Turinys Pasivaikščiojimai. Stipraus magnetinio lauko teorija 9
Prieš saulę 12 Oskaras Koršunovas režisierius 14 Jūratė Onaitytė aktorė 28 Vytautas Šapranauskas aktorius 44 Emilis Vėlyvis režisierius 66 Pietų pusėje 82 Rokas Zubovas pianistas 84 Eglė Špokaitė balerina 102 Neringa Čereškevičienė režisierė 114 Šiaurės pusėje 132 Antanas A. Jonynas poetas 134 Sigitas Parulskis rašytojas 150 Marius Ivaškevičius rašytojas 168 Gintaras Grajauskas poetas 184 Vėjas į nugarą 202 Jurga Šeduikytė dainų autorė 204 Mantas Jankavičius dainininkas 220 Asmik Grigorian operos solistė 234 Kristupas Sabolius filosofas 252 Kelias namo 272 Irena Smetonienė kalbininkė 274 Artūras Kazlauskas kunigas 296 Kristina Sabaliauskaitė rašytoja 312 Egidijus Aleksandravičius istorikas 332 Antanas Mockus filosofas 350 Apie žmones, kurie daug kartų vaikščiojo kartu 363 7
Pasivaikščiojimai. Stipraus magnetinio lauko teorija Jūs pajūryje. Pats vasaros vidurys. Leidžiasi saulė, ir pakrantė pilna pasivaikščiotojų. Gražios moterys oro lengvumo drabužiais ir jų prižiūrėti vyrai su megztiniais ant pečių. Vietinis gyventojas ir jo šuo. Pasiligojusių optimistų porelė. Dviračiais vedini turistai, susitarę ilsėtis aktyviai, o paskui pavargę važiuoti per smėlį su savo kuprinėmis, laikrodžiais, žibintuvėliais ir kita apsauga nuo gyvenimo. Kompanija senų draugų, seniai liovusių vaizduoti geresnius, nei yra, ir tokiu būdu suradusių sielos ramybę. Vieniša moteris, kalbanti telefonu. Būrelis paauglių, kurie kaip vilkiukai laigo po smėlį bandydami užuosti teritoriją. Soti šeima. Dvi draugės, kurios viena nuo kitos turi didelių paslapčių ir todėl visada kartu. Vienišas vyras. Įsimylėjėliai, susikibę už rankų, niekam šiame pasaulyje neįdomūs, bet laimingi. Smalsus senukas. Studentai su savo žaislais ir alumi. Mergina ir jos vilčių teikiantis draugas užsienietis. Žemas šiltas saulės spindulys pasitinka visus šiuos žmones ir nušviečia veidus taip, kad dingsta nelygumai ir trūkumai, o akys ima spindėti. Paprastai tokiu metu vėjas aprimsta ir tik lengvai judina drabužių klostes, o jūra savo vėsiu liežuviu lyžteli basas kojas ir atsitraukia į gelmes, palikdama milžinišką erdvę po aukštu dangumi, papuoštu tūkstančio spalvų debesimis. Nutilus vėjui jūs imate girdėti pokalbių nuotrupas. Atkreipkite dėmesį į balsus – jie visada taikūs. Pasivaikščiojimuose niekada neišgirsite barnio. Tai gal vienintelė tokia žmogiška veikla, kur barniui jau visai nebelieka vietos. Čia nurimsta dar ką tik už kopagūbrio virusios aistros, o visos emocijos palengva keičiasi oktava žemiau. Įniršis virsta 9
liūdesiu. Liūdesys – susitaikymu. Susitaikymas – atsargia šypsena. Na nebent kas šūktels vaikui, kad nelįsk, sušlapsi, tačiau nepiktai, nes juk galiausiai gerai, kad jis lenda, o sušlapsime visi, kad ir kaip aukštai raitytume klešnes... Pokalbiai nenutrūksta, kažkas susitinka pažįstamus, paeina kartu, toliau kalba. Dar atkreipkime dėmesį, kad pasivaikščiotojai dažniausiai kalbasi, nežiūrėdami į pašnekovą. Priešingai – jie kalbasi, akimis skaitydami jūrą, kopas, dairydamiesi akmenėlių su skylute. Pašnekovas viską girdi, tačiau ir pats žiūri dažniausiai prieš save arba į smėlį po