Nuo manęs nepabėgsi

žmonių, kurie dalyvavo vakarėlyje? Gerklė išdžiūvo, jis vos nurijo seiles.

– Koledžo studentė Marta Lorens viešėjo pas senelius, – kalbėjo Dana Tailer, CBS televizijos kanalo diktorė.

– Tame vakarėlyje daviau tau palaikyti šaliką, – kokį tūkstantąjį kartą papriekaištavo Reičelė. – Kaip koks vėpla sugebėjai jį pamesti.

9 Visoje šalyje žinoma Todo, Skenlono, Kleino ir Todo

baudžiamųjų bylų advokatų kontora buvo įsikūrusi Manhatano pietuose, Parko aveniu. Ją įsteigė Valteris Todas. Jis taip pasakojo: „Prieš keturiasdešimt penkerius metus pakabinau savo iškabą ant pastato šalia Teismo rūmų. Niekas nepasirodė. Tada ėmiau ieškoti draugų tarp pinigų laiduotojų. Aš jiems patikau, jie ėmė pasakoti savo klientams, koks geras esu advokatas. Svarbiausia – kad už paslaugas imu nebrangiai.“ Kitas Todas buvo jo sūnus Nikolas.

– Panašus į mane, kalba kaip aš ir taps tokiu pat geru advokatu kaip aš, – gyrėsi Valteris Todas. – Prisiekiu, Nikas ištrauktų iš bėdos ir patį velnią.

Valteris nekreipė nė mažiausio dėmesio į Niko prieštaravimus.

– Man tai visai neprimena komplimento, tėte.

Kovo dvidešimt pirmąją Nikas Todas su tėvu ilgai užtruko darbe rengdamiesi artėjančiai bylai teisme, paskui kartu su abiem tėvais vakarieniavo privačiuose, erdviuose jų apartamentuose viešbutyje Plaza.

Be dešimt vienuolika Nikas jau ketino eiti, bet paskui persigalvojęs nutarė kartu su tėvais pažiūrėti vienuoliktos valandos žinias.

– Gal ką praneš apie mūsų bylą, – paaiškino jis. – Sklando gandai, kad mes slapta susitarėme – mūsų ginamasis pripažins savo kaltę.

48

Karščiausia šio vakaro naujiena buvo Martos Lorens istorija.

– Vargšė šeima, – atsidususi tarė motina. – Manau, jiems geriau žinoti tiesą, bet prarasti vaiką... – Anės Tod balsas užlūžo.

Kai Nikui buvo dveji, ji pagimdė mergaitę, kurią pavadino Amelija. Dukrytė gyveno vos dieną.

Kitą savaitę jai būtų suėję trisdešimt šešeri, pamanė Anė.

Mintyse ji matė Ameliją gyvą: jauną moterį tamsiais plaukais ir mėlynai žaliomis akimis. Žinau, ji, kaip ir aš, būtų mėgusi muziką. Mes būtume kartu vaikščiojusios į koncertus... Ji sumirksėjo, kad sulaikytų ašaras, jos visada susikaupdavo, kai pagalvodavo apie prarastą dukrą.

Staiga Nikas suprato, kas pasąmonėje nedavė jam ramybės.

– Ar tik ne Spring Leike Emilė Greiham nusipirko namą? – paklausė jis.

Valteris Todas linktelėjo.

– Vis gailiuosi, kam daviau jai laiko iki gegužės, – šiurkščiai drėbtelėjo Valteris. – Dabar mums būtų pagelbėjusi.

– Na, gal taip pasielgei dėl to, kad susitikęs su ja Olbanyje nusprendei, jog laukti jos verta, – draugiškai atkirto Nikas.

Mintyse iškilo Emilė Greiham. Prieš siūlydami jai darbą, juodu su tėvu važiavo į Olbanį, kad pamatytų ją teisme. Ji buvo tiesiog nuostabi – apgynė klientą, kuris buvo kaltinamas netyčine žmogžudyste, teismas jį išteisino.

Paskui trise nuėjo valgyti priešpiečių. Nikas prisiminė, kokį glėbį pagyrų jai pažėrė paprastai nekalbus tėvas.

Ji su tėvu – kaip du vandens lašai, dabar galvojo Nikas. Jeigu jau imsis bylos, abu dėl kliento bus pasiryžę kone žudyti.

Kadangi Emilė Niujorke išsinuomojo butą, kelis kartus buvo su jais susitikusi, kūrėsi savo kabinete, artimiau susipažino su darbuotojais. Nikas suprato, kad labai laukia to meto, kai galės ją matyti kasdien.

Atsistojęs jis išsitiesė visu šešių pėdų ir dviejų colių ūgiu.

– Jau keliausiu. Anksti iš ryto ketinu eiti į salę pasportuoti, be to, šiandien buvo sunki diena.

49

Motina palydėjo jį iki durų.

– Būtų gerai, jei užsidėtum kepurę, – nerimavo ji. – Lauke baisiai šalta.

Pasilenkęs jis pabučiavo jai į skruostą.

– Dar pamiršai priminti, kad apsimuturiuočiau kaklą šaliku.

