Pa s k u t i n i s D o n a s
•
15
Donas buvo labai dėkingas Deividui Redfelui. Tai jis įrodė, kad ir vyriausią teisėsaugos vadovybę galima papirkti dėl narkotikų. – Deividai, – tarė donas Klerikucijus, – mesi narkotikų verslą. Turiu tau kai ką geresnio. Redfelas nesipriešino. – Kodėl dabar? – tik paklausė dono. – Pirma, – tarė donas. – Vyriausybė skiria verslui per daug savo laiko ir dėmesio. Visą gyvenimą tau bus neramu. Juolab kad pasidarė per daug pavojinga. Mano sūnus Petis ir jo kareiviai buvo tavo asmens sargybiniai. Nebegaliu to leisti. Kolumbiečiai per daug pašėlę, per daug buki, per daug žiaurūs. Tegu jie užsiima narkotikais. Tu vyksi į Europą. Ten pasirūpinsiu tavo saugumu. Galėsi verstis nusipirkęs banką Italijoje, gyvensi Romoje. Mes ten turėsime didelį verslą. – Šaunu, – tarė Redfelas. – Nemoku itališkai ir nieko neišmanau apie bankininkystę. – Išmoksi ir viena, ir kita, – tarė donas. – Tu laimingai gyvensi Romoje. Jei nori, gali likti čia, bet netenki mano paramos. Petis tavęs nebesaugos. Rinkis. – Kas perims mano verslą? – paklausė Redfelas. – Ar gausiu kompensaciją? – Kolumbiečiai perims tavo verslą, – pasakė donas. – To neišvengsim. Tokia istorijos tėkmė. Tačiau vyriausybė jiems apkartins gyvenimą. Taigi taip ar ne? Redfelas pamąstė ir nusijuokė. – Pasakykit, kaip pradėti. – Džordžijus nuveš tave į Romą ir pristatys mano žmonėms, – paaiškino donas. – Jis tau nuolat patars. – Donas apkabino Redfelą. – Ačiū, kad paklausei mano patarimo. Mes būsim partneriai Europoje, ir, patikėk, tu gerai gyvensi.
Deividui Redfelui išėjus, donas pasiuntė Džordžijų atvesti Alfredo Gronvelto. Gronveltą, kaip Las Vegaso „Zanadu“ viešbu-