9
Viskas, ką žinote apie vampyrus, yra netiesa.
O
kaip tas klasikinis įsivaizdavimas – apgriuvusi pilis ant stačiašlaitės uolos ir tamsus tunelis, vedantis į
požeminę voratinkliais apėjusią kriptą, kur nuo aušros iki sutemų karstuose snaudžia vampyrai?
„ s a u l ė ly d i s “ : i š s a m u s i l i u s t r u o ta s f i l m o va d o va s
Netiesa. O tos kalbos, kad vampyrai naktį prisi-
10
Tokį netikėtą požiūrį į vampyrus pateikia
kelia iš karstų, gali pasiversti šikšnosparniais ir
Stephenie Meyer „Saulėlydyje“ – savo debiuti-
sudega saulėje? Neteisybė. Ar kryžius ir česnakų
niame romane, išleistame 2005 metais. Istorija
pynė gali apsaugoti nuo prisikėlusiųjų? Nieko
pasakojama septyniolikmetės Izabelos Svan
panašaus.
lūpomis. Jos tėvai išsiskyrę, ir ji ką tik persi-
Verčiau įsivaizduokite išsilavinusių
kraustė iš mamos namo Finikse, Skotsdeilo
vampyrų šeimą. Jie dieną bendrauja su mirtin-
priemiestyje, į tėčio namus Forkse, Vašing-
gaisiais, vairuoja greitus automobilius, jiems
tono valstijoje, mažame Olimpijos pusiasalio
nereikia ilsėtis, o šeimos galva yra gerbiamas
miestelyje. Čia vėsu ir labai dažnai lyja. Bela,
visuomenės narys. Vampyrai vengia saulės
kaip ji mėgsta būti vadinama, sugrįžta į tą
šviesos tik todėl, kad ši atskleidžia žmonėms
kraštą, kuriame praleido daugelį vasarų ir
tikrąją jų prigimtį – blyški vampyro oda atmuša
kurio neapkenčia, nors tėvas, policijos virši-
saulės šviesą ir ima spindėti kaip deimantas.
ninkas, jį tiesiog dievina. Ji pradeda lankyti
Įsivaizduokit „šaltuosius“ kaip tobulą rūšį, kurios
Forkso vidurinę mokyklą ir netrukus pamato
kilmę gaubia priešistorinės epochos paslaptis.
Kalenus – visų gerbiamo vietinio daktaro
Pamirškite legendinius kraujo siurbikus su
vaikus. Sunku jų nepastebėti – jie rengiasi ir
baisiomis iltimis ir pamatykite vampyrus tokius,
atrodo kaip modeliai. O Edvardas Kalenas,
kokie jie yra iš tikrųjų. Gražios būtybės.
Belos suolo draugas per biologijos pamokas,
gražiausias iš visų. Niekas neįtaria, kad Kalenai
ir „Brėkštanti aušra“. Pirmoji knyga sudomino
vampyrai. Bela susidraugauja su Edvardu ir
Holivudą. Netrukus „Saulėlydžio“ ekraniza-
sužino jo paslaptį. Jis papasakoja, kad daktaro
cija, režisuota Catherine Hardwicke ir išleista į
Karlailo Kaleno šeima nusprendė maitintis ne
ekraną Summit Entertainment, pradėjo kelionę
žmonių, o laukinių gyvūnų krauju. „Vampyrai
po kino teatrus.
vegetarai“, kaip juokaudamas vadina Edvar-
Romano idėja rašytojai Meyer kilo sapne.
