Nepamiršk manęs

Juokinga, kad prisiminė kaip tik tai. Skotas nuėjo į virtuvę, užsiplikė kavos, išsikepė skrebutį ir atsisėdo prie indaujos. Namas stovėjo fasadu į gatvę, užpakalinė dalis žvelgė į Austrių tvenkinį. Pro šoninį langą buvo matyti lapijos slepiamas Spreigų namo kampas.

Vivjana buvo jam sakiusi, jog ponią Spreig netrukus išveš į slaugos namus. „Henris nebenori, kad ją lankyčiau, bet kai liks vienas, turėsime pakviesti vakarienės, – paaiškino. Ir pridūrė: – Smagu pasikviesti draugų, kai darome tai kartu. – Tada apsivijo jį rankomis ir stipriai prisiglaudė. – Tu tikrai mane myli, Skotai?“ Kiek kartų jis ją tikino: taip, laikė glėbyje, glostė plaukus, ramino, kol ji, galiausiai vėl džiugi, imdavo skaičiuoti priežastis, kodėl jį myli. „Visada tikėjausi, kad mano vyras bus daugiau nei metro aštuoniasdešimties, ir – šitoks. Visada tikėjausi, kad jis bus šviesiaplaukis, gražus, kad visos man jo pavydės. Na, tu toks ir esi, ir visos man pavydi. O užvis svarbiausia, norėjau, kad jis būtų pamišęs dėl manęs.“ „Aš ir esu.“ – Skotas daugybę kartų jai tai kartojo.

Dabar spoksojo pro langą ir galvojo apie pastarąsias dvi savaites, priminė sau, kad nuo pat tos akimirkos, kai Vivė buvo paskelbta dingusi, kai kurie iš Karpenterių giminės, taip pat dauguma jos draugų skubėjo jo guosti. Bet labai daug žmonių – ne.

Ypač atstu laikėsi jos tėvai. Suprato, kad daugelio akyse jis buvo ne kas kitas, tik sėkmės medžiotojas, prisiplakėlis. Kai kurie Bostono ir vietos laikraščiai spausdino pokalbius su žmonėmis, atvirai abejojančiais dėl nelaimingo atsitikimo aplinkybių.

Karpenterių giminė nuo seno žinoma Masačusetse. Iš jos kilo daug senatorių ir gubernatorių. Viskas, kas joje nutikdavo, buvo svarbi naujiena.

Jis atsistojo ir nuėjo įsipilti dar kavos. Staiga mintis apie gedulo valandas, laidotuves, neišvengiamai dalyvaujant žiniasklaidai, pasirodė nepakeliama.

– Velniop jus visus, mes mylėjome vienas kitą! – niršiai ištarė ir trinktelėjo kavinį ant viryklės.

Skubiai gurkštelėjo kavos. Ji buvo verdanti. Degančia burna nulėkė prie kriauklės ir išspjovė.

6 Prie Vanagų įlankos jie stabtelėjo nusipirkti kavos su

bandele ir Boston Globe numerio. Prigrūstu universalu važiuojant per Sagamoro tiltą, Menlė atsiduso.

– Kaip manai, ar danguje yra kavos?

– Verčiau jau būtų, kitaip nepajėgsi išbūti atsibudusi tiek ilgai, kad pasimėgautum amžinybės dovanomis. – Adamas besišypsančiomis akimis pažvelgė į ją.

Jie išvažiavo anksti, septintą jau buvo kelyje. Dabar pusė dvyliktos ir jau kerta Menkių kyšulio kanalą. Pirmas penkiolika minučių bliovusi, paskui Hana buvo neįprastai rami ir visą kelią miegojo.

Priešpiečio saulės apšviestos metalinės tilto konstrukcijos blizgėjo sidabru. Žemai kanale per vos banguojantį vandenį lėtai puškėjo krovininis laivas. Ir štai jie Šeštajame kelyje.

– Štai čia kiekvieną vasarą mano tėtis sušukdavo: „Mes vėl kyšulyje!“ – pasakė Adamas. – Čia visą laiką buvo jo tikrieji namai.

