1
Stefani
S
taigi Gordono Edžglėjaus mirtis sukrėtė visus, taip pat ir jį patį. Vieną akimirksnį jis sėdėjo savo darbo kambaryje, parašęs septynis naujosios knygos „Ir
juos užliejo tamsa“ paskutinio skyriaus dvidešimt penkto sakinio žodžius, o kitą jau buvo miręs. „Tragiška netektis“, – abejingai pagalvojo, traukdamasis iš gyvenimo. Į laidotuves susirinko šeima, pažįstami ir vos keli draugai. Gordonas nebuvo itin mėgstamas leidybos pasaulyje, nes, nors jo knygos – siaubo, magijos ir stebuklų kupini pasakojimai – vis iškildavo perkamiausiųjų sąrašuose, turėjo bjaurų įprotį nesąmoningai užgaulioti žmones, o paskui pasijuokti iš jų sutrikimo. Kaip tik Gordono laidotuvėse Stefani pirmą kartą pastebėjo džentelmeną rusvu paltu. 7
Jis stovėjo didžiulio medžio šešėlyje atokiai nuo visų. Paltas užsagstytas iki pat viršaus, nors popietė šilta. Šalikas užvyniotas iki pat akių. Stefani net iš kitapus kapo įžiūrėjo smulkiai garbanotus plaukus, styrančius iš po plačiakraštės skrybėlės, užsmauktos ant milžiniškų tamsių akinių. Susidomėjusi nepažįstamojo išvaizda, Stefani nenuleido nuo jo akių. O tas, tarsi pajutęs, jog yra stebimas, apsigręžė ir nupėdino tarp antkapių eilių ir galiausiai pranyko iš akių. Po laidotuvių ceremonijos Stefani su tėvais susėdo į mašiną ir patraukė į velionio dėdės namus – persiropštė kuprotu tiltu ir nuvingiavo siauru keliuku per tankų mišką. Vartai – sunkūs, dideli, buvo atviri ir svetingai pasitiko atvykusius. Dvaro žemės driekėsi į visas puses, o ir senas namas buvo absurdiškai didelis. Be pagrindinių, svetainėje buvo dar vienos durys, padarytos kaip knygų spinta, ir kai buvo jaunesnė, Stefani įsivaizduodavo, kad niekas daugiau apie tas duris nežino, net ir pats Gordonas. Tai buvo slaptas išėjimas kaip tuose jos skaitytuose pasakojimuose, ir Stefani prisifantazuodavo apie namus su vaiduokliais ir paslėptus lobius. Pro šitą slaptą išėjimą ji galėdavo pasprukti, ir prasimanyti piktadariai likdavo be žado dėl tokio netikėto ir paslaptingo jos išnykimo. Bet dabar šitos durys, šitas slaptas išėjimas, buvo atlapotos, pro jas vidun plūdo žmonės, ir Stefani pasidarė liūdna, kad iš jos atėmė šį mažą stebuklą. 8
Patiekė arbatos, pilstė gėrimus, ant sidabrinių padėklų nešiojo sumuštinukus. Stefani stebėjo, kaip laidotuvininkai neva atsainiai žvalgosi po kambarį. Visi prislopintais balsais tik ir kalbėjo apie testamentą. Gordonas nebuvo iš tų žmonių, kuriems jauti meilę ir švelnumą, pats jis taip pat nerodė jausmų, taigi niekaip negalėjai nuspėti, kas paveldės jo solidų turtą. Stefani matė, kaip godulys tvenkiasi pavandenijusiose kito jos tėčio brolio, bjauraus neūžaugos Ferguso akyse, jam liūdnai belinksint, niūriai besišnekučiuojant ir kniaukiant stalo sidabrą, kai jam atrodė, kad niekas nemato. Ferguso žmona Berilė buvo absoliučiai nemiela kampuotų bruožų moteriškė. Neįtikinamai sielvartaudama ji slankiojo tarp žmonių, tikėdamasi pasirankioti gandų ir nusičiupti kokį skandalą. Jos dukterys kaip tik galėdamos ignoravo Stefani. Kerolė ir Kristalė buvo dvynės penkiolikmetės, tokios pat gižios ir kerštingos kaip ir jų tėvai. Stefani buvo tamsiaplaukė, aukšta, liekna ir stipri, o tos dvi blondinės – tiek paritus, tiek pastačius, apsirengusios taip, kad išsipūtė ten, kur visai nereikia. Tik iš rudų akių galėjai įtarti, kad dvynės – jos giminaitės. Stefani tai patiko. Ji paliko savo pusseseres su jų niekingais žvilgsniukais ir pagiežingais pasišnibždėjimais ir išėjo pasivaikščioti. Koridoriai dėdės namuose buvo ilgi, sienos nukabinėtos paveikslais. Grindys buvo medinės, nušveistos iki 9