das. Vieną iš retai pasitaikančių saulėtų dienų
Šitaip pasaulį išvydo ir daugelis kitų meno
Edvardas parodo Belai, kaip saulėje tviska jo
kūrinių. Pavyzdžiui, pasmerktasis daktaras
kūnas , pademonstruoja savo fizinę jėgą, greitį,
Frankenšteinas ir jo pabaisa atsirado iš devynio-
prisipažįsta, kaip trokšta žmogaus kraujo, –
likmetės Mary Wollstonecraft Godwin (netru-
tačiau mergina dar labiau jį įsimyli. Edvardas
kus tapusios Shelley) sapne regėtos vizijos. Ji
atrado sielos draugę, bet svaigus Belos kvapas
išvydo „išblyškusį uždraustų mokslų studentą“,
jį kankina ir jam sunku atsispirti pagundai
sprunkantį nuo pirmųjų savo pagaminto
savo meilę paversti grobiu. Belą žavi Edvardo
pusžmogio gyvybės ženklų. Jis nubėgo į savo
išvaizda ir jo galios. Su juo mergina jaučiasi
miegamąjį ir meldėsi, kad būtybė nugrimztų
saugi. Jo veidas ir kūnas primena atgijusią
atgal į „negyvąją materiją“. Atsimerkęs išvydo,
marmurinę renesanso statulą. „Edvardas...
kaip siaubingasis jo sukurtas padaras atitraukia
nuostabus kaip jaunas dievaitis“, – apibūdina ji
lovos užuolaidą.3
2
atsidusdama. Bela taip įsimylėjusi, jog pradeda
Keistas buvo ir rašytojo Roberto Louiso Stevensono atvejis. Vaikystėje jis sunkiai sirgo
juodu galėtų likti kartu amžinai.
ir karščiavo per miegus. Sapnuose jį persekiojo
Romano „Saulėlydis“ pabaigoje Bela
baisi ragana, nuo kurios pasprukti galėdavo tik
ir Edvardas lieka balansuoti ant aštrios kaip
ėmęs rėkti ir pagaliau nubudęs. Suaugęs Steven-
skustuvas geismo briaunos. Kūrinys tapo
sonas teigė pasikinkęs „nebylią vidurnakčio
nepaprastai populiaria New York Times išleista
baimę“ rašyti savo pasakojimams apie „žmoge-
Caption here. Could knyga. Vėliau pasirodė be long or short.
liukus... nykštukus“. Ta baimė suteikdavo
„Jaunatis“, „Užtemimas“
u ž d r a u s ta m e i l ė
trokšti, kad Edvardas paverstų ją vampyre ir
11
snaudžiančioms smegenims naujų idėjų. Taip pat atsitiko ir tą naktį, kai žmona pažadino jį rėkiantį per miegus. Suirzęs dėl nutraukto sapno, Stevensonas tarė: „Sapnavau gerą siaubo pasaką.“ Jo košmaras tapo „Daktaru Džekilu ir ponu Haidu“ 4. Tačiau Stephenie Meyer gyvenimas, kitaip nei Shelley romantinio laikotarpio pompastiškas spindesys ir nesibaigiantis Stevensono karščiavimas, vampyriškų sapnų nežadėjo. Ji gimė 1973 m. Konektikute. Kai Stephenie suėjo ketveri, jos šeima persikėlė gyventi į Finiksą. Vaikų šeimoje buvo šeši – trys berniukai ir trys mergaitės. Ji buvo vidurinioji mergaitė. Paauglystėje lankė vidurinę mokyklą Skotsdeile. „Toje mokykloje kiekvieną rudenį keletas merginų pasirodydavo patobulintomis nosimis, o mokinių automobilių aikštelėje tviskėdavo prabangūs Porshe“, – prisimena rašytoja. Gavusi
„ s a u l ė ly d i s “ : i š s a m u s i l i u s t r u o ta s f i l m o va d o va s
valstybinę stipendiją ji išgalėjo studijuoti anglų
12
kalbą Brighamo Youngo universitete. „Įstaigoje, kuri kasmet puikuojasi šalies mokslo įstaigų sąrašo pagal teikiamą išsilavinimą apačioje“, – patenkinta pabrėžia Meyer. Su būsimu vyru ji susipažino vos apsigyvenusi Finikse. Tačiau tik po šešiolikos metų jis pasipiršo ir jie susituokė. Per dešimt santuokos metų gimė trys sūnūs. Per vieną naktį Meyer gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Sapnas buvo labai tikroviškas. Ji išvydo miško laukymę ir paprastą merginą, įnikusią į karštą pokalbį su stulbinamo grožio vampyru. „Prisipažinimai“, tryliktas „Saulėlydžio“ skyrius, „iš esmės yra užrašytas mano sapnas“, teigia Meyer.5 Ji gali tiksliai pasakyti, kada susapnavo „Saulėlydžio“ gimimą – 2003 metų birželio 2 dieną. Kitą dieną jos sūnūs turėjo pradėti mokytis plaukti. Visą
„Saulėlydžio“ gimimo data – 2003 metų birželio 2 diena
dieną ją persekiojo mintis, kad reikia aprašyti tą keistą porelę pievoje. Tam tikra prasme ji taip ir nebepabudo iš sapno.
