Mano tikėjimo iltys

sia – jam pačiam. Jis dalyvautų procese, kurį vadiname patriotizmu, ne atspindėtų kitų nuomonę apie jį.

Alfonsas Nyka-Niliūnas prieš daugiau nei dešimtį metų į klausimą, ką reiktų daryti, kad būtum geras poetas, atsakė labai paprastai: būti savimi. Būti autentiškam, bet būti iš esmės, tikrai, realizuot savo unikalumą – daugiau nieko nereikia. Tai ir yra sunkiausia. Didžiausia problema, iškylanti lietuviui ieškant savo tapatybės, yra ta, kad jis niekaip nenori būti savimi.

Vienas nulis cepelino naudai.

75

Kristaus laiškas motinai Sunkiomis gyvenimo akimirkomis visada prisimindavau tave – nelengva būti žmona vyro, kurį visi vadina Dievu.

Neabejoju, kad jis ir pats apie save taip galvoja. Kaip ir daugelis vyrų. Kai visi tau atkakliai ką nors įrodinėja – ypač jeigu tai paglosto tavo savimeilę – sunku nepatikėti, kad tai tiesa. Beje, man patėvis visuomet labiau patiko. Aš jo nemylėjau, tačiau jis labai skaniai kvepėdavo – mediena, klijais, kartais pigiu vynu. O kaip kvepia Dievas? Žvakėmis? Numirėliais? Pragaro derva? Ne, geriau jau šviežiai nuobliuotas medis – mielas, švelnus, namus primenantis kvapas.

Nusprendžiau tau parašyti apie savo paskutinį apsilankymą Jeruzalėje.

Lėktuve Migrenai kilo nepadorių minčių. Pabandom padaryti tai tualete, ėmė gundyti mane. Ar tu matei, kiek ten vietos, paklausiau. Mes dabar arčiausiai rojaus, atsakė ji šypsodamasi, o rojuje niekad nebus daug vietos tokiems kaip mes. Šiaip ji gera mergaitė. Norėčiau judvi supažindinti. Ji nemoka gaminti valgio, nemanau, kad mokėtų tvarkyti namus, būti nuolanki, paklusni šeimos židinio globotoja, rūpestinga patelė, kokios nori daugelis motinų savo sūnums, tačiau ji moka patį svarbiausią dalyką. Priversti vyrą geisti jos. Jos geidžia visi vyrai. Net šaukštai prie stalo, prie kurio ji atsisėda. Tai daug svarbiau nei kokia nors sumauta kiaušinienė.

Jeruzalėje nuo viešbučio ligi senamiesčio vilkomės amžinybę pėsčiomis, paskui ėjome nesibaigiančiais senamiesčio gatvelių labirintais, nuo seniausių laikų čia turgus, žmogaus prigimties esmė nesikeičia, galima suprasti natūraliai kylantį pyktį, kai negali ramiai eiti, nes tau koks nors tipas kiša kažkokio smirdinčio šilko gabalą, negali ramiai net architektūra pasigrožėti, kur tu 76

čia matai architektūrą, klausia Migrena, iš tiesų, architektūra gal ir nepavadinsi visų tų vienas su kitu suaugusių labirintų, siaurų gatvelių, užkaborių, dvokiančių pelėsiais, myžalais ir viduramžių nostalgija, keista, kad tuose namuose apskritai kas nors gyvena, man reikia kičo, pareiškė ji, man reikia kokių nors fetišų, su ja nepanuobodžiausi, ir aš suradau jai taksistą, sakau, nuvežk mus prie Atpirkėjo kapo, o jo akys staiga suapvalėja, instinktyvi grobuonies reakcija, pamatė skanėstą, taksistai visame pasaulyje vienodi, tik azijiečiai ir pietiečiai aršesni nei mūsiškiai, taksistas ima aiškinti, kad mums būtina pamatyti Betliejų, esą pirma reiktų pamatyt, kur Išganytojas gimė, o tik paskui – jo kapą ir panašiai, velniškai logiška, bet žmogaus egzistencijos sąmojis yra tas, kad vaiko lopšys ir senuko karstas iš esmės niekuo nesiskiria, kadangi pagimdytas žmogus iš karto pasmerkiamas mirčiai, išeitų, kad tu, motin, esi žudikė kaip ir visi kiti. Aš pajuokavau, atleisk.

