dorothy koomson
VIRSELIS
atvykstant į Lidsą. Ji man pripasakojo apie savo tėvo polinkį imtis drausminimo priemonių. Apie laiką, praleistą ligoninėje sutraiškytomis rankomis, sulaužytomis kojomis, skilusiu žandikauliu – tai vis „bausmės“ padariniai. Kartą jis išmetė Adelę iš pirmo aukšto pro langą, stiklo šukelės jai susmigo į nugarą vos nekliudydamos inksto – stiklus teko išrankioti chirurgui. Kitąkart trenkė diržo sagtimi ir išnešė nemažą kairiosios šlaunies gabalą, todėl ji retai dėvi sijonus. Stebėtina, apmaudu ir liūdna, kad niekas neįtarė, kas vyksta. Arba jeigu ir įtarė, žiūrėjo pro pirštus, nenorėdami kištis. Rodos, nė vienas nematė, kas dedasi už Hamiltono-Makensio namų durų. Ponas Hamiltonas-Makensis, gerbiamas, švarus ir tvarkingas baltaodžių vidurinės klasės atstovas, būdavo palaikomas, kai kitąkart nusiskųsdavo savo dukters nerangumu, jos išdykumu, kad toji įsiveldavo į muštynes, jos kvailumu, kad susidėdavo su nevalyvais berniukais. Delei, kaip ir man, išsigelbėjimas buvo universitetas. Ji beviltiškai troško būti mylima savo tėvo, ir aš jai tegalėjau padėti vienu būdu – meluodama, kad jis šitai sugeba, ir sakydama, kad vienądien šitaip ir bus. Jai taip kalbėdama, nesvarbu, tikėjo ji manimi ar netikėjo, aš palaikiau viltį, o viltis padeda mums išgyventi – ir pati tai žinau. Mūsų šeima nebuvo tobula, bet vis dėlto namiškiai pasirūpindavo, kad kas kelis mėnesius grįžčiau namo – net primygtinai to prašydavo; jie reguliariai man paskambindavo ir, kadangi Adelė buvo mano bičiulė, ją irgi priėmė į savo gretas. Adelė pas Matikas surado naują vietelę, kurią galėjo vadinti namais. Tai nebuvo jos tikrieji namai, tėvo meilės jie neatstojo, bet vis dėlto kiekvieną sykį, mums parvažiavus trečią nakties, mano mama puldavo taip tarškėti, kad prižadindavo visus namiškius, mano tėvas, pasirausęs piniginėje, Adelei kaskart ištraukdavo po dešimtinę, kad ji sau ką nors nusipirktų, o sesuo kiekvieną kartą su ja pasitardavo meilės klausimais. Taigi šiuose namuose buvo beveik taip gerai, kaip tikruosiuose. Ji jautėsi sava. Aišku, mudvi galėjo išskirti tik vienas dalykas – vyras.