Ž
inios ir legendos apie vampyrus siekia žilą senovę. Beveik kiekvienos tautos kultūroje rasime pasakojimų
apie šiurpias būtybes, medžiojančias žmones ir geriančias savo aukų kraują. Dažnai tai būna ramybės nerandančios sielos. Tačiau šiuolaikinis susižavėjimas vampyrais tikriausiai siekia vieną audringą vakarą Šveicarijoje, viloje prie Ženevos ežero. Joje laikinai buvo prisiglaudęs lordas George’as Gordonas Byronas. Gražiam vyrui ir talentingam poetui teko sprukti iš Anglijos po skandalų, kilusių dėl liūdnai pagarsėjusių meilės romanų ir melancholiškų svajonių. Kaip tik tą vakarą, lauke šėlstant smarkiai liūčiai, Byronas su jau minėta Mary W. Godwin, jos mylimuoju, būsimu vyru poetu Shelley ir daktaru Johnu Polidoriu iki išnaktų pasakojo istorijas apie baisius ir antgamtiškus reiškinius.
„Saulėlydžio“ autorė Stephenie Meyer prie nešiojamojo kompiuterio atlieka epizodinį vaidmenį
Jie sutarė varžytis, kuris parašys geriausią tokio pobūdžio apsakymą. Būsimų kartų sprendimu nugalėjo Mary sukurtas „Frankenšteinas“, o Polidorio „Vampyras“ buvo anonimiškai išspausdintas 1819 m. ir priskirtas Byronui, kurio skandalinga, tamsi ir romantiška prigimtis darė „vampyrišką įspūdį“. Iš šitų Šveicarijoje sumanytų varžytuvių metams bėgant radosi nemažai sceninių ir apie vampyrus. 1897 m. pasirodė Bramo Stokerio romanas „Drakula“. Jame pasakojama apie žiaurumu pagarsėjusį XV a. valdovą Vladą Tepešą Trečiąjį, gyvenusį Transilvanijoje
u ž d r a u s ta m e i l ė
projekcinės „stebuklingosios lempos“ spektaklių
13
S
ekdami „Saulėlydžio“ įvykiais filmo
naujos filmavimo aikštelės atitiktų veiksmo
statytojai keliavo raižyta pakrante ir
vietas, anksčiau rastas Forkso apylinkėse. „Mūsų
atkūrė knygoje vaizduojamą pasaulį
ieškotojai pasakydavo, jei kas nors būdavo
atitinkamose vietovėse. Forkso miestą atstojo
negerai, – pasakojo prodiuseris Godfrey. –
kombinuoti vaizdai iš Portlando ir jo apylinkių
Papildomos pastangos ir papildomas darbas
Oregono valstijoje, įskaitant Vernoniją ir Sent
nenuėjo veltui ir padėjo atskleisti „Saulėlydžio“
Helensą.