– Manai, tavo mama gailisi pardavusi tą namą?

– Ne. Tėčiui mirus kyšulys jai regėjosi nebe tas. Dabar ji laimingesnė Šiaurės Karolinoje, netoli savo sesers. Bet aš – kaip tėtis. Šios vietos mano kraujyje – mūsų šeima jau trys šimtmečiai čia vasaroja.

Menlė truputį pasisuko, kad geriau matytų vyrą. Džiaugėsi pagaliau su juo čia atvažiavusi. Jie planavo atvykti tą vasarą, kai turėjo gimti Bobis, bet gydytoja nenorėjo, kad paskutiniais nėštumo mėnesiais ji būtų taip toli. Kitais metais nusipirko namą Rajuje ir kūrėsi jame, tad nebebuvo prasmės vykti į kyšulį.

23

O kitą vasarą jie neteko Bobio. Iš to laiko, pagalvojo Menlė, prisimenu tik tiek, kad buvau visiškai sustingusi, nemačiau žmonių, nejaučiau Adamo.

Pernai Adamas čia buvo atvykęs vienas. Ji pareikalavo skyrybų. Prislėgtas jis sutiko. „Mes tikrai negalime taip gyventi, Menle, – pripažino jis, – apsimesdami, kad esame šeima.“ Jau trys savaitės jis buvo išvykęs, kai pasijuto esanti nėščia. Per visą tą laiką jis nė karto nepaskambino. Keletą dienų kankinosi sukdama galvą, kaip jam pasakyti, spėliodama, kaip jis reaguos.

Galiausiai paskambino. Jis šaltai pasisveikino ir jai širdis nusirito į kulnus. Bet kai pasakė: „Adamai, gal čia ir ne ta žinia, kurią norėtum išgirsti, bet aš nėščia ir labai dėl to džiaugiuosi“, – nuo jo džiugaus šūksnio visa suvirpėjo.

– Tuoj pat grįžtu namo, – nedelsdamas nė sekundės pareiškė jis.

Dabar jautė Adamo delną savo rankoje.

– Įdomu, ar apie tą patį galvojame? – pasakė jis. – Buvau čia, kai sužinojau, kad jos didenybė beldžiasi į šį pasaulį.

Kurį laiką juodu tylėjo, tada Menlė nurijo ašaras ir nusijuokė.

– O prisimeni, kaip jai gimus Filisė visaip prieštaravo, kad tik nevadintume Menle Hana. – Ji pamėgdžiojo šaižų brolienės balsą: – Manau, labai gražu išlaikyti šeimos tradiciją ir pirmai dukrai duoti Menlės vardą, bet, dėl Dievo meilės, tik nevadinkite jos Hana. Tai taip senamadiška. Kodėl nepakrikštijus jos Menle Kimberle, tada būtų Kimė. Ar ne gražu? Garbės žodis! – jos balsas vėl tapo įprastas.

– Brangioji, tikiuosi, ant manęs niekada šitaip nerėksi, – suprunkštė Adamas. – Taip pat tikiuosi, kad Filisė dar nenukankino tavo mamos.

Menlės motina su sūnum ir marčia keliavo po Airiją.

– Filė pasiryžusi ištirti abi giminės medžio šakas. Iš ko nori galiu lažintis: jei tarp savo prosenių ras arkliavagį, nieko apie tai nesužinosime.

Užpakalinėje sėdynėje pasigirdo krebždėjimas. Menlė pažvelgė per petį.

24

– Atrodo, netrukus jos prakilnybė prisidės prie mūsų, ir esu tikra, riaumos kaip alkanas liūtas. – Persilenkusi įspraudė Hanai į burną žinduką. – Melskis, kad iškęstų, kol nuvažiuosime.

Ji įkišo tuščią kavos puodelį į krepšį ir išsiėmė laikraštį.

– Žiūrėk, Adamai, čia tos poros, apie kurią man pasakojai, nuotrauka. Ji – ta, kuri nuskendo nardydama su akvalangu. Vargšas vyras. Kokia siaubinga nelaimė.

