Rolfas giriose

UDK 821.111(71)-93 Se-131

Iliustracijos autoriaus

ISBN 978-609-01-0192-6 © Vertimas į lietuvių kalbą, Kazimieras Ambrasas © Leidykla „Alma littera“, 2011

Vers­ta iš: Ernest Thompson Seton ROLF IN THE WOODS

I Vigvamas prie uolos

Buvo ankstyvas pavasario rytas. Tuojau turėjo patekėti saulė. Kvonebas, paskutinis Mianoso sainevų palikuonis, išėjo iš savo vigvamo, prisiglaudusio prie uolyno, kuris tęsėsi rytiniu Eizemuko pakraščiu. Palypėjęs į aukščiausią didžiulio skardžio viršūnę, jis sustojo ir tyliai laukė, kada virš jūros tarp Konektikuto ir Sioneikio blykstelės pirmutiniai saulės spinduliai.

Pagaliau, kai auksinis šviesos pluoštas, pranėręs pro storą debesų maršką, tvykstelėjo viršum jūros, Kvonebas baigė savo tylią maldą ir uždainavo tekančiai saulei seną indėnišką dainą: O, saule, bekylanti iš debesų, Sušildyk viską žemėje, Aš sveikinu tave ir garbinu!

Kvonebas vis dainavo ir dainavo, mušdamas mažytį tamtamą**, kol didžiulis gaisas nutvieskė debesis ir į viršų išplaukė raudonas tekančios saulės skritulys.

Tada, sugrįžęs į vigvamą, prisišliejusį uolų papėdėje, ir apsiplovęs rankas liepmedžio statinaitėje, raudonodis pradėjo ruošti paprastus pusryčius.

Ant ugnies kabojo apypilnis varinis katiliukas. Kai vanduo užvirė, indėnas įmetė žiupsnelį maltų kukurūzų ir keletą moliuskų.

Kol pusryčiai virė, jis pasiėmė titnaginį šautuvą ir, tyliai užsiropštęs ant uolos, saugančios jo būstinę nuo šiaurvakarių vėjų, permetė

Viena Amerikos indėnų giminė. ** Indėnų muzikos instrumentas, panašus į būgnelį.





aštriomis tarsi erelio akimis plačią vandens juostą, kuri, bebrams užtvenkus Eizemuką, užtvindė nedidelį slėnį.

Tvenkinys dar tebebuvo užšalęs, bet visose seklesnėse vietose telkšojo vanduo. Atrodė, kad čia turėtų būti ančių. Tačiau ten nesimatė nė vienos, tik ledo pakraštyje plūduriavo kažkoks apvalus daiktas. Nors iki jo buvo toloka, bet indėnas iš pirmo žvilgsnio pažino muskusinę žiurkę.

Pašliaužęs kiek aplink tvenkinį, Kvonebas jau lengvai galėjo pataikyti, bet staiga jis pasuko atgal į vigvamą, kur vietoj šautuvo pasiėmė savo tėvų naudotus ginklus: lanką, strėles ir ilgą valą. Skubiai sugrįžęs, už kokių trisdešimt pėdų pamatė muskusinę žiurkę, beskanaujančią balinio ajero šaknį. Indėnas numetė ant žemės spirale susuktą valą, lanką... Zvimbt! Lėkdama strėlė išvyniojo valą ir įsmigo į graužiką. Pliumpt – ir gyvūnėlis pasinėrė po ledu.

Tačiau valo galas liko medžiotojo rankose. Jis kiek timptelėjo, ir žiurkės galva išniro iš vandens. Indėnas pribaigė ją lazda ir ištraukė ant ledo. Jeigu būtų šovęs, tikriausiai ją būtų pražáidęs.

Medžiotojas grįžo namo ir, kukliai papusryčiavęs, pašėrė nedidelį, į vilką panašų šunį, pririštą čia pat vigvame. Tada atsargiai ėmė lupti žiurkę: pirmiausia apipjovė kailiuką aplink paskutines kojytes, paskui trūktelėjęs numovė kaip pirštinę iki pat snukio.

Nunėręs užtempė ant lenkto pagaikščio ir padėjo džiūti; kai jis bus sausas, nuneš parduoti. Rūpestingai sutvarkęs mėsą, medžiotojas pakabino ją šešėlyje – bus pietums.

Indėnui betriūsiant prie žiurkės, miške kažkas sušlamėjo. Netrukus, dideliais žingsniais žengdamas pro šakas ir krūmus, pasirodė aukštas, rūstaus veido žmogus, raudona nosimi ir užraitytais baltais ūsais. Pamatęs indėną, jis sustojo, paniekinamai dėbtelėjo į medžioklės laimikį, burbtelėjo sau po nosimi „žiurkiaėdys“ ir patraukė stačiai prie vigvamo, matyt, norėdamas žvilgtelėti į vidų. Tačiau žemu, aiškiu balsu pasakyti indėno žodžiai: „Bėk šalin!“ sugriovė atėjūno užmačias. Žmogus, burbtelėjęs ant Kvonebo „tamsiaodis valkata“, nužygiavo artimiausios fermos pusėn.