pasaulį. Svarbiausia mums buvo įsikibus laikytis
Linas su pagrindiniais savo padėjėjais Beth Melnick ir Donu Baldwinu ėmėsi naujų
las. Jis – Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose,
paieškų Portlando teritorijoje. Paieškų komanda
vos už poros šimtų mylių nuo Forkso, orai čia
pasipildė nauju nariu iš Portlando ir dviem tos
tokie pat niūrūs.“
srities specialistais iš Los Andželo. Netrukus
Orai. Šiuo atžvilgiu Portlandas, kaip
turėjo prasidėti antrojo plano filmavimas ir
paaiškėjo, puikiai tiko pakeisti drėgniausią JAV
reikėjo papildomo personalo, kuris užtikrintų,
žemyninį miestelį. Specialūs leidiniai, parūpinti
kad būsimoms filmavimo aikštelėms būtų gauti
filmo statytojams prieš pagrindinį filmavimą,
reikiami leidimai ir kad jos būtų paruoštos
įspėjo, kad jie vyksta į lietingą kraštą ir privalo
darbui. Kiek tik buvo įmanoma, stengtasi, kad
tam pasirengti. Hardwicke pirmiausia užsuko į
Prie „Columbia“ teatro, Sent Helensas, Oregono valstija
14
knygos, ir Portlandas buvo geras Forkso pakaita-
specialios aprangos parduotuvę ir pasiteiravo: „Kaip man apsirengti, kad atlaikyčiau labai šaltą lietų po keturiolika valandų per parą ir neperšlapčiau?“ Išėjo nešina kepure, striuke, neperšlampamomis kelnėmis, šiltu šaliku, ilgais apatiniais, storomis vilnonėmis puskojinėmis ir neperšlampamais Gore-Tex batais. Tie daiktai, kaip ją užtikrino, laikys šilumą ir nepraleis drėgmės. Tačiau Jamesas Linas teigia, kad būdamas lietuje kiaurą dieną sausas neliksi.
Štai ką Bela Svan pamatė atvykusi iš Arizonos į Vašingtono valstiją: „Kai nusileidome Port Andželese, lijo. Neįžvelgiau čia jokio ženklo – lietus šiose vietose buvo įprastas. Jau buvau atsisveikinusi su saule.“
„Siekdama pamėgdžioti miglotą Forkso orą, režisierės komanda manė
laiką nelijo. Po pirmos filmavimo dienos visi jau
radusi tinkamą pakaitalą Oregono valstijoje, –
buvo permirkę iki paskutinio siūlelio. Tačiau
aiškina filmo dailininkas Ianas Phillipsas. –
mūsų šaunieji prodiuseriai Wyckas Godfrey ir
Pasirinkom Portlando apylinkes tam, kad būtų
Michele Imperato Stabile jau pirmą savaitę gavo
lietus ir drėgna, bet ne žvarbus oras ir nepa-
mums palapines su šildytuvais, be to, filmavimo
liaujama liūtis (kaip Forkse). Tačiau nuvažiavę
vietoje parūpino grimuotojams apšvietimą ir
filmuoti radome Portlande siautėjančią bjau-
veidrodžius, palapinę aktoriams šildytis, kad jie
riausią žiemą, kokios, kaip supratau, ten jau
jaustųsi patogiai, kol tvarkomas apšvietimas.
seniai nebuvo. Neturėjo būti taip šlapia, tačiau
Steve’as Smithas, mūsų nuostabus vyriausiasis
nieko negalėjome padaryti.“
pastatymo darbininkas, įtaisė virš operatoriaus
Kai kurie komandos nariai prisipažino, kad
krano 6 m skersmens kvadratinį „drugelį“,
viena yra tikėtis nemalonaus oro ir tam ruoštis, o
brezentą, atmušantį šviesą, bet kartu ir priden-
visai kas kita – jį ištverti. Filmo kūrėjai susi-
giantį aktorius. Tačiau vis tiek tvyrojo migla ir
dūrė su gyvąja tikrove, kurią Bela Svan pamatė
vėjas nešė į žmones lietaus purslus.“
atvykusi iš Arizonos į Vašingtono valstiją: „Kai
„Sunku buvo. Turėjom laikyti nuolat įjung-
nusileidome Port Andželese, lijo. Neįžvelgiau čia
tus plaukų džiovintuvus, garbanojimo žnyples ir
jokio ženklo – lietus šiose vietose buvo įprastas.