blizgesio, buvo justi seno namo kvapas. Na, ne pelėsių, o... patirties. Šios sienos ir šitos grindys daug regėjo per savo amžių, ir Stefani joms tebuvo menkas dvelktelėjimas. Šią akimirką čia, kitą nebe. Gordonas buvo geras dėdė. Arogantiškas ir nenuspėjamas – tai jau tikrai, bet ir vaikiškas, pašėlusiai linksmas, švytinčiomis akimis ir šelmiškais kipšiukais jose. Kiti su juo bendraudavo rimtai, o dėdė, kai niekas nematydavo, vis mirktelėdavo Stefani, linktelėdavo ar šyptelėdavo. Stefani juto, jog supranta jį geriau už daugelį. Mėgo jo protą ir sąmojį, mėgo, jog jam nė motais, ką apie jį mano kiti. Jis buvo geras dėdė. Ir daug ko ją išmokė. Stefani žinojo, kad jos motina ir Gordonas trumpai draugavo (mama tai pavadintų „merginimu“), tačiau kai Gordonas ją supažindino su savo jaunėliu broliu, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Gordonas vis pabambėdavo, kad taip ir nesulaukė nieko daugiau už pakštelėjimą į skruostą, tačiau maloningai pasitraukė ir gana laimingai gyveno toliau, turėjo daugybę aistringų romanų su daugybe gražių moterų. Vis sakydavo, kad tai buvę beveik teisingi mainai, tik manąs, jog jam nepasisekė. Stefani užkopė laiptais, stumtelėjo duris į Gordono darbo kambarį ir įžengė vidun. Sienos buvo nukabinėtos įrėmintais jo perkamiausių knygų viršeliais, visur pridėliota visokiausių apdovanojimų. Palei vieną sieną nuo apačios iki pat viršaus įrengtose lentynose prigrūsta knygų. Čia 10
buvo biografijų ir istorinių romanų, mokslinių tekstų ir psichologijos knygų, o tarp jų prikaišiota nutrintų knygelių plonais viršeliais. Apatinėje lentynoje gulėjo žurnalai, literatūros apžvalgos ir ketvirtiniai leidiniai. Stefani praėjo pro lentynas, į kurias buvo sudėti pirmieji Gordono romanų leidimai, ir priėjo prie rašomojo stalo. Nukreipė akis į krėslą, kuriame dėdė mirė, – pabandė įsivaizduoti jį čia susmukusį. – Bent jau mirė veikdamas tai, ką mėgo. Ji nustebusi atsigręžė ir tarpdury išvydo vyriškį iš laidotuvių, tą su apsiaustu ir skrybėle. Tebebuvo apsivyniojęs šaliką, su tamsiais akiniais, papurę plaukai tebestirksojo iš po skrybėlės. Buvo su pirštinėmis. – Taip, – ištarė Stefani, nes nesugalvojo nieko kita. – Bent jau. – Tai tu viena iš jo dukterėčių? – pasiteiravo vyriškis. – Nebandai nieko nušvilpti, nieko nelaužai, tai, matyt, esi Stefani. Ji linktelėjo ir pabandė atidžiau jį apžiūrėti. Iš po šaliko ir tamsių akinių veido nesimatė nė lopinėlio. – Jūs jo draugas? – pasidomėjo Stefani. Jis buvo aukštas, aukštas ir lieknas, nors per paltą sunku buvo spręsti. – Buvau, – patvirtino ir kryptelėjo galvą. Tik iš šito menko kryptelėjimo Stefani suvokė, kad visas jo kūnas keistai nejudrus. 11
– Pažįstu jį daugybę metų: susipažinom Niujorke prie baro dar tais laikais, kai jis buvo ką tik išleidęs savo pirmąjį romaną. Stefani nieko neįžvelgė už tamsių akinių – šie buvo juodi kaip degutas. – Tai ir jūs rašytojas? – Aš? Ne, aš nežinočiau, nuo ko pradėti. Bet aš savo rašytojiškas fantazijas išreikšdavau per Gordoną. – Jums kyla rašytojiškų fantazijų? – O argi ne visiems jų kyla? – Nežinau. Nemanau. – Ak. Tuomet aš atrodau keistokas, ar ne? – Na, – nutęsė Stefani. – Šiek tiek. – Gordonas vis apie tave kalbėdavo, didžiavosi savo mažąja dukterėčia. Tas tavo dėdė buvo nepaprastas žmogus. Atrodo, ir tu tokia. – Sakote, tarsi pažinotumėte mane. – Valia, protas, aštrus liežuvis, nepakantumas kvailiams... Primena ką nors? – Taip. Gordoną. – Įdomu, – ištarė vyriškis. – Nes būtent šiais žodžiais jis apibūdino tave. Jo pirštinėti pirštai paniro į liemenės kišenę ir ištraukė puošnų kišeninį laikrodį ant dailios auksinės grandinėlės. – O, – pasakė. – Man jau laikas. Malonu buvo susipažinti, Stefani. Sėkmės, kad ir ką nuspręstum daryti su savo gyvenimu. 12
– Ačiū, – nelabai rišliai padėkojo Stefani. – Ir jums sėkmės. Pajuto, kad vyriškis nusišypsojo, nors lūpų visai nebuvo matyti. Paskui apsigręžė ir Stefani liko viena. Ji susivokė, kad negali atplėšti akių nuo tos vietos, kur jis ką tik stovėjo. Kas jis toks? Nė nesužinojo jo vardo. Stefani pasileido prie durų ir išpuolė į koridorių, stebėdamasi, kaip jis taip mikliai pranyko. Nuskuodė laiptais žemyn, bet ir didžiuliame vestibiulyje jo nerado. Laukujes duris atvėrė kaip tik tą akimirką, kai didelis juodas automobilis apsisuko ant kelio. Nulydėjo jį nuvažiuojantį akimis, dar kelias minutėles pastovėjo, paskui nenoriai grįžo pas savo gausią giminę į svetainę ir kaip tik spėjo pamatyti, kaip Fergusas į vidinę kišenę kyštelėjo sidabrinę peleninę.