1 skyrius
– Ela, tave kviečia į direktoriaus kabinetą, – taria ponia Veir
man dar nespėjus įžengti į jos matematikos klasę. Dirsteliu į laikrodį. – Bet aš dar nevėluoju. Minutė iki devynių. Šis laikrodis visada rodo teisingai, jis brangiausias daiktas, kokį turiu. Mama sakė, kad jis priklausė tėčiui. Be savo spermos, jis daugiau nieko ir nepaliko. – Ne, šįkart ne dėl vėlavimo. Paprastai griežtas mokytojos žvilgsnis šiandien kažkoks švelnus. Mano apsimiegojusioje galvoje nuskamba pavojaus signalas. Ponia Veir kieta kaip nagas – dėl to ji man ir patinka. Į jos pamokas mokiniai ateina mokytis matematikos, o ne meilės savo artimui ar panašių nesąmonių. Jei ji į mane žvelgia su užuojauta, direktoriaus kabinete nesitikėk nieko gero. – Gerai. – O ką dar galiu atsakyti? Tyliai linkteliu ir patraukiu į raštinę. – Užduotis atsiųsiu elektroniniu paštu! – pavymui sušunka ponia Veir. Tikriausiai galvoja, kad į pamoką negrįšiu, tačiau – 7 –
erin watt
direktorius Tompsonas jau negali pasakyti nieko, ko nebūčiau girdėjusi. Prieš pradėdama lankyti vienuoliktą klasę Džordžo Vašingtono vidurinėje netekau visko, kas man buvo svarbu. Net jei ponas Tompsonas kaip nors išsiaiškino, kad negyvenu šiai mokyklai priklausančiame rajone, šįkart galėsiu pameluoti. Jei reikės pereiti į kitą mokyklą, o tai būtų blogiausia, kas šiandien gali nutikti, nieko tokio. Pereisiu. – Kaip sekasi, Darlina? Sekretorė mamytės šukuosena net nepakelia akių nuo žurnalo „Žmonės“. – Prisėsk, Ela, ponas Tompsonas netrukus tave priims. Taip, mes su Darlina viena į kitą kreipiamės vardais. Mokykloje aš dar tik mėnesį, bet mano pavėlavimo lapelių krūva tokia didelė, kad čia tūnau nuolat. Taip jau būna, kai dirbi naktimis ir po antklode palendi ne anksčiau kaip trečią ryto. Ištempiu kaklą mėgindama žvilgtelėti pro pono Tompsono žaliuzių tarpelį. Kažkas sėdi svečio kėdėje, bet įžiūriu tik tvirtą žandikaulį ir tamsiai rudus plaukus. Visiška mano priešingybė. Aš šviesiaplaukė mėlynakė. Anot mamos, už tai turiu dėkoti jos spermos donorui. Tompsono svečias primena iš toli atvykusį verslininką, kuris mano mamai gerai sumokėtų, kad ši vienam vakarui apsimestų jo mergina. Kai kuriems vyrukams reikia daugiau nei sekso. Bent jau pasak mano mamos. Aš tuo keliu neinu... kol kas. Tikiuosi, kad ir neteks, bet tam turiu gauti mokyklos diplomą, įstoti į koledžą, įgyti laipsnį ir tapti normaliu žmogumi. – 8 –
popierinė princesė
Kai kurie paaugliai svajoja apkeliauti pasaulį, turėti greitą automobilį, o aš? Aš noriu nuosavo buto, maisto pilno šaldytuvo ir nuolatinio darbo, kuris būtų toks pats įdomus, kaip žiūrėti į džiūvančius dažus. Jiedu kalba ir kalba, ir kalba. Praėjo penkiolika minučių, o jie vis dar mala šūdą. – Darlina? Man dabar matematika. Gal galiu grįžti, kai ponas Tompsonas bus neužsiėmęs? Paklausiu kaip įmanydama gražiau, tačiau gyvenime mačiau mažai suaugusiųjų – mano miela, bet nenuspėjama mama nesiskaito, – todėl mano balse nėra paklusnumo gaidelės, kurios suaugusieji tikisi iš visų, kuriems dar neleidžiama vartoti alkoholio. – Ne, Ela, ponas Tompsonas tuoj baigs. Pasirodo, ji teisi, nes durys atsidaro ir direktorius išeina iš kabineto. Ponas Tompsonas maždaug penkių pėdų ir dešimties colių ūgio, atrodo lyg pats pernai būtų baigęs vidurinę, tačiau jam pavyksta sukurti atsakingo žmogaus įspūdį. Jis parodo man eiti vidun. – Panele Harper, prašom užeiti. Užeiti? Kai ten sėdi Donžuanas? – Bet jūsų kabinete kažkas yra, – primenu tai, kas akivaizdu. Jo žvilgsnis įtarus, o nuojauta man kužda, kad reikia kuo greičiau sprukti, bet jei pabėgsiu, galiu pamiršti apie šį atsargų gyvenimą, kurį planavau tiek mėnesių. Tompsonas apsisuka ir pažvelgia į Donžuaną, o tas atsistoja ir pamoja man savo didele ranka. – Taip, dėl jo tave ir pasikviečiau. Prašom užeiti. – 9 –
