popieriaus, panašiausio į Zygfrido Kastlo taip mėgstamą labai ploną ryžių, kurio-niekur-neįmanoma-gauti, ir grįžo į Kanalo gatvę pas prekiautoją su rožiniu NSO. – Noriu šitą pirkti. – Turiu naują, – pasakė vyras. Jis greitai pasilenkė ir iš po stalo, ant kurio jau sukosi rožinis NSO, ištraukė sodriai žalią. – Ne. Šitą, – atkakliai laikėsi savo Danas rodydamas į rožinį žaislą. Rožinė buvo visiškai ne Vanesos spalva. Ji turėtų suprasti humorą. Be to, jis bent tikras, kad šis žaislas veikia. – Du doleriai, – pasakė žmogus, nors ant kartono, stovinčio ant stalo, buvo parašyta „3 $“. – Išpardavimas. Danas padavė Zygo Kastlo grąžą už ryžių popierių. Jo viršininkas – toks mulkis, kad Danas tiesiog jautė malonumą apgaudinėdamas jį kiekviena pasitaikiusia proga. – Geros dienos. – Vyras padavė jam šviesiai mėlyną plastikinį maišelį su rožiniu žaislu. Danas buvo tikras, kad Boveri gatvėje, už kelių kvartalų, tikrai yra pašto skyrius. Jis galėtų išsiųsti Vanesai žaislą, o paskui grįžti į darbą metro. Keista, kad jis nė karto nesugalvojo iš ten išsiųsti „Raudonosios raidės“ laiškų! Zygas Kastlas pabrėžė, kad labai svarbu nupirkti ryžių popieriaus iki pietų, bet Danas nutarė, kad dar svarbiau – išsiųsti Vanesai NSO žaislą. Tai būtina. – Nusiųskit per dieną, – pasakė jis pašto darbuotojai, sėdinčiai už stiklo pertvaros, nupirkęs ir apklijavęs dėžę. – Siuntinys svarbus.
158