Važiuojant į Palestiną pakelėse tiek akmenų, kad net norisi statyti geležinkelį, nors nesimato nė vieno traukinio, tik seniausių laikų susisiekimo priemonė, asilas – koks aš asilas, galvoju kritiškai apie save, šlaistausi po Palestiną, tarsi man Izraelio būtų negana, ir iš tiesų, gidas taksistas ima atkakliai už Migreną siūlyti šimtą kupranugarių, sakau, ji verta daugiau nei šimtas, ji verta... kita vertus, mūsų moterys pačios nustato sau kainą, Migrena juokiasi, o aš matau, kad taksistas už ją ir tūkstančio kuprių nepagailėtų, sakiau jau – ji geidulinga kaip pati gamta. Matydamas, kad nieko neišdegs, palestinietis taksistas jau tauškia apie pinigus, kiek sumokėjęs už savo mersedesą, kokios didelės išlaidos ir panašiai, nors ką tik mus buvo nuvedęs pažiūrėti, kur nusileido Betliejaus žvaigždė, ten tokia vaikiška, iš skardos iškirpta žvaigždė kažkokioje į židinį panašioje skylėje prikalta, maldininkai klaupiasi, liečia rankomis, bučiuoja, o šėtonas, fetišų meistras, žvengia išsiviepęs jiems už nugarų, senosios, ankstyvųjų krikščionių bažnyčios 77

durys užmūrytos, ir vėlyvųjų užmūrytos, likusi tiktai šuns dydžio landa, musulmonų pokštas, nori patekti pas Dievą, ropok, nusilenk, nusižemink, atkišk šikną šiam pasauliui, nulenk galvą anam, kuris Dievo...

Jeigu būčiau tikėjęs, kad tu mane į bažnyčią tempiesi dėl savęs, tai yra kad tau to labai reikia, būčiau ėjęs, vaikščiojęs keliais, šliaužiojęs priešais paveikslus ir stabus, bet juk tu pati tai darei tik dėl jo, dėl Jo, kuris iš mano gyvenimo išnyko man nė nepradėjus kalbėti. Žinai, kodėl man nepatinka Kalėdos ir Velykos – nuo pat vaikystės laukiau stebuklo. Jeigu jau šventė, jeigu viskas šventa, būtinai turi įvykti stebuklas, turi atsiverti dangus arba žemė, turi kas nors ateiti debesimis arba vandeniu, bet niekas o niekas niekad neatėjo ir nepasirodė. Vadinasi, tai ne šventė. Paskui, skaitydamas knygas, mėginau rasti atsakymą ir atsakymas visados būdavo vienas – šventė arba šventumas yra viduje, kyla iš vidaus, ir tik tavo paties pastangų dėka. Vadinasi, nereikia tos bažnyčios, veidmainių kunigų, viešo žeminimosi, koktaus rankų grąžymo prieš minią, vadinasi, aš paliktas vienas, pats sau, ir kai nužengsiu į pragarus, nieko, net tavęs nebus šalia, o kai trium­ fuodamas žengsiu į dangų, visi džiaugsis ir mėgausis, o man bus nusispjaut, nes žinau, kad visa tai tik mano, tik iš vidaus, ir tai joks stebuklas... Na, nebent trupučiuką, per nago juodymą, nes tai atsitinka labai nedažnai, juk retas kuris žmogus drįsta klausytis savo vidaus, žengti į savo vidaus pragarus, surasti jėgų pamatyti ten šventę ir šventumą, visi ieško kitur, šventyklose, šventovėse, turguose, viešnamiuose, minios naivuolių prie Raudų sienos kaišioja į skyles raštelius tavo vyrui... Ką, jie negirdėjo, kad jau išrasti telefonai, internetas? Toks elementarus, o vis tiek minioms neįkandamas dalykas – popieriaus ar rašto išradimas niekuo nesiskiria nuo kompiuterio ar feisbuko išradimo. Ar tu Jam rašysi raštelį, ar siųsi elektroninį laišką – efektas bus tas pats, 78

nes svarbus tik vienas dalykas – ką tas laiškas reiškia tau pačiam, tavo vidaus pasauliui.