erin watt
Nenoromis prasispraudžiu pro direktorių ir sustoju tiesiai už durų. Tompsonas jas uždaro ir aklinai užsuka žaliuzes. Dabar man tikrai neramu. – Panele Harper, malonėkite atsisėsti, – taria Tompsonas rodydamas į kėdę, kurią man užleido Donžuanas. Sukryžiuoju rankas ant krūtinės ir tyliai juos nužvelgiu. Greičiau planeta paskęs po vandeniu, nei aš atsisėsiu. Tompsonas atsidūsta, ir supratęs, kad reikalas beviltiškas, atsisėda į savo kėdę. Dabar man dar neramiau. Jei jis pasiduoda šioje kovoje, vadinasi, laukia didesnis mūšis. Direktorius paima ant stalo gulinčių popierių krūvą. – Ela Harper, čia Kalamas Karalius, – ištaria ir nutyla, tarsi man tai turėtų kažką reikšti. Tuo tarpu Karalius stebeilija į mane, lyg būčiau pirma jo sutikta mergina. Supratusi, kad sukryžiuotos rankos spaudžia ir kelia krūtis, greitai nuleidžiu, ir jos nejaukiai pakimba iš šonų. – Malonu susipažinti, pone Karaliau, – tarsteliu, nors visi suprantame, kad iš tiesų yra visiškai priešingai. Mano balsas tarsi pažadina jį iš hipnozės. Vyriškis žengia į priekį ir, man nespėjus pasitraukti, abiem delnais suspaudžia man dešinę ranką. – Dieve mano, atrodai lygiai taip pat kaip jis, – sušnabžda tyliai, kad išgirsčiau tik aš, o tuomet, lyg prisiminęs, kur yra, paspaudžia man ranką. – Prašom vadinti mane Kalamu. Jis keistai taria žodžius, lyg jam tai keltų kokių nors sunkumų. Trukteliu ranką į save, bet keistuolis nenori jos paleisti. Tik ponui Tompsonui krenkštelėjus Karalius ją paleidžia. – 10 –
popierinė princesė
– Kas čia vyksta? – griežtai paklausiu. Turint galvoje, kad tarp suaugusiųjų esu vienintelė septyniolikmetė, toks tonas nedera, bet niekas net nemirkteli. Ponas Tompsonas nervingai persibraukia plaukus. – Nežinau, kaip viską paaiškinti, tad pasakysiu tiesiai šviesiai. Ponas Karalius sako, kad abu tavo tėvai mirę, todėl jis yra tavo globėjas. Sustingstu. Tik akimirkai, bet jos pakanka, kad nuostaba virstų pykčiu. – Šūdų pasaka! – nusikeikiu nespėjusi susivaldyti. – Mama užrašė mane į mokyklą. Turite jos parašą ant priėmimo dokumentų. Širdis daužosi kaip pašėlusi, nes iš tiesų tas parašas mano. Nors aš ir nepilnametė, nuo penkiolikos šeimoje turėjau būti suaugusi. Taškas direktoriaus naudai – nė žodžio apie keiksmažodį. – Dokumentai rodo, kad tai, ką sako ponas Karalius, tiesa, – perverčia popierius. – Ar ne? Bet jis meluoja. Gyvenime nesu jo mačiusi ir, jei leisite man išeiti kartu su juo, paskui per žinias pamatysite reportažą, kaip mergina iš Džordžo Vašingtono vidurinės pateko į sekso vergiją. – Tu teisi, mes nepažįstami, – įsiterpia Karalius. – Bet tai nieko nekeičia. – Leiskit man pažiūrėti. Šoku prie direktoriaus stalo ir ištraukiu popierius jam iš rankų. Akimis perbėgu eilutes neskaitydama, kas ten rašoma. Matau tik žodžius globėjas, mirę ir testamentas, bet jie neturi jokios reikšmės. Kalamas Karalius man vis tiek svetimas, ir taškas. – 11 –
erin watt
– Na, galbūt būtų lengviau viską išsiaiškinti, jei susitiktume su tavo motina, – pasiūlo Tompsonas. – Tikrai, Ela, atsivesk mamą ir aš daugiau neturėsiu jokių pretenzijų. Karaliaus balsas švelnus, bet plieninis. Jis kažką žino. Atsisuku į direktorių. Jis čia silpnoji grandis. – Tokius popierius galėčiau suklastoti mokyklos kompiuterių klasėje. Neprireiktų net fotošopo, – numetu jam dokumentus. Iš akių matau, kad jis ima abejoti, tad spaudžiu toliau. – Man reikia grįžti į pamoką. Nenoriu atsilikti vos prasidėjus semestrui. Jis neužtikrintai apsilaižo lūpas. Stebeiliju į jį kuo įtikinamiau. Neturiu tėčio. Neturiu ir globėjo. O jei ir turiu, tai kur šitas asilas buvo visą mano gyvenimą, kai mama vos