UDK 821.111-93 Ve-02
Versta iš: Holly Webb A HOME FOR MOLLY STRIPES PUBLISHING
Mijai
www.hollywebbanimalstories.com Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-01-2493-2 Tekstas © Holly Webb, 2015 Iliustracijos © Sophy Williams, 2015 The right of Holly Webb and Sophy Williams to be identified as the author and illustrator of this work respectively has been asserted by them in accordance with the Copyright, Designs and Patents Act, 1988. All rights reserved. © Vertimas į lietuvių kalbą, Dangirutė Giedraitytė, 2016 © Leidykla „Alma littera“, 2016 Redagavo Rūta Pučinskaitė Viršelį lietuviškam leidimui pritaikė Galina Talaiko Maketavo Zita Pikturnienė Tiražas 4000 egz. Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius Interneto svetainė: www.almalittera.lt Spaudė UAB ScandBook, Gamyklos 23, LT-96155 Gargždai Interneto svetainė: www.scandbook.lt
Pirmas skyrius
Atsigulusi smėlyje, Anė statė akmenukų bokštą. Tai buvo gana keblu, nes vienoje rankoje ji laikė sumuštinį su sūriu, taigi statyti galėjo tik laisvąja ranka. Ji jau buvo soti ir valgyti dar vieno sumuštinio nebenorėjo, bet per atostogas mama leido užsitepti pomidorų padažo, tad mergaitė sumuštinį paėmė. 5
– Ane, gal nori gerti? – paklausė mama nuo iškylos patiesalo. – Ar pyrago? – Tuoj, – atsiliepė Anė, ant bokšto viršaus mėgindama uždėti didelį juodą akmenį ir tikėdamasi, kad jis laikysis. Akimirką jis susvyravo, ir visas statinys sugriuvo. Anė atsiduso, bet nenusiminė. Ji stato bokštą jau penktą kartą, ir kaskart jie vis sugriūna. O šis buvo aukščiausias. Ji atsistojo ir nuėjo prie patiesalo, kur mama su tėčiu stengėsi atkalbėti mažąją jos sesutę Džesę nuo pyrago gabalėlio, sakydami, kad ji dar per maža jį valgyti. Džesei dar tik devyni mėnesiai, bet jai atrodo, kad kitų maistas skanesnis. Anė mano, kad, ko gero, sesutė tei6
si – kai kurie receptai kūdikių maisto knygoje tikrai keisti. Kas gi norėtų „Skaniosios lęšių staigmenos“? Anė pasiėmė gėrimo ir gabaliuką pyrago ir pasitraukė prie patiesalo krašto, kad Džesė jos nematytų. Antraip būtų nekas.
Šiandien paplūdimy tikrai daug žmonių. Anė apsižvalgė – dauguma šeimų irgi užkandžiauja. Anė su šeima vakar atvyko į Sūrkrantę ir tik trumpam atėjo prie jūros. Dar reikėjo išsikrauti daiktus, ir Anė jautėsi truputį pavargusi po ilgos kelionės automobiliu. Šiandien buvo pirmoji tikra diena prie jūros. Vakar Anė nesijautė vieniša – atostogos dar nebuvo iš tikrųjų prasidėjusios. Bet šiandien... Ji nori su kuo nors statyti smėlio pilis ar tokias undines kaip tos trys mergaitės prie laiptų, vedančių į pasivaikščiojimų taką. Arba maudytis – kaip ta didelė šeima, stoviniuojanti palei vandenį, o vaikai klykauja, kai šaltos bangos užlieja kojų pirštus. 8
– O, tik pažvelk... – sušnibždėjo Anė, kai tų žmonių šuo pūkštelėjo į vandenį. Jis lakstė po bangas, purtėsi ir taškė vaikus, o jie spygavo. – Kokie jie laimingi, – sušnibždėjo Anė pati sau. Šuo net ir sušlapęs buvo nuostabus. Aišku, Anė nežinojo, ar tai šuniukas, ar kalytė, bet jis toks gražus – rusvai auksinės spalvos garbanotu kailiu ir didelėmis minkštomis ausimis su šviesaus kailio kuokštu. Nuo sūraus jūros vandens jo garbanos sulipo sruogomis. Šuo nebuvo labai didelis, Anė svarstė, kad gal tai vis dar šunelis. Dar kartą statydama akmenukų bokštą, Anė žiūrėjo, kaip tie žmonės taškosi ir žaidžia su šunimi. Vis dėlto 9
šiek tiek pavyduliavo. Ten buvo kiek vyresnis berniukas ir dvi mergaitės – viena maždaug jos amžiaus, kita mažesnė. Jie visi juokėsi ir laistėsi vandeniu. Anė atsiduso ir pažvelgė į mamą, tėtį ir Džesę. Sesutė miela, Anė ją
dievina (dažniausiai). Tačiau dar praeis gražaus laiko, kol Džesė užaugs ir galės žaisti prie jūros kartu. Be to, ta kita šeima turi nuostabų, pūkuotą šuniuką! Anei patinka šunys, ji labai nori turėti savo. Tėtis lyg ir sutinka, bet sako, kad Džesė turi paaugti. Jis pats turėjo šunį būdamas Anės amžiaus, jam jie irgi patinka. Tačiau, pasak jo, kažin ar tai gera mintis, kol Džesė tokia mažutė ir viską čiupinėja. Net ir pats mieliausias šuo ims urgzti, jei Džesė tampys jį už ausų, sako tėtis. Anės manymu, jis teisus. Džesė vis peša ją už plaukų – skauda, nors Džesė to nesupranta. Dabar vaikai išbrido iš jūros ir patraukė paplūdimiu tolyn prie 11
laiptelių. Anė matė, kad jų mama ir tėtis jiems pamojavo. Mažas pūkuotas auksaspalvis šunelis liuoksėjo jiems pavymui, tai šen, tai ten sustodamas pašniukštinėti. Anė nusijuokė, pamačiusi, kad jis sušlamštė kažkieno numestą sumuštinio kąsnelį, o tada ėmė uostinėti jūržoles. Atrodė, tarsi ketintų suėsti ir jas. Anė svarstė, kad galbūt turėtų pasakyti tai vaikams. Kažin ar jūržolės tinka šunims. Anė suraukė antakius ir nepritariamu žvilgsniu palydėjo link tėvų bėgančius vaikus. Kaip jie gali nematyti, kad jų šuo ėda tokią bjaurastį? Anė pagalvojo, kad jei turėtų tokį mielą šuniuką, tikrai geriau juo rūpintųsi. 12