Kaip manai, tavo vyras atsakys? Aš jam vaikystėje irgi rašydavau. Paskui tą laiškelį slėpdavau kokiose nors vietose – įvyniodavau į kitus popierėlius, įkišdavau į degtukų dėžutes, paskui užkeldavau į aukščiausią medį ir – ir po kiek laiko bėgdavau pažiūrėt, ar laiškelis dingo. Kartais jis iš tiesų būdavo dingęs ir džiaugdavausi, kad Jis jį pasiėmė. Pastebėjau net tokį dėsningumą – dingdavo tie rašteliai, kurie būdavo paslėpti lauke, o tie, kuriuos slėpdavau naftalinu ir tavo kvepalais kvepiančioje spintoje, niekad nedingdavo. Dievas yra išorėje, ne viduje – tai kas gi tada viduje? Gal kas nors svarbesnis už Jį? Jeigu Jis būtų viduje, nereiktų Jo ieškoti, tiesa? Niekad nesulaukiau atsakymo. Jis niekad neatsako, niekad. Užsiėmęs.

Tėvo nebuvimas nesusijęs su kokiu nors sumautu meilės stygiumi. Meilė, jausmai yra motinos zona, tėvas – pasaulio architektūra, konstrukcija. Kai jo nėra, pasaulio statinys atrodo labai netobulas. Nuo pat vaikystės. Silpnas, nestabilus, nesaugus. Ir dar – prisiminimai. Jo nebuvimas atėmė iš manęs prisiminimus apie jį. O prisiminimai – svarbiausia mūsų tapatybės dalis. Matyt, dėl to buvau ne sykį kaltintas psichinės būklės nestabilumu, nesitvardymu, pusiausvyros ir saiko praradimu.

Pagaliau taksistas mus nuvežė prie kapo, prie Dievo Avinėlio kapo, kuris panašus į iešmininko trobelę, o ta trobelė stovi didesnėje trobelėje, panašioje į bažnyčią, kuri irgi stovi kitos, dar didesnės bažnyčios viduje, lyg būtų viena žuvis prarijusi kitą, o ją suėdusi dar didesnė pabaisa, apsišarvavusi smilkyklėmis ir kryžiais, o toj iešmininko trobelėj tupi kažkoks surukęs senis ir kažką vapa...

Sprok iš juoko, sako Migrena, sprogstu, sakau jai. Mudu abu puikiai žinojome, kad čia jokio Atpirkėjo kūno niekada nebuvo ir 79

būti negalėjo, ir daugelis tą puikiausiai žino, bet nenori pripažinti, nes tiesa nuobodi, o prasimanymai ir gandai drumsčia protą, ir tose drumzlėse, tame mūsų tingaus mąstymo dumble visuomet atsiranda vietos užsiveisti parazitei vilčiai. Taip atsiranda pranašai, dievai, gimsta legendos. Didžiausia pranašų problema, kad jų idėjomis pirmiausia patiki idiotai ir ciniški šunsnukiai, vertelgos.

Ir vieni, ir kiti sugadina pačius gražiausius dalykus.