Siaubinga nelaimė. Kiek kartų ji girdėjo tuos žodžius. Taip skaudžiai įsirėžę atmintyje, jie vėl siūbtelėjo paviršiun. Važiuoja nepažįstamu kaimo keliu, Bobis užpakalinėje sėdynėje. Puiki saulėta diena. Nuotaika pakili. Iš visų plaučių dainuoja Bobiui. Prisideda ir Bobis. Nesaugoma geležinkelio pervaža. Tada pajunta virpėjimą. Dirsteli pro langą. Paklaikęs mašinisto veidas. Metalo dundesys ir žviegimas, tai stabdomas traukinys lekia ant jų. Bobio riksmas: „Mama, mama!“ Myga greičio pedalą. Trenksmas – traukinys rėžiasi į užpakalines dureles, ten, kur Bobis. Velka mašiną. Bobis vaitoja: „Mama, mama.“ Tada užsimerkia. Žino: jis negyvas. Sūpuoja ant rankų. Ir rėkia, rėkia: „Bobi, aš noriu Bobio.

Bobi!!!“ Menlė vėl pajuto, kaip visu kūnu ima žliaugti prakaitas. Pradėjo drebėti. Suspaudė rankomis kelius, kad nors kiek valdytųsi.

Adamas dirstelėjo į ją.

– O Dieve. – Kaip tik važiavo pro poilsio aikštelę. Įsuko į ją, sustojo ir apkabino Menlę. – Viskas gerai, mieloji. Viskas gerai.

Užpakalinėje sėdynėje ėmė klykti Hana.

Bobis klykia: „Mama, mama!“ Hana klykia...

– Liepk jai liautis! – suspiegė Menlė. – Liepk jai liautis!

7 Elaina dirstelėjo į automobilio laikrodį – be penkioli-

kos dvylika. Bet kurią akimirką turi atvažiuoti Adamas su Menle, o prieš jiems atvykstant dar nori patikrinti namą ir įsitikinti, ar viskas tvarkinga. Viena iš jos teikiamų paslaugų klientams – nuomojama valda turi būti kruopščiai sutvarkyta tiek nuomininkams įsikraustant, tiek išvykus. Stipriau spustelėjo greičio pedalą. Šiek tiek vėluoja – dalyvavo Vivjanos Karpenter Kovėj laidotuvėse.

Pačiai sau netikėtai sustojo prie prekybos centro.

Paimsiu Adamo mėgstamos rūkytos lašišos, pagalvojo. Labai tiks prie atšaldyto šampano, kurio butelį visada palieka brangiai mokantiems klientams. Tada brūkštels sveikinimą ir dar prieš jiems atvykstant pasišalins.

Apniukęs rytas virto nuostabia diena, saulėta, kokie dvidešimt penki laipsniai, oras skaidrus. Pakėlusi ranką atidarė stoglangį ir stengėsi prisiminti, ką pasakė televizijos reporteriui. Laidotuvių procesijai rikiuojantis eiti iš bažnyčios, pamatė jį stabdant ir kalbinant atsitiktinius žmones. Ji pati priėjo.

– Ar galiu kai ką pasakyti? – Pažvelgė tiesiai į kamerą. – Aš Elaina Atkins. Prieš trejus metus pardaviau Vivjanai Karpenter namą Čatame, o dieną prieš jos žūtį jai ir vyrui kaip tik rodžiau didesnį. Jie buvo labai laimingi, ketino kurti šeimą. Tai, kas atsitiko, – tragedija, ne paslaptis. Manau, kad tie, kurie skleidžia bjaurius gandus apie poną Kovėjų, pirma turėtų pasitikrinti, kiek tą dieną plaukiojusių žmonių negirdėjo pakrantės sargybos perspėjimo ir vos nenuskendo staiga kilus škvalui.

26

Prieš akis iškilo patenkinta šypsena. Buvo tikra, kad iš limuzino žiūri Skotas Kovėjus.