kojomis. Taip yra todėl, kad kalbamasi pirmiausia su savimi, taip yra todėl, kad išeiti pasivaikščioti reiškia pirmiausia skirti laiko sau. Kas žino, gal pirmą kartą šiemet, gal pirmąsyk po ilgų sunkių darbų ir rūpesčių dienų, gal net pirmą kartą nuo pat vaikystės... Išėjęs pasivaikščioti netikėtai greitai tampi artimas sau. Būna, kad iš pradžių net nusistebi staiga atsiradusiu minčių aiškumu ir nuoseklumu. Nusistebi, kad čia tas pats senasis tu. Atrandi savo kūną, imi reguliuoti žingsnių tempą. Gal net truputį išsitiesi, nuleidi pečius... ir beveik visada iš pradžių giliai įkvepi. Visa tai veikia ne tik pajūryje. Lygiai tas pat nutinka Sereikiškių parke, Santakoje, Pusiasalio pilies prieigose, Danės pakrantėse, Dubysos slėnio pievose, pirmoje pasitaikiusioje gatvelėje šalia namų ir bet kur kitur, kur jūs pagaliau ištrūkote iš savo kasdienybės ir išėjote pasivaikščioti. Vėjas, šviesa, kelias po kojomis, dangus ir viskas aplink. Po kurio laiko, jei tik turite su kuo, jums norisi kalbėtis. Ir kalbėtis tuo taikiu ir gal šiek tiek ilgesingu balsu, kuris pasigirsta iš jūsų lūpų, kada prabylate apie tikrąjį, nesumeluotą save. Apie įvykius, namus, svajones. Dažniausiai nejučiomis, dažniausiai net ne tiesiogiai, o per kokią nors, rodos, nereikšmingą kasdienybės detalę. Kartais pakanka ir pauzės. Labai dažnai kaip tik tokiomis akimirkomis pasigirsta koks nors šiaip kasdienybėje neįmanomas apibendrinimas, lig tol puoselėtas tik Pasivaikščiojimai. Stipraus magnetinio lauko teorija
10
mintyse naktį prieš užmiegant – kaip jis išaugo, kaip tau šitai tinka, žinai, aš seniai jaučiu, kad... Visa tai sakoma tam, kuris tą akimirką yra šalia. Nes svarbiausia – šį nepakartojamą pokalbio komfortą gali sukurti tik kito buvimas ir veikimas drauge. Vadinu tai stipriu magnetiniu lauku. Atidžiai pasiklausius tokio pašnekesio su savimi dalyvaujant kitam, galima beveik neklystant pasakyti, kas jūs toks.
11
Sigitas Parulskis Rašytojas
Gimė 1965 metais Obeliuose. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Sigitas Parulskis gyvena tik iš literatūros ir šiuo metu yra vienas žymiausių lietuvių rašytojų. Man Sigitas Parulskis – Šiaurės žmogus: tvirtas, nemalantis šūdo ir tiesus. Tai – apie jo kūrybą. O koks jis kaip asmenybė, pabandykim išsiaiškinti pasivaikščiodami. Šitaip pasakiau laidos pradžioje. Beveik visada gudrauju – įžanginį žodį įrašau jau nufilmavus laidą. Kita vertus, tekstą būnu pasiruošęs iš anksto. Parulskį nuoširdžiai mėgstu. Už tai, kad jis geras poetas, kad kietas, kad nevaizduoja dvasingo. Nebelikus R. Gavelio, dabar kai kuriuos mūsų literatūros frontus jis laiko pats vienas. 2012-ųjų balandis. Vilnius, Šiaurės miestelis.
Laba diena, Sigitai, malonu matyti Jus ir ačiū, kad sutikot išeiti su manim pasivaikščioti.
Man irgi labai malonu, kad kažkas dar nori su manim vaikščioti, išskyrus mano šunį.
Jūs čia, Šiaurės miestelyje, ir gyvenat?
Taip. Šiaurės miestelis – keista vieta, nes neturi prisiminimų kaip gyvenamoji vieta. Mes, čia gyvenantieji, tuos prisiminimus kuriam. Prieš kokius penkiolika metų čionai važinėjau automobilio remontuot. Čia dar stovėjo tankų angarai.
153
Iš čia tankai ir pajudėjo sausio tryliktąją.