Nepaaiškinau tau, kodėl Migrena gavo tokią pravardę. Ji nuolatinis galvos skausmas, labai paprasta. Ji nuolatos įsipainioja į kokias nors istorijas, o dar dažniau įpainioja kitus. Taip atsitiko ir šį sykį. Mudu vaikščiojom aplink mažas bažnyčias, stovinčias didesnėse bažnyčiose, ir viskas mudviem buvo labai aišku, nes mudu gurkšnojome iš mineralinio butelio, kurį Migrena apdairiai buvo pripildžiusi alkoholio, vaikščiojom, ir viskas mums darėsi vis aiškiau ir aiškiau, mažos bažnyčios didelėse bažnyčiose, didelės bažnyčios užgožia, nužudo mažąsias, tas, kurios mūsų viduje, ir tada ėmiau kalbėti miniai, kažkokiai rusų ekskursijai, laukiančiai prie iešmininko trobelės, kad galėtų paspoksoti į šventą tuštumą, kurioje neva kažkada gulėjęs Dievo Avinėlio kūnas. Tegul visi žiūri į mus ir supranta, sakiau garsiai ir aiškiai, ką reikia daryti, tegul žiūri ir supranta, kad jie negali taip gyventi, bet norėtų, tegul nori, bet negyvena, tegul pavydi, svajoja, dūsauja vienatvės narvuose, bet bijo, nes visados jie bijo ką nors prarasti, mes nebijome prarasti, mes galime gulėti vidury gatvės apsišlapinę, apsinuoginę ir ištvirkę, ir mums negėda, nes mes neprarasime gero vardo, kadangi nenusipirkome to gero vardo, mes jį gavome gimdami, ir negalim jo prarasti anksčiau, kol prarasim viską, kas brangiausia šioje žemėje, – sugebėjimą džiaugtis kiekviena akimirka, kiekvienu prasiskleidusiu šį pavasarį lapu, kiekvienu namų durų trinktelėjimu... Ir nedarykite klaidos, kurią daro daugelis žmonių, nekalbėkite apie gyvenimą, o gyvenkite jį, nelaikykite gyvenimo 80

kažkuo jums svetimu, kažkuo, kas tik bus, kas jūsų dar laukia, kas yra šalia ir tarsi tą gyvenimą reiktų garbinti kaip stabą, nesusijusį su jumis, niekas jūsų nelaukia, tik jūs patys, niekas jūsų negali pradžiuginti, niekas jūsų negali nuliūdinti nei įžeisti, tik jūs patys, tik jūs patys esate džiaugsmas ir patys esate sielvartas, jūs esate gyvenimas ir gyvenimas ne kada nors, o dabar, jūs esate gyvenimas, – ir gyvenimo džiaugsmas, ir gyvenimo šviesa, – jūs, tiktai jūs, ir niekas kitas, nes tik aistra gyventi – stipriausias ir vertas vartoti narkotikas, nuo jo sunku atprasti, neįmanoma išsigydyti.

Mudu glamonėjomės ir bučiavomės, o minia turistų stovėjo be žado ir užmiršo, ko čia atvažiavę tūkstančius kilometrų, manau, jie žiūrėjo į mudviejų aistrą kaip į stebuklą. O kai mėginau nusišlapinti toje iešmininko būdelėje, mane suėmė. Mane areštavo, o Migreną paleido. Nežinau, kas manęs laukia, aplinkui šlaistosi stūgaujančios minios, kruvinais nasrais reikalauja mano mirties, nes aš esą įžeidęs ir išniekinęs tokius dalykus, į kuriuos nedrįso kėsintis net pats Hitleris... Tiesą sakant, nelabai ką teatsimenu, ką sakiau ar dariau vakar. Užvakar. Ar prieš metus. Man visą gyvenimą kas nors papasakodavo, ką aš veikiau, ką sakiau, kaip elgiausi. Aš būdavau apsvaigęs nuo alkoholio, nuo poezijos, nuo meilės arba tiesiog pasitraukdavau į abejingumo dykumą ir man būdavo nusispjaut ant šio pasaulio teisuolių, išminčių, turtuolių ir varguolių. Mano gyvenimo istorija parašyta kitų, štai kur juokingiausias paradoksas. Tačiau atsakyti už savo gyvenimą visuomet turi pats. Kad ir ką tai reikštų – pats. Rašau tau iš kalėjimo, rašau senuoju būdu, ant popieriaus, pieštuku. Ironiška, tiesa? Ir ne todėl, kad čia nebūtų interneto, paprasčiausiai tu taip ir neišmokai naudotis kompiuteriu, įtariu, kad vien iš pagarbos Jam, nes viskas, kas susiję su Juo, yra obskurantiška, dvelkia viduramžiais, pseudoarchajiškumu ir sadomazochizmu... taigi, tikiuosi, kai šis laiškas pasieks tave, aš dar būsiu gyvas... Pasimelsk už mane. Dėl 81