II Rolfas Kiteringas ir jo dėdė

Buvo varnų mėnuo, baltųjų žmonių vadinamas kovu. Nebe už kalnų ir žolės mėnuo – balandis. Iš pajūrio šiaurėn jau plasnojo juodakaklių gervių trikampiai. Jos linksmai girskėjo, pranešdamos džiugią žinią, kad alkanasis mėnuo jau praėjo ir į šį kraštą atkeliauja pavasaris. Ant aukštos sausos šakos burbuliavo kurtinys, ant kitos – kaukšėjo margasis genelis, kažkur pušyne kleketavo kurapka ir klykaudamos padangę raižė laukinės antys.

Ko stebėtis, jei ir indėnas norėjo daina išlieti džiaugsmą, apėmusį jo sielą?

Staiga, lyg kažką prisiminęs, jis pasuko pietų pusėn ir ramiai nuėjo iki tos vietos, kur prasiskyrusi kalno ketera praleidžia upokšnį į Striklando lygumą. Čia, kaip ir kiekvienais metais, jis surado tarp slidžių uolos akmenų besišypsančią mėlynakę žibuoklę – pirmąją pavasario gėlę. Kvonebas nenuskynė jos, tik atsisėdo ant žemės ir ėmė atsidėjęs žiūrėti. Jis nesišypsojo, nedainavo, nė žodžio nepasakė, net jos vardo neištarė, tik sėdėjo prie gėlytės nenuleisdamas akių. Jis atėjo į šią vietą žinodamas, kad tikrai čia ją ras. Kas pasakys, kad žibuoklės dailumas nejaudino jo? Indėnas išsitraukė pypkę ir tabokinę, bet atsiminė, kad tabokinė tuščia. Tada sugrįžo į vigvamą ir, nuo kabančios lentynos nusiėmęs ryšulėlį kailiukų, – dešimt muskusinių žiurkių ir vieną audinės, – nužingsniavo į pietus. Iš miško išėjo į platų, atvirą kraštą, vadinamą Striklando lyguma. Už šios lygumos, perkopęs kitą kalnų virtinę, nusileido į mažą uostamiestį Mianosą. Medžiotojas pravėrė duris, virš kurių kabojo užrašas:





Viduje vyrai ir moterys kažkuo prekiavo. Indėnas droviai atsistojo nuošaly ir laukė, kol visi baigs. Pagaliau ponas Pekas šūktelėjo: – O, Kvonebas! Ką šiandien atnešei?

Kvonebas išvyniojo kailiukus.

Pirklys įdėmiai apžiūrėjo juos ir tarė: – Geriausių kailiukų sezonas jau praėjęs. Galiu duoti tik po septynis centus už žiurkės ir septyniasdešimt penkis už audinės. Štai ir viskas.

Indėnas ramiai ėmė rankioti nuo stalo kailiukus. Tada Sailas sujudo.

– Na, gerai! Už žiurkės duosiu po dešimt centų.

– Dešimt už žiurkės, dolerį už audinės grynaisiais. O už juos nusipirksiu, ko man reikia, – atsakė Kvonebas.

Sailui labai rūpėjo, kad jo pirkėjai nesugalvotų pereiti į kitą gatvės pusę, kur ant sienos švietė iškaba:

Todėl pagaliau abu vyrai susitarė, ir indėnas išsinešė nusipirkęs tabako, arbatos ir cukraus.

Kvonebas grįžo namo Mianoso upės pakrantėmis, nes čia jis buvo paspendęs keletą spąstų muskusinėms žiurkėms. Tačiau šitie spąstai visada jam keldavo nerimą, mat juos galėjo pačiupti medžiokliai, laiką šį krantą savu.

Po valandėlės jis pasiekė Damplingo sietuvą. Nuo čia pasukęs namo tiesiog per miškus, Kvonebas atsidūrė prie Ketroko kelio, kuriuo eidamas pasiekė Mikio Kiteringo fermą ir apšepusį namą.

Indėnas buvo girdėjęs, kad šios fermos šeimininkas turįs parduoti





šviežią elnio odą, todėl, tikėdamasis ją nupirkti, jis ir patraukė trobos link. Tuo metu Mikis ėjo iš klojimo. Juodu vienas kitą pažino iš pirmo žvilgsnio. Kvonebui to užteko – jis tučtuojau pasauko atgal.

Fermeris atsiminė, kad šis indėnas jį buvo „įžeidęs“. Paleidęs keletą keiksmažodžių, Mikis puolė paskui jį „iškaršti kailio“. Kiteringo kėslai buvo aiškūs. Kvonebas vikriai atsisuko, stabtelėjo ir ramiai pažvelgė į Mikį.