Keletas pastatų dar liko iš tų laikų, gal net nuo lenkmečio. Bet šiaip šita vieta militaristinė nuo seno. Radau informacijos, kad devynioliktame amžiuje čia jokio miestelio nebuvo, o tik kariniai poligonai, vieta manevrams – caro kariuomenei, lenkų kariuomenei. Mano tėvas čia tarnavo 1951–1953 metais. Lietuviška divizija irgi čia stovėjo. Ją po Stalino mirties išformavo. Man regis, tėvas gyrėsi, kad matė Vilniaus gatvėmis tempiamą Stalino paminklą. Koks nors budistas pasakytų, kad čia gyventi – Jūsų karma.
Galbūt. Mėginu rasti pasiteisinimą, kodėl įsikūriau šičia. Bet ir Jūsų kūryboje armijos elementas gana stiprus. Tarkim, romane „Trys sekundės dangaus“ ir kai kuriuose eilėraščiuose.
Tas etapas buvo man reikalingas. Bet galiu be jo gyventi. „Trys sekundės dangaus“ – pirmas Sigito Parulskio didesnės apimties prozos kūrinys. Beveik visi kritikai vieningai tvirtino, kad romanas – labai autobiografinis. Pats Sigitas teigia, kad autobiografiškumo čia tiek, kiek reikia. Ar būtumėt toks pat, jeigu nebūtų buvę tarnybos Vokietijoje?
Jeigu ne klojimo durys... Sunku pasakyti, bet ta patirtis yra gerai. Bet kokia patirtis yra gerai. Tiktai klausimas, ką jinai su mumis padaro ir ką mes iš jos padarom. Jeigu ji mus sutraiško arba tampa akmeniu kaip Sizifui, kuris ritena tą patirtį, o ji vis rieda atgal, ir jis nieko daugiau negali daryti, tada blogai. Man patinka Witoldo Gombrowicziaus mintis. Jis pasakė: „Ne bėda, kad menininkas turi kompleksų, tai nėra jį susilpninantis ar išaukštinantis dalykas. Svarbiausia, ar jisai sugeba iš to komplekso sukurti kultūros faktą.“ Arba gali pakylėti iki kokio nors apibendrinimo, kurį savyje atpažintų kiti. Sigitas Parulskis
154
Pavyzdžiui, žmogus plinka ir pradeda labai dėl to kompleksuoti. Jeigu jis apie tai sukuria gerą kūrinį, remdamasis savo patirtimi, tam tikrais išgyvenimais, ir tas kūrinys susijęs su kitų žmonių patirtimi ir išgyvenimais, ir dar į tavo minėtą tam tikrą kultūros lygį pakelia, sujungia tam tikrą grupę žmonių, tai yra labai gerai, tvarka. Svarbiausia, kad tokiu būdu menininkas ir savo paties kompleksą įveiktų. Čia tas atvejis, kai išsigydoma per kitus? Žinau ne vieną kino režisierių, kuris bando savo problemas išspręsti per mus, žiūrovus.
Jeigu turi tokią galimybę, jeigu to reikia... Šiais laikais nuolat reklamuojama: būk kūrybingas.
Pavyzdžiui, koks nors valstietis gali labai kūrybiškai žiūrėti į savo aplinką, gali labai gražiai išpuošti savo kambarius, galbūt tai daro dėl žmonos, dėl kaimynės, bet tas kūrybingumas visada turi kokių nors tikslų, jis nėra visiškai beprasmis. Niekas nekuria beprasmiškai. Kaip sakė vienas žmogus: „Vienatvėje tu netgi nesi asmenybė, tau reikia kitų žmonių, kad taptum asmenybe.“ O šiaip ta mūsų laikų kūryba yra labiau ne amatas, o saviraiška. Lietuvių kinas turbūt per daug nuėjęs į saviraiškos zoną, ne amato. O Jums rašytojo darbas – pirmiausia amatas?
Man tai yra amatas. Aš turiu parašyti gerą tekstą, o ar sugebėjau save išreikšti, ar ne, tai man jau antrinis dalykas. Man norisi, kad man patiktų mano tekstas, o ne kad aš jame patikčiau sau. Turiu galvoje, ne kad aš žmonėms patikčiau tame tekste, o kad mano tekstas patiktų žmonėms. O aš pats esu tik antrinis dalykas. Tas, kuris programuoja?
Kaip treneris. Jei komanda laimi, ji puiki komanda. Jei pralaimi, tada blogas treneris. Sportininkai treniruojasi. O kaip rašytojas save tobulina?
Skaito, geria degtinę. 155
Jūs dar ir kritikas, kartais rašote kritinius straipsnius. Vyrauja nuomonė, kad rašytojas neturėtų kritikuoti kolegų.