viso pikto. Ne Jam, o sau. Jis seniai mus paliko, ir nors tu šį Jo poelgį supratai klaidingai – dėl visko kaltinai save, – Jis to tikrai nevertas. Nevertas net vieno sumauto kupranugario. Jis viso labo tuščias statinys. Be tavo jausmo – tuščia dėžė. Griaučiai, konstrukcija, banalūs stulpai, kolonos, bokštai. Visa tai niekis, jeigu šios erdvės neužpildo tavo išgyvenimai, tavo meilė, tavo užuojauta, tavo ilgesys ir liūdesys. Myliu, bučiuoju, K.

82

Katinas Yra žmonių, kurie nemano, kad gali išsikraustyti iš proto. Ir jie niekada nepradeda galvoti, kad gyventi nėra prasmės.

Todėl, kai Aleksas Mūras važiuodamas automobiliu išgirdo katino miaukimą, labai nustebo. Jo pažįstamas rašytojas kartais vakare skambindavo ir tvirtindavo, kad galvoje girdi besikalbančius du juodaodžius, vienas su vilnone kepuraite, o kitas pardavinėja meškeres poledinei žūklei. Pasitaiko, kad jo galvoje kartais prabyla Frydricho II guvernantė Marta, o kartais apskritai kažkoks gyvulys – lyg arklys, lyg paršas. Na, rašytojų galvos silpnos, maža kas ten jose gali kalbėti, o štai Aleksas Mūras užsiėmė verslu, buvo televizijos laidų ir šou programų prodiuseris, kartais net pats vesdavo laidas, todėl jo galva buvo tvarkinga. Net jo gydytojas tą ne kartą patvirtino: – Jūs, pone Aleksai, labai stabilios psichikos, bijoti dėl staigaus proto aptemimo jums nėra priežasčių.

– Labai malonu, – pasidžiaugė Aleksas Mūras ir be jokio abejonės šešėlio apmokėjo sąskaitą.

Jis dar sykį įsiklausė į maloniai, bet patikimai ir galingai ūžiantį automobilio variklį. Miaukimas liovėsi. Jis sustojo prie verslo centro, neskubėdamas išgėrė kavos, sutvarkė smulkius verslo reikalus ir jau ketino grįžti namo ir iki pietų dar padirbėti prie kompiuterio.

Prie automobilio jį pasitiko moteris įkaitusiais skruostais ir išsitaršiusiais plaukais.

– Pone, jūs negalite važiuoti šiuo automobiliu.

Aleksas Mūras atidžiai apžiūrėjo automobilį – nejaugi vogtas?!

Buvusi jo šeimininkė pamatė gatvėje savo (tai yra – jo) automobilį ir dabar prasidės teismo procesai, ir krūvą šlamančių, kuriuos sukišo į agregatą, jis matysiąs kaip savo ausis. Aleksas Mūras išpūtė 93

prodiuserinio identiteto ir pasitikėjimo savimi raumenis. Velniai mane griebtų, reikėjo pirkti automobilį iš salono. Betgi ne, susigundė pusantrų metų važinėtu, tačiau gerokai pigesniu variantu.

Gobšas moka dvigubai, šmėstelėjo galvoje. Kokia nesąmonė, po akimirkos numojo ranka.