Pasitaiko žmonių, neatskiriančių drovumo nuo bailumo, ir šitas skirtumas jiems paaiškėja tik atsitiktinai. Baltajam tarsi kas pašnibždėjo: „Saugokis! Šitas raudonodis pavojingas“, ir jis pusbalsiu tik suvapėjo: – Nešdinkis iš čia, arba pašauksiu policiją!

Tačiau indėnas stovėjo nejudėdamas ir žiūrėjo lediniu žvilgsniu. Kai fermeris išnyko iš akių, patraukė miškan.

Kiteringas nepasižymėjo geru būdu. Jis skelbėsi buvęs kareivis.

Dar ir dabar jis šiek tiek panėšėjo į kareivį, nes, kariškai išsitempę, abiejose raudonos nosies pusėse lyg užriesti ragai styrojo šiurkštūs, balsvi ūsai. Jo veidas buvo išpurtęs, pečiai statūs, eisena pagyrūniška. Be to, jam niekada netrūko vis naujų keiksmažodžių, kurie didžiai stebino Konektikuto gyventojus. Jau pagyvenęs Mikis vedė moterį, kuri galėjo būti gera žmona, jeigu jis būtų buvęs sugyvenamas. Tačiau Kiteringas buvo girtuoklis ir tuojau ėmė lenkti žmoną į savo pusę. Reikia pasakyti, kad jam pasisekė. Savo vaikų jie neturėjo, bet prieš keletą mėnesių į jų rankas pateko Mikio brolio sūnus, penkiolikos metų berniukas. Jeigu su juo būtų gražiai elgęsi, vaikinas būtų tapęs tų namų palaima. Bet Mikis buvo nepataisomas: jo įgimtas geraširdiškumas skendėjo rome . Būdamas šiaudadūšis ir lėbautojas, visus žmones skirstė į dvi rūšis: aukštesniuosius asmenis, prieš kuriuos keliaklupsčiavo, ir žemesnius, kuriuos plūsdavo, pravardžiuodavo, gąsdindavo. Geresnis ir sukalbamesnis tebūdavo tik tomis retomis valandėlėmis, kai nepersigerdavo arba kai būdavo išsiblaivęs.

Svaigusis gėrimas.





Laimė, Mikio brolvaikis atsigimė ne į tėvo giminę. Savo išvaizda ir protu jis buvo labai panašus į motiną, apsišvietusią, bet neturtingą moterį. Jos protas ir gabumai buvo tokie, kad prieš šimtą metų ji galėjo būti sudeginta ant laužo kaip ragana, o prieš penkiasdešimt galėjo būti gerbiama kaip pranašas.

Tačiau ji gyveno vėliau, ir jos pažiūros į religiją nesuteikė jai nei burtininkės kapo, neuždėjo nei pranašo karūnos, o tik sukėlė kaimiečių panieką.

Rolfas anksti neteko tėvo, o kai jam sukako penkiolika metų, mirė ir motina, kurią jis labai mylėjo. Berniukas liko vienas kaip pirštas. Jis tebuvo baigęs pradžios mokyklą ir atidžiai perskaitęs tik Šventraštį ir „Robinzoną Kruzą“.

Palaidojęs motiną, jis dar tą pačią dieną paliko Redingo kaimelį ir patraukė nepažįstamais keliais į nepažįstamą pietų kraštą, kur savo fermoje gyveno beveik nepažįstamas dėdė. Rolfas tikėjo, kad dėdė jį priglaus.

Pirmąją savo kelionės dieną jis nužygiavo penkiolika mylių ir nakvojo kluone. Antrąją dieną Rolfas nuėjo dar dvidešimt penkias mylias ir pagaliau pasiekė savo būsimuosius namus.

– Eikš, berniuk! – gana maloniai buvo pakviestas svečias. Mat Rolfas įžengė į namus tokiu metu, kai Mikiui buvo užėjusi geros nuotaikos prošvaistė. Be to, jis matė, kad toks stiprus penkiolikametis gali daug padėti fermoje.

III Rolfas gaudo meškėną ir susiranda draugą

Dėdienė Pru, aštriaakė ir raudonnosė moteriškė, iš pradžių buvo gana maloni. Tačiau vos tik Rolfas sužinojo, kaip šerti kiaules, veršelius, lesinti vištas, melžti karves ir dirbti kitus darbus, kuriuos jis jau mokėjo iš mažens, ji viską užkorė jam ant sprando. Kokie tai buvo darbai! Reikėjo tik stebėtis, kaip dėdienė Pru išsivadavo nuo visų rūpesčių!

Rolfas buvo pripratęs dirbti. Jis plušo be atvangos, stengėsi iš visų jėgų, bet greitai pamatė, jog niekada nesulauks pagyrimo, o vien tik bausmės.

Dėdės širdyje retai žybtelėdavo geraširdiškumo spindulėlis. Dėdienė buvo užkietėjusi girtuoklė. Greitai Rolfas suprato, kad tada, kai jis su savo motina kentė skurdą ir alkį, buvo laimingiausios jaunystės dienos ir kad jos niekad negrįš atgalios.