Kiek padvejojusi Anė žvilgtelėjo į svetainę, vyras vis dar susikaupęs žiūrėjo žinias. Pritildžiusi balsą ji ėmė maldauti: – Nikai, pasakyk man, kas negerai. Neneik, kažkas vyksta. Gal sergi, tik nieko nesakai?

– Pasitikėk manimi. Esu puikios sveikatos, – nuramino ją. – Man ramybės neduoda tik Hanterio byla.

– Juk tėtė dėl tos bylos galvos nesuka, – tarė Anė. – Sako, kad blogiausia bylos baigtis – gali paleisti prisiekusiuosius. Bet tu visai kaip aš. Dėl visko jaudiniesi.

– Abu labu tokiu. Tu jaudiniesi dėl manęs, o aš – dėl bylos.

Juodu kartu nusišypsojo. Nikas vidumi toks panašus į mane, pamanė ji, nors išorė – gyvas Valterio paveikslas: susirūpinęs net kaktą vienodai rauko.

– Nesiraukyk, – pravėrusi duris dar pamokė ji.

– Žinau. Nuo to atsiranda raukšlių.

– Ir nesuk galvos dėl tos bylos. Juk žinai, kad ją laimėsi.

Leisdamasis liftu iš 36 aukšto žemyn Nikas galvojo: dėl to ir jaudinuosi, mama, kad laimėsime. Mes laimėsime techniškai, o tas niekšas liks nenubaustas. Jų klientas, nešvarus tipelis, advokatas, tvarkydamas paveldėtojų sąskaitas, užgrobė pagal įgaliojimą valdytas jų žemes – daugeliui tų žmonių mirtinai reikėjo to paveldėto turto.

Jis nusprendė pasivaikščioti iki miesto centro, o paskui į savo kooperatinį butą Soho rajone važiuoti metro. Bet net šaltas nakties oras neišsklaidė depresijos, kuri vis labiau gniaužė sielą. Jis perėjo per Taimso aikštę nė nepastebėdamas jos šviesų.

Visai nereikia būti ledi Makbet ir ką nors žudyti, kad tavo rankos būtų suteptos krauju, niūriai pamanė jis.

Ketvirtadienis

kovo 22-oji

10 Vos tik pradėjo kasti duobę baseinui, suprato – jie ras

Martos palaikus. Ir puoselėjo vienintelę viltį – kad pirštikaulis plastikiniame maišelyje būtų dar sveikas. Jeigu ne, jie ras bent žiedą. Visi žiniasklaidos pranešimai tvirtino, kad kiekvienas iškastos duobės colis buvo persijotas rankomis. Žinoma, naivu būtų tikėtis, kad medicinos ekspertai suvoktų, jog abi – ir Marta, ir Madlina – žuvo lygiai taip pat. Martai kaklą užveržė šaliku, Madlinai – iškrakmolytos baltos lininės suknelės diržu, nuplėštu jai nuo juosmens, kai mėgino pabėgti.

Jis galėjo atmintinai cituoti tą dienoraščio ištrauką.

Kaip keista suvokti, kad man nė nemostelėjus Madlina iš karto suprato padariusi klaidą ateidama į mano namus. Ilgais, laibais pirštais nervingai pešiojo sijoną, nors jos veido išraiška nė kiek nepakito.

Ji žiūrėjo, kaip rakinu duris.

– Kam tai darote? – paklausė ji.

Matyt, kažką įžvelgė mano akyse, nes ranka prisidengė burną.

Stebėjau, kaip juda jos kaklo raumenys, kai veltui mėgino šaukti.

Buvo per daug išsigandusi, kad ką nors darytų, todėl tik šnabždėjo: „Prašau.“ Ji mėgino pro mane prasmukti prie lango, bet sugriebiau už suknelės dirželio ir nuplėšiau jį, tada abiem rankomis apvyniojau jai aplink kaklą. Su neįtikima jėga ji bandė mane kumščiuoti

53

ir spardyti. Kur dingo ta drebanti avelė, ji tapo tigre, kovojančia už savo gyvybę.

Vėliau išsimaudžiau, persirengiau ir paskambinau jos tėvams, jie jau nerimavo, kur ji pradingusi.

Dulkė esi ir dulke vėl pavirsi.

Visų laikraščių pirmuosiuose puslapiuose – net ir Times – buvo išspausdinta Martos nuotrauka. Kodėl ne? Tokia naujiena verta žiniasklaidos dėmesio, ypač jei mergina jauna, graži, kilusi iš kilmingos šeimos, gyvenančios prabangioje ir vaizdingoje vietovėje. Vis dėlto būtų buvę kur kas įdomiau, jeigu būtų pranešę naujieną, kad plastikiniame maišelyje rado ir pirštikaulį su žiedu.

Vylėsi, jeigu rado pirštikaulį, tai suprato, kad šis buvo įspraustas Martai į kumštį.

Jos plaštaka buvo vis dar šilta ir lanksti.

Mirtis jas abi padarė seserimis, nors laiko tarpsnis – šimtas dešimt metų.

Pranešė, kad vienuoliktą prokuroras surengs spaudos konferenciją. Dabar be penkių vienuolika.

Jis įjungė televizorių, paskui atsilošė ir kikendamas ėmė laukti.