– Aš labai puikiai galiu važiuoti savo automobiliu, – pabrėždamas „savo“ pasakė jis moteriai ir jau ketino sėstis prie visureigio vairo, tačiau moteris staiga ėmė taip gailiai kniauksėti, kad jis net atsisuko. Ne, ji stovėjo tvirtai sunėrusi lūpas. Taip, kaip tik sunėrusi, o ne suspaudusi ar sučiaupusi. Lūpos atrodė tarsi būtų kumščių krumpliai – pabalusios ir aštrios.

– Matot, – pagaliau ištarė ji. – Negalit. Negalit!!!

– Padarykit dar sykį taip, – paprašė Aleksas Mūras.

– Kaip? – pasiteiravo moteris.

– Jūs juk sumauta pilvakalbė.

– Ne, mano pilvas nekalba, – piktai atkirto ji.

– Kaip nekalba, jei ką tik girdėjau jį miaukiantį.

– Mano pilvas nemiauksi, – atšovė moteris. – Geriausiu atveju jis gali gurgti. Iš alkio. Bet tai ne jūsų reikalas.

– Jeigu jūs pietums ryjate žiurkes – gali ir kniaukti, – nesutriko Aleksas Mūras ir nagais įsikibo automobilio rankenos. Šiaip ar taip, jis pajuto palengvėjimą. Kol kas moteris nepareiškė pretenzijų į jo turtą.

– Ne! – desperatiškai suriko moteris ir išskleidusi rankas kaip Joana Arkietė griuvo priešais automobilį.

– Durne, aš tave pervažiuosiu, – karingai perspėjo moterį Aleksas Mūras. – Ir nėra ko nuo pat ryto narkotikus ryti. Ką tu vartoji? Žiurknuodžius?

Ir tada vėl pasigirdo miaukimas. Bet ne iš gulinčios moters pilvo, o iš automobilio, iš jo apačios.

Aleksas Mūras išlipo iš automobilio, atsitūpė. Paskui atsiklaupė. Ėmė blaškytis pirmyn ir atgal. Pilvakalbė paskui jį. Jiedu 94

ėjo keliais aplink automobilį, tarsi jis būtų alfa ir omega, altorius ir fetišas. Priėjo žmogus, akivaizdu, automobilių žinovas.

– Garbinate? – paklausė dalykiškai.

Aleksas Mūras piktai dėbtelėjo į prašalaitį. Jis tikrai mėgo savo automobilį. Pirko jį tik prieš pusmetį, nuvažiavusį vos trisdešimt tūkstančių, dar kvepiantį gaiviu gamyklinių dažų kvapu ir nesutrintos krėslų odos aromatu.

– Neblogas variantas, – įvertino automobilių žinovas. – Keturi varomieji ratai, šešios mirties pagalvės.

Staiga ir jis krito ant kelių ir ėmė šliaužioti aplink automobilį drauge su Aleksu ir pilvakalbe. Dabar tai jau buvo panašu į tikras religines apeigas. Trūko tik vėliavų, negyvo dievo iškamšos ir nusipenėjusio katalikų kunigo.

– Patiuninguot reiktų, – priekaištingai ištarė automobilių specialistas. – Agregatas geras, bet atrodo kaip proletaras iš erotinio Karlo Markso sapno.

– Man įdomu, – pasidomėjo Aleksas Mūras automobilių specialisto, – įdomu, iš kur tokios užtikrintos žinios? Ar jūs autoremonto dirbtuvių savininkas?

Aleksą Mūrą, kaip ir kitus normalios galvos žmones, labai užknisdavo gatvių filosofai, kurių pastaruoju metu galėjai sutikti kiekviename žingsnyje – parduotuvėje, laikraštyje, televizoriuje.

Automobilių žinovas reikšmingai pabarškino sau į galvą ir iš ten pasigirdo duslus metalo skambesys.

– Metalinė plokštelė, – pasakė beveik didžiuodamasis. – Nuo to laiko, kai man ją įstatė, ėmiau suprasti geležinius daiktus. Tai beveik kaip telepatija.