Gal ir neturėtų. Skaičiau Jūsų straipsnį apie Sjóno Sigurdssono, islandų rašytojo, knygą „Tavo akys matė mane“. Regis, autorius Jus stipriai sunervino. Rašėt, kad tai visiška nesąmonė.
Pastaruoju metu neberašau kritikos recenzijų, bet vienu metu tiesiog beveik kaip Vaižgantas... Jis yra sakęs: „Kai atsiras tų tikrųjų kritikų, aš liausiuosi.“ Nebuvo tų kritikų, ir dabar nelabai yra. Kritikai – akademinio plauko žmonės, sėdi institutuose, katedrose ir rašo akademinius darbus. Tikra grafomanija visuomet maskuojasi dailia retorika, didelėmis sąvokomis, globaliomis ambicijomis, o skaitai ir jauti, kad koktoka. (S. Parulskis, „Nuostabi nesąmonė“, „Šiaurės Atėnai“, 2011)
Ko mums trūksta?
Nėra analitinio žvilgsnio į tą kasdienę mūsų literatūros būklę. Ir tas labai blogai. Neberandu jokių rimtų recenzijų. Dažniausiai būna užsakomos leidyklų arba jauni žmonės savanoriškai ką nors parašo, pasamprotauja apie kokią knygą. Skaičiau komišką tekstą. Žodžiu, mergina apie mano paskutinį eilių rinkinį parašė: Parulskis išleido erotinės poezijos rinkinį. Turbūt jinai perskaitė pirmą eilėraštį ir daugiau nebeskaitė, nes ten gal tik trys eilėraščiai su erotikos elementais. O šiaip – normali poezija. Na, nesvarbu... Jūsų labai vyriški tekstai, ir galbūt todėl jai taip pasirodė.
Matyt, kompleksuoju dėl vyriškumo, jeigu jau kažkam taip pasirodė... Mes netgi neturim leidinio, kur ta kritika galėtų skleistis. Visi tarsi šnekame, kad to reikia, bet... Ilgą laiką vadovavote „Šiaurės Atėnams“ ir žinot, kaip būna: visi verkia, kad nėra kultūrinės žiniasklaidos, bet jeigu ją pateiki, niekas tarsi ir nesidžiaugia, nereaguoja. Sigitas Parulskis
162
Visi verkia, kad nėra, bet patys nieko nedaro. Sako: „Duok daug pinigų, tada ką nors padarysiu.“ Ir baigiasi visos šnekos. Bet, manau, jeigu nėra, vadinasi, ir nereikia. Arba reikia labai mažai kam. Jeigu reikės, tai ir atsiras. Valstybė ar kokie nors žmonės „iš viršaus“ negali per prievartą sukurti kultūrininkams kokio nors leidinio, kad tie būtų patenkinti. Kultūrininkai patys turi susikurti. Čia kaip toj parduotuvėj „Pasidaryk pats“. Ar kada matėte patenkintą kultūrininką?
Aš pastaruoju metu darausi vis labiau patenkintas. Ne savimi, o buvimu. Pačiu gyvenimu. Prieš keturias dešimtis metų buvau nutaręs, kad gyvenimą baigsiu kaip tikras rašytojas ar poetas – su buteliu ir rankraščiu rankoje. O paskui pagalvojau, kad tai labai kvaila. Be to, labai daug sveikatos reikia turėti norint gyventi tokį atšiaurų, vyrišką gyvenimą: moterys, ginklai, alkoholis, narkotikai, muštynės. Šito buvo Jūsų gyvenime?
Visko buvo. O paskui pradedi galvoti: moterims viskas – ir drabužiai, ir parduotuvės, ir maistas, o mums, vyrams, tiktai visokie sunkūs, aštrūs, kankinantys dalykai. Vieną iš paskutinių savo knygų pavadinote „Prieš mirtį norisi švelnaus“.
Labai nuoširdžiai pavadinau. Prieš mirtį – turiu galvoj ilgą ilgą gyvenimą. Ar moterys gali parašyti gerą literatūrinį kūrinį?