Pro švyturį važiavo Moriso salos kelio Kvitneseto atšaka, tada – pro Monomojaus valstybinį gamtos draustinį; įsuko į Avarko taką, o nuo ten privatus keliukas vedė į „Atminties namus“. Apsukusi kilpą pamatė sodybą ir mėgino įsivaizduoti, kokia bus Menlės reakcija pirmą kartą ją išvydus.

Didesnis ir grakštesnis už daugumą aštuoniolikto amžiaus pradžios statinių, namas stovėjo kaip kapitono Andru Frimano meilės savo nuotakai simbolis. Tiesiomis grakščiomis linijomis kylantis ant skardžio, jis didingai dunksojo dangaus ir jūros fone.

Kur pažvelgsi, pelėvirkščiai sukučiai ir bugienio uogos spalvingumu lenktyniavo su erškėčiais. Didžiulės baltosios akacijos ir ąžuolai teikė pavėsį nuo tviskinančios saulės.

Grįsta įvaža vedė pro namo šoną į grįstą aikštelę už virtuvės.

Pamačiusi Karės Bel furgoną, Elaina susiraukė. Karė puiki valytoja, bet visada vėluoja. Jau turėjo būti dingusi.

Elaina rado Karę virtuvėje, po pažastimi pasispaudusią rankinę. Jos liesas griežtų bruožų veidas buvo išblyškęs. Kai prakalbo, visada kiek per garsus balsas trūkčiojo ir buvo tarsi prikimęs.

– Ak, panele Atkins. Žinau, pavėlavau, bet turėjau pas mamą užmigdyti Tomį. Viskas tviska, tačiau leiskit pasakyti, kad džiaugiuosi galėdama iš čia išsinėšinti.

– Kas atsitiko? – skubiai paklausė Elaina.

– Niekada gyvenime nebuvau taip pergąsdinta, – vis dar drebančiu balsu ištarė Karė. – Buvau valgomajame ir aiškiai išgirdau kažką lipant laiptais. Pamaniau, gal jūs atvykote, ir pašaukiau. Niekas neatsiliepė, tai nuėjau pažiūrėti. Panele Atkins, žinote tą senovinį lopšį, kuris yra miegamajame, dar viengulė lova ir vaiko lovelė?

– Aišku, žinau.

Karės veidas dar labiau išbalo. Ji griebė Elainai už alkūnės.

– Panele Atkins, langai buvo uždaryti. Jokio skersvėjo. Bet užtiesalas ant lovos buvo truputį susigarankščiavęs, tarsi kas ant jos sėdėtų. Ir lopšys suposi. Kažkas, ko aš negalėjau matyti, sėdėjo ant lovos ir supo lopšį!

27

– Kare, tu prisiklausei kvailiausių istorijų, kurias žmonės pasakojo, kol šis namas buvo apleistas, – paaiškino Elaina. – Senos grindys netvirtos. Jeigu lopšys ir lingavo, tai dėl to, kad užmynei ant kokios išsiklibinusios lentos.

Ji išgirdo įsukant į kiemą mašiną. Adamas su šeima jau čia.

– Visa tai juokinga, – griežtai pasakė. – Būk maloni, nė žodžio apie tai Nikolsams. Įspėjusi valytoją, atsisuko pažiūrėti, kaip Adamas su Menle lipa iš universalo. Tas perspėjimas beprasmis – Karė Bel pasidalys naujiena su visais, ką tik sutiks.

8 Natanielis Kuganas jau aštuoniolika metų dirba Čata-

mo policijoje. Kilęs iš Bruklino, mokėsi Džono Džėjaus koledže Manhatane, ketino pasinerti į kriminologiją, bet sutiko būsimą žmoną, visą amžių gyvenusią Hajanise. Debė visai netroško gyventi Niujorke, tad baigęs koledžą jis noriai padavė prašymą dirbti policijos tyrėju kyšulyje. Dabar keturiasdešimtmetis detektyvas, dviejų paauglių sūnų tėvas, buvo vienas iš tų retų geraširdžių, laimingų, patenkintų šeima ir darbu žmonių, o jo vienintelis rūpestis buvo keletas papildomų kilogramų, kuriuos gera žmonos virtuvė pridėjo prie ir taip nemenko stoto.