– Psichas? – pasitikslino Aleksas Mūras.

– Neįžeidinėkite mažumų, – perspėjo pilvakalbė ir pavartė dideles, baltas akis. Aleksas Mūras norėjo ir jai skirti kokį nors bjaurų žodį, bet nutylėjo.

95

Automobilių specialistas, sužinojęs, kad jiedu ne garbina, o tik nori iškrapštyti katiną iš važiuoklės džiunglių, nusispjovė, nusivalė kelnes ir nuėjo.

– Primityvai! – šūktelėjo saugiai nutolęs. Akimirką Aleksas Mūras pasigailėjo nepasiėmęs šautuvo. Būtų į minkštąją paleidęs porą šūvių. Įdomu, kaip ten jo užpakalinė filė dalis susitartų su švino gabalais.

– Tai ką darysim, ponia pilvakalbe, – kreipėsi į moterį, spoksančią į jį nuo susijaudinimo išsprogusiomis akimis. Kad bent graži būtų, pagalvojo Aleksas Mūras, – net silpnapročio fantazijose moterys atrodo padoriau. Po skyrybų į moteris jis žiūrėjo labai įtariai. Meilužė, pas kurią lankydavosi ir prieš skyrybas, nuolat sakydavo – man nerūpi romantiniai santykiai, man rūpi tik dalykiniai, t. y. tik seksas.

– Jūs negalite judinti automobilio, kol jis iš ten neišlįs. Ėjo namo pėsčias. Vilnius nedidelis. Visus jo taškus gali pasiekti per pusvalandį, valandą, na, pusantros. Argi tai atstumai. Iš pradžių norėjo išsikviesti taksi, tačiau akimirką pamąstęs sunkiai atsiduso – šiandien viskas ne taip, tarsi ne iš tikrųjų. Ir nusprendė pareiti pėsčiomis. Ėjo ir galvojo – grįšiu po valandos, pilvakalbė bus išsinešdinusi, sėsiu prie vairo ir... Ir kas atsitiks su katinu? Mažyčiu, pūkuotu, gailiai miaukiančiu? Bus faršas. Aleksas Mūras nemėgo katienos. Niekad nevalgydavo beliašų, kibinų, čeburekų, nes, jo galva, visa tai katiena. O beliašus netgi nepagarbiai vadindavo beliašūdžiais. Na, ir trauk jį galas, mąstė Aleksas Mūras. Nuvažiuosiu į plovyklą, nuplausiu. O kaipgi tas jausmas paširdžiuose, tas sunkumas kairėje krūtinės pusėje, metalo skonis galugerklyje, būsena, kurią įprasta vadinti sąžine? Gal iš tiesų ėmiau garbinti aukso veršį, geležies krūva man svarbesnė už katinuką, už mielą gyvybės kamuoliuką? Po skyrybų žmona pasiėmė didžiąją dalį turto, jam liko tik tiek, kad užtektų butui ir automo96

biliui. Vis dėlto Aleksas Mūras nebuvo iš tų žmonių, kurie imtų ir suskystų dėl kažkokio sumauto katino.

Kai po poros valandų grįžo su taksi ir įsėdo į savo automobilį, pilvakalbės niekur nesimatė. Ir katino miaukimas liovėsi. Ir viskas atrodė kaip anksčiau. Puiki mašina, puikus maistas, puikus projektas televizijoje, o tai reiškia, kad ir honoraras puikus, ir meilužė, ir visa kita.

