10
E L James
– Kristianai! Kristianai! – atkakliai šūkčioja ji, žadindama jį iš košmaro, traukdama iš nevilties bedugnės. – Aš čia. Aš čia. Pabudęs jis išvysta ją pasilenkusią, tvirtai suėmusią už pečių, purtančią jį, pamato jos veide sielvartą, išplėstas ir ašarų pilnas mėlynas akis. – Ana... – vos girdimai sukužda jis, tas kuždesys duslus, baimingas. – Tu čia... – Žinoma, aš čia. – Sapnavau... – Žinau. Aš čia, aš čia. – Ana... – vėl pašnibždomis ištaria jis, ir tas vardas – tarsi talismanas, saugantis nuo niūrios, kvapą gniaužiančios panikos, tekančios jo gyslomis. – Ššš... Aš čia... Ji apsikabina jį, apglėbia rankomis, apsiveja kojomis, jos šiluma smelkiasi į jo kūną, vydama ir šešėlius, ir baimę. Ji – saulės spindulys, ji – šviesa... ji priklauso jam. – Prašau, nesipykime, – kimiai prataria jis ir ją apkabina. – Gerai. – Įžadai. Paklusnumo nereikalausiu. Aš galiu. Mudu rasime išeitį... Žodžiai pilasi jam – susijaudinusiam, sutrikusiam ir būgštaujančiam – iš burnos. – Taip. Rasime. Visada rasime išeitį, – sušnabžda ji, lūpomis susiranda jo lūpas, nutildo jį ir grąžina į dabartį.