nepristigti sausų rankšluosčių, – pridūrė plaukų
Jau buvau atsisveikinusi su saule.“8
stilistų vadovė Mary Ann Valdes. – Turėjome pridengti aktorius nuo lietaus, laikyti virš jų
duojat! – dūsaudama prisiminė grimuotojų
skėčius, nes kai plaukai sudrėksta, reikia pusva-
vadovė Jeanne Van Phue. – Be galo sunku
landžio šukuosenai atkurti. Jei prarandama laiko,
grimuoti drėgną odą, kai tavo teptukai šlapi.
atsiliekama nuo grafiko ir tai kainuoja.“
Žinojau, kad bus drėgna, bet nebuvau lankiusis
„Didžiausias rūpestis buvo ne pats lietus,
Portlande ir tikrai nesitikėjau, jog drėgmė bus
o jo nepastovumas, – pridūrė Godfrey. – Kasdien
šitokia. Tik keturias dienas per visą filmavimo
galėjo ne tik lyti, galėjom sulaukti ir krušos, ir
„ s a u l ė ly d ž i o “ p a s a u l i s
„Lietus buvo siaubingas, jūs net neįsivaiz-
35
sniego, ir saulės. Gyva bėda buvo taikyti
meistrišką filmą reikia, kad kiekvienas kūrėjas
filmavimo aikštelę kiekvienai scenai ir laikytis
būtų savo dalyko žinovas. Todėl stengiesi būti
grafiko orams vis mainantis. Sunkiausia buvo
kuo kruopštesnis, susikaupti, kiek tik sugebi,
kęsti besimainančias oro sąlygas ir kartu labai
bet staiga iškyla nenumatytų sunkumų ir visi iš
žiaurų grafiką.“ Filmuojant pagal griežtą grafiką
paskutiniųjų ieško išeities. Tiesiog stebuklas, kad
buvo negalima praleisti nė vienos dienos, o dar
šis filmas buvo pastatytas!“
varžė specialūs darbo laiko apribojimai aktoriams iki aštuoniolikos metų, būtent Kristen Stewart,
primindavo, ką reiškia ekranizuoti garsią knygą.
kuri vaidino beveik kiekvienoje scenoje, o pilna-
Daugelis jų, sukorę šimtus mylių, stovėdavo
mete tapo likus pustrečios savaitės iki filmavimo
ištisomis valandomis lietuje iki šaltų išnaktų ir
pabaigos. „Gimtadienio proga ji gavo didelį tortą
iš tolo stebėdavo darbą filmavimo aikštelėse.
su laikrodžiu! – prisimena Hardwicke. – Tada iš
Jiems ne kartą teko laimė kalbėtis su Hardwicke,
karto pradėjom vakaro filmavimą. Sveika sulau-
Pattinsonu, Stewart ir kitais. Kūrėjai dalijo auto-
kusi pilnametystės!“
grafus ir bendravo su laimingais aistruoliais. „Jie
„ s a u l ė ly d i s “ : i š s a m u s i l i u s t r u o ta s f i l m o va d o va s
„Kuriant filmą niekas nevyksta taip, kaip
36
Filmuojant „Saulėlydžio“ gerbėjai nuolat
valandų valandas stypsodavo šaltyje ir drėgmėje,
suplanuota, ypač kai reikia laikytis griežtų
laukdavo pasirodant Robo, Kristen ir visų kitų, –
filmavimo grafikų, dirbti lauke, tuo labiau
prisimena Van Phue. – Nesitikėjau, kad tiems
žiemą Portlande, – sakė filmavimo aikštelių
aistruoliams bent kiek rūpi pats filmo kūrimas.
dekoratorius Gene’as Serdena. – Norint susukti
Labai stebėjausi.“
„Gimtadienio proga ji gavo didelį tortą su laikrodžiu! – prisimena Hardwicke. – Tada iš karto pradėjom vakaro filmavimą. Sveika sulaukusi pilnametystės!“