Tačiau šiandien atsirado dar vienas rūpestis. Iš tikro graužė jau keletą dienų. Natas žinojo: jo šefas, policijos viršininkas Frankas Šija, tvirtai įsitikinęs, kad Vivjanos Karpenter-Kovėj mirtis – nelaimingas atsitikimas.

– Tą dieną vos nenuskendo dar du, – baksnojo pirštu Frankas. – Laivas buvo Vivjanos Karpenter. Ji geriau už vyrą pažinojo šiuos vandenis. Jei kas ir turėjo pagalvoti apie radiją, tai ji.

Ir vis tiek ta mirtis nedavė Natui ramybės, jis, kaip nenorintis atiduoti kaulo šuo, negalėjo nurimti, kol įtarimai pasitvirtins arba bus išsklaidyti.

Tą rytą Natas atvyko į darbą anksti ir žiūrinėjo skrodimo nuotraukas, medicinos tyrėjo atsiųstas iš Bostono. Nuo seno kalė sau į galvą, kad reikia likti nešališkam žiūrint į aukų nuotraukas, bet vis tiek liaunos moters, tiksliau to, kas iš jos buvo likę, – išbrinkęs nuo vandens lavonas, apkramsnotas žuvų, – vaizdas pervėrė kaip 29

į nervą pataikęs dantisto grąžtas. Kas čia – žmogžudystės ar nelaimingo atsitikimo auka?

Devintą ryto nuėjo į Franko kabinetą ir paprašė, kad jam skirtų tą bylą.

– Tikrai noriu ją tirti. Tai svarbu.

– Dar viena tavo nuojauta? – paklausė Šija.

– Aha. – Manau, tu klysti, bet nepakenks patikrinti. Pirmyn.

Dešimtą Natas buvo laidotuvėse. Jokių liaupsių vargšui vaikui, pagalvojo. Ką slepia akmeniniai Vivjanos Karpenter tėvų ir seserų veidai? Padėtis įpareigoja slėpti skausmą nuo smalsių akių?

Pyktis dėl beprasmiškos tragedijos? Kaltė? Spauda kalnus prirašė apie jos nenusisekusį gyvenimą. Nepalyginsi su dviem vyresniosiomis seserimis – viena chirurgė, kita diplomatė, abi deramai ištekėjusios. O Vivjana buvo išmesta iš privačios mokyklos, nes rūkė marihuaną, vėliau – išgrūsta iš koledžo. Nors pinigų netrūko, atsikrausčiusi į kyšulį įsidarbino, paskui darbą metė, ir taip keletą kartų.

Skotas Kovėjus sėdėjo vienas pirmame klaupte ir per pamaldas verkė. Atrodo taip, kaip ir aš atrodyčiau, jei kas atsitiktų Debei, pamanė Natas Kuganas. Beveik tikras, kad purto ne tą medį, baigiantis pamaldoms išėjo iš bažnyčios ir šlaistėsi aplink klausydamasis, ką kalba žmonės.

Buvo ko pasiklausyti.

– Vargšė Vivjana, man jos labai gaila, bet ji buvo tokia išsieikvojusi, tiesa?

Pusamžė moteris, į kurią kreiptasi, atsiduso.

– Žinau. Ji niekada nemokėjo atsipalaiduoti.

Natas prisiminė, kaip Kovėjus sakė primygtinai, bet beviltiškai raginęs Vivjaną pasnausti, kol jis nardys.

Tarp žmonių sukiojosi televizijos reporteris ir mėgino prakalbinti įrašui. Natas matė, kaip patraukli šviesiaplaukė pati priėjo prie reporterio. Atpažino ją – Elaina Atkins, nekilnojamojo turto agentė. Pasislinko arčiau, kad girdėtų, ką ji sako.

30

Kai ji baigė kalbėti, Natas brūkštelėjo pastabą. Elaina Atkins sakė, kad Kovėjai ieškojo naujo namo ir ketino pagausinti šeimą.