Kuo daugiau Rolfas žiūrėjo į giminaičius, tuo daugiau juose matė pikto. Jis buvo labai sukrėstas, kai vieną dieną sužinojo, kad vištos, kurias dėdė naktį parsivežė namo, atsikliuvo pas juos be jokios savininkų žinios bei sutikimo. Mikis juokėsi, pasakodamas apie savo žygį, ir net užsiminė, kad greitai vertėtų ir Rolfui pačiam imtis nakties darbo. Dabar berniukas aiškiai suprato, į kokius piktadarių namus jis, vargšas našlaitis, pakliuvo.

Iš pradžių šaunuolis dėdė nežinojo, ar tylusis berniukas yra iš tų, kurių reikia bijoti, ar iš tų žemesnių, kuriuos reikia nuolatos laikyti po padu. Nesulaukus jokio pasipriešinimo, Mikio drąsa greitai



11



augo, ir smūgiai pylėsi vis dažniau. Tačiau dėdės smūgiai nebuvo skaudesni už amžinas dėdienės priekabes ir barnius. Ši baisi aplinka griovė visa, ką gera jo širdyje buvo išugdžiusi motina.

Rolfas neturėjo kada bendrauti su kaimo vaikais, bet kartą jis atsitiktinai rado draugą.

Vieną pavasario rytą, dar prieš saulėtekį, jis, kaip papratai, ginė į mišką karvę ir labai nustebo pamatęs mojantį jam nepažįstamą žmogų. Eidamas artyn, vaikas pastebėjo, kad tas nepažįstamasis buvo aukšto ūgio tamsiaodis, lygiais juodais, vietomis pražilusiais plaukais, – be abejonės, – indėnas. Žmogus padavė maišą tardamas: – Įvijau į šitą drevę meškėną. Tu palaikyk maišą, o aš jį iškrapštysiu.

Rolfas mielai sutiko pagelbėti ir laikė maišą prie skylės. Indėnas tuo tarpu įsliuogė į medį prie kitos, aukštesnės drevės ir įkišo į ją ilgą lazdą. Drevėje kažkas subrazdėjo – maišas staiga išsipūtė ir pasidarė sunkus. Rolfas džiūgaudamas užrišo jį. Indėnas, linksmai šyptelėjęs, nušoko žemėn.

– Na, o ką dabar su juo darysite? – paklausė Rolfas.

– Mokysiu šunį gaudyti meškėnus, – atsakė raudonodis.

– Kur? Indėnas mostelėjo Eizemuko užtvankos pusėn.

– Tai jūs tasai giedorius indėnas, gyvenąs prie Ebo uolos?

– Uh! Kai kas mane taip vadina. Bet mano vardas Kvonebas.

– Luktelėkit, aš grįšiu ir padėsiu jums, – staiga pasišovė Rolfas, nes nepaprastai mėgo medžioklę.

Indėnas linktelėjo galva.

– Jeigu manęs nerastum, tris kartus šūktelk, – tarė jis, permesdamas per petį trumpą pagalį. Ant jo, atokiau nuo nugaros, kabojo maišas su meškėnu.

Rolfas parginė karvę namo. Į medžioklę jis pasisiūlė nepasvarstęs ir truputį paskubėjo.

Dabar, užpultas aibės darbų, vaikinas suprato, kad jo neišleis. Jis

Indėnai visada sako indėnišką „uh“ vietoj „taip“.



12



visaip suko galvą, kaip išsprukti iš namų. Pagaliau nusprendė padaryti taip, kaip sako sena žmonių išmintis: „Ko nežinai, nedaryk!“ arba „Jei negali gražiuoju, daryk piktuoju.“ Taigi jis, dėdienei be perstojo niurzgant, pašėrė arklius, išvalė jų gardą, pamelžė karvę, apliuobė kiaules, palesino vištas, pagirdė veršelius, pakinkė arklius, prikapojo malkų ir sutempė visas į malkinę, išleido iš tvarto avis, supilstė pieną į pienpuodžius, įbėrė kiaulėms į ėdalą kukurūzų, išgalando virtuvės peilius, padėjo suplauti indus, pataisė tvorą, atnešė bulvių iš rūsio ir, baigęs visus darbus, vėl nuginė į mišką karvę, slapčia nutaręs susirasti indėną.

IV Meškėno medžioklė Rolfui brangiai atsiėjo

Ne viena, bet kokios trys valandos praėjo, kol Rolfas pasiekė vadinamąjį Paipsteivo tvenkinį. Čia jam niekados neteko būti, bet, tris kartus trumpai ūktelėjęs, kaip buvo susitarta, išgirdo atsaką ir nuėjo į tą pusę. Kvonebas stovėjo ant aukštos uolos.