Bet po keleto dienų Aleksas Mūras suprato, kad kažkas pasikeitė. Pasikeitimo mastas sunkiai nusakomas, galbūt pasikeitė tik per nago juodymą, o gal tai – ledkalnio dydžio. Jis ėmė ilgai žiūrėti į veidrodį, pradėjęs gerti kavą, užmiršdavo ką darąs ir išsivirdavo dar vieną puodelį, vakare atsisėdęs žiūrėti televizoriaus išgerdavo taurę stipraus gėrimo ir imdavo ašaroti žiūrėdamas dokumentinį filmą iš gyvūnijos gyvenimo. Aleksas Mūras suprato, kad kažkas jį kankina, o jis kratosi to jausmo ir stengiasi gyventi kaip gyvenęs, stengiasi apsimesti, kad nieko neįvyko. Aleksas Mūras suprato, kad kažkas pasikeitė, bet nežinojo, ką reiktų daryti. Jeigu ką nors darytų, pripažintų, kad jis nėra labai stiprios galvos, kad jis galbūt nedaug kuo skiriasi nuo savo pažįstamo rašytojo, kuris pastaruoju metu jau net nebeskambindavo, tik siųsdavo trumpąsias žinutes telefonu, o Aleksas Mūras į jas niekad neatsakydavo. Ne, aš ne toks, pasakė jis sau, jeigu tik prisipažįsti, kad tau reikia psichiatro pagalbos, viskas, tau galas, niekad nebeatgausi pasitikėjimo, imsi skaityti niūrias knygas apie vidinį pasaulį, o velniam tas vidinis, jeigu toks didelis ir puikus išorinis, todėl Aleksas Mūras, būdamas tikras, kad jam su galva viskas gerai, nusprendė nieko nedaryti ir palaukti. Kaip nors viskas išsispręs. Viskas bus gerai!

Lygiai po savaitės Aleksas Mūras kilo liftu į dangoraižio viršutiniuose aukštuose įrengtą kinų restoraną. Šalia stovėjo senas kinas, vilkįs drabužiais, panašiais į didelį purviną rankšluostį.

Aleksas Mūras pasisuko į jį ir paklausė: 97

– Indus plaunate?

– Tik einu savo keliu, – atsakė kinas, žiūrėdamas tiesiai priešais save.

Aleksas Mūras nutilo. Paskui pasimuistė ir lyg prieš savo valią, be galo stebėdamasis savimi, paklausė: – Kaip man eiti tikruoju keliu?

Ir tuojau pat pagalvojo – tikras debilas, Viešpatie, kas man darosi?!

– Ar esi girdėjęs upeliuko čiurlenimą? – paklausė kinas nepasukdamas galvos.

Aleksas Mūras akimirką susimąstė. Dvidešimt pirmame amžiuje niekas nebesako, ką galvoja. Visi kalba užuominomis, metaforomis, palyginimais, kad būtų juokingiau.

– Turite galvoje šlapinimąsi? – nesuprato Aleksas Mūras.

– Upeliukas, čiurlenantis upeliukas, – pakartojo senis.

– Ak, upeliukas! – Aleksas Mūras supratingai palingavo galva, nors vis tiek kažkodėl įsivaizdavo kampe myžantį valkatą. – Čiurlena! Manau, suprantu, apie ką šneka.

– Štai taip ir eik, – atsakė jam senas kinas, tebežiūrėdamas tiesiai priešais save.

Kai Aleksas Mūras grįžo namo, atrakindamas duris staiga išgirdo katino miaukimą. Jis sklido iš ten, iš vidaus, iš jo buto, iš jo namų. Jis gyveno vienas. Jau keletą mėnesių po skyrybų su žmona. Vaikų neturėjo, meilužei raktų niekada neduodavo. Ir jokių katinų, jokių naminių gyvūnų jis nelaikė. Aleksas Mūras valandėlę pastovėjo prie durų, – miaukimas ne tik nesiliovė, jis vis garsėjo, stiprėjo, atrodė, kad jo namuose apsigyveno ne vienas, o šimtas katinukų. Jis kurį laiką dar pasiklausė netylančio miaukimo, o kai galiausiai jo klausą pasiekė labai aiškus, sodrus čiurlenimo garsas, atsargiai ištraukė iš durų raktą ir nuėjo neatsisukdamas.

Ir niekada nebesugrįžo.

98