Čia politiškai nekorektiškas klausimas. Vos ne: ar moteris – žmogus? Manau, tikrai gali. Pradėkim nuo istorinių aplinkybių. Mes patys ilgai jas spaudėme ir tiesiog neleidome pasireikšti. Kaip sako Virginia Woolf: „Jos neturėjo savo kambario.“
Neturėjo laiko pasėdėti. Literatūra, šiaip ar taip, atsirado iš dykaduoniavimo. Lordas Byronas nuolat lėbaudavo, paskui grįždavo namo ir po visokių meilės nuotykių pildavo eiles atsisėdęs prie stalo. 163
Duok Dieve kiekvienam.
Na, čia talentas. Arba, pavyzdžiui, Dylanas Thomas, geras poetas, atrodo – iš Dievo. Atsimenu, labai nustebau sužinojęs, kad jis rašydavo kaip buhalteris. Puslapio kampe susirašydavo rimų variacijas, o paskui pritempinėdavo eilutes. Galvojau, Viešpatie, kaip gali taip būti? O kokia poezija! Tūkstantis ar šimtas tūkstančių žmonių gali mėginti taip rašyti, ir jiems nieko neišeis. O jam pavyko. Ir dar nuolat girtuokliaudavo nenaudėlis. Va kaip būna. Žodžiu, manau, moterys dar turi laiko atsigriebti. Šiaip pačios moterys dažnai vyrus rašytojus mėgsta labiau negu moteris rašytojas. Nors yra neblogų knygų. Kad ir Jane Austen. Ji geresnė už mūsų Žemaitę, kad ir kaip ten būtų. Arba jaunystėje man padarė įspūdį Emily Brontë „Vėtrų kalnas“. Atsimenu, skaičiau klausydamasis gal „Kiss“ – „Alive II“. Kai dabar išgirstu „Kiss“, iškart prisimenu „Vėtrų kalną“. Ma´rquezas yra sakęs, kad nei šiame, nei kitame pasaulyje nėra nieko, kas nebūtų naudinga rašytojui. Ką Jūs pastebit pirmiausia? Nes rašytojas, mano supratimu, yra žmogus, kuris stebi gyvenimą.
Išsiugdo toks refleksas. Kaip medžiotojas įėjęs į mišką mato, kur nulaužtos šakelės, kur briedžio ar zuikio mėšlas guli, ar kitus pėdsakus. Atsimenu, vieną kartą mačiau gulintį žmogų prekybos centro kieme. Prie jo priėjo policininkas ir uždėjo ant veido „Iki“ maišelį. Man tai – iškart istorija, tas maišelis ant negyvo žmogaus veido man iškart pasidaro ne tik maišelis. Tokie profesiniai dalykai turbūt išsiugdo. Kita vertus, galbūt nelabai gerai, kad viską vertini tokia akimi, nebegali žiūrėti kaip vaikas. Arba su vaikais išeiti į parduotuvę ir atsipalaiduoti, kai jie renkasi žaislus ir prašo: nupirk tą, nupirk aną.
Tas nuolatinis analizavimas, ta aplinkos kontrolė, suvokimas, kad aplink tave sklando potencialios istorijos, ir galvojimas, kad kam Sigitas Parulskis
164
nors nutikus galbūt kur nors panaudosi, vis dėlto užknisa ir vargina. Arba žiūri spektaklį ir analizuoji, o ne mėgaujiesi. Man atrodo, Čechovo pjesėj „Žuvėdra“ rašytojas Trigorinas labai dėl to skundžiasi. Nina sako: „Kaip aš jums pavydžiu, jūs – rašytojas, kaip jums smagu.“ O jis atsako: „Aš žiūriu į pilnatį ir galvoju, kad reikės panaudoti kokiame nors apsakyme.“ Žvilgsnis pasidaro labai utilitarus. Pasaulis pasidaro vertingas nebe savaime, o tik tiek, kiek aš galiu panaudoti. Dėl to šiek tiek baisu. Bet mėgstu tenisą pažaisti, kai turiu laiko. „Jameson“ irgi labai padeda atsiriboti. Airiškas viskis.
Airiai žinojo, ką daro. Užtat pas juos labai daug gerų rašytojų. Bet visi rašė angliškai. Tai tas pats, kaip mes rašytume rusiškai.
Tai būtų klaiku. Jie teisinasi šitaip atkeršiję anglams. Esą airių rašytojai taip gerai išmoko anglų kalbą, kad ja naudojasi geriau už pačius anglus. Esu girdėjęs tokį argumentą. Jeigu reikėtų prieš šventąjį Petrą išsiteisinti, kokį savo kūrinį jam pasiūlytumėt?
