsim, artimiausiomis savaitėmis su niekuo nesu susitarusi. O gal ir man čia pasilikti, a? – Aš tikrai neprieštaraučiau, – atsakė Katarina pabučiuodama seserį į kaktą. – O dabar išsidėk daiktus ir nusileisk iš aukštybių pas mus.