Atrodo, gana gerai juos pažinojo. Nusprendė pats pasikalbėti su panele Atkins.

Grįžęs į kabinetą vėl išsiėmė skrodimo nuotraukas ir mėgino suvokti, kas jose neduoda ramybės.

9 Menlė išsprūdo iš po Adamo rankos ir atsargiai pasiver-

tė į savąją lovos pusę. Jis per miegus sumurmėjo jos vardą, bet nepabudo. Ji atsikėlė, užsimetė chalatą ir šypsodamasi pažvelgė į jį.

Energingas advokatas, baudžiamosios teisės specialistas, savo iškalba galintis palenkti net kiečiausius prisiekusiuosius, miegantis atrodo toks bejėgis. Guli ant šono, ranka vietoj pagalvės. Plaukai išsitaršę, todėl labiau matyti žili lopai ir ryškėjanti plikė.

Kambaryje buvo vėsu, tad Menlė pasilenkė ir užmetė jam ant pečių antklodę, pakštelėjo į kaktą. Per dvidešimt penktąjį gimtadienį ji nutarė, kad veikiausiai niekada nesutiks tokio, už kurio norėtų ištekėti. Po dviejų savaičių sutiko Adamą okeaniniame laineryje Sagafjord. Laivas plaukė aplink pasaulį, o kadangi Menlė daug rašė apie Tolimuosius Rytus, plaukiant tarp Balio ir Singapūro buvo pakviesta skaityti paskaitos.

Antrą dieną Adamas sustojo denyje prie jos kėdės paplepėti.

Jis vyko į Australiją rinkti parodymų ir nei iš šio, nei iš to staiga užsimanė plaukti tuo pačiu maršrutu.

– Pakeliui puikios vietos sustoti, o aš turiu savaitę atostogų, – paaiškino jis.

Baigiantis dienai ji suprato, kad tai dėl Adamo prieš trejus metus atšaukė sužadėtuves.

Su juo buvo kitaip. Įsimylėjo ją pamažu, maždaug per metus.

Menlė kartais pagalvodavo: vargu ar būtų daugiau kada jį bemačiusi, jeigu abu nebūtų gyvenę Manhatane, vos trys kvartalai vienas nuo kito.

32

Padėjo ir tai, kad juos siejo kai kurie svarbūs dalykai. Nors augo visiškai skirtinguose pasauliuose, abu buvo tikri niujorkiečiai ir abu – dievinantys Manhataną. Adamo šeima čia turėjo butą per du aukštus. Jis mokėsi privačiame berniukų koledže. Ji augo Stuivesaunto miestelyje, Keturioliktojoje gatvėje, jos mama ir dabar ten gyvena, ir lankė vietos parapinę mokyklą. Bet taip jau sutapo, kad abu baigė Džordžtauno universitetą, tik ji – aštuoneriais metais vėliau. Abiem patiko vandenynas, tik Adamas vasaras leisdavo Menkių kyšulyje, o ji vienai dienai vykdavo paplaukioti į Džonso paplūdimius. Ėmus susitikinėti, Menlei tapo aišku, kad trisdešimt dvejų Adamas labai patenkintas savo viengungišku gyvenimu. Ir kodėl ne? Jis geras gynybos advokatas. Turi puikų butą. Apsuptas draugių. Kartais praeidavo savaitės, kol jis paskambindavo.

Kai jis pasipiršo, Menlė įtarė, kad paveikė trisdešimt trečias gimtadienis. Tebūnie. Praėjo keletas metų po vedybų, ir prisiminė senelės žodžius: „Santuokoje dažnai vienas myli labiau. Geriau, kai moteris yra mažiau mylinti.“ Kodėl taip geriau? – vis svarstydavo Menlė; ir dabar to paties klausė, žiūrėdama į ramiai miegantį vyrą. Kodėl blogai būti tuo labiau mylinčiu?

Buvo septinta ryto. Pro užtrauktas užuolaidas veržėsi saulė.