Tai kad nesu padaręs jokių nuodėmių. Kaip ir vaikystėj – susikeikiau, pamelavau kažką, nekalbėjau poterių. Kokios čia nuodėmės? Neturiu tokių kūrinių, kurie, mano akimis, būtų aukso vertės. Jeigu šventasis Petras raštingas, manau, pats išsirinks. O jeigu beraštis, tai niekas nepadės. Reikės duot kyšį. Tenai irgi?
Ten irgi. Tik vat neaišku, kokios rūšies tas kyšis turėtų būti. Kai buvau vaikas, autoritetas man buvo Dievas, paskui pusbrolis Augis, nes atidavė savo senus sunešiotus „Levis“ džinsus, paskui treneris, buvęs disko metikas, gražus, šmaikštus, tvirtas vyras, paskui daugybė rašytojų, roko muzikantų, pavyzdžiui, „Kiss“, „Slade“, „Nazareth“, nors jie nebuvo tikri autoritetai, šiaip šikniai, kuriais žavėjausi 165
būdamas paauglys, dabar gyvenu autoritetų dykumoje, maitinuosi puikybės skėriais, kartais užgerdamas „Jameson“ viskiu (labai gerbiu šią rūšį, galima ją vadinti autoritetu). Gali būti, kad ratas apsisuks, ir galiausiai mano autoritetas vėl bus Dievas, kuriam atiduosiu savo dėvėtą išblukusią, vietomis kiaurai pratrintą džinsinę sielą. (Sigitas Parulskis, bernardinai.lt)
Kai paskambinęs pasakiau, kad „Pasivaikščiojimai“ virsta knyga, jis atsiduso: „To aš ir bijojau… Vienas dalykas, kai kalbi vaikštinėdamas, kitas – kai tie vaikštalai iššifruojami ant popieriaus.“ Sigitas visiškai teisus, bet pamaniau: kokia keistenybė. Mes bijome „įkelti“ televizijon gerą literatūrą, nuogąstaudami, kad ji ten praras save, o čia įvyksta atvirkštinis procesas – televizinis pašnekesys virsta tekstu ir rizikuoja prarasti save. Taip, ko gero, rizikuoja, ko gero, kai ką ir praranda. Pauzes, žvilgsnius, veide parašytas emocijas ir rankų judesius. Bet tikrai kažką ir gauna. Bent jau aš pats dabar skaitau šiuos „Pasivaikščiojimus“ ir tarsi girdžiu pirmą sykį. Man bus labai įdomu sužinot, ką apie tai manote jūs.
Sigitas Parulskis
166
Jurga Šeduikytė Dainininkė, dainų autorė
Gimė 1980 metais Klaipėdoje, mokyklą baigė Palangoje. Vilniaus universitete įgijo žurnalistikos ir ryšių su visuomene specialybes. Kilusi iš muzikantų šeimos. Lietuvoje išgarsėjo, kai tapo Baltijos šalių muzikinio televizijos konkurso finalininke. Vėliau buvo merginų roko grupės „Muscat“ vokalistė. Pati rašo dainų žodžius ir kuria muziką.
Man atrodo, kad Jurga – žmogus, turintis ką pasakyti ir, o tai ne mažiau svarbu, tiksliai žinantis, kaip tai padaryti. Šios dienos pasivaikščiojimą savo mintyse mačiau seniai. Mačiau spalvotų šviesų nutviekstą vandenį, ežerą, mačiau save, sėdintį valtyje, irkluojantį ir klausinėjantį pašnekovą. Mačiau save, lipantį į valtį ir paduodantį pašnekovui ranką, padedantį įlipti. Taip ranką paduodi tik moteriai. Ypatingai moteriai. Jurga kaip tik tokia. Paskambinau jai, ir ji galiausiai sutiko filmuotis. Aš labai apsidžiaugiau. 2010-ųjų lapkritis. Trakai. Ežeras, per vasarą išvargintas poilsiautojų žvilgsnių ir kūnų. Vanduo dar šiltas, tačiau Luka jau ilsisi – ramiai raibuliuoja, šeria savo žuvis, kartais pašiurpsta bangelėmis, bet išlieka ramus ir geras, nes tiktai būdamas geras gali tikėtis, kad peržiemosi ir sulauksi pavasario. Vanduo skaidrus, galima įmerkti ranką ir, valčiai judant, praustis begaliniame vandenyje, kuris senesnis už mus visus, senesnis už visas mūsų mintis ir aistras.