Kai Rolfas priėjo, indėnas nusivedė jį žemyn iš pietų pusės į vigvamą. Atrodė, kad Rolfas žengė pirmąjį žingsnį į naują gyvenimą. Kai jis gyveno Redinge, keli seni kaimynai buvo medžiotojai. Jie gerai pažinojo indėnus ir pripasakodavo apie juos įvairių istorijų, girdavo raudonodžius, kad šie taikliai šaudą iš lanko. Rolfas savo akimis porą kartą buvo matęs keliaujančius indėnus, bet jie buvo purvini ir apdriskę. Tačiau šis indėnas kitoks. Jis neatrodė dabita, nes buvo apsirengęs kaip neturtingas fermeris. Nuo fermerio skyrėsi tik tuo, kad nenešiojo kepurės ir buvo apsiavęs mokasinais, papuoštais žaižaruojančiais karoliais. Vigvamas padarytas iš storos drobės, išpieštos šventais simboliais. Ant ugnies kabojo pailgas varinis katiliukas.

Tokie katiliukai nuo seno gaminami Anglijoje ir parduodami indėnams. Mažesni indai padaryti iš liepos karnų ir beržo tošies. Šautuvas ir medžioklės peilis buvo baltaodžių rankų darbo, bet lankas, strėlės, sniegžengiai, tamtamas ir plunksnomis išpintas šautuvo dėklas buvo paties indėno pagamintas iš miško medžiagos.

Jie įėjo į vigvamą. Šunytis, nors dar jauniklis, užuodęs nepakenčiamą baltojo žmogaus kvapą, piktai suurzgė. Kvonebas plekštelėjo jam per galvą. Indėnų kalba tai reikštų: „Gulėk ramiai! Viskas gerai!“ Paskui, atrišęs dirželį, išvedė šuniuką laukan.



14



– Paimk! – šūktelėjo indėnas, rodydamas ant lazdos tarp dviejų medžių kabantį maišą. Šuniukas įtartinai pakreipė snukutį maišo pusėn ir suamsėjo, bet artyn Kvonebas jo neprileido. Rolfas mėgino susibičiuliauti su šunimi, bet viskas buvo veltui. Kvonebas tarė: – Palik Skukumą ramybėje. Kai jis norės, pats susidraugaus. O galbūt jis niekados nepanorės.

Paėjėję du tris šimtus žingsnių į pietus, medžiotojai išėjo į lygumą. Čionai jie iškratė iš maišo meškėną, o šunį laikė už virvės tol, kol žvėriukas, atsigavęs iš baimės, pasileido bėgti. Dabar šuo buvo paleistas, ir jis, garsiai skalydamas, puolė paskui. Tačiau žvėrelis taip grybštelėjo šunytį, kad tas cypdamas atšoko.

Meškėnas dūmė kiek įkabindamas, o šuo ir medžiotojai – iš paskos. Skukumas meškėną pasivijo, bet šis urgzdamas atsisuko ir antrą kartą pamokė šunį.

Taip jiems besivaikant, besisukinėjant ir besipešant, meškėnas pribėgo mišką ir stabtelėjo po neaukštu storu medžiu. Nuvijęs šunį trečią kartą, jis greitai įsikorė į medį ir susirangė tarp šakų.

Medžiotojai tiek kiršino šunį, kad jis kaip pamišęs laidė nasrus ir mėgino įsliuogti į medį. Juodu iš jo tiek ir tenorėjo.

Taip pirmoji Skukumo pamoka ir pasibaigė. Šuo suprato, kad žvėrį reikia vytis, pajuto jo kvapą ir sužinojo, kad tas moka karstytis po medžius.

Paskui Kvonebas, apsiginklavęs šakota lazda ir virvės kilpa, įsliuogė į medį. Vargais negalais užnėrė kilpą meškėnui ant kaklo, kelis sykius timptelėjęs nutraukė žvėriuką ant žemės ir įgrūdo maišan. Parsinešęs namo, Kvonebas meškėną pririšo, kad ir kitą kartą galėtų pamokyti Skukumą. Kaip iš pradžių, taip ir antrą, ir trečią kartą Kvonebas būtų leidęs šuniui įvyti meškėną į medį. Indėnas numatė, kad vėliau leis jam pabėgti, ir tada Skukumas turės

„Skukumas“ – vienoje indėnų tarmėje reiškia „drumzlini vandenys“.



15



sekti pėdomis, o suradęs vėl priversti ropštis aukštyn. Iš medžio žvėriuką indėnas būtų turėjęs iškrapštyti kulka, kad šuo sužeistą meškėną galėtų pribaigti ir pasmaguriauti šviežia mėsa.