Erdvus kambarys neperkrautas baldais – baldakimas virš lovos, komoda, trys apatiniai stalčiai didesni, du viršutiniai – mažesni, spinta, naktinis stalelis ir krėslas stačiu atlošu. Matyti, visi baldai autentiški. Elaina buvo pasakojusi, kad prieš pat pono Pelio mirtį juodu su žmona vaikščiojo po aukcionus ieškodami aštuoniolikto amžiaus pradžios baldų.

Menlei patiko, kad kiekviename miegamajame yra židinys, nors neatrodo, kad rugpjūtį jų prireiktų. Mažas kambarys šalia jų miegamojo, regis, puikiai tiks kūdikiui. Menlė tvirčiau susisupo į chalatą ir išėjo į koridorių.

Atidarius duris į Hanos kambarį, pasitiko gaivus vėjelis. Turėjau užmesti užtiesalą, susigraužė dėl savo aplaidumo Menlė. Prieš eidami vienuoliktą gulti jie apžiūrėjo kūdikį, šiek tiek pasiginčijo 33

dėl užtiesalo ir nutarė, kad jo nereikia. Aišku, naktį atvėso labiau, negu juodu manė.

Menlė nuskubėjo prie lovytės. Hana kietai miegojo, visa apkamšyta užtiesalu. Tikrai prisiminčiau, jei naktį būčiau atėjusi jos apklostyti, pamanė Menlė. Kas ją užklojo?

Tada sukvailino save. Tikriausiai Adamas pabudo ir nuėjo pažiūrėti kūdikio, nors retai taip atsitikdavo, nes jis didelis miegalius. Galėjau ir pati ateiti, suvokė. Gydytojai jai liepė gerti migdomuosius einant gulti, tad jausdavosi kaip apdujusi.

Norėjo pabučiuoti Haną, bet žinojo, kad rizikuoja staiga pažadinti.

– Vėliau pasidžiaugsim, mažyte, – sušnibždėjo. – Pirmiausia noriu ramiai išgerti kavos.

Laiptų apačioje stabtelėjo ir staiga pajuto, kaip daužosi širdis, visą persmelkia liūdesys. Galvon kniostelėjo mintis: Hana, aš ir tavęs neteksiu. Ne, ne! Tai juokinga, niršiai sudraudė save. Nedrįsk apie tai nė galvoti!

Nuėjo į virtuvę ir įbėrė kavos į sietą. Po dešimties minučių su garuojančiu puodeliu rankoje stovėjo svetainėje ir žiūrėjo į Atlanto vandenyną, o saulė kilo dangumi.

Namas žvelgė tiesiai į Monomojaus sėklių – siaurą smėlio juostą tarp vandenyno ir įlankos, į kurią, sakoma, yra sudužusi begalė laivų. Prieš keletą metų vandenynas persivertė per tą smėlio juostą ir Adamas jai rodė, kur namai buvo nuplauti į jūrą. „Atminties namai“, tikino ją, užtektinai atstu ir visada bus saugūs.

Menlė žiūrėjo, kaip vandenynas daužo smėlio juostą ir nuo tykštančių purslų į viršų kyla druskinga migla. Bangų pursluose žaidė saulės spinduliai. Visur kaip pritaškuota žvejų valčių. Atidarė langą ir pasiklausė žuvėdrų klyksmo, triukšmingo žvirblių klegesio. Šypsodamasi nusisuko nuo lango. Prabėgo vos trys dienos, o jaučiasi čia kaip namie. Ėjo iš kambario į kambarį ir svarstė, kaip būtų galima juos apstatyti. Vieninteliame miegamajame autentiški baldai. Visur kitur daugiausia tokie, kokius žmonės stato, kai ketina nuomoti namą, – pigios sofos, laminuotos plokštės stalai, 34

lempos tarsi įsigytos per išpardavimą. Na, ryškiai žalią diakono suolą galima nušveisti ir perdažyti. Brūkštelėjo ranka – taip ir matė švelnią riešutmedžio imitaciją.