Jurga, dabar pasirodys tavo naujausias vinilinis albumas „Prie žalio vandens“. Ką tau reiškia vanduo?
Pirma mintis – dehidratacija, kuri kamavo šią vasarą. Man atrodo, kad vandens man nereikia. Ir jūroje maudytis nelabai mėgstu. Šaltis manęs neįkvepia.
Toli prie žalio vandens už girių, jūrų, Žinau, mano laimė gyvens, kur sau išbūriau... (Jurga, „Prie žalio vandens“, 2007)
207
Plaukti moki?
Gal dėl to, kad blogokai. Nes skendau vaikystėj. Atsimenu vaizdą pro vandenį: sėdžiu kaip koks vandenų nykštukas ir matau, kaip mama lyg sulėtintame kine užsimoja ranka ir mane iš to vandens ištraukia. O tada jau laikas vėl pradėjo eiti įprastai. Pritariu mokslininkų minčiai, kad laikas kaip toks neegzistuoja, nes jis individualus. Laikas – psichologinė sąvoka.
Netgi sakyčiau – būsena. O ir matom viską skirtingai. Nuo pat vaikystės galvodavau: kaip žmogus gali sakyti, kad geltona yra geltona, kai jis nežino, kaip aš tą spalvą matau. Gal mano geltona – tai jo mėlyna? Čia jau smarkiai užlenkei.
Bet aš taip galvoju. Realybė tau – toks minkštas daiktas.
Labai, kaip vanduo. Bet ji gali būti ir labai tvirta. Realybė įgauna formas priklausomai nuo to, į kokį indą mes ją talpinam – į savo dvasinį, į savo minčių indą, taip?
Ne. Priklauso nuo to, kas ją talpina. Dėl to man kartais tenka kovoti su žmonių įsitikinimais. Mane jie mato vienokią, o aš, savo pačios nuomone, esu visai kitokia. Nes procese save matau kitokią. O rezultatas dažniausiai dar priklauso nuo mūsų kompleksų, nuo to, ką norėtume matyti, o ne kaip yra iš tikrųjų. Manau, viso gyvenimo užduotis ir yra nuo to dalyko pabėgti. Pabėgt nuo ko?
Nuo netikrumo. Norėtum būti vienoks, o tai, manau, yra melas, tad reikia susitaikyti su savim tokiu, koks esi iš tikrųjų, ir pridėti dalykų, kurių tau, tavo nuomone, trūksta. Žodžiu, pabėgti nuo...
...nuo kaukės. Jurga Šeduikytė
208
Į neapibrėžtumą?
Ne, į ramybę. Ką tik kalbėjai apie tam tikrą neapibrėžtumą, kad kas vienam – mėlyna, kitam gali būti geltona.
O va čia ir yra kūrybos tikslas. Suderinti ne spalvas, o kažką, kas galėtų būti bendra visiems. Tarkim, tau mėlyna – mėlyna, o man mėlyna yra geltona. Bet aš matau ir tu matai. Mes abu kažką kartu darom taip pat. Tų bendrų dalykų paieškos, manau, ir yra meno tikslas. Nes kai pasižiūri į meno kūrinį arba išgirsti ką nors ar pamatai, apčiuopi, tavyje kažkas atsiliepia, ir tu pajunti, kad žmogus žino tą patį, ką ir tu žinai, tik jis apdovanotas sugebėjimu tai išreikšti. Vadinasi, kūrybos tikslas – kurti universalius dalykus. Tu kuri dainas ir angliškai, ir lietuviškai. Stengiesi pasiekti ne tiktai mūsiškę auditoriją? Ar tau tiesiog gražiau skamba angliškai?
Ne. Man iš viso nepatinka dainuoti angliškai. O kodėl dainuoji?
Todėl, kad aš irgi žmogus! Na ir klausimas. Apeliuoji į jausmus?
Tikrai taip. Grįžtant prie angliškų tekstų, anglų kalba mane labai erzina ir nervina, nes aš jos nemoku, negyvenu toj šaly ir jaučiu tam tikrą savo neįgalumą. Esi be kojyčių, be rankyčių, o stengiesi žmonėms kažką jomis papasakoti. O gal tiesiog reikėtų dainuoti lietuviškai ir, kaip koks Erosas Ramazzotis, tikėtis...
