Man labai gaila, mielasis

Catherine Alliott

16

svajojau apie Doilą. Šitaip man buvo geriau, ramiau, patogiau ir teikė tam tikro pranašumo, ir taip turėjo būti visados. Kol pasirodė Rupertas. Žavesio įsikūnijimas, kilnus medžių gydytojas, jis mane parklupdė.

Daugiau niekada, niekada gyvenime, tvirtai sau pažadėjau tą penktadienio vakarą namuose sriūbaudama ant sofos. Daugiau niekada, niekada gyvenime. Tai buvo lyg sugrįžimas į nukainotų drabužių pusrūsį, lyg sukabintų drabužių peržiūrinėjimas iš naujo, tikintis surasti ką nors tinkama, galbūt tai, ką paliko kita mergina.

Ką nors pliktelėjusį, drūtą, apkūnoką ar liesoką – ką nors, ko man turėtų pakakti. Šičia ir susiradau Harį.

Agentūra paskambino, kai raudojau į pagalvėlę ir sprendžiau tolesnį savo likimą. Sutikau tik iš nevilties.

– Tai Airijoje, – pabrėžė jie.

– Man vis vien! – atkirtau kūkčiodama.

– Turėsite išvykti šįvakar.

– Tuo geriau!

– Jus nuvarys nuo kojų.

– Tai apmalšins mano skausmą! Štai taip kitą dieną atsidūriau vakarinėje Airijos pakrantėje, prie milžiniško medinio stalo erdvios senovinės virtuvės vidury, kuri atrodė kaip iš praėjusio šimtmečio kulinarinės knygos graviū­ ros, ir nelaiminga įsispoksojau į tuziną slankų, kurias visas reikėjo nupešti, išdoroti ir išvirti, be to, kaip man buvo tvirtai pažadėta, bus atgabentas dar vienas tuzinas.

Po pusantros valandos nupešusi tik tris paukščius, visa aplipusi plunksnomis, aptiškusi viduriais ir krauju, žiaukčiojanti ir kone verkdama, išgirdau, kaip lauke po padangom sugurgždėjo žvirgž­ das. Pakėliau galvą ir pamačiau prie lango sustojusį purviną seną landroverį. Pamenu, kaip su siaubu – ir šiek tiek maištingai – pa­ galvojau, kad jeigu dabar pasirodys dar tuzinas paukščių, aš ap­ siverksiu arba sėsiu į patį pirmą keltą, bet tada iš mašinos iššoko Haris. Jis vilkėjo madingą jūros žalumos medžioklio kostiumą ir nešėsi ne šešias poras slankų, o butelį šampano.

Jis buvo blondinas milžinas, apie poros metrų ūgio ir labai pla­ čių pečių, tačiau be to antsvorio, kurį dabar nešiojasi. Kai jis mo­

17

Catherine Alliott

suodamas buteliu įžygiavo į virtuvę, man pasirodė, kad kambaryje aptemo. Nustojau pešusi paukštį ir pažvelgiau į tą milžiną, laukda­ ma iš aukštybių nusileidžiant naujų įsakymų. Tačiau jis žvilgtelėjo į graudžią mano išraišką ir plunksnomis apdrabstytą virtuvę, liepė nusiplauti rankas bei veidą ir pasakė, kad pabaigs pats. Kaip tarė, taip ir padarė – atsisėdo ant taburetės, tarp kelių įsikišo šiukšlia­ dėžę ir pradėjo mikliai pešti pūkuotus dvokiančius padarus, o aš sėdėjau šalia, šniurkščiodama ir gurkšnodama atšaldytą šampaną.

Norėjau jį pabučiuoti. Žinoma, reikėjo tai padaryti ir būtų buvę viskas. O aš už jo ištekėjau. Ir ne šiaip sau ėmiau ir ištekėjau, pra­ ėjo keletas mėnesių, kol tapau ponia Medouz, bet tokį reikšmingą sprendimą priėmiau tą pat sekundę.