Kapitalinį remontą Peliai buvo užbaigę. Naujas stogas, naujas vamzdynas, pakeista elektros instaliacija, nauja šildymo sistema. Bet apdailos darbų dar liko sočiai. Valgomajame akį rėžė išblukę klaikaus rašto tapetai, prakilnų bibliotekos ir svetainių aukštį darkė kabamosios lubos, bet visa tai – smulkmenos. Svarbiausia – pats namas. Užbaigti apdailą būtų vienas džiaugsmas.

Tarkim, tos dvi svetainės: jei namas būtų jos, vieną jų paverstų poilsio kambariu. Ateityje Hana galėtų džiaugtis turėdama kur pasikviesti draugų.

Pačiupinėjo į sieną šalia židinio įmūrytą pastoriaus spintelę. Buvo prisiklausiusi pasakojimų apie pirmuosius kolonistus ir kaip juos lankančiam dvasininkui būdavo siūlomas stikliukas degtinės. Vargšui vyrui tikriausiai to reikėdavo, pagalvojo. Juk tais laikais retoje svetainėje būdavo židinys. Šventikai tikriausiai būdavo pamėlę nuo šalčio.

Pirmosios kyšulio šeimos gyvendavo šeimyninėje, taip buvo vadinama virtuvė, kurioje nuo didelio ugniakuro būdavo šilta, kur kvepėdavo viralu, kur vaikai prie valgomojo stalo žvakių šviesoj ruošdavo pamokas, kur visa šeima leisdavo ilgus žiemos vakarus.

Kokios šeimos, kiek kart čia gyveno po tų nelaimingų pirmųjų savininkų, svarstė ji.

Išgirdo žingsnius ant laiptų ir išėjo į prieškambarį. Laiptais lipo Adamas su Hana ant rankų.

– Kas sakė, kad negirdžiu jos verksmo? – Jis atrodė labai patenkintas savimi. – Ji pervilkta, bet labai alkana.

– Duokš man, – ištiesė rankas Menlė. – Ar ne nuostabu patiems ja rūpintis, tik kartais pasikviečiant auklę? Jei būsimoji Elainos podukra bent perpus tokia gera auklė, kaip sako, bus puiki vasara.

– Kada ji ateina?

– Regis, dešimtą.

35

*** Lygiai dešimtą kieman įsuko nedidukė melsva mašina. Menlė stebėjo taku einančią Eimę: smulkutė, ilgi išblukę plaukai surišti į uodegą. Staiga toptelėjo, kad mergaitės laikysena agresyvi – rankos sukištos į džinsų nurėžtomis klešnėmis kišenes, pečiai karingai pakelti.

– Nežinau, nežinau, – eidama atidaryti durų sumurmėjo Menlė.

Adamas pakėlė galvą nuo paskleistų ant stalo popierių.

– Ko nežinai?

– Ššš, – perspėjo Menlė.

Bet viduje mergaitė atrodė visai kitokia. Prisistatė ir nuėjo tiesiai prie mažučiame lopšyje, kurį jie buvo pastatę virtuvėje, gulinčio kūdikio.

– Labas, Hana. – Eimė lėtai judino ranką, kol Hana įsitvėrė jos piršto. – Šaunuolė. Radai į ką įsikibti. Būsim draugės?

Menlė su Adamu susižvalgė. Švelnumas atrodė nesuvaidintas.

Pasikalbėjusi keletą minučių Menlė nusprendė, kad Elaina bus sumenkinusi mergaitės patirtį. Ji nuo trylikos prižiūri vaikus, o pastaruoju metu prižiūrėjo metukų dvynius. Ketina tapti vaikų darželio auklėtoja.

Sutarė, kad ji ateis keletą popiečių per savaitę, kad Menlė galėtų rinkti medžiagą savo knygai, o kartais pasiliks ir vakarui, jeigu jie užsimanys išeiti prasiblaškyti.

Mergaitei atsisveikinant Menlė pasakė: – Labai džiaugiuosi, Eime, kad Elaina tave pasiūlė. Gal turi man kokių klausimų?

– Taip... Aš... Ne, neturiu.

– Kas yra?

– Nieko, tikrai nieko.

Kai ji gerokai nutolo, Adamas tyliai pratarė: – Tas vaikas kažko bijo.