Ne, tikėtis nereikia. Čia jau praėjęs etapas. Labai tikėjausi ir labai daug gavau, bet paskui supratau: kuo daugiau gauni, tuo daugiau turi atiduoti. Kai nesitiki – tai dovana, o kai tikiesi, gali būti, kad visą gyvenimą nesulauksi. Tai turi būti pasekmė, o ne tikslas. Skamba tarsi budistinis tekstas. 209
Nežinau. Aš – tikintis žmogus. Man labiau patiktų, kad iškeliavę žmonės kur nors pratęstų savo egzistenciją. Nes per daug energijos mes čia įdedam ir paliekam. Nemanau, kad jinai dingsta. Dėl to tikiu ir sielos buvimu, ir galimybe į ką nors reinkarnuotis. Aš kuriuosi savo religiją. Drąsu, netgi akiplėšiška.
Kaip tik norėjau sakyt, kad „drąsu“ – ne tas žodis. Gal egoistiška?
Matai, religija apskritai yra toks liūdnas egoizmas. Žiauriai liūdnas. Eik jau! Religija išgelbėjo šitiek žmonių.
O kiek žmonių nerado paguodos. Bet daugybė žmonių rado.
Žinai, iš ko galima atpažinti netikintį žmogų? Kai su juo geriau susipažįsti, sužinai, kad jis žiauriai bijo mirties. Taip bijo, kad net negali apie ją šnekėti. Kadaise vienas žmogus man pasakė: „Aš niekuo netikiu ir neskaitau knygų.“ Aš jam: „Žinai, atsiprašau, bet tada mudviem nebus apie ką šnekėti.“ O gal reikėtų pasidžiaugti, kad jis nuoširdžiai prisipažino?
Jis taip pasakė didžiuodamasis. Dėl Dievo, tegu didžiuojasi. Bet aplinkui šitiek daug veidmainių, kurie sako: taip, mes darom tą ir tą, nors iš tikrųjų nedaro. Tada pradedi vertinti tegu ir baisią, tavo manymu, poziciją, tačiau bent jau sąžiningą.
Ne, tai nebuvo sąžininga. Tai buvo iššūkis, poza, noras pasirodyti. O tu pati kartais irgi pozuoji?
Žinoma. Jurga Šeduikytė
210
Ir tau tai patinka?
Nekenčiu. Kadaise su Vidu (Jurgos vyras, teatro režisierius Vidas Bareikis – R. Z.) diskutavom, kodėl tokie skirtingi žmonės sueina į vieną krūvą. Ogi kad vienas iš kito pasimokytų tų dalykų, kurių neturi. Dalykas, kurio aš neturiu, link kurio bandau eiti, nors sunkiai sekasi, yra paprastas bendravimas su žmonėmis. Tiesą sakant, ir dainas rašau ne dėl to, kad kitiems būčiau didi ar graži, bet kad vyktų pokalbis. Tu – Lietuvos patriotė?
Dabar – taip. Kodėl „dabar“?
Manau, patriotizmas yra toks keistas daiktas, kurį reikia išreikšti. Jeigu tu jo niekaip neišreiški, negali vadinti savęs patriotu. Žmonėms, kurie su kuo nors kariauja, lengviau būti patriotais, nes jie tai išreiškia kiekvieną dieną. Aš jaučiuosi šiokia tokia patriotė, nes suradau savą būdą išreikšti patriotizmą – per dainą. Sėdau ir, kai Lietuvos vardui buvo tūkstantis metų, parašiau apie tai dainą. Seniai toli, žemės lopšyje, Kalbėjo dievai ir gimė žmonės ąžuolai. Jų didį aidą balsų Iki šiol mena girios. (Jurga Šeduikytė, „Seniai toli“, 2009)
Patriotizmas gali būti labai tylus, bet labai gilus. Gali būti ir apkaišiotas lozungais, bet netikras. Dėl to masinės šventės man nėra pavyzdys. Žinoma, kiekviena valstybė turi turėti oficialias šventes, bet jos daugiau skirtos žmonėms, kurie nėra patriotai. Kadaise mano tėtis būdavo nuolatinis trispalvės kėlėjas, vis patekdavo į bėdą, ir aš turiu su tuo asmeninį ryšį. Bet yra šeimų, kur vaikai užauga be jokios... ...patirties.
Taip, jie nebuvo su tuo susidūrę ir nežino, kas tas patriotizmas. Ir jiems labai lengva palikti Lietuvą. Ir aš labai gerai juos suprantu. 211