Tačiau Skukumas paskutinės pamokos nesulaukė: meškėnas naktį pergraužė dirželį ir dingo. Rytą Kvonebas belaisvio vietoje rado tik antkaklį ir diržą. Šitie dalykai, žinoma, nutiko vėliau, bet Rolfas džiaugėsi ir tuo, ką buvo matęs per tą vieną dieną. Medžioklė jį dar labiau pradėjo vilioti. Nei žiaurumo, nei atgrasumo medžioklėje Rolfas nematė: šiek tiek nukentėjo tik šuo, bet ir jis, atrodo, buvo patenkintas. Todėl viskas čia vaikinui patiko, ir jis troško kuo greičiau sulaukti tikros meškėno medžioklės, kai šuo bus visai gerai išmokytas. Ši trumpa akimirka buvo taip nepanaši į tą šykštų gyvenimą, nuo kurio jis prieš valandą pabėgo... Vien pagalvojus apie medžioklę, Rolfo akyse įsižiebdavo kažkokios laukinės liepsnelės. Jis buvo taip susižavėjęs, kad net nepastebėjo pašalinio žmogaus, kurį buvo sudominęs nepaprastas medžioklės triukšmas. Tačiau šuo tuojau užuodė svetimąjį ir staiga garsiai sulojo. Atsigręžę medžiotojai pamatė ant uolos už vigvamo stovint nepažįstamąjį. Nereikėjo net abejoti, kad tai buvo Rolfo dėdė, išpurtusiu veidu ir žilais ūsais.

– Šit kur tu, niekšingas vaikigali! Tai taip gaišini laiką! Na, palauk, aš tave pamokysiu! Šuo buvo pririštas, indėnas atrodė esąs nepavojingas, o berniukas – išsigandęs, todėl dėdės drąsa augo kaip ant mielių. Mikis buvo atvažiavęs į mišką pasimalkauti, ir jo rankose tarsi juoda gyvatė rangėsi rimbas. Akies mirksniu tas rimbas švilptelėto ir kaip liepsnos liežuvis apsivyniojo Rolfui apie kojas. Berniukas iš skausmo sukliko ir pasileido bėgti, bet kietaširdis dėdė vijosi pridurmu ir pašėlusiai čaižė vytiniu. Indėnas, manydamas, kad nepažįstamasis – Rolfo tėvas, tik stebėjosi tokia žiauria meile, bet tylėjo – penktasis indėnų įsakymas leidžia tėvams elgtis su savo vaikais kaip nori.



16



Keletą kartų Rolfui pasisekė išsisukti nuo žiaurių smūgių, bet pagaliau jis buvo įvytas į uolų plyšį. Dabar rimbas kaip įkaitinta geležis svilinte svilino vaikui veidą.

– Pakliuvai tu man dabar, – kaip įsiutęs bulius riaumojo girtuoklis.

Rolfas iš nevilties įtūžo. Jis griebė du didelius akmenis ir paleido vieną dėdei į galvą. Mikis pasilenkė, ir jam nekliuvo, bet antras akmuo pataikė į šlaunį. Kiteringas subliovė iš skausmo, o Rolfas, mikliai nustvėręs dar keletą akmenų, pagrasino: – Žengsi nors vieną žingsnį artyn – užmušiu!

Išraudęs Mikio veidas pasidarė pilkas kaip pelenai. Jis įdūkęs piktai riaumojo ir sakėsi žinąs, jog Rolfą taip išmokęs indėnas. Na, tegul, ir šis savo susilauksiąs. Žarstydamas į visas puses keiksmažodžius, urgzdamas ir spjaudydamas, šis užkietėjęs žilagalvis nenaudėlis nuklibikščiavo prie pakrauto važio.

V Lik sveikas, dėdE Miki!

Tik dabar Rolfas suprato, kad jo dėdė bailys. Žinoma, jis save kaltino, kad paliko visus darbus likimo valiai; todėl nusprendė tučtuojau grįžti namo ir viską sutvarkyti.

Kai grįžo, ir dėdienė sutiko su didžiausiais barniais, vaikas beveik ir burnos nepravėrė. Jis netgi būtų nusivylęs, jeigu būtų buvęs kitaip sutiktas. Prie tokių pasveikinimų jis jau buvo pripratęs, tad dabar tikrai pasijuto vėl esąs namie. Kantriai tylėdamas, Rolfas kibo į darbą.

Mikis grįžo tiktai vėlai vakare. Tą dieną jis vežė Hortonui malkas, todėl paslankiojo ir prie Kvonebo vigvamo. Tačiau pakeliui pasitaikė smuklė, tad namo senis grįžo visai bejėgis ir tik burbuliavo kažką sau po nosimi.

Rytojaus dieną buvo jaučiama besiartinanti audra. Rolfas atsitiktinai nugirdo, kaip dėdė besiplūsdamas pasakė: „Šitas nedėkingas neklaužada... tik duoną ir druską veltui gadina.“ Tačiau berniukui jis ničnieko nesakė, net dėdienė kokias dvi dienas nė karto jam nesudavė. Trečiąją naktį po to įvykio Mikis kažkur dingo. Rytą su juo atėjo nepažįstamas žmogus. Juodu parsinešė pintinę su vištomis. Rolfui buvo liepta neiti prie mažosios daržinės. Visą rytą berniukas ir nepriėjo prie jos, tik, progai pasitaikius, nuo šieno kaugės dirstelėjo į vidų ir pamatė dailų ristūną. Kitą dieną mažoji daržinė kaip ir anksčiau vėl buvo tuščia.

O tą naktį dėdė ir jo bičiulis, pasikvietę keletą draugų, surengė išgertuves. Gulėdamas Rolfas klausėsi lėbautojų šnektų ir nugirdo keletą padrikų užuominų. Nors ne viską suprato, bet šį tą numanė.



18



„Nakties darbas visada pelningesnis negu dienos“, – kalbėjo girtuokliai. Paskui vaikas išgirdo tariant savo vardą ir dar tokius žodžius: „Einam ir atsiskaitysim su juo.“ Rolfui dabar buvo viskas aišku: girtuoklių gauja, senojo mušeikos įkalbėta, rengiasi jį primušti. Rolfas išgirdo, kaip jie, kliuvinėdami už kažko ir svyruodami, lipo laiptais aukštyn. Kažkuris pravebleno: „Paimk šitą bizūną!“ Berniukas suprato, kad jam gresia pavojus, o gal ir mirtis, nes girtuokliai nuo degtinės visai buvo apduję. Jis vikriai atsikėlė, užšovė duris ir, susukęs į ritinį seną sudriskusią gūnią, paguldė į savo lovą. Paskui susirinko visus drabužius ir, išlindęs pro langą, nusileido, kad galva būtų žemiau palangės; koja jis atsirėmė į sienos briauną. Taip įsitaisęs laukė, kas bus toliau. Ant laiptų aidėjo lipančiųjų balsai. Lėbautojai, kažką niurnėdami, paklibino duris, paskui smarkiai pastūmė ir įgriuvo su durimis į vidų. Rolfas per palangę negalėjo matyti įsibrovėlių, bet jautė tarp jų esant ir dėdę. Į susuktą skudurų ritinį pasipylė bizūno ir lazdų kruša. Jeigu jis pats būtų buvęs lovoje, tai nebūtų likę ir sveikos vietos. Piktadariai kvatojosi, lyg tai būtų buvusi didžiausia linksmybė, o Rolfui net kraujas stingo gyslose. Jis nučiuožė žemėn ir pasileido kiek įkabina kojos. Bėgdamas Rolfas jautė, kad šituos nelaimingus namus palieka amžinai.

Bet kur dabar dėtis? Nejučiomis berniukas pasuko į žiemius Redingo pusėn – šią vienintelę vietą jis tiktai ir težinojo. Nenuėjęs nė mylios, vaikas stabtelėjo: netoliese dunksančiame miške, kuris tęsėsi į vakarus Eizemuko pakrantėmis, amsėjo kurtas. Rolfas ir patraukė ton pusėn. Lengva surasti šunį, bet ne taip lengva rasti jo šeimininką. Tačiau šį kartą juodu nuo vienas kito buvo ne per toliausia. Rolfas tris kartus švilptelėjo, ir Kvonebas atsiliepė.

– Visam laikui atsisveikinau su ta gauja, – pasakė berniukas. – Jie šiąnakt kėsinosi mane užmušti. Ar neatsirastų kampelis pas tave kokiai porai dienų?

– Uh. Eime! – tarė indėnas.



19



Tą naktį Rolfas pirmą kartą gulėjo vigvame po atviru dangumi.

Jis miegojo ilgai ir nieko nejautė, kas dėjosi aplinkui, kol Kvonebas pažadino pusryčių.

VI SKUKUMAS susidraugauja su Rolfu

Rolfas manė, kad Mikis greitai atras jo slėptuvę ir už keleto dienų ateis su policininku parsivaryti atgal. Bet praslinko savaitė, viskas buvo ramu.

Kartą Kvonebas, eidamas per Mianosą, sužinojo, kad Rolfą žmonės matė einant į šiaurę, į Damplingo tvenkinio pusę, ir kad Mikis Kiteringas už arklių vogimą dabar patupdytas į kalėjimą ir galįs gauti keletą metų. Be to, dėdės žmona, dėdienė Pru, grįžusi į Norvelką pas savo gimines, o Mikio ūkis patekęs į svetimas rankas.

Rolfas neturėjo kur prisiglausti, todėl buvo aišku, kad jis ir toliau gyvens su Kvonebu.

Ar galėjo berniukas pagalvoti apie tokį džiaugsmą? Jis išsivadavo iš baisių despotų, kurie vos nesutrypė jo gyvenimo. Štai čionai tasai laukinis pasaulis, apie kurį jis tiek svajojo. Šičia jisai, kiek tik širdis trokš, galės mėgautis medžiokle, kuri jau magėjo jam namuose, bevartant aptriušusius „Robinzono Kruzo“ puslapius. Argi gali erelis skraidyti, kai jo sparnai surišti, – jis tik tada laimingas, kai, pakilęs nuo aukštos uolos viršūnės, lenktyniauja su kalnynų vėjais.