sudūrė galą su galu, kai kentė skausmus nuo vėžio, kai verkė ligoninės lovoje, kad palieka mane vieną? Kur jis buvo tada? Tompsonas atsidūsta. – Gerai, Ela, grįžk į pamoką. Akivaizdu, kad mudviem su ponu Karaliumi dar reikia pasikalbėti. – Dokumentai tikri. Pažįstate ir mane, ir mano šeimą. Jei tai būtų netiesa, manęs čia nebūtų. Kodėl turėčiau jums meluoti? – paprieštarauja jis. – Pasaulyje daug iškrypėlių, – kandžiai atrėžiu. – Jie gali susigalvoti visokių istorijų. Tompsonas mosteli ranka. – Gana, Ela. Pone Karaliau, mums visiems tai labai netikėta. Kai tik susisieksime su Elos motina, viskas bus aišku. Karaliui atidėliojimai nepatinka. Jis iš naujo pradeda aiškinti, koks jis svarbus ir kad Karalių šeimos narys niekada ne– 12 –
popierinė princesė
meluotų. Sekundėlę pasirodo, kad jis neapsieis nepaminėjęs Džordžo Vašingtono ir vyšnios*, bet kol jiedu ginčijasi, tyliai išsėlinu lauk. – Einu į tualetą, Darlina, – pameluoju. – O paskui grįšiu į pamoką. Ji iškart patiki. – Neskubėk. Įspėsiu tavo mokytoją. Neinu nei į tualetą, nei į pamoką. Šoku į autobusą ir važiuoju iki paskutinės stotelės. Nuo jos pusvalandis kelio iki buto, kurį išsinuomojau už varganus penkis šimtus dolerių. Vienas miegamasis, klaiki vonia ir dumblu dvokianti virtuvė, sujungta su svetaine, bet butas pigus, o šeimininkė mielai priėmė grynuosius ir daugiau nieko neklausinėjo. Nežinau, kas toks Kalamas Karalius, bet suprantu, kad iš jo apsilankymo Kerkvude nebus nieko gero. Tų popierių niekas neklastojo. Jie tikri, tačiau nė už ką neatiduosiu savo gyvenimo kažkokiam nepažįstamajam į rankas. Mano gyvenimas priklauso man. Aš jį gyvenu, aš ir kontroliuoju. Ištraukiu šimtus dolerių kainavusius vadovėlius iš kuprinės ir susimetu į ją drabužius, higienos reikmenis ir paskutines santaupas – tūkstantį dolerių. Velnias. Jei noriu iš čia išsinešdinti, turiu skubiai gauti pinigų. Aš visiškai išgręžta. Čia atsikraustyti su autobuso bilietais, pirmo ir paskutinio mėnesio * Garsi legenda apie tai, kaip jaunystėje Džordžas Vašingtonas nukirto tėvo mylimą vyšnią, tačiau pats prisipažino ir todėl tėvas nesupyko. Tėvas atsakė, kad sūnaus sąžiningumas jam brangesnis už bet kokį medį.
– 13 –
erin watt
nuoma ir užstatu už butą kainavo du tūkstančius dolerių. Negerai, kad teks pravalgyti likusius nuomai skirtus pinigus, bet pasilikti čia negaliu. Vėl turiu bėgti. Tą dariau visą gyvenimą. Mudvi su mama bėgome nuolat. Nuo jos vyrų, nuo iškrypėlių viršininkų, nuo socialinių darbuotojų, nuo skurdo. Ilgėliau užsibuvome tik prieglaudoje, bet tik todėl, kad mama jau gulėjo mirties patale. Kartais atrodo, kad visata nusprendė, jog man nelemta būti laimingai. Atsisėdu ant lovos. Stengiuosi neverkti iš nerimo, pykčio ir, taip, netgi baimės. Duodu penkias minutes savigailai ir paimu telefoną. Velniop tą visatą. – Labas, Džordžai, galvojau apie tavo darbo pasiūlymą „Tėvelio mergaitėse“, – tariu atsiliepus vyriškam balsui. – Galiu pradėti bet kada. Sukiojuosi aplink stulpą „Saldžiojoje“, nedideliame klube, kur nusirengiu iki kelnaičių su juostele ir spenelių lipdukų. Pinigai neblogi, bet būna ir geriau. Džordžas pastarąsias porą savaičių įkalbinėjo pakilti karjeros laiptais ir ateiti į „Tėvelio mergaites“, kur nusirengiama visiškai. Atsisakiau, nes nemačiau reikalo, bet situacija pasikeitė. Esu apdovanota tokiu pat kūnu kaip ir mano mama. Ilgos kojos, siauras liemuo. Krūtys ne dvigubas D, bet Džordžas sakė, kad mano B kaušeliai jam patinka – sudaro jaunystės įspūdį. Tai joks įspūdis, bet pase parašyta, kad man trisdešimt ketveri, o mano vardas ne Ela Harper, o Margaret Harper. Mano mirusi mama. Jei nors sekundėlę apie tai pagalvoji, žiauriai šiurpu, tad stengiuosi negalvoti. – 14 –