Dabar, kai pagalvoju, esu tikra, kad prie to labai prisidėjo mano būsena per tą pirmąjį mūsų susitikimą. Buvau taip emociškai išse­ kusi ir tokia beviltiškai dėkinga šiam milžiniškam, mielam – bent jau taip apie jį galvojau – meškinui, kad, regis, būtent tada ir nusprendžiau, kad pernelyg daug saldžialiežuvių gražių niekšelių pernelyg ilgai ir pernelyg bjauriai su manimi elgėsi – vienas jų net ištisus devynis mėnesius – ir kad šis tiesus, viską sugebantis, padorus vyras man labai tiks. Kalbėkim atvirai, aš atšokau kaip artilerijos sviedinys ir skriejau greičiau už šviesą. Kas nors turėjo mane sugauti; ir taip jau atsitiko, kad tai buvo Haris.

Sau pasakiau, kad man patinka jo akys – mėlynos ir žadančios tikrai neapgauti, – ir patikimai atrodantys platūs jo pečiai, ir, kiek pamenu, jis mane prajuokino, o tai labai keista, nes tai buvo vie­ nintelis kartas. Kalbant atvirai, man taip pat patiko, kad buvau už jį gražesnė, o tai iškalbinga detalė, nes tuo metu turėjau gerą šešetą kilogramų antsvorio ir mane buvo tik ką trumpai apkirpę preten­ zinga elfo šukuosena. Žinant, kad nei mano veidui, nei figūrai tokia šukuosena netinka, buvau panaši į mažą storulį elfą. Tačiau Haris viso to nepastebėjo. Buvau blondinė, turėjau gražias žalsvas akis – tai jo žodžiai, ne mano – mano oda buvo švelni kaip persi­ kas (kaipgi), atrodžiau geidulingai (kuo mažiau apie tai kalbėsime, tuo geriau) ir buvau tai, ko troško jo širdis. Štai taip. Na, ką galiu pasakyti? Jeigu jis įsimylėjo, tai tebūnie ir aš, ir su palengvėjimu giliai atsidususi panirau į jaukius santykius. Man nereikėjo labai

18

stengtis, nereikėjo būti labai šmaikščiai, įdomiai, gražiai, neberei­ kėjo verstis per galvą. Tiek metų išbuvusi TEN, dabar tarsi nusi­ leidau ant pūkinio čiužinio.

Jis buvo už mane vyresnis (apie dešimt metų), aukštesnis (apie 30 centimetrų) ir, na taip, pripažįstu, galbūt jis buvo truputį pa­ sipūtęs, truputį per daug patenkintas savimi ir nuobodokas, ypač kai per daug išgerdavo, o tai atsitikdavo dažnokai, bet, Dieve, kas gi neturi trūkumų, nes juk iš esmės jis buvo mielas žmogus.

Sukandusi dantis perjungiau trečią pavarą ir Vondsvorto žie­ dinėje sankryžoje padariau per staigų posūkį. Mieguistas Haris pasviro, jo galva atsirėmė į langą, burna plačiai išsižiojo, o lūpų kamputyje galėjai matyti vos žymų seilių pėdsaką. Žinoma, mamytė buvo sužavėta. Ji atidarė duris, metė akį į didžiulį safyrą ant mano kairės rankos ir taip susijaudino, kad vos neatsiklaupė pabučiuoti jo Barbouro lietpalčio kraštelio. Spindu­ liuodama iš laimės ji tvirtai įsikibo jam į parankę ir nusivedė į svetainę sudaryti vestuvių svečių sąrašo, ir nuo tos minutės artėjau prie altoriaus lyg nuo kalno čiuoždama rogutėmis. Mamytė stovėjo prie vairo ir retai kada paleisdavo iš rankų telefoną.

– Jis yra tolimas tokio ir tokio lordo giminaitis! – girdėjau, kaip ji girgždančiu balsu susijaudinusi pasakojo telefonu savo bi­ čiulei Mardžorei Berdet. – Įsivaizduok, jeigu pirma numirs jis, o paskui jo pusbrolis, ir dar vėliau numirs kuris nors tolimesnis šios linijos giminaitis, Rouzė net gautų ledi titulą! Jai gali pavykti net geriau nei Filipai! – Iš susijaudinimo ji nebegalėjo daugiau pratarti nė žodžio, o jai iš rankų išslydęs telefonas su trenksmu nukrito ant prieškambario stalelio – kažkurio istorinio laikotar­ pio reprodukcijos, nes, tiesą sakant, nurungti Filipos santuoką būtų sunku.

Filipa yra mano vyresnioji sesuo. Ji ne tik graži, liekna kaip nendrė ir grakšti kaip gulbė, bet dar ir neapsakomai protinga.

Prieš keletą metų ji nusprendė pailsėti nuo beprotiškai įtempto darbo universitetinėje Londono ligoninėje, kurioje dirbo aneste­ ziologe – o taip, ji iš tiesų labai protinga – ir per atostogas nuėjo į vietinius šokius. Čia ji susipažino, sužavėjo ir galiausiai ištekėjo – arba, kaip pikantiškai suformulavo mama, suvystė – nepaprastai

19

Catherine Alliott

turtingą vietinį žemvaldį, anot mamytės, gyvenantį „vieninteliame Glosteršyro name, kuris, Mardžore, vertas dėmesio!“ Taigi Haris, pats pretenduojantis į diduomenę, sužadino pro­ vincialų mano motinos snobizmą, ir ji įsiaudrino tą pačią minutę, kai tik buvo paskelbtos sužadėtuvės. Vieną dieną ji mane gainiojo po Peter Jones parduotuvę ir sudarinėjo vestuvinių dovanų sąra­ šą, kitą dieną Harrodse privertė mane įsirangyti į kelias vestuvines sukneles, grasindama darbuotojams ir pravirkdydama pardavėjas, o kai kada ir mane, paskui nusitempė į kelionių agentūrą aptarti medaus mėnesio, ir vienu metu man taip susisuko galva, kad ding­ telėjo kraupi mintis, jog teku už savo mamos. Kad nuotakos mo­ tiną apima toks pakilimas, tai visiškai suprantama, bet negalėjau atsikratyti įkyrios minties, kad tame girdėjosi gaidelė „po galais, jau lyg ir laikas“, nes ji niekad nepamiršdavo priminti, kad man jau beveik trisdešimt. Tiksliau tariant, ilgiau laukti nebegalima.

Kuo daugiau buvo kuriama planų, tuo artimesnė bičiulystė mezgėsi tarp jos ir Hario: jis svaidėsi užuominomis apie įtakingų pažįstamų turinčius draugus bei artimuosius ir mamytei seilės į sriubą varvėjo. Rodės, nesvarbu, kad Haris neturi nuolatinio dar­ bo, kad nėra turtingas, kad viskas, ką jis turi – tai porą namukų Vondsvorte ir neaiškių vertybinių popierių bei akcijų; išgirdusi, kaip jis vienu atsikvėpimu ištaria premjero ir Devonšyro herco­ gienės vardus, mama beveik raičiojosi ant kilimo, spardėsi ir prašė dar. Pamenu, kartą lipau drauge su ja laiptais į viršų po vakarienės, kur Haris ją džiugino pasakodamas apie dar vieną artimą pažintį su jau mirusiu garsiu rašytoju – Hariui būdavo kur kas lengviau, kai tie pažįstami buvo tarp kitko „jau mirę“ – ir laiptų aikštelėje linkėdama labos nakties ji net spustelėjo mane per liemenį.

– Tau pasisekė, Rouze, – tarė ji tyliai, – tau labai pasisekė! Žvelgiau į ją nustebusi ir pamenu, kaip keistai man tai nu­ skambėjo. Po šitiek nepritarimo metų, po šitiek metų apsileidimo, netinkamų draugų ir ambicijų neturėjimo, teikus jai vien nusi­ vylimą, – viską nutraukiau vienu mostu. Pelniau jos pritarimą ir galbūt netgi meilę. Ir kuo gi? Parsivesdama į namus visiškai nepa­ žįstamą žmogų. Atsisukau į ją ir, keista, neatšokau, nepasišaipiau, nepabėgau apimta siaubo. Tik žvelgiau į jos susižavėjusias akis ir

20

džiaugiausi jų skleidžiama šiluma. Suprantate, tai buvo taip lengva ir taip nauja, kad nebekovoju su mama, kad jai nepriešgyniau­ ju. Niekada nesusimąsčiau, kad mane trikdo tai, jog nesugebu jai įtikti kaip Filė ar mano brolis Tomas, Filės dvynys, bet tą vakarą nuėjau miegoti kvailai, o kai kas pasakytų beviltiškai laiminga.

Mano tėvas, žinoma, buvo kas kita. Jo meilė visada buvo tvirta ir besąlygiška, bet išgirdęs naujieną jis nutilo.

– Na, dukrele, svarbiausia, kad tu laiminga, – pagaliau ištarė.

– Bet, tėveli, negi jis tau nepatinka? – paklausiau jo sunerimusi.

– Žinoma, kad patinka.

Mudu sėdėjome ant seno suolo prie oranžerijos ir pamenu, kad jo balsas man pasirodė keistas, staigiai atsisukau, jausdamasi kone kalta, ir troškau, kad pakartotų tuos žodžius. Tačiau jis jau buvo atsistojęs. Pasiėmė sodininko pirštines, sodo žirkles, šauniai užsivožė seną skrybėlę ir nuėjo į daržą sodo gale. Jo aukšta figūra kaip visada judėjo greitai ir tikslingai, tačiau gal man pasivaideno, o gal tikrai pečiai buvo šiek tiek pakumpę, o kojos vilkosi žeme?

Kiek atsimenu, tai buvo pirmas kartas, kai ėmiau abejoti. Ant­ rą kartą tai įvyko einant prie altoriaus. Kai stovėjau įsikibusi tėčiui į parankę priešais mūsų kaimo bažnytėlės duris, staiga panūdau nusiplėšti nuometą ir lėkti kiek kojos neša į devintojo numerio autobusą. Sugriežiau dantimis ir nuraminau save, kad tai tik jau­ dulys prieš varžybas, o po valandėlės užgrojus Hendelio „Šebos karalienę“ kilstelėjau smakrą ir nurūkau prie altoriaus. Trečioji abejonių banga užliejo maždaug po valandos, per vestuvių pobūvį mano tėvų sode. Tai buvo ta pati nesimpatiškoji Šarlotė, kuri at­ lingavo prie manęs labai aptempta suknute, išraudusi, sukaitusi, su baisuok­liška rausva skrybėle, ir subliovė: – Po velnių, Rouze, esi tikrai nuostabi, kad paėmei mūsų mie­ ląjį Kliunkį! Kaip beatodairiškai drąsu! Vienas Dievas težino, kas tavęs laukia!

– K... Kliunkį? – sumikčiojau aš.

– Taip. – Ji linksmai nusijuokė. – Tai juk senas vaikų kambario herojus! Tavo vaikų kambaryje juk turėjo būti tokia knygutė!

Tokios nebuvo ir man knietėjo atsikirsti, kad ir vaikų kam­ bario neturėjau, bet kažkoks didesnis apmaudas nei šis vaikystės

21

Catherine Alliott

trūkumas smogė man į kaktą su visa iš įvykio vietos sprunkančio sunkvežimio jėga. Dieve šventas. Ištekėjau už nevykėlio Kliunkio Pliumpio. Ištekėjau už pastumdėlio, už gaujos storulio, maža to – esu drąsi, nesavanaudė, padariau tai, ko niekas kitas, būdamas svei­ ko proto, nebūtų padaręs. Pamenu, stovėjau balta šilkine suknele ir tuščiu žvilgsniu spoksojau į tolstančią Šarlotę, rankoje gniauždama taurę su išsivadėjusiu šampanu.

Kuo labiau ryškėjo tiesa, tuo giliau į tamsą grimzdo mano pasaulis. Ištekėjau už vyro, kuris, būdamas trisdešimt devynerių, žūtbūtinai norėjo vesti. Aš buvau jau ketvirta virėja iš eilės, kuriai jis padėjo nupešti slankas. Tai buvo ketvirtas šampano butelis ir ketvirtas kartas, kai Pelenei buvo šluostomos ašaros. Kompanijoje visi dažnai erzindavo, kaip storulis Kliunkis Pliumpis mėgina per­ kelti per tvorą koją. Tačiau šįkart – tik paklausykite – šį kartą jis ne tik perkėlė koją, bet dargi aš už jo ištekėjau! Replika: triukšmingas juokas, staugimas, linksmybės, isterija ir – stop kadras. Palaukite.

Iš kur jie žino, myliu aš jį ar ne? Iš kur jie žino, tai laiminga san­ tuoka ar ne, ką?

Liūdniausia, kad aš jo nemylėjau ir kad santuoka nebuvo lai­ minga. Nes kai tik nuo galvos nusipurčiau konfeti, paaiškėjo, kad Haris – ne tas vyras, apie kokį svajojau. Jis nebuvo tik nekenks­ mingas, jis buvo stačiai kvailas. Jis nebuvo tik stambus, jis buvo neišjudinamas – dažniausiai užsimerkęs drybsojo per visą sofos ilgį – ir jis nebuvo tik gerokai išgeriantis, jis... gal geriau apie tai nekalbėkime. Ir linksmai pereikime prie gerų naujienų. Mano sū­ nus Aivas, kuriam dabar lygiai dveji metukai ir du mėnesiai, buvo pradėtas per mūsų medaus mėnesį Indijoje, o gimė, nors ir keista, lygiai po devynių mėnesių. Mano brangus sūnelis... Jį prisiminusi laiminga nusišypsojau, rankomis laikydama vairą. Mano protin­ gasis baltapūkis, švytintis spindulėlis, kuris man padeda įveikti kiekvieną dieną, santuokinį gyvenimą. Mano pasaulio šerdis. Už jį, Hari – pašnairavau į jį, – dėkoju tau iš visos širdies. Už jį tau galiu atleisti viską.

Kai sustojome prie savo namo Meritono gatvėje, sėdėjau ap­ supta tamsos ir stengiausi prisiversti ką nors pajausti, vėl pajausti jeigu ne meilę, tai bent švelnumą. Tyliai nusisegiau saugos diržą

22

ir pasisukau į jį šonu. Pažvelgiau į savo miegantį vyrą. Pasistenk, Rouze. Pasistenk sužadinti savyje kokį nors jausmą. Dėl Aivo. Juk turėjo pačioje pradžioje kažko būti, tikrai, kokio nors žavesio. Pa­ glosčiau jam ranką.

– Mielasis? – sušnabždėjau.

Akių vokai net nesukrutėjo. Jis knarkė toliau.

– Hari, mielasis, mes jau namie.

Jis sučepsėjo, sujudino savo storus žandus ir nusisuko į kitą pusę.

– Hari, – papurčiau jį, – čia šalta, pabusk. – Supurčiau smar­ kiau. – Nagi, brangusis.

– Atsiknisk, – sumurmėjo jis.

Mano ranka sustingo ant jo peties.

– Tai ir tu atsiknisk, kvailas storas vėpla! – sustaugiau aš.

Susmukau ant sėdynės. Taigi, tai iš tiesų priminė visą žavesį.

Tai tikrai sužadino švelnius jausmus. Atsidusau. Dieve, jei bū­ čiau ištekėjusi už Melo Gibsono, dabar tikrai taip nevargčiau.

Kandžiodama nykštį pasisukau į Harį. Labai norėjosi jį čia ir palikti, kad ketvirtą ryto pats išsikapanotų iš automobilio, nu­ svyrinėtų šerkšnotu šaligatviu, karštligiškai paieškotų durų rakto, niekaip nepataikytų į rakto skylutę... bet žinojau, kad nieko gero iš to nebus. Nes vidury nakties būsiu priversta šokti iš lovos ir jį suturėti, kad nesibaladotų ir nepažadintų Aivo. Pasilenkiau ir susiradau jo ausį.

– Hari, – surikau, – jeigu čia pasiliksi, sušalsi į ledą! – Nuo rėkimo mano akys išvargusiose akiduobėse sukibirkščiavo ir vėl užgeso. Ak, ne. Pasvajok, Rouze. Jis knarkė toliau.

– Gerai! – suklykiau, pabrėžtinai tardama žodžius. – Man gana!

Išsiropščiau iš mašinos ir perbėgau į Hario pusę. Plačiai atlapo­ jau dureles. Laikas imtis paskutinės priemonės, metodo, kuris dėl savo pavojingumo buvo panaudotas vos kelis kartus, bet šįvakar išmušė jo valanda. Vėl nubėgau į savo pusę, it koks šuo visomis keturiomis užlipau ant sėdynės ir pradėjau stumti Harį pro atviras dureles lauk. Tai buvo tas pats, kas stumti kalną. Įsirėmiau petimi į jo petį ir iš visų jėgų keiksnodama, pūškuodama, alsuodama ėmiau stumti, ir netikėtai į mano akiratį įžengė senyvas vyras su šunimi.

23

Catherine Alliott

Jie atėjo šaligatviu, sustojo ir susidomėję stebėjo gatvės teatro spek­ taklį per savo vakarinį pasivaikščiojimą. Nekreipiau į juos dėmesio ir stūmiau toliau.

– Jis nukris ant grindinio ir prasiskels galvą, – pagaliau neiš­ kentė vyras.

– Aš to ir noriu, – iškošiau pro sukąstus dantis.

Abu patylėjome.

– A. – Jis linktelėjo ir nupėdino šalin. Įdomiai pasikalbėjome, pamaniau toliau pūkšdama. Vadinasi, gerai, jeigu sąmoningai sužalosiu savo vyrą, nes jis susirūpino, kad netyčia nesužaločiau. Galiausiai su nežmoniška jėga stumte­ lėjau paskutinį sykį ir Haris ėmė verstis, verstis ir pačią pasku­ tinę minutę, kai, rodės, tuoj nusiris ant šaligatvio, iškišo koją ir išsigelbėjo. Na taip, jis juk visada išsigelbsti. Sėdėjau gaudydama orą ir su nuostaba žiūrėjau, kaip jis iškėlė kitą koją ir šiaip ne taip atsistojo tarsi koks apsvaigęs dramblys, atsigaunantis nuo strėlės, užtaisytos migdomaisiais. Koks nepaprastas, mąsčiau, tas išgyvenimo instinktas. Atrodė, kad Haris, kaip ir vargšai, niekada neišnyks.

Jis ėmė pavojingai laviruoti takeliu per mūsų sodelį prie durų, o aš užrakinau automobilį, skubiai jį nusivijau ir aplenkiau. Būti­ nai reikėjo jį sustabdyti būtent čia, kad nedaužytų belstuku į duris, kaip buvo įpratęs, ir per pašto plyšį neplyšautų tos piratų dainos: „Ką darysime su pasigėrusiu jūreiviu?“ – Labai gerai, – suniurnėjo jis, kai atrakinau duris ir įgrūdau jį vidun. – Labai gerai, drauguže.

Ak, taip, pamiršau papasakoti. Kai ištekėjau už Hario, man labai pasisekė, nes netekau ir vardo, ir pavardės. Buvau nebe Rouzė Kavendiš, o draugužė Medouz.

Kai uždususi vedžiau jį per svetainę, mūsų auklė Elison atsisto­ jo, įsidėjo žurnalą į rankinę ir išjungė televizorių.

– Kaip praėjo vakaras? – žaismingai paklausė.

– Ačiū, Elison, buvo smagu. O kaip tau sekėsi? Ar Aivas buvo geras, ar viskas buvo gerai?

– O taip, jis tikras angelėlis, kaip visada. Pabudo apie dešimtą, daviau jam atsigerti ir jis iškart vėl užmigo. Ar gerai padariau?

24

Elison tiek daug niekada nekalbėdavo, todėl šiek tiek nuraudo.

Ji buvo miela, drovi mergina, maždaug septyniolikos, gyveno kito­ je gatvės pusėje ir dievino vaikus, ypač Aivą.

Aš nusišypsojau.

– Žinoma, ir aš būčiau taip padariusi. Labai gerai. – Rankoje laikiau paruošusi pinigus ir mikliai įdėjau jai į delną. – Beje, at­ leisk, kad vėlokai grįžom.

– Ak, ne, tikrai ne... o, Rouze, bet čia labai daug. – Ji žvelgė į banknotus savo rankoje.

– Ne per daug, paimk, prašau.

Elison buvo vyriausia iš penkių vaikų ir jų šeimai pinigų nie­ kada nebuvo per daug. Aš žinojau, kad šitokiu būdu ji užsidirba vienam kitam dailesniam drabužiui; tiesą sakant, tikrai žinau, kad septintojo dešimtmečio stiliaus žvilgantį juodą lietpaltį, kuriuo iš­ didžiai pasigyrė atėjusi, nusipirko už pinigėlius, užsidirbtus prižiū­ rint vaikus.

– Ačiū. – Ji nušvito. – Dabar galėsiu nusipirkti mini sijonuką, kurį mačiau Top Shop krautuvėje.

– Šaunuolė, – pritariau jai džiugiai ir bežiūrint į jos švytintį veidą dingtelėjo, kad man kaip tik to gyvenime ir trūksta. Mini sijonuko iš Top Shop.

– Na, jau eisiu, – tarė ji. – Labanakt, Rouze. Labanakt, hm, pone Medouzai. – Elison nervingai žvilgtelėjo į Harį. Ji nuolat dvejojo, kaip į jį kreiptis ar ką jam sakyti. Jis stovėjo linguodamas svetainės tarpdury, užstodamas jai kelią į prieškambarį. Ji pamažu slinko artyn, bet jis nesitraukė, tik žvalgė ją nuo galvos iki kojų, begėdiškai ir šiek tiek pašaipiai tyrinėdamas jos jaunatvišką kūną, aptemptą trumpute palaidine.

– Tai ką, išeini, hm...

– Elison, – skubiai įsiterpiau. Jis nesugebėjo prisiminti jos var­ do, nors mergina ateidavo prižiūrėti Aivo jau daugiau kaip metai.

– Ak, taip, Elison. Ar mūsų sūnus ir įpėdinis buvo geras?

– Labai, – atsakė ji, taikydamasi pro jį prasmukti.

– Puiku, puiku. – Jis užsimerkė ir smarkiai susverdėjo. O Die­ ve. Jis ne šiaip girtas, jis girtas kaip dūmas.

– Pardon, – sumurmėjo. – Einu nusimyžti.

25

Catherine Alliott

Jis apsisuko ir kliūdamas išėjo iš kambario, bet pasuko ne į dešinę, kur yra tualetas, o į kairę, ir atidarė spintą, kurioje kabino­ me paltus. Neuždegdamas šviesos ir man nespėjus atverti burnos, jis atsisegė klyną ir pradėjo šlapintis. Garsiai. Ilgai. Ant paltų. Aš stovėjau sustingusi iš siaubo, aiškiai girdėjau, kaip šlapimas atsi­ trenkia į plastiką, ir supratau, kas vyksta. Supratau, nes prieš kelias valandas pati jį ten pakabinau. Jis lengvinosi ant naujo žvilgančio Elison lietpalčio.

Mudvi su Elison stovėjome viena šalia kitos, priblokštos lau­ kėm, kol pagaliau srovė liovėsi čiurlenusi. Stojo tyla. Paskui pasi­ girdo prislopintas ir šiek tiek sumišęs „po velnių“.

Po valandėlės jis šiaip ne taip išlindo.

– O, siaubingai atsiprašau, Abigaile, drauguže, – pasirodo, pri­ myžau į tavo lietpalčio kišenę.

Būtent tada man tapo visiškai aišku. Nebegaliu gyventi su šiuo žmogumi, reikia juo atsikratyti.

26