Lemtingosios meškėno medžioklės vaizdas giliai įsmigo Rolfo širdin ir neišdilo iš atminties. Meškėno kvapas dar ilgai jam primindavo praeitį. Nors tas žvėrelis pridarė visokių eibių, bet kartu atnešė jam laisvę.

– Kur eini, Kvonebai? – paklausė vieną rytą Rolfas, kai indėnas, atsikėlęs apyaušry ir pašildęs ant ugnies būgnelį, žengė su juo iš vigvamo.



21



Raudonodis mostelėjo į uolą. Po valandėlės Rolfas pirmą kartą išgirdo himną tekančiai saulei. Truputį vėliau jis išgirdo „Laimingos medžioklės“ giesmę, paskui kitą – „Kai širdį slegia liūdesys“. Prabėgusio gyvenimo liūdni atsiminimai greitai blėso, ir nauji džiaugsmai užpildė Rolfo dienas.

Nors apie indėnus pasakojama, kad jie esą užsigrūdinę, bet Rolfas jau iš pat pradžių pamatė, jog jie nemėgsta vargti. Jie stengiasi savo gyvenimą padaryti kiek galima smagesnį ir ypač rūpinasi įsitaisyti kuo patogesnį guolį.

Jau kitą dieną, Kvonebo vadovaujamas, Rolfas ėmė dirbtis sau gultą. Juodu nupjovė dvi keturių colių storumo ir trijų pėdų ilgumo karteles. Dviejų drūtesnių, šešių pėdų ilgio pagalių galus neaukštai įkirto ir sukalė su trumposiomis kartelėmis. Paskui iš septyniasdešimt penkių gluosnio vytelių ir žievukių supynė trijų pėdų pločio ir šešių pėdų ilgio tinklą. Pririšus tą pintinį prie rėmų, išėjo minkštas čiužinys. Ant viršaus užkloję porą vilnonių antklodžių, juodu įrengė sausą, šiltą ir patogų guolį, pakeltą nuo žemės. Be to, prie gulto įtaisė neperšlampamą uždangalą. Jis kartu su palapinės drobe gerai saugojo ir nuo smarkiausių liūčių. Apie nepatogumus čia negalėjo būti nė jokios kalbos: naktį kvėpuoti tyru oru – grynas malonumas. Žolės mėnuo – balandis – jau prabėgo, ir su savo svečiais, mažaisiais giesmininkais, atskubėjo dainų mėnuo – gegužis. Rolfas greitai pastebėjo, kad daugelis atlėkusių paukščiukų mėgsta giedoti naktimis. Labai dažnai nuo tamsių Eizemuko krantų atklysdavo pažįstamas vyturėlio balsas, kedro viršūnėje čirendavo laukų žvirbliukas, o besistiebiančiuose ant aukštų krantų medžiuose kvaksėjo kurapkos. Per naktį be perstojo kurkė aibės mažų varlyčių, vadinamų pavasario cypliukėmis, ir kažkur iš dangaus sklido keistas „pynt, pynt“. Kvonebas paaiškino, kad tai didžiojo balų paukščio – perkūno oželio – meilės daina. Tas oželis turįs išpūstą, į vėduoklę panašią uodegą, ilgą minkštą snapą ir tarsi elnio akis.

– Gal tai slanka?



22



– Uh, baltieji taip jį vadina, o mes – Pe-deš-kei-andžiu. Į mėnesio pabaigą atskrido naujų giesmininkų, o kartu ir daug lakštingalų. Krūmai prie lygumos visą mėnesį skambėjo nuo gelton­ plunksnio šnekučio linksmo, bet padriko čiauškėjimo. Aplinkui miškas be paliovos aidėjo kažkokiu laukiniu, veržliu gaudesiu, atplaukiančiu tarsi nuo pat žvaigždynų. Besiklausant visų šitų garsų, Rolfo širdis iš džiaugsmo virpėdavo, ir gerklėje, atrodo, įstrigdavo ašarų kamuolėlis.

– Kas čia gieda, Kvonebai? – kartą paklausė jis.

Indėnas nieko neatsakė, tik papurtė galvą. Ir tada, kai tie garsai nutilo, jis tarė: – Tai paslaptinga kažkokio paukščio giesmė. Aš jo niekad nesu matęs.

Po ilgos pertraukos berniukas vėl prašneko: – Čia nėra ko medžioti, Kvonebai. Kodėl tu nenori keliauti į šiaurės miškus? Ten elnių knibždėte knibžda.

– Užsiklok šilčiau, šiąnakt vėjas pučia nuo jūros.

Medžiotojas nutilo. Abudu, įsmeigę akis į ugnį, valandėlę rymojo tylėdami. Staiga Rolfui į ranką bakstelėjo kažkoks šaltas ir šlapias daiktas. Tai buvo Skukumo nosis. Pagaliau šunelis baltaodį